Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Aušros Bielskės ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį, 9 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką R. D. įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018 m. lapkričio 13 d., 19.00 val., iki 2018 m. lapkričio 15 d., 11.15 val., (dvi dienos) bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 6 d. ir 2020 m. balandžio 24 d. nutarčių pagrindu suėmime išbūtas laikas nuo 2020 m. kovo 4 d. R. D. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas paliktas iki bausmės vykdymo pradžios. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Bylos dalis dėl nukentėjusiojo E. V. civilinio ieškinio nutraukta.

Šiuo nuosprendžiu D. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, tačiau dėl jo apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde R. D. nurodė, kad nusikaltimas padarytas per nežinojimą, taigi keliamas klausimas ir dėl jo kaltės bei jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, todėl prieš vertinant nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės individualizavimo, pasisakytina ir šiuo klausimu.

5. Nuteistasis R. D. bei jo gynėja iš esmės kelia klausimą dėl įrodymų vertinimo, bandant įrodyti, kad R. D. veikoje nėra subjektyviosios pusės elemento – tiesioginės tyčios, nes jis nesuprato, kad vairavo vogtą BMW automobilį. D. M. nesakė R. D., jog automobilis yra vogtas, o pats R. D. teigė to nežinojęs, nes D. M. automobilį atrakino raktu, automobilyje buvo dokumentai, automobilis buvo neišdraskytas, be to, manė, kad automobilis priklausė pačiam D. M..

6. Pirmosios instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, pripažino R. D. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje. Pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos ne tik R. D. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Sprendžiant dėl apelianto kaltės, buvo vertinama surinktų įrodymų visuma – paties R. D. bei kito nuteistojo D. M. teisiamojo posėdžio duoti parodymai, nukentėjusiojo E. V. parodymai, 2018 m. rugsėjo 25 d. įvykio vietos apžiūros protokolas, 2018 m. rugsėjo 26 d. kitų objektų apžiūros protokolų duomenys, 2018 m. lapkričio 14 d. daiktų apžiūros protokolas, 2018 m. lapkričio 14 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, 2018 m. lapkričio 14 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolas, policijos pareigūnų tarnybinių pranešimų informacija bei kiti byloje esantys duomenys, nurodoma, kodėl vieni įrodymai vertinami kritiškai ir atmetami, o kitais vadovaujamasi. Tokiu būdu, priimdamas skundžiamą nuosprendį, apylinkės teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, todėl abejoti jo objektyvumu bei teisėtumu nėra teisinio pagrindo.

7. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį. Baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka bet kurio iš alternatyvių veiksmų nustatymo.

8. Automobilio vagystė – tai tyčinis neteisėtas neatlygintinas svetimo automobilio užvaldymas pasisavinimo tikslu. Vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia, todėl, apibūdinant kaltės, darant vagystę, turinį, turi būti vadovaujamasi BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis ir turi būti konstatuojama, kad, grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokė, kad užvaldo automobilį prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia. Vagystės atveju kaltė pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia, jog turtas yra svetimas, nori jį neatlygintinai užvaldyti ir numato, kad dėl tokių jo veiksmų turto savininkui bus padaryta žala. Taigi, esminis veikos požymis, nulemiantis šios veikos priskyrimą prie nusikalstamų veikų nuosavybei, yra būtent svetimo turto pagrobimas. Vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-489/2018).

9. Apeliantas pripažino dalyvavęs įvykyje, t. y. automobilio grobime, tačiau neigė žinojęs, jog automobilis, kurį jis perveža į Kauną, vogtas, teigdamas, kad jis pagrobtame automobilyje nematė įsilaužimo požymių, o automobilyje buvo dokumentai ir rakteliai. Proceso metu apelianto duodami parodymai keitėsi, dėl ko apylinkės teismas pagrįstai pažymėjo, jog nuteistojo pozicija dėl kaltės padarius nusikalstamą veiklą nebuvo nuosekli ir vertino tai kaip R. D. pasirinktą gynybinę poziciją, kuria siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės.

