- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2010-10-28
- Bylos Nr.
- 1A-372-116-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vaclovas Iždonas (pirm.), Zigmas Kavaliauskas, Bronius Zalaga
- Nukentėjusysis
- A. J.
- Nuteistasis
- J. U., J.
- Advokatai
- Nerijus Ulčinas, Vytautas Blažaitis
Pranešėjas Vaclovas Iždonas Baudž. bylos Nr. 1A-372-116/2010
Teisėjas Mindaugas Striaukas Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.; 1.2.8.1.1.; 1.2.8.2.2.; 2.1.15.3.3.3.;
2.4.6.4.1.
2010 m. spalio 28 d.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. U. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendžio, kuriuo J. U. nuteista: pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. 3 MGL (390 Lt) dydžio bauda, pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d. nuteista viešaisiais darbais 3 mėnesiams, įpareigojant kiekvieną mėnesį neatlygintinai dirbti po 10 valandų visuomenės labui.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė J. U. paskirta 3 MGL (390 Lt) dydžio bauda.
Priteista iš J. U. A. J. 130 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1500 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
J. U. nuteista už tai, kad 2010 m. balandžio 13 d., nenustatytą valandą, (duomenys neskelbtini) vyriausiajame policijos komisariate, (duomenys neskelbtini), pristatė tarnybinį pranešimą (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininkui K. D., kuriame nurodė neatitinkančią tikrovės informaciją, galinčią sumenkinti ir pažeminti A. J. ar pakirsti pasitikėjimą ja, t. y. kad pastaroji 2010 m. balandžio 13 d. (duomenys neskelbtini) vyriausiajame policijos komisariate, (duomenys neskelbtini), iš moterų tualeto pavogė kanceliarijos spintelę.
Be to, J. U. nuteista už tai, kad neviešai įžeidė žmogų, t. y. 2010 m. balandžio 13 d., nenustatytą valandą, (duomenys neskelbtini) vyriausiajame policijos komisariate, (duomenys neskelbtini), pristatė tarnybinį pranešimą (duomenys neskelbtini) vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro viršininkui K. D., kuriame nurodė kad A. J. 2010 m. balandžio 13 d. (duomenys neskelbtini) vyriausiajame policijos komisariate, (duomenys neskelbtini), iš moterų tualeto pavogė kanceliarijos spintelę, ir tuo ją pažemino.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji J. U. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendį ir priimti jai naują – išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliantė skunde nurodo, kad Kelių policijos biuro viršininkui K. D. adresuotame tarnybiniame pranešime ji surašė informaciją, kuri atitiko tikrovę, t. y. kad A. J. iš moterų tualeto pavogė kanceliarijos spintelę, kurią ji, t. y. J. U., buvo padėjusi, kad būtų patogu pasidėti plaunamus puodelius. Aplinkybę, kad minėta spintelė priklausė kanceliarijai, o ji buvo atsakinga už šios spintelė saugumą, patvirtina (duomenys neskelbtini) VPK kabineto Nr. (duomenys neskelbtini) raštas dėl materialinių vertybių priėmimo, išdavimo, perdavimo, saugojimo, pervežimo ir naudojimosi taisyklėmis susipažinimo. Prašo atsižvelgti į tai, jog Materialinių vertybių priėmimo, išdavimo, perdavimo, saugojimo, pervežimo ir naudojimo taisyklių 7 punkte numatyta, kad darbuotojas, priimdamas materialines vertybes iš materialiai atsakingo asmens, gavimą patvirtina savo parašu ir nurodo datą. Pažymi, jog A. J. savavališkai paėmė jai nepriklausantį daiktą – kanceliarijos spintelę, už kurią ji, t. y. J. U., yra materialiai atsakinga. Norėdama paimti spintelę, A. J. turėjo kreiptis į ją, J. U., tokį spintelės perdavimą jos turėjo patvirtinti parašais. Jokiais kitais būdais nukentėjusioji kanceliarijos spintelės paimti negalėjo.
Nuteistoji prašo atsižvelgti į tai, kad A. J. pripažino, jog kartu su R. V. iš trečiame aukšte esančio moterų tualeto paėmė spintelę, o jai paskambinus ir paprašius spintelę grąžinti, jos negrąžino. Esant tokioms aplinkybėms, ji buvo priversta rašyti tarnybinį pranešimą. Tarnybinį pranešimą ji rašė dėl to, kad to reikalavo R. V..
