Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Rimvydo Norkaus ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. B. ir E. B. (E. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-1874-431/2011 pagal ieškovų G. B. ir E. B. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Gajulika“, L. E. ir A. G. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovai G. B. ir E. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams UAB „Gajulika“, L. E. ir A. G. ir prašė priteisti: ieškovui E. B. iš atsakovės A. G., atsakovo L. E. ir iš atsakovo UAB „Gajulika“ solidariai 57 490 Lt skolos, 8 865,93 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; ieškovei G. B. iš atsakovės A. G., atsakovo L. E. ir iš atsakovo UAB „Gajulika“ solidariai 99 635,63 Lt skolos, 15 511,81 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Ieškovai nurodė, kad jie su atsakovais L. E. ir A. G. 2006 m. liepos 14 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį (toliau – Sutartis), susitarė steigti bendrą kavos ir kitų birių produktų prekybos ir pakavimo įmonę Rusijoje, Noginsko mieste, pirminiu pavadinimas RAB „Maksimum“, įnešant šiam tikslui po 15 000 eurų į suderintą sąskaitą, iš kurios turėjo būti apmokama už žaliavų, komplektuojančių dalių pirkimą, įvairias paslaugas ir kt. Sutartimi buvo sutarta, kad ši sąskaita bus naudojama iki RAB „Maksimum“ atidarymo, vėliau iš jos turėjo būti mokama, atliekamos kitos operacijos. Sutarties šalys ketino tapti įsteigtos įmonės bendraturčiais, tačiau realiai sutartis nebuvo vykdoma, atsakovai prekių ieškovams neperdavė, pinigų negrąžino.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad byloje pateikta šalių sutartis dėl RAB „Maksimum“ įsteigimo pagrindžia aplinkybę, kad šalys įvykdė Sutartimi dėl bendros veiklos prisiimtus įsipareigojimus steigti bendrą kavos ir kitų birių produktų prekybos ir pakavimo įmonę Rusijoje, Noginsko mieste. Kaip matyti iš steigimo sutarties, bendrovės steigėjai prisiėmė įpareigojimus padengti išlaidas, susijusias su bendrovės steigimu, įnešti įnašus tokia tvarka, tokiais kiekiais, sudėtimi ir terminais, kuriuos numato R. F. įstatymas „Dėl ribotos atsakomybės bendrovių“ ir bendrovės steigimo dokumentai, suformuoti įstatinį kapitalą. 2006 m. rugsėjo 26 d. ribotos atsakomybės bendrovė „Maksimum“ buvo nustatyta tvarka įregistruota mokesčių inspekcijoje pagal buvimo vietą, 2006 m. spalio 9 d. atidarė sąskaitą banke, kas teismui leido daryti pagrįstą išvadą, kad šalys savo įsipareigojimą dėl įmonės įsteigimo įgyvendino ir Sutartimi dėl bendros veiklos nurodytą tikslą įvykdė. Nustatytosios aplinkybės taip pat suponuoja išvadą, kad užsibrėžto tikslo – įmonės įsteigimo įgyvendinimui buvo reikalingos tam tikros lėšos, kurios, tikėtina, ir buvo naudojamos iš šalių įnašų, nes kitokios aplinkybės nenurodytos ir atitinkamai nepagrįstos įrodymais. Įsteigus įmonę, kurios dalininkais tapo visi asmenys, pasirašę Sutartį, t. y. ieškovai ir atsakovai, tolimesnė įmonės veikla privalėjo