Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Remeika Baudžiamoji byla Nr. 1A-615-485/2015

Teisėjas Rimantas Sipavičius Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00318-2013-7 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.7.

2015 m. lapkričio 17 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Remeikos, teisėjų Jūratės Jakubonienės ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Dianai Zadrauskaitei, Laimai Grėbliūnienei, N. V., dalyvaujant prokurorui Egidijui Palaimai, Mindaugui Sabaičiui, nuteistiesiems R. M. (M.), S. V., S. M. (M.), jų gynėjams advokatams Ingai Blaževičienei, Artūrui Andriukaičiui, Egidijui Jonui Grigaravičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. M., S. V. ir S. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo

R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 260 str. 1 d., 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p. bausmė subendrinta su Kauno apylinkės teismo 2014-10-22 nuosprendžiu paskirta bausme, taikant bausmių apėmimo principą, ir skirta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 66 str. į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo ir suėmimo laikotarpiai nuo 2013-06-19 iki 2013-06-21 (dvi dienos), nuo 2015-04-15 iki bausmės vykdymo pradžios.

S. V. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 260 str. 1 d. 2 (dviejų) metų, laisvės atėmimo bausme.

S. M. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 260 str. 1 d., 2 (dviejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 str., taikant BK 3 str. 2 d., bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 260 str. 1 d. I. Z., A. K. Č., M. T., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M., S. V. ir S. M. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 260 str. 1 d., dėl to, kad veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą platinti narkotines medžiagas, ne vėliau, kaip 2013-06-19 neteisėtai įgijo (atsigabeno) į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir jame laikė ne mažiau, kaip 14 g miltelių, turinčių savo sudėtyje ne mažiau, kaip 0,997 g narkotinės medžiagos heroino iki 2013-06-19, 12.05 val., kol atliktos kratos metu heroinas buvo rastas ir paimtas policijos pareigūnų. Be to, R. M., ne vėliau kaip 2013 m. gegužės 18 d. neteisėtai įgijo narkotinę medžiagą heroiną ir tikslu parduoti laikė jį bute, esančiame (duomenys neskelbtini) bei 2013 m. gegužės 18 d. neteisėtai ne mažiau kaip 5,854 g. miltelių, turinčių savo sudėtyje ne mažiau, kaip 0,513 g narkotinės medžiagos heroino, apie 13.30 val. už 1200 litų pardavė M. T..

R. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015-04-15 nuosprendį dalyje dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 260 str. 1 d. ir jį išteisinti, nepadarius šios nusikalstamos veikos. Jei teismas nuspręstų, kad byla išnagrinėta teisėtai ir pagrįstai, tuomet prašo, vadovaujantis BK 63 str. 9 d. subendrinti šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę su Kauno apylinkės teismo 2014-10-22 nuosprendžiu priimta bausme, ją įskaitant kaip atliktą, taikyti jo atžvilgiu BK 75 str. ir bausmės vykdymą jam atidėti bei įskaityti sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką.

Skunde nurodoma, kad apylinkės teismo priimtas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas padarius esminius baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus, diskriminuojant apeliantę dėl jos čigonų tautybės, kadangi vien dėl savo tautybės, gyvendama viename bute su savo giminaičiais, buvo neteisingai apkaltinta ir be kaltės nuteista už kito asmens padarytą nusikalstamą veiką. Be to, teismas suteikė prioritetą kaltinamajame akte nurodytoms spėlionėms ir tikimybėms, visa tai nukopijavęs į apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas privalo tiesiogiai ištirti bylos įrodymus, tačiau priimant šį nuosprendį teismas neatliko telefoninių pokalbių perklausymo, pokalbių tyrinio nesulygino su išklotinėmis, nesiaiškino aplinkybių kada ir kokių asmenų tie pokalbiai buvo, taip pat ignoravo kaltinamojo M. T. parodymus teisminio nagrinėjimo metu, jog teismo salėje nėra čigonų, iš kurių jis pirko draudžiamą medžiagą. Teismas taip pat neindividualizavo ir konkretizavo kiekvieno iš bendrininkų, tame tarpe ir S. V. veiksmų.