10. Nuteistasis R. D. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas tris kartus savo kaltę pripažino visiškai ir aiškiai nurodė, kad įvykio vakarą D. M. jo paprašė pagalbos, nuvežti kitą automobilį į Kauną. Jis sutiko, o D. M. davė jam mobiliojo ryšio telefoną E-Star ir pažadėjo už šią paslaugą atlygį. Jie automobiliu VW Sharan nuvažiavo į Žaliųjų ežerų mikrorajoną. Atvažiavus į nurodytą vietą, D. M. pasakė jam palaukti, o pats kažkur nuėjo. Po 2-3 minučių D. M. privažiavo prie jo automobiliu BMW ir jam pasakė sėsti ir vairuoti BMW automobilį, o pats sėdo į VW Sharan bei pasakė, kad irgi važiuos į Kauną, parodys jam kelią, kur reikia važiuoti. Įsėdęs į automobilį BMW, nieko įtartino nepastebėjo, automobilis buvo užvestas tvarkingai, prieš išlipant iš automobilio, D. M. įmetė į automobilio saloną ant priekinės sėdynės automobilio užvedimo pultą. Važiuojant į Kauną, jis suprato, kad kažkas vyksta, jam pasirodė įtartina. D. M. važiavo priekyje, o jis iš paskos, atstumu 200-300 m. Kaune D. M. sustojo, pravažiuojant kažkokią sankryžą, nuo sankryžos 10-15 m atstumu, išlipo iš automobilio, ir priėjęs prie automobilio BMW liepė jam pastatyti automobilį iki sankryžos 10-15 m atstumu. Pastatęs automobilį BMW nurodytoje vietoje, užgesino variklį, automobilio užvedimo pultelį paliko automobilyje ir jo nerakino, nuėjo iki D. M. VW Sharan. Jam įsėdus į automobilį, D. M. liepė palaukti, o pats, nieko nesakęs, išlipo ir nuėjo į BMW automobilio pusę. Sėdėdamas VW Sharan automobilyje, pamatė, kad D. M. susitiko su nepažįstamu vyru, pakalbėję, nuėjo iki automobilio BMW, kurį išsamiai ir kruopščiai apžiūrėjo. Tik tada jis suprato, kad kažkas vyksta įtartino su minėtu automobiliu BMW ir, kad D. M. ne šiaip sau paprašė jo padėti nuvežti automobilį tamsiu paros metu. Po automobilio apžiūros, D. M. jo paprašė perstatyti automobilį BMW bei nurodė, kur. Jis pastatė automobilį BMW nurodytoje vietoje ir grįžo pas D. M., kuris jo laukė automobilyje VW Sharan. Tada jie išvažiavo atgal į Vilnių. Apie savo įtarimus jis D. M. nieko nepasakė, kuris taip pat jam nieko nesakė apie įvykį. Važiuojant D. M. pasakė, kad už pagalbą atsiskaitys vėliau, ir mobiliojo ryšio telefoną E-star jis gali pasilikti sau (3 t., b. l. 10, 23, 34). R. D. visų apklausų metu savo parodymų nekeitė, nurodė tas pačias aplinkybes. Pirmą kartą R. D. buvo apklaustas 2018 m. lapkričio 14 d., t. y. praėjus nedaug laiko po įvykio, apie kurį davė parodymus ir tą pačią dieną šiuos savo parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (3 t., b. l. 11-20) bei asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu, kai atpažino D. M. (3 t., b. l. 26-28).

11. Teisminio nagrinėjimo metu R. D. iš esmės kaltę pripažino, kad dalyvavo automobilio grobime, tačiau teigė, kad nežinojo, jog automobilis vogtas. Nurodė, kad įvykio dieną D. M. atvažiavo pas jį ir tiesiog paprašė parvaryti automobilį už atlygį, jis sutiko, nes jam reikėjo pinigų. Atvaręs automobilį į Kauną, jis automobilį pastatė į D. M. nurodytą vietą. Vėliau suprato kas atsitiko, bet jau buvo per vėlu ir dėl savo praeities bijojo apie vagystę pranešti policijai. Gailisi dėl to. Tai, kad automobilis BMW buvo vogtas suprato, kai atvyko į Kauną, nes kažkas buvo ne taip, pripažįsta, kad dalyvavo vagystėje, jis važiuodamas prie Kauno suprato, kad kažkas yra negerai. Tai, kad automobilis buvo vogtas nebuvo jokių ženklų, niekas nebuvo išrauta ir neišardyta, spynos nesulaužytos, buvo raktai ir dokumentai. Jis tik vėliau susiprotėjo, kad kažkas yra negerai, nes vakare reikėjo varyti automobilį, dėl to kažkaip susiprotėjo, kad automobilis vogtas (3 t., b. l. 132-133). R. D., po jam paskelbtos paieškos, 2020 m. birželio 17 d. teisiamojo posėdžio metu, jau nurodė, kad jis savęs kaltu nelaiko, nes, kai buvo padarytas šis nusikaltimas, jis galvojo, kad vairavo savo draugo mašiną, automobilis buvo su raktais ir dokumentais, viskas gulėjo viduje, tai jis net neįtarė, kad čia buvo vagystė (4 t., b. l. 104).