būti vykdoma pagal jos buvimo teritorijoje galiojančius įstatymus ir ribotos atsakomybės bendrovei keliamus reikalavimus tiek įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo klausimais, tiek dalininkų teises ir pareigas nustatančias teises normas, tiek ir jos prievoliniuose santykiuose su kitais asmenimis, todėl teismas vertino, kad nuo RAB „Maksimum“ įsteigimo šalių santykiai pagal Sutartį baigėsi ir/arba transformavosi į ribotos atsakomybės bendrovės dalininkų santykius pagal naujai pasirašytą bendrovės steigimo sutartį bei bendrovės nuostatus, t.y. taip, kaip ir buvo numatyta bendros veiklos sutartyje. Teismas ieškovų argumentą, kad jungtinė veikla pagal Sutartį nebuvo vykdoma, laikė nepagrįstu ir atmetė: bendra įmonė buvo įsteigta, o ginčo dėl ieškovų pinigų įnešimo (perdavimo) byloje nekilo. Pagal 2007 m. kovo 6 d. mokėjimo nurodymą Nr. 1 ieškovas E. B. pervedė į UAB „Gajulika“ sąskaitą 17 490 Lt, 2007 m. gegužės 4 d. mokėjimo nurodymu Nr. 966 E. B. pervedė į UAB „Gajulika“ sąskaitą 40 000 Lt. Ieškovas teigė, kad minėtieji pinigai buvo įnešti Sutarties 2 punkto pagrindu, kai pagal Sutarties 3 punktą jie turėjo būti sumokėti į suderintą sąskaitą, todėl teismas sprendė, kad suderintoji sąskaita, į kurią ieškovas įnešė pinigus, buvo UAB „Gajulika“ sąskaita. Ieškovė G. B. perdavė A. G. 18 900 eurų (65 257,92 Lt) 2007 m. kovo 5 d. ir 13 550 JAV dolerių (34 377,71 Lt) 2007 m. gegužės 4 d. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju šalys Sutartimi dėl bendros veiklos susitarė dėl įmonės RAB „Maksimum“ įsteigimo, susitarimą įvykdė, pinigus įnešė, o iš byloje pateiktų sutarčių iš sąskaitų galima daryti prielaidą, kad įmonės veikla buvo vykdoma, taip pat ir prekyba kavos produktais. Iš ieškovo pateikto mokėjimo nurodymo dėl ieškovo pervestų 40 000 Lt matyti, kad mokėjimo paskirtimi nurodyta konkreti sutartis Nr. GM-1/122006, t. y. sutartis tarp UAB „Gajulika“, atstovaujamos atsakovo – direktoriaus L. E., ir RAB „Maksimum“, atstovaujamos ieškovo – direktoriaus E. B., dėl prekybos kavos, kakavos, arbatos prieskonių ir tirpių sultinių produktais. Ieškovės G. B. pateiktame pakvitavime dėl pinigų perdavimo atsakovei A. G. įrašytas žodis „kava“, o tai taip pat leidžia daryti išvadą, kad šie pinigai galėjo būti skirti mokėjimams už kavą. Iš teismui pateiktų bankinių sąskaitų išrašų matyti, kad ieškovės G. B. perduoti atsakovei A. G. pinigai buvo apskaityti banke atidarytoje sąskaitoje. Taigi nustatytos aplinkybės teismui sudarė pagrindą išvadai, kad visi veiksmai, dėl kurių buvo susitarta E. B., G. B., L. E. ir A. G. 2006 m. liepos 14 d. sutartimi dėl bendros veiklos, buvo vykdomi. Teismas pažymėjo, kad tai, ar įneštosios (perduotos) lėšos buvo naudojamos įmonės įsteigimui, mokėjimui už žaliavų, komplektuojančių dalių pirkimą, ar kitokiems tikslams, yra atskiro nagrinėjimo dalykas, kurio metu būtų reikalinga aiškintis visą ūkinę- komercinę RAB „Maksimum“ veiklą ir galimai UAB „Gajulika“ veiksmus dėl į jos sąskaitą