Apeliaciniu skundu taip pat prašoma, nusprendus palikti apkaltinamąjį nuosprendį, S. V. atžvilgiu taikyti BK 75 str. pakeitimus po 2015-03-19. Apeliantės nuomone, yra visi pagrindai ir sąlygos atidėti bausmės vykdymą – S. V. nuteista minimalia laisvės atėmimo bausme, anksčiau neteista, garbaus mažiaus, našlė, turinti didelių sveikatos problemų, neketinanti ateityje daryti jokių teisės pažeidimų. Visa tai leidžia daryti išvadą, kas S. V. atžvilgiu bausmės tikslai, numatyti BK 41 str., gali būti pasiekti ir atidedant bausmės vykdymą bei skiriant įpareigojimus.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas, nuteisdamas S. M. pagal BK 260 str. 1 d., o ne pagal BK 259 str. 1 d. bei paskirdamas jai su laisvės atėmimu susijusią bausmę, ją atidėdamas, nesivadovavo BK 54 str. įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Apeliantės nuomone, teismas skirdamas bausmę neįvertino individualių tiek S. M. charakterizuojančių požymių, tiek pačios nusikalstamos veikos aplinkybių. Pažymėtina, kad BK 259 str. 1 d. numatyta veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, ir šio straipsnio sankcijoje viena iš alternatyvių bausmių yra numatyta bauda. Teismas nepagrįstai pripažino ir S. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog ji veikė bendrininkų grupe su S. V. ir R. M., bei nepripažino, jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad ji pripažino padariusi pažeidimą ir nuoširdžiai gailėjosi, kas turėjo įtakos skiriant S. M. griežtą bausmę. Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką, tačiau šioje byloje nėra jokių įrodymų, kad S. M. tarėsi su kitais nuteistaisiais. Teismas taip pat turėjo atsižvelgti į tai, kad S. M. yra dviejų mažamečių vaikų motina, kurių vienam yra 4 metukai, kitas gimęs tik 2015 m. sausio 3 d., nei karto neteista, administracine tvarka nebausta, registruota darbo biržoje, be to, jos vyrui R. M. šiuo nuosprendžiu yra skirta reali laisvės atėmimo bausmė, todėl tik paskyrus S. M. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, baudą, būtų užtikrinti ne tik jos, bet ir jos nepilnamečių vaikų interesai. Be to, atkreiptinas dėmesys ,kad asmeniui pirma kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes (BK 55 str.). Nors teismas ir nuteisė S. M. pagal BK 260 str. 1 d., tačiau visi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jos veiksmuose nebuvo tikslo platinti narkotines medžiagas.

Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų R. M., S. M. ir S. V. apeliacinius skundai tenkintini iš dalies.

Dėl R. M., S. V., S. M. nuteisimo pagal BK 260 str. 1 d.

Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad R. M., S. V. ir S. M. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 260 str. 1 d., dėl to, kad veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą platinti narkotines medžiagas, ne vėliau, kaip 2013-06-19 neteisėtai įgijo (atsigabeno) į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir jame laikė ne mažiau, kaip 14 g miltelių, turinčių savo sudėtyje ne mažiau, kaip 0,997 g narkotinės medžiagos heroino iki 2013-06-19, 12.05 val., kol atliktos kratos metu heroinas buvo rastas ir paimtas policijos pareigūnų. Be to, R. M., ne vėliau kaip 2013 m. gegužės 18 d. neteisėtai įgijo narkotinę medžiagą heroiną ir tikslu parduoti laikė jį bute, esančiame (duomenys neskelbtini) bei 2013 m. gegužės 18 d. neteisėtai ne mažiau kaip 5,854 g. miltelių, turinčių savo sudėtyje ne mažiau, kaip 0,513 g narkotinės medžiagos heroino, apie 13.30 val. už 1200 litų pardavė M. T..