Pažymi, kad ji turi aukštąjį išsilavinimą, tačiau nėra teisininkė, todėl tarnybiniame pranešime parašė, kad A. J. pavogė kanceliarijos spintelę. Žodį „pavogė“ ji pavartojo todėl, kad jos supratimu šis žodis puikiai tiko apibūdinti A. J. veiksmus – slapta, nepasiklaususi ir negavusi leidimo paėmė svetimą daiktą ir jį išsinešė. Kadangi dabartinis lietuvių kalbos žodynas žodį „vogti“ aiškina kaip neteisėtai, slapta imti, savintis svetimą daiktą, tarnybiniame pranešime parašydamas, kad A. J. pavogė kanceliarijos spintelę, ji išreiškė savo nuomonę apie minėtus faktus.
Apeliantės įsitikinimu, atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais. Pažymi, jog pats pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad VPK etikos komisija vertino ne patį spintelės paėmimo faktą, o bendradarbių tarpusavio bendravimą.
Mano, jog apylinkės teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Kadangi teismas liudytojos E. J. parodymus atmetė padaręs išvadą, jog dėl to, kad ši liudytoja yra jos, t. y. J. U., pavaldinė ir kabineto draugė, todėl gali būti suinteresuota palankesnių sąlygų jai ir jos veiksmų vertinimui sukūrimu, mano, kad analogiškai turėjo būti vertinami ir R. V., sėdinčios viename kabinete su A. J., parodymai. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas ypatingą dėmesį skyrė liudytojos S. P. parodymams, pasisakydamas, kad ji, J. U., suvokė, jog užgauliai žemino nukentėjusiąją ir nurodė tikrovės apie A. J. neatitinkančią informaciją. Pažymi, kad ji, surašydama tarnybinį pranešimą, nesiekė įžeisti A. J., tik siekė apie minėtą faktą informuoti vadovybę. Todėl mano, jog tokia informavimo priemonė perkeltine prasme, alegorine forma leidžianti suprasti apie turimas mintyse tam tikro charakterio, elgesio neigiamas savybes, negali sudaryti įžeidimo požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistoji J. U. ir jos gynėjas advokatas V. Blažaitis prašė apeliacinį skundą patenkinti. Nukentėjusioji A. J. ir jos atstovas advokatas N. Ulčinas prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios J. U. apeliacinis skundas tenkintinas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.). Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, netinkamai juos įvertino ir padarė nepagrįstą išvadą dėl J. U. kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir BK 155 str. 2 d. numatytas nusikalstamas veikas.
Dėl J. U. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. pagrįstumo
Pagal BK 154 straipsnyje numatyto nusikaltimo dispoziciją, šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Būtini veikos objektyvieji požymiai yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės; taip pat šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama netikra informacija, kad asmuo neva padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1/2009, Nr. 2K-7-437/2008).
Atsakomybė pagal BK 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia, t. y. subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti BK 15 straipsnio 2 dalyje numatytą tiesioginės tyčios formą. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, arba supranta, kad skleidžia pramanytas žinias, neva asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, ir sąmoningai tai daro (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-437/2008).
Iš bylos medžiagos matyti, kad joje nėra duomenų, jog J. U. būtų siekusi sąmoningai paniekinti ar pažeminti A. J., paskleisdama apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją. Priešingai, bylos duomenys liudija, kad tarnybinį pranešimą, adresuotą (duomenys neskelbtini) VPK Kelių policijos biuro viršininkui K. D., J. U. surašė A. J. tiesioginio vadovo R. V. reikalavimu. Teisiamajame posėdyje J. U. nurodė, kad 2010 m. balandžio 13 d. jai po pietų grįžus į darbą, kolegė E. J. paaiškino, kad A. J. iš tualeto išsinešė spintelę, tą matė R. V. ir A. A.. Tuomet ji, paskambinusi A. J., pasakė, kad ši spintelė priklauso kanceliarijai. Jai paklausus A. J., kas pastarajai leido spintelę paimti, o A. J. atsakius, jog ji nesakys, kas spintelę leido paimti, ji supratusi, kad minėtos spintelės jai niekas nedavė ir A. J. jos neatiduos. Padėjusi telefono ragelį ji pasakė „Nu nagla, įsivaizduoji, - neatiduos. Ir ką dabar daryti ?“. Tuomet ji perskaitė taisykles bei reglamentą, kur aiškiai buvo parašyta, kad apie nesklandumus, kilusius tarp darbuotojų, reikia informuoti tiesioginius vadovus, ir paskambino K. D.. Kadangi pastarasis telefonu neatsiliepė, ji paskambino R. V., pasakė, kad jų padalinio darbuotoja A. J. išsinešė kanceliarijai priklausantį daiktą ir paprašė, kad jis su A. J. išsiaiškintų. R. V. jai atsakė, kad A. J. yra konfliktiška, jis nieko negali padaryti ir pasakė viską parašyti raštu. Ji, t. y. J. U., atsakiusi, kad tikrai nerašys, nes neturi laiko. Po kurio laiko, apie 13.30 val., jai paskambinęs R. V. paklausė, ar A. J. jau grąžino spintelę. Jai pasakius, kad spintelė dar negrąžinta, R. V. liepė apie tai parašyti, sakė, kad dėl šio įvykio pasitars su K. D.. Apie 15 val. ji nuėjusi pažiūrėti, ar spintelė jau grąžinta, tačiau jos neradusi, parašė tarnybinį pranešimą. Rašydama tarnybinį pranešimą, įžeisti A. J. nenorėjo. Jai surašius tarnybinį pranešimą, po 16 val. jai paskambino K. D. ir paklausė, ar A. J. grąžino spintelę. Nuėjusi į tualetą ir ten spintelės neradusi, ji apie tai pranešė K. D.. Pastarasis jai pasakė, kad nežino ką daryti. Ji K. D. pasakė, jog susitarė su R. V., kad, jei A. J. spintelę grąžins, pastarasis jos surašytą tarnybinį pranešimą sunaikintų. Taip pat paprašė K. D., kad jis dar pasikalbėtų su A. J.. Apie 16.30 val., kai į kabinetą grįžusi jos kolegė E. pasakė, kad kažkoks vyras atneša kanceliarijos spintelę, ji paskambinusi K. D. pasakė, kad A. J. spintelę grąžino, ji pastarajai pretenzijų neturi, ir paprašė sunaikinti jos tarnybinį pranešimą. Tolesni įvykiai jai nebuvo žinomi. Vieną dieną koridoriuje ji sutiko K. D., kuris pasakė, kad nesulaukęs, kol A. J. grąžins spintelę, jos tarnybinį pranešimą pateikė valdymo skyriaus viršininkui V. U., o ne sunaikino, kaip jie buvo susitarę. Apie etikos komisijos posėdį ji sužinojo vėliau, apie jį nebuvo informuota. Paaiškino, kad žodį „vogti“ ji suprantanti kaip slapta, neteisėtai paimti, pasisavinti. Kaip buvo paimta ir išnešta spintelė ji nematė, tarnybiniame pranešime parašė, jog spintelė buvo nešama pridengta todėl, kad taip nurodė darbuotojos, kuriomis ji pasitiki. Bylos nagrinėjimo metu nurodė jau negalinti pasakyti, ar A. J. pavogė spintelę, nes faktai yra visai kitokie. J. U. taip pat parodė, kad apie tai, jog A. J. pavogė spintelę ji viešai niekam nepranešė, A. J. vagimi nevadino. Jei K. D. nebūtų reikalavęs, ji tarnybinio pranešimo nebūtų rašiusi. Atsakydama į nukentėjusiosios A. J. klausimą, J. U. paaiškino, kad buvo žodinis susitarimas, jog tuo atveju, jei ji (A. J.) spintelę grąžins, tarnybinis pranešimas bus sunaikintas, todėl ji negalvojo, kad tarnybinis pranešimas bus perduotas etikos komisijai. Taip pat nurodė, jog rašydama tarnybinį pranešimą ji siekė, kad A. J. tiesioginiai vadovai jai paaiškintų, kokia yra tvarka, nes iš pastarosios suprato, kad ji netiki, jog spintelė turi būti grąžinta ten, iš kur buvo paimta. Ji pati A. J. nepažinojo ir nenorėjo jos įžeisti. Jei A. J. jai būtų pasakiusi, kad spintelę grąžins ir jeigu R. V. nebūtų reikalavęs, ji tarnybinio pranešimo nebūtų rašiusi. Mano, kad šia situacija, panaudodamas jos tarnybinį pranešimą, pasinaudojo K. D., nors pastarasis jai buvo žadėjęs tarnybinį pranešimą sunaikinti. Atsakydama į nukentėjusiosios atstovo klausimą, J. U. patvirtino, kad jie turi savus terminus, yra toks išsireiškimas „kol reikia“, t. y. jeigu viskas išsisprendžia, jie gali raštą sunaikinti tuojau pat. Taip pat dar kartą paaiškino, jog tarnybinis pranešimas buvo sukurtas labai greitai ir tik tam, kad pateikti A., kad ji suprastų, jog privalo grąžinti spintelę, o ne siekiant ją įžeisti ar šmeižti (b. l. 48-50, 55, 58).
Aplinkybę, kad 2010 m. balandžio 13 d. apie 13 val. jai paskambinusi moteris paklausė, kas leido paimti spintelę ir liepė ją nedelsiant atnešti, patvirtino ir nukentėjusioji A. J.. Kadangi skambinusi moteris kalbėjo nemandagiai, be to, ji nesuprato su kuo kalba, pasakė nesakysianti, kas jai leido paimti spintelę, tačiau paskutinis jos sakinys buvo, kad spintelė bus grąžinta. Nors A. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad spintelę jos vyras grąžino apie 14.30 val. ir paaiškino anksčiau negalėjusi spintelės grąžinti dėl to, kad apklausinėjo žmogų, šiuos parodymus paneigia byloje esantys duomenys. Kaip jau minėta aukščiau, J. U. parodė, kad spintelė buvo grąžinta apie 16.30 val., liudytoja teisiamajame posėdyje apklausta E. J. nurodė apie 16 val. išėjusi į koridorių pamačiusi, kaip kažkoks vyriškis atneša spintelę. Liudytoja E. J. taip pat patvirtino, kad ji informavo J. U. apie tai, kad pavogė kanceliarijos spintelę, nes J. U. yra kanceliarijos vedėja. Ji J. U. sakė, kad merginos matė, kaip iš tualeto buvo nešama spintelė, kad reikia nustatyti, kas ją išnešė. Pamena, jog tuomet J. U. paskambino A. J., kad ši grąžintų išneštą spintelę. Iš pokalbio ji supratusi, kad A. J. pasakė J. U., jog spintelės negrąžins. J. U., padėjusi telefono ragelį pasakė „Nu ir nagla, sakė, kad spintelės negrąžins, kad jai tą spintelę kažkas davė“. Kai ji J. U. pasakė, kad kažkoks vyriškis spintelę atnešė, pastaroji nuėjo į tualetą pažiūrėti, ar tai ta pati spintelė. Grįžusi J. U. paskambino K. D. ir pasakė, kad suplėšytų jos tarnybinį pranešimą, nes spintelė jau grąžinta. Patvirtino, kad prieš tai į jų kabinetą užėjęs R. V. sakė J. U. rašyti tarnybinį pranešimą, nes kitaip jis negalės priversti grąžinti spintelę. J. U. R. V. prašė, jog šis įtakotų A. J., kad pastaroji grąžintų spintelę ( b. l. 53-54).
Kad A. J. iš moterų tualeto paėmė ir į savo kabinetą parsinešė spintelę, taip pat, kad kažkokiai moteriškei paskambinus ir liepus šią spintelę grąžinti, A. J. jos iš karto į tą pačią vietą nenunešė, A. J. vytas spintelę į moterų tualetą nunešė tik po kurio laiko, patvirtino ir tame pačiame kabinete dirbanti pastarosios kolegė R. V.. Ji taip pat nurodė nežinanti, kaip A. J. reagavo į šį įvykį, ar dėl to kam nors teisinosi (b. l. 51-52).
Liudytojas K. D. teisiamajame posėdyje patvirtino, kad apie tai, jog A. J. paėmė spintelę, jis sužinojo tuomet, kai pas jį su tarnybinio pranešimo kopija atėjo R. V.. Tą pačią ar kitą dieną jis tarnybinį pranešimą įteikė V. U., kuris pasakė, kad tai svarstys etikos komisija. Kiek pamena, jis pats pasiūlė V. U. tarnybinį pranešimą perduoti etikos komisijai. Patvirtino, kad jis su J. U. kalbėjo apie tarnybinio pranešimo sunaikinimą, tačiau jo nesunaikino (b. l. 54).
Liudytoja apklausta (duomenys neskelbtini) VPK etikos komisijos pirmininkė A. B. nurodė apie įvykį sužinojusi tuomet, kai gavo J. U. tarnybinį pranešimą su komisariato viršininko pavaduotojo rezoliucija. Paaiškino, kad etikos komisija vertino ne patį spintelės paėmimo faktą, o bendradarbių tarpusavio bendravimą, iš kurio kilo visi nesusipratimai. Konstatuota, kad A. J. veiksmai nebuvo tokie, kokių reikalauja policijos pareigūnų etikos kodeksas, t. y. kad su kolegomis reikia bendrauti pagarbiai, išsiaiškinti tarpusavio nenusipratimus. Komisija pripažino etikos kodekso pažeidimą, vagystės faktas nustatytas nebuvo. Nei jai, nei komisijos nariams iš J. U. tarnybinio pranešimo nekilo minčių, kad A. J. kaltinama nusikaltimo padarymu, todėl jie į išsireiškimą „vagystė“ visiškai nereagavo. Net nekilo minčių, kad tai kaltinimas. Komisija tik svarstė dviejų kolegių tarpusavio bendravimą, J. U. susipažinti su šiuo etikos komisijos sprendimu neprašė. Atsakydama į nukentėjusiosios atstovo klausimus, liudytoja A. B. paaiškino, kad vadovaudamiesi nustatyta tvarka, jie turėjo į komisijos posėdį kviesti J. U., tačiau jos nekvietė, nes iš tarnybinio pranešimo situacija buvo aiški, daugiau nieko aiškintis nereikėjo (b. l. 54-55).
Byloje esantis 2010-04-30 (duomenys neskelbtini) VPK pareigūnų etikos komisijos posėdžio protokolas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad buvo apsiribota (duomenys neskelbtini) VPK Kelių policijos biuro Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo ir administracinės veiklos grupės tyrėjos A. J. svarstymu. Svarstymo metu atkreiptas A. J. dėmesys, kad jos veiksmai buvo netinkami, pažeidžiantys Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 9 p. („policijos pareigūnas, bendraudamas su kolegomis, privalo elgtis pagarbiai, vadovaudamasis principu, kad kiekvienas asmuo turi teisę į savo nuomonę visais klausimais“) bei 10 p. („darbo metu kilusius nesutarimus policijos pareigūnai turi spręsti aptardami juos tarpusavyje“) (b.l. 6-7).
Iš Šiaulių apskrities VPK kanceliarijos (duomenys neskelbtini) kabineto 2009-11-16 rašto matyti, kad spintelė, kurios inventorinis numeris (duomenys neskelbtini), priklauso kanceliarijai ir yra pastatyta trečiojo aukšto moterų tualete (b. l. 74).
Iš byloje esančių foto nuotraukų matyti, kad ant tualete esančios spintelės užrašyta „Kanceliarijos – neimti“ (b. l. 8).
(duomenys neskelbtini) VPK vidaus kontrolės tvarkos aprašo 11 punkte įtvirtinta nuostata, jog „<...> struktūrinių padalinių vadovai yra atsakingi, kad (duomenys neskelbtini) VPK viršininkui, jo įgaliotiems asmenims ir (duomenys neskelbtini) VPK valdymo organizavimo skyriui būtų laiku pranešama apie padaliniuose nuotolinės stebėsenos metu pastebėtus rizikos veiksnius ar neigiamos praktikos atvejus“ (b. l. 79-86).
Aplinkybę, kad J. U. yra (duomenys neskelbtini) VPK kanceliarijos vedėja ir nepriekaištingai atlieka savo darbą, patvirtina teismui pateikti (duomenys neskelbtini) VPK kanceliarijos (poskyrio teisėmis) vedėjo pareigybės aprašymas, kanceliarijos vedėjos J. U. charakteristika bei (duomenys neskelbtini) VPK raštas (b. l. 87-88, 91-92, 93-94).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad J. U. neturėjo tyčios apšmeižti A. J.. J. U., būdama materialiai atsakinga už kanceliarijai priklausančias materialines vertybes, tarp jų – ir spintelę, kurią paėmė A. J., iš savo kolegės, kurios informacijos teisingumu neturėjo pagrindo abejoti, sužinojusi, kad iš moterų tualeto paimtas kanceliarijai priklausantis daiktas, kaip to reikalauja policijos komisariato vidaus kontrolės tvarkos taisyklės, apie šį įvykį pagrįstai informavo A. J. viršininką R. V.. Kaip jau buvo minėta, liudytoja E. J. patvirtino, kad ji J. U. pasakė, kad pavogė jų spintelę, sakė, kad reikia nustatyti, kas spintelę išnešė. Tai rodo, kad J. U. iš pradžių nebuvo žinoma, kas spintelę paėmė, ji neturėjo informacijos apie tai, kad spintelė nunešta į kitame policijos komisariato korpuse esantį kabinetą. Bylos duomenys liudija, kad spintelės paėmimo faktas buvo nustatytas, spintelė grąžinta.
Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad J. U. nesiekė, kad A. J. būtų svarstoma etikos komisijos posėdyje, būtų nubausta ar pan. Priešingai, bylos medžiaga liudija, kad J. U. nenorėjo rašyti tarnybinio pranešimo, jį parašė tik liepiama R. V. ir tiek pastarojo, tiek K. D. prašė tuomet, kai A. J. spintelę grąžins, jos surašytą tarnybinį pranešimą sunaikinti. Šią aplinkybę teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytojai E. J. bei K. D.. Siekdama ginčą išspręsti taikiu būdu, J. U. prašė R. V. ir K. D. pasikalbėti su A. J. jai pasakyti, kad grąžintų kanceliarijai priklausančią spintelę ten, iš kur ją paėmė. Sužinojusi, kad A. J. spintelę grąžino, ji iš karto paskambinusi K. D. pasakė, kad spintelė grąžinta, ji A. J. pretenzijų neturi ir paprašė sunaikinti jos tarnybinį pranešimą. Kad J. U. neturėjo tikslo apkaltinti A. J., ją įžeisti ar siekti kitų negatyvių pasekmių pastarosios atžvilgiu, patvirtina ir tai, kad vos tik sužinojusi apie spintelės dingimą, J. U. neskubėjo dėl to raštu kreiptis į A. J. tiesioginius vadovus, o, kaip numatyta Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 10 punkte, darbo metu kilusį nesusipratimą pirmiausia bandė išsiaiškinti tiesiogiai su A. J. – skambino pastarajai telefonu, klausė, kas jai leido paimti spintelę, jos prašė šį daiktą grąžinti, paaiškino daiktų išdavimo tvarką. Minėtą aplinkybę patvirtina ir tai, kad J. U., paprašiusi A. J. grąžinti spintelę, tikėjo, kad ši spintelę padės iš kur paėmusi ir ne vieną kartą ėjo pažiūrėti, ar spintelė jau grąžinta. Tik keletą kartų – 13.30 val. ir apie 15 val. neradusi moterų tualete kanceliarijai priklausančios spintelės, ji parašė tarnybinį pranešimą. Tačiau ir parašiusi šį pranešimą, J. U. tikėjosi, kad kanceliarijai priklausantis daiktas bus grąžintas – pažiūrėti, ar spintelė grąžinta į vietą, ji ėjo ir apie 16 val., tačiau spintelės ir tąkart nerado. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusiosios A. J. elgesys nagrinėjamos situacijos metu taip pat nebuvo tinkamas – ji J. U. nesakė, kas jai leido iš kitame pastato korpuse esančio moterų tualeto paimti spintelę, J. U. paprašius, šios spintelės iš karto negrąžino, ją į vietą nunešė tik baigiantis darbo dienai – apie 16.30 val. Kad A. J. nesiekė tinkamu būdu išspręsti konfliktą ir kad jos elgesys nebuvo teisingas, patvirtina 2010-04-30 (duomenys neskelbtini) VPK pareigūnų etikos komisijos posėdžio protokolas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad svarstymo metu atkreiptas A. J. dėmesys, kad jos veiksmai buvo netinkami, pažeidžiantys Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 9 ir 10 punktus. Kadangi bylos duomenimis A. J. minėto komisijos posėdžio protokolo neskundė, kolegijos nuomone, tai leidžia daryti išvadą, jog pastaroji su komisijos išvada, kad ji nepagarbiai elgėsi su kolege ir netinkamu būdu sprendė darbo metu kilusius nesutarimus, sutinka.
Taigi, esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. U. dėl savo tarnybiniame pranešime pateiktos informacijos sąžiningai klydo, rėmėsi, jos įsitikinimu, patikima informacija, gauta iš savo kolegės. Byloje nenustatyta, kad J. U. būtų sąmoningai siekusi paniekinti ar pažeminti A. J., paskleisdama apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją. J. U. šią informaciją pateikė ne savo iniciatyva, o liepiama A. J. tiesioginio vadovo, konfliktui išsisprendus, aiškindama, kad tarnybinis pranešimas buvo „sukurtas“ tik tam, kad pateikti A., kad pastaroji suprastų, jog privalo grąžinti spintelę, aktyviais veiksmais siekė, kad minėtas tarnybinis pranešimas būtų sunaikintas. Todėl daroma išvada, kad J. U. veiksmuose nėra šmeižimo nusikaltimui būtino subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios.
Nesant J. U. veikoje nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., sudėties, J. U. dėl šio nusikaltimo išteisintina.
Dėl J. U. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d. pagrįstumo
Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą. Minėtame straipsnyje, nustatančiame įžeidimo požymius, numatyti šie žmogaus užgaulaus pažeminimo būdai: veiksmu, žodžiu ir raštu. Įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2 K-269/2005, Nr. 2K-210/2008). Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Įžeidimas veiksmu – tai žeminantis poelgis, visuomet padaromas užgaulia forma, pvz. antausis, spjūvis, nepadorūs gestai. Pagal BK 155 str. 1 d. baudžiamas tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų, o pagal BK 155 str. 2 d. – tas, kas neviešai įžeidė žmogų. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje ar per visuomenės informavimo priemones ir neviešas – padarytas tik nukentėjusiojo akivaizdoje, taip pat nesant nukentėjusiojo, bet kaltininkui suvokiant, kad nukentėjusysis apie įžeidžiančius pasakymus, atsiliepimus sužinos. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad J. U. suvokė, jog užgauliai žemina nukentėjusiąją ir pateikdama savo tarnybinį pranešimą tam tikram, specialiam asmenų ratui, nukentėjusiąją neviešai įžeidė, t. y. padarė Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d. numatytą baudžiamąjį nusižengimą.
Iš J. U. tarnybinio pranešimo matyti, kad ji savo teiginius raštu išdėstė neužgaulia, visuomenėje priimtina forma, nenaudodama nepadorių formuluočių apie A. J. savybes, jos asmenybę. Kaip jau minėta, baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. atsiranda tik už užgauliai, nepadoriai, nederama forma suformuluotus, žeminančius žmogų rašytinius atsiliepimus, akivaizdžiai prieštaraujančius įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams. Kolegijos nuomone, tokio pobūdžio rašytinių atsiliepimų apie A. J. savo tarnybiniame pranešime J. U. nepateikė. Kadangi byloje nenustatyta, kad J. U. būtų turėjusi tikslą savo tarnybiniu pranešimu A. J. užgauliai pažeminti, minėto pranešimo pateikimas negali būti vertinamas kaip tyčinis viešas ar neviešas A. J. įžeidimas.
Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino BK 155 str. nuostatas, ir nepagrįstai pripažino J. U. kalta padarius Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką. Nenustačius, kad padaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 155 str. 2 d., požymių, J. U. pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį taip pat išteisintina.
Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p. nustatyta, jog priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, A. J. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas. Taip pat iš J. U. nepriteistinos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 4 d. 1 p., 329 str.1 p.,
n usprendž i a:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 3 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
J. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. išteisinti jai nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių,
J. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 155 str. 2 d. išteisinti jai nepadarius veikos, turinčios šio baudžiamojo nusižengimo požymių.
A. J. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Šis nuosprendis kasacine tvarka neskundžiamas.