12. Apklaustas kaip įtariamasis D. M. atsisakė duoti parodymus (2 t., b. l. 83, 91). Teisminio nagrinėjimo metu D. M. pilnai prisipažino pagrobęs kaltinime nurodytą automobilį bei patvirtino R. D. parodymus, nurodydamas, kad viskas, ką pasakė R. D., taip ir yra. D. M. paaiškino, kad jis įvykio dieną R. D. paprašė pervaryti automobilį už atlygį, šis sutiko. Susitarė, kad automobilį varys vakare. Apie 23 val. paėmęs R. D., nuvažiavo į P. g., užvedė ten stovėjusį, jam anksčiau priklausantį (registruotą jo mamos vardu), BMW automobilį (turėjo pasilikęs raktus) ir liepė šiam nuvaryti šį automobilį į Kauną, o pats važiavo atvažiuotu automobiliu VW Sharan. Nuvairavus BMW automobilį į Kauną, jį turėjo paimti jam nepažįstamas asmuo, tačiau asmuo automobilio atsisakė, todėl BMW automobilį paliko Kaune. D. M. taip pat nurodė, kad Kaune asmuo BMW automobilį turėjo nusipirkti be dokumentų, šis asmuo buvo priėjęs prie automobilio, bet jam nepatiko ir jis atsisakė pirkti. Asmuo, norėjęs pirkti BMW automobilį, žinojo, kad automobilis vogtas, nes būtų pirkęs be dokumentų (3 t., b. l. 134).

13. Aptarti parodymai patvirtina, kad R. D. dalyvavo BMW automobilio vagystėje, veikė kartu su D. M., sutiko su šio pasiūlymu už atlygį ir nuosekliai vykdė nurodymus pervežti automobilį BMW į Kauną, o Kaune iš vienos vietos į kitą, po ko automobilį paliko Kaune. Pats apeliantas teigia, kad jis nusikaltimą padarė per nežinojimą, tačiau, kaip matyti iš aptartų parodymų, ir, kaip teisingai nurodė apylinkės teismas, jis suprato, kad automobilis buvo vogtas privažiavus Kauną, tačiau neišreikšdamas visai jokių prieštaravimų arba abejonių, toliau veikė kartu su D. M. ir gabeno pagrobtą automobilį BMW į Kauną. Byloje nustatyta, kad automobilis buvo pagrobtas 2018 m. rugsėjo 24 d., 23.54 val., o atgabentas į Kauną ir paliktas D. g., 2.43 val. (1 t., b. l. 13-15, 19-20). Taigi, nusikaltimas buvo įvykdytas nakties metu ir tai R. D. sukėlė įtarimą apie atliekamą nusikalstamą veiką, kai automobilį buvo prašoma gabenti į kitą miestą tamsiu paros metu. Nuteistasis R. D. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad susiprotėjo, jog kažkas yra negerai, nes vakare reikėjo varyti automobilį, dėl to kažkaip susiprotėjo, kad automobilis vogtas. Tai nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, kad jis suprato, jog kažkas vyksta įtartino su minėtu automobiliu BMW ir, kad D. M. ne šiaip sau paprašė jo padėti nuvežti automobilį tamsiu paros metu. Paneigdamas nuteistojo R. D. nurodytą aplinkybę, jog jis manė, kad BMW automobilis priklauso pačiam D. M., apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai aptarė. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiomis automobilio BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 2016 m. lapkričio 1 d., 2017 m. balandžio 1 d. ir 2017 m. rugpjūčio 4 d. pirkimo-pardavimo sutartimis (3 t., b. l. 144-151), kad automobilis buvo parduotas kitiems asmenims, kai tuo tarpu nusikalstama veika padaryta 2018 m. rugsėjo 24 d., sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad R. D. negalėjo, jo teigimu, neseniai matyti, vairuojantį D. M. minėtą automobilį, kadangi automobilis jau pakankamai ilgą laiką priklausė nukentėjusiajam E. V.. Taigi, šios aptartos aplinkybės paneigia R. D. manymą, jog BMW automobilis nusikalstamos veikos darymo metu priklausė D. M. ir jis nusikaltimo darymo metu vairavo draugo automobilį.

14. Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi, apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama, be kita ko, pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015 ir kt.). Vadinasi, apie nusikalstamos veikos požymius galima spręsti ne tik remiantis paties kaltinamojo parodymais, kuris teigia, kad jis nežinojo, jog automobilis vogtas, tačiau apie tai galima spręsti ir pagal objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, kadangi subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais nusikalstamos veikos požymiais.

15. Tai, kad nusikalstamos veikos darymui buvo naudojamas kitas mobilaus ryšio telefonas E-Star bei nauja SIM kortelė, kuri iš karto po to, kai pagrobtas automobilis buvo pervežtas iš Vilniaus į Kauną, buvo sunaikinta ir nebenaudojama, o telefonas E-Star priduotas į lombardą (1 t., b. l. 77-78, 146-147, 148-150), taip pat tiek apelianto, tiek nuteistojo D. M. parodymai, jog R. D. sutiko su D. M. pasiūlymu už atlygį pervežti automobilį BMW į Kauną, ten nuvežęs automobilį paliko, kur jo prašė D. M., po ko, jie palikę automobilį Kaune, grįžo į Vilnių, taip pat tai, jog pervežė automobilį BMW tamsiu paros metu, automobilyje dokumentų nebuvo, automobilio raktelius D. M. turėjo iš anksčiau, D. M., vairuodamas kitą automobilį, lydėjo R. D. vairuojamą BMW automobilį, rodydamas Kaune kelią iki sankryžos H. g. ir P. g., kur automobilis buvo apžiūrėtas jiems nepažįstamo asmens, po ko, nurodė kelią, kur BMW automobilis buvo pastatytas ir paliktas (duomenys neskelbtini), rodo, kad R. D. žinojo, jog BMW automobilis yra vogtas, ir suprato, kad kartu su D. M. perveždami šį automobilį iš Vilniaus į Kauną, o Kaune iš vienos vietos į kitą, jie veikia nusikalstamai.

16. Pažymėtina, kad įstatymas nereikalauja, jog kaltininkas žinotų visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, pakanka bendro supratimo apie kito asmens padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir nusikalstamą turto gavimo būdą. R. D., važiuodamas į Kauną tamsiu paros metu iš paskos D. M. vairuojamo automobilio, suvokė, kad automobilis vogtas, tačiau jis ne atsisakė nuo nusikalstamos veikos darymo, o sąmoningai už pažadėtą atlygį vykdė D. M. nurodymus dėl automobilio gabenimo ir jo palikimo Kaune. Anksčiau pateikti argumentai leidžia konstatuoti, kad R. D. suvokė, jog dalyvauja automobilio grobime ir D. M. nurodymu pervežė vogtą automobilį į Kauną, t. y. veikė tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. D. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nes visuma baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių patvirtina, kad jis padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką.

17. Nors ikiteisminio tyrimo metu R. D. savo kaltę pripažino pilnai, tačiau teisminio nagrinėjimo metu nebuvo kritiškas savo atliktų neteisėtų veiksmų atžvilgiu, kaltę pripažino tik iš dalies, jokio nuoširdaus gailėjimo nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. R. D. apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas ir kurios turėtų įtakos bausmės individualizavimui.

18. BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės: bauda arba areštas, arba laisvės apribojimas, arba laisvės atėmimas iki 6 metų. Skundžiamu nuosprendžiu R. D. už BK 178 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą, teismas skyrė 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

19. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.

20. Skiriant bausmę taip pat turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo bei proporcingumo principais. Kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai nustatoma, jog paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Nagrinėjamu atveju daryti išvadą, jog R. D. paskirtoji laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, nėra pagrindo.

21. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas R. D. bausmės rūšį bei dydį, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltę, nusikalstamos veikos padarymo stadiją – padarytas vienas baigtas, tyčinis, apysunkis nusikaltimas nuosavybei, kurio metu buvo pagrobtas automobilis. Nusikalstama veika padaryta siekiant turtinės naudos. Nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nagrinėjamu atveju nenustatyta. Apylinkės teismas tinkamai įvertino R. D. asmenybę, t. y. tai, kad jis 9 kartus teistas, jam ne kartą buvo skirta reali laisvės atėmimo bausmė, kurią R. D. yra atlikęs. Tačiau pažymėtina, kad R. D. šią nusikalstamą veiką padarė neatlikęs 2018 m. rugsėjo 20 d. nuosprendžiu jam paskirtos 30 parų arešto bausmės, t. y. nusikalstamą veiką padarė po nuosprendžio paskelbimo praėjus 4 dienoms, arešto bausmę atliko 2018 m. gruodžio 14 d. (3 t., b. l. 55-60). Be to, jo atžvilgiu atliekamas ir kitas ikiteisminis tyrimas (4 t., b. l. 22). R. D. taip pat daug kartų baustas administracine tvarka, nedirba, 2019 m. birželio 6 d. buvo registruotas Užimtumo tarnyboje. Įvertinus visas nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad jokiomis kitomis bausmėmis pasiekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų neįmanoma, todėl R. D. už jo padarytą nusikalstamą veiką pagrįstai nuspręsta skirti laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis yra mažesnis nei vidurkis.

22. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra tai, jog jis buvo suimtas reabilitacijos centre „(duomenys neskelbtini)“, kuriuose gydėsi nuo narkotikų priklausomybės, turėjo įgyti statybininko specialybę ir integruotis į visuomenės gyvenimą, todėl jam bausmė turi būti švelninama. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. D. 2019 m. spalio 14 d. buvo paskelbta paieška, jis jokių aktyvių veiksmų informuoti teismą apie savo buvimo vietą (apsigyvenimą reabilitacijos centre) nesiėmė, apie tai, kad yra teisiamas, reabilitacijos centro darbuotojus taip pat informavo ne iš karto (4 t., b. l. 49). Nors R. D. vykstant baudžiamajam procesui ir gydėsi priklausomybių reabilitacijos centre, tačiau apie tai turėjo informuoti teismą ir ši aplinkybė negali būti pagrindu švelninti jam bausmę. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad asmens savanoriškas gydymasis nuo priklausomybių yra skatintinas, tačiau negali būti vertinamas atsietai nuo kitų, darančių įtaką skiriamos bausmės individualizavimui, savo svarba itin reikšmingų aplinkybių, nurodytų anksčiau šios nutarties 21 punkte. Minėtas gydymasis yra tik vienas iš faktorių, į kurį atsižvelgtina parenkant bausmę bei jos trukmę, o šiuo atveju, įvertinus ankščiau aptartų aplinkybių kontekstą, nėra lemiantis. Kartu pažymėtina, kad gydymo nuo priklausomybių paslaugos yra teikiamos ir įkalinimo įstaigoje.

23. Apeliantas ir gynėja apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė taikyti jam BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą, paskiriant pareigą gydytis priklausomybės ligas. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį, asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, jo daromų nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumą, sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai R. D. atžvilgiu nebus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Tokios apeliacinės instancijos teismo išvados nepaneigia ir nuteistojo apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodomos aplinkybės, kad jis turi priklausomybę narkotinėms medžiagoms ir jam reikia nuo jos gydytis. Kita vertus, jei R. D. visgi turės norą ir toliau gydytis nuo narkomanijos, jis tą galės, kaip minėta anksčiau, padaryti kalinimo įstaigoje, kadangi laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, sergantys priklausomybės nuo alkoholio, narkotinių arba psichotropinių medžiagų ligomis, jų rašytiniu pageidavimu gali būti gydomi nuo šių ligų laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 175 straipsnio 1 dalis). Nors R. D. atitinka formaliąsias BK 75 straipsnyje numatytas bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad R. D. yra ne kartą teistas, nėra jokio pagrindo manyti, kad jis yra nepavojingas ir daugiau nusikaltimų nebedarys, kas yra būtina sąlyga taikant paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą pagal BK 75 straipsnio nuostatas, todėl šių nuostatų R. D. atžvilgiu taikyti nėra pagrindo.

24. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2020 m. rugsėjo 24 d. pažyma Nr. (12.32) PT-3997 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad R. D. antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 64 Eur ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

25. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad R. D. niekur nedirba, duomenų apie nuteistojo turimą turtą nėra, šiuo metu yra suimtas. Esant nurodytoms aplinkybėms, apibūdinančioms R. D. turtinę padėtį, laikytina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. D. apeliacinį skundą atmesti.

Netenkinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo priteisti iš R. D. antrinės teisinės pagalbos išlaidas.