Kaip matyti iš nuteistųjų R. M. ir S. V., S. M. apeliacinių skundų turinio, nuteistieji iš esmės kategoriškai nesutinka su jų nuteisimu pagal BK 260 str. 1 d. Apeliantai kvestionuoja apkaltinamojo Kauno apylinkės teismo nuosprendžio atitiktį BPK 305 str. 1 d. nustatytiems reikalavimams, tvirtina jį esant nepagrįstą ir nemotyvuotą, grįstą tik prielaidomis, nurodo, kad teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatų reikalavimus, nepašalino prieštaravimų tarp esminių bylos aplinkybių bei neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, todėl neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Be to, teismas nuosprendyje netyrė ir nedetalizavo kuo pasireiškė bendrininkų veiksmai, nepagrįstai išplėtė kaltinimą, tuo pažeisdamas BPK 255 str. nuostatas. S. M. savo apeliaciniame skunde taip pat prašo jos veiką perkvalifikuoti į BK 259 str. 1 d., t.y. narkotinių medžiagų laikymą be tikslo platinti, kadangi narkotines medžiagas laikė savo naudojimui.

Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 str. 1 d. reikalavimus, tai yra jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 str. 5 d.). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Kasacinės instancijos teismo praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–594/2012, 2K-110/2013).

BK 260 str. 1 d. numato atsakomybę tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Šio straipsnio dispozicijoje įvardytas tikslas „parduoti ar kitaip platinti“ reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti narkotines ar psichotropines medžiagas bent vienam asmeniui. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2007, 2K-781/2007, 2K-4/2009, 2K-36/2009, 2K-75/2009, Nr. 2K-279/2009). Tikslo turėjimas yra vertinamasis kriterijus, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrame bylos kontekste, t. y. vertinant ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą.

Teisėjų kolegija, siekdama išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes, pašalinti prieštaravimus bei abejones ir išsamiai atsakyti į apeliacinių skundų argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme atliko dalinį įrodymų tyrimą, kurio metu buvo išklausytas garso (vaizdo) įrašas, susijęs su slapta kaltinamojo M. T. apklausa.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, išanalizavęs ir įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, apeliaciniame teismo posėdyje peržiūrėjęs vaizdo įrašus, daro išvadą, priešingą, nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi pirmiau nurodytų reikalavimų, skundžiamas nuosprendis atitinka įstatymo reikalavimus, jame padarytos išvados pagrįstos išsamia ištirtų įrodymų analize, argumentuotai išdėstyti apelianto padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai, teismo išvados padarytos atsižvelgus ir įvertinus visos bylos aplinkybes, turinčias reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, pagrįstai pripažino juos apeliantų R. M., S. V. ir S. M. kaltės įrodymais ir padarė pagrįstas išvadas dėl jų kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 str. 1 d. Tačiau nors byloje surinkta pakankamai duomenų, kurių pagrindu buvo galima nustatyti nusikalstamų veikų aplinkybes, reikšmingas R. M., S. V. ir S. M. nusikalstamų veikų kvalifikavimui pagal BK 260 str. 1 d., tačiau šie duomenys pagrindžia ne visus pareikštus kaltinimus – byloje nėra pakankamai neginčijamų įrodymų, kad R. M., S. M. ir S. V. įgijo narkotines ir psichotropines medžiagas, todėl šis kaltinimas šalintinas, tačiau pažymėtina, kad tai nelemia kitokio R. M., S. V., S. M. įvykdytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo ar kaltės klausimo.