įneštų pinigų panaudojimo, bei A. G. perduotų pinigų panaudojimo, tačiau bylos šalys, teismui išaiškinus būtinybę teikti papildomus įrodymus tam, kad nagrinėti įneštų pinigų panaudojimą pagal paskirtį, atsisakė tokius įrodymus rinkti ir nurodė, kad byloje pateiktų įrodymų ginčui pagal ieškinio dalyką ir pagrindą išnagrinėti pakanka. Teismas neanalizavo pinigų judėjimo pagal atsakovų pateiktas sąskaitas, UAB „Gajulika“ ir RAB „Maksimum“ sudarytos sutarties pagrindu kilusių prievolių vykdymo, nes šie santykiai kyla iš pirkimo-pardavimo sutarčių, tarptautinio vežimo sutarčių, paslaugų teikimo sutarčių ir kt., sudarytų tarp savarankiškų juridinių asmenų, ir tai nėra ieškinio dalyką ir pagrindą pagrindžiantys įrodymai, kai nagrinėjamas ginčas tarp fizinių asmenų iš Sutarties dėl bendros veiklos kilusių teisinių santykių. Kadangi sutartys turi būti aiškinamos pagal šalių joje išdėstytus tikruosius ketinimus, teismas vertino, kad Sutartimi nebuvo pasiekta kitų susitarimų, kurie yra būdingi bendrai jungtinei veiklai. Teismo nuomone, tai ir nebuvo aktualu dėl tos priežasties, kad šalių tikslas pagal sutartį dėl bendradarbiavimo buvo ribotos atsakomybės įmonės įsteigimas, kuriai minėtos nuostatos netaikomos, nes jos veikla yra reglamentuojama, kaip jau minėta pirmiau, kitus teisinius santykius reguliuojančiomis įstatymų normomis. Šalys, tapusios įsteigtos naujos įmonės dalininkais, dėl skirtingais teisiniais pagrindais susiklosčiusių santykių (R. F. įstatymas „Dėl ribotos atsakomybės bendrovių“, RAB „Maksimum“ steigimo sutartis bei bendrovės nuostatai) jau nebeturėjo teisinės galimybės disponuoti partnerių įnašais bendrovėje taip, kaip jais yra numatyta galimybė naudotis ir disponuoti tolimesnę bendrą veiklą vykdant jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties pagrindu (CK 6.969-6.977 str.). Ieškovų argumentai, kad jiems nėra žinoma, kur atsakovai panaudojo ieškovų pervestus ir perduotus pinigus neteisėti dėl to, kad Sutartis, kuria yra grindžiami reikalavimai, nenumatė pirkimo-pardavimo santykių, pagal kuriuos už ieškovo įneštus pinigus atsakovai būtų įsipareigoję pateikti prekę. Ieškovai turėjo visas realias galimybes sužinoti, kaip jų įnešti pinigai buvo naudojami, nes būdami įsteigtos RAB „Maksimum“ dalininkais bei direktoriumi, ir pasirašę jau minėtą sutartį Nr. GM-1/122006 su UAB „Gajulika“ dėl prekių pirkimo-pardavimo, disponavo visa dokumentuose ir buhalterinėje apskaitoje esančia informacija dėl pinigų srautų bendrovėje, tame tarpe ir dokumentais, kuriuose privalėjo atsispindėti ieškovų įneštų pagal Sutartį pinigų panaudojimas. Pažymėtina, kad 2009 m. gegužės 18 d. sutartimis atsakovai A. G. ir L. E. pardavė ieškovams G. B. ir E. B. visas pardavėjams priklausančias RAB „Maksimum“ akcijas, o pastarieji 2009 m. birželio 26 d. įmonės dalyvių susirinkimo protokoliniu nutarimu nusprendė likviduoti RAB „Maksimum“, 2010 m. vasario 27 d. RAB „Maksimum“ buvo išregistruota iš įskaitos juridinio asmens likvidavimo pagrindu.

Ieškovai G. B. ir E. B. apeliaciniu skundu prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Apeliantai savo reikalavimo teises kildino iš Sutarties, t. y. iš sutartinių teisinių santykių. Apeliantai negalėjo pasirinkti savo teisių gynimo būdu CK 6.237 straipsnio numatytos galimybės reikalauti iš atsakovų grąžinti be pagrindo įgytą turtą ar kito pažeistų teisių gynimo būdo, kadangi nepagrįstas turto gavimas yra tada, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti. Kadangi šalis siejo sutartiniai santykiai, apeliantai ieškinio pagrindu nurodė Sutartį bei faktines aplinkybes, susijusias su netinkamu jos vykdymu iš atsakovų A. G. ir L. E. pusės. Šiuo atveju nėra abejonių, kad atsakovai netinkamai vykdė Sutartį (pagal CK 6.205 straipsnį sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą). Nors apeliantai perdavė dideles pinigų sumas atsakovei A. G. ar atsakovo L. E. nurodytam atsakovui UAB „Gajulika“, tačiau atsakovai nepateikė pateikė prekes apeliantams, nei grąžino jiems gautus pinigus.Teismo išvada apie Sutarties pasibaigimą ar Sutarties transformavimąsi į įmonės steigimo sutartį nėra pakankamai pagrįsta, kadangi teismas netinkamai identifikavo Sutarties dalyką.Įmonės Rusijos Federacijoje įsteigimas buvo ne tikslas, bet priemonė, kadangi Sutarties šalys ne tik susitarė įsteigti įmonę Rusijos Federacijoje, bet ir nustatė jos veiklos pobūdį - kavos ir kitų birių produktų pakavimas ir prekyba (1 p.), aptarė veiklos pradžios finansavimą (2 p.) ir kt.Ieškinio dalyku esančios sumos nėra Sutarties 2 punkte nurodytos sumos, kadangi jie dar 2006 m. liepos mėn. pabaigoje atsakovo L. E. nurodytame banke Maskvoje kiekvienas po 15 000 eurų perdavė banko darbuotojui, o pinigai atsakovo L. E. nurodymu buvo pervesti į „ofšorinės“ bendrovės, kurios apeliantai negali nurodyti, sąskaitą. Kaip buvo panaudoti tie pinigai, ieškovai nežino. 2011 m. kovo 29 d. teismo posėdyje atsakovas L. E. patvirtino, kad šie pinigai vėliau pateko į atsakovo UAB „Gajulika“ sąskaitą. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškinio dalyku esančios pinigų sumos nebuvo tos sumos, kurias Sutarties šalys turėjo įnešti pagal Sutarties 2 punktą. Kad tai nėra tos pačios sumos, spręstina ir iš to, kad RAB „Maksimum“ buvo įsteigta dar 2006 m. rugsėjo 26 d., kai ieškinio dalyku esančios pinigų sumos buvo pervestos ar perduotos 2007 m. kovo ir gegužės mėn. Be to, ieškovų sumokėtos sumos viršija Sutarties 2 punkte nustatytą 15 000 EUR. Teismo išvada, kad reikia aiškintis visą RAB „Maksimum“ veiklą nepagrįsta. Visų pirma, ieškinio dalyku esantys pinigai buvo pervesti ar perduoti ne RAB„Maksimum“, bet atsakovui UAB „Gajulika“ ir atsakovei A. G., todėl teismas turėjo aiškintis, kaip tuos pinigus panaudojo tų pinigų gavėjai.Ne apeliantai turėjo įrodyti, kur jų pervestus ar perduotus pinigus panaudojo atsakovai, bet būtent atsakovai, teigdami, kad pinigus panaudojo bendrai veiklai, kavos pirkimui ar pan., turėjo įrodinėti, kur jie panaudojo iš apeliantų gautus pinigus, o jų procesinis interesas buvo įrodyti, kad jie neskolingi apeliantams. Atsakovai tokių įrodymų nepateikė. RAB „Maksimum“ iš tikrųjų pirko kavą iš atsakovo UAB „Gajulika“, tačiau ieškinyje nurodytos sumos nėra susijusios su santykiais tarp minėtų įmonių, kadangi jas siejo pirkimo-pardavimo santykiai, o ne jungtinė veikla (bendradarbiavimas).Buvimas vienos iš įmonių (RAB „Maksimum“ ar UAB „Gajulika“) dalininku ar dalyviu bei vadovu nesuponuoja jokios teisės ne tik disponuoti dokumentais, bet ir gauti informaciją iš kito juridinio asmens, jau nekalbant apie galimybę kontroliuoti to kito juridinio asmens piniginius srautus bei ūkinę-komercinę veiklą. RAB „Maksimum“ dalininkais iš pradžių buvo apeliantai ir atsakovai A. G. ir L. E., vėliau tik apeliantai. Tuo tarpu UAB „Gajulika“ įregistruota dar 1994 m. balandžio 18 d., jos akcininkais 2002 m. balandžio 23 d. duomenimis buvo atsakovas L. E. (96 proc. akcijų), taip pat V. J. ir S. Ž. (po 2 proc. akcijų). Taigi nei vienas apeliantas neturėjo jokių sąsajų su atsakovu UAB „Gajulika“. Jeigu teismas vienoje sprendimo vietoje pripažino, kad šalys nepateikė įrodymų apie įneštų pinigų panaudojimą, neaišku, kodėl kitoje sprendimo vietoje teismas jau daro išvadą, kad pinigai buvo naudojami Sutartyje numatytų tikslų įgyvendinimui. Konstatuoti, kad pinigai buvo panaudoti pagal paskirtį, galima tik nustačius, kam tie pinigai konkrečiai buvo panaudoti, tačiau atsakovai jokių įrodymų apie pinigų panaudojimą nepateikė. Sutarties šalių veiksmai - atsakovai A. G. ir L. E. 2009 m. gegužės 18 d. pardavė savo dalis RAB „Maksimum“ apeliantams, apeliantai 2009 m. birželio 26 d. priėmė sprendimą likviduoti RAB „Maksimum“, kuris buvo likviduotas ir išbrauktas iš atitinkamo R. F. rejestro - patvirtina, kad šalys de facto ir de jure nutraukė Sutartį. CK 6.222 str. 1 d. nustatyta, kad kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį.

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Kadangi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai (CPK 320 str. 1 d.), tai apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (CPK 263 str.), o taip pat, neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas, patikrina ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, o taip pat ir kitų procesinės bei materialinės teisės normų pažeidimų, dėl kurių teismo sprendimas galėtų būti panaikintas ar pakeistas, nenustatyta.

Apeliantai reikalaujamus iš atsakovų nuostolius kildina iš 2006 m. liepose 14 d. šalių sudarytos Sutarties dėl bendros veiklos (1 t., 9-10 b. l.).

Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193-6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. sausio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2008; ir kt.). Esant ginčui dėl sutarties galiojimo, rūšies, jos pakeitimo, vienos ar kitos sąlygos tikrosios prasmės, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sutartinių teisinių santykių kvalifikavimui visų pirma būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. sutartį išaiškinti. Tokiam ginčui išspręsti reikšmingas tikrųjų sutarties šalių ketinimų ir sutartimi siekiamo tikslo nustatymas. Sutarties sudarymo priežastis paprastai yra ją sudarančių asmenų poreikiai ir interesai, kurie formuoja vidinę sutarties dalyvių valią (ketinimus) ir nulemia jos teisinį tikslą bei pobūdį.

Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo susitarimų prievoles (CK 6.256 str. 1 d), o asmuo neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (CK 6.256 str. 1 d.).

Iš ginčo Sutarties (1 t., 9-10 b. l.) turinio akivaizdu, kad šalys susitarė dėl ateityje Rusijoje įsteigtinos kavos ir kitų birių produktų prekybos ir pakavimo įmonės „Maksimum“, šios veiklos pradžiai įnešant į sutartą sąskaitą po 15 000 EUR. Šalys neginčija, kad tokias sumas įmokėjo. Ginčo dėl šių sumų, jų grąžinimo ieškovams, byloje nėra. Dėl kitų sąlygų, o taip pat dėl papildomų įnašų, šalys šia Sutartimi nebuvo sutarusios. Pirmosios instancijos teismas nustatė (tai įrodo byloje esantys rašytinių įrodymai, 1 t., 32-43, 48-89, 96-99, 123-130 b. l.), kad minėta Sutartis buvo įvykdyta: RAB „Maksimum“ buvo įsteigta ir įregistruota Rusijoje, Noginsko mieste, 2006 m. rugsėjo 26 d. ir veikė iki jos likvidavimo ir išregistravimo iš mokesčių įstaigos įskaitos – iki 2010 m. vasario 27 d. Nagrinėjamos bylos šalys (fiziniai asmenys) buvo šios bendrovės steigėjai ir akcininkai, kiekvienas valdęs po 25 proc. akcijų. Nors steigimo sutartyje nėra nuorodos apie bendrovės veiklą, tačiau iš kitų rašytinių įrodymų, bei 2006 m. gruodžio 19 d. sutarties su UAB ,,Gajolika“ matyti, kad RAB „Maksimum“ vertėsi kavos, kakavos, arbatos, prieskonių ir tirpių sultiniu prekyba, įsigydama šias prekes iš UAB ,,Gajolika“ (1 t., 48-54). Prekės buvo tiekiamos, už jas atsiskaitoma. Apeliantai šių faktinių aplinkybių nepaneigė (CPK 178 str.). Taigi šios faktinės aplinkybės yra pagrindas prieiti prie išvados, kad 2006 m. liepos 14 d. Sutartis pasibaigė, jos (Sutarties) šalims įsteigus naują juridinį asmenį - RAB „Maksimum“ (CK 6.987 str.). Apeliantai neįrodė, kad atsakovai nevykdė šios Sutarties ar kitaip ją pažeidė, tuo padarydami ieškovams nuostolių (CPK 178 str.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantai reikalauja iš atsakovų sumų, įneštų į UAB ,,Gajolika“ sąskaitą bei sumokėtų atsakovei A. G. 2007 m. kovo 4, 5, 6 d. ir 2007 m. gegužės 4 d (1 t., 11-13 b.), siedami šiuos tariamus nuostolius su bendros veiklos Sutarties pažeidimu. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų bei šalių paaiškinimų analizės akivaizdu, kad ginčo mokėjimai buvo vykdomi RAB ,,Maksimum“ veiklos metu ir buvo tiesiogiai susiję su šios bendrovės vykdoma veikla, todėl tokie mokėjimai negali būti siejami su jau pasibaigusia bendros veiklos Sutartimi ir vertinami kaip nuostoliai, atsiradę dėl minėtos Sutarties pažeidimo.

Teisėjų kolegija, įvertinus bylos faktines aplinkybes sprendžia, kad apeliantai neįrodė, kad atsakovai pažeidė bendros veiklos Sutartį ir kad dėl šios Sutarties ieškovai patyrė nuostolių. Apeliantų reikalaujami tariami nuostoliai - mokėjimai, atlikti RAB „Maksimus“ veiklos metu ir susiję su šios bendrovės bei jos dalyvių veikla (tai įrodo mokėjimu paskirtis ir sutartys, kurių pagrindu jie atlikti), tačiau apeliantai ieškinio kitais pagrindais nepareiškė, o teismas neturi pagrindo peržengti nei ieškinio, nei apeliacinio skundo ribų (CPK 320 str.).

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas prielaidomis, neigiant akivaizdžius teismo nustatytus faktus, nepateikiant savo teiginius pagrindžiančių įrodymų (CPK 177, 178 str.), todėl naikinti ar keisti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, apeliacinio skundo pagrindais nėra nei teisinio nei faktinio pagrindų.

Nepatenkinus apeliacinio skundo apeliantai neįgijo teisių į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Atsakovai priteisti bylinėjimosi išlaidų neprašo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.