Nuteistasis R. M. savo kaltės dėl narkotinių medžiagų laikymo ir pardavimo 2013-05-18 apie 13.30 val. M. T. nepripažįsta, nurodo, jog kaltinime nurodytomis aplinkybėmis jis niekam narkotikų nepardavė. Savo skunde jis taip pat, kaip ir nuteistoji S. V., nesutinka su jiems pareikštu kaltinimu dėl narkotinių medžiagų laikymo, turint tikslą platinti, kadangi kaip ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė nuteistoji S. M., 2013-06-19 ji tik savo vartojimui buvo įsigijusi ir laikė draudžiamą narkotinę medžiagą be tikslo platinti. Jie nieko apie bute buvusias narkotines medžiagas nežinojo. Nors nuteistasis R. M. ir S. V. savo kaltės dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų nepripažįsta, o S. M. pripažįsta kaltę tik dėl narkotinių medžiagų laikymo neturint tikslo jas platinti, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad jų kaltė neginčijamai įrodyta byloje surinktais įrodymais, o būtent: nuteistojo M. T. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu, iš dalies I. Z. ir A. K. Č., S. M. parodymais bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais, t.y. 2013-10-03 Slaptų tyrimo veiksmų atlikimo protokolu, pokalbių suvestine, asmens atpažinimo protokolais, specialisto išvadomis, kratos protokolais, kitais byloje esančiais duomenimis, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir kurių visuma, teisėjų kolegijos nuomone, sudaro vieningą loginę įrodymų grandinę.

Apklausiamas pirmos instancijos teisme kaltinamasis M. T. nurodė, kad 2013-05-18 paėmė 1200 litų iš I. Z., kad nupirktų narkotines medžiagas. Jas įgijo iš romų tautybės asmenų, gyvenusių bute, adresu (duomenys neskelbtini). Kaltinamoji I. Z. taip pat patvirtino, kad 2013-05-18, apie 13.39 val. prie prekybos centro „IKI“, esančio (duomenys neskelbtini), iš M. T. už 1200 litų nusipirko 5,854 g miltelių, turinčių savo sudėtyje 0,513 g narkotinės medžiagos heroino, šią narkotinę medžiagą automobiliu „C. S.“ v.n. (duomenys neskelbtini) gabeno iki (duomenys neskelbtini) rajono. Tai patvirtino ir teismo posėdžio metu apklaustas kaltinamasis A. K. Č.. Kaltinamoji S. M., duodama parodymus teisme nurodė, kad bute, adresu (duomenys neskelbtini), laikė savo reikmėms įgijusi narkotines medžiagas – heroiną, suskirstytą į atskirus maišelius. Ką patvirtina ir kratos (duomenys neskelbtini) protokolas (t.4, b. l. 34-35). Slaptų tyrimo veiksmų atlikimo protokolas, pokalbių suvestinė bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje perklausyto garso įrašo duomenys taip pat patvirtina, kad M. T. skambindavo dėl narkotikų įgijimo telefono numeriu, kurį naudojo „V.“, kad dažnai narkotikus pirkdavo iš moters „S.“, kad kartais narkotines medžiagas jam bute, esančiame (duomenys neskelbtini), parduodavo ne tik „V., bet ir „S.“, tame bute buvo parduodama viena narkotinė medžiaga – heroinas (t. 5, b. l. 153-160). Asmens parodymo atpažinti pagal fotonuotrauką protokolai patvirtino, kad M. T. atpažino S. V., kaip S., R. M. kaip „V.“, S. M. atpažino kaip S. (t. 5, b. l. 139-150). Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo bei kaupimo protokolai taip pat patvirtina, kad M. T. ir kiti nenustatyti asmenys bendraudavo su R. M. ir S. M. dėl galimybės susitikti (duomenys neskelbtini) įsigyti narkotinės medžiagos – heroino (t. 2, b. l. 155-162). Išanalizuotų telefoninių pokalbių turinys patvirtina, kad užfiksuotas ne vienas M. T. ir kitų nenustatytų asmenų ryšys su S. M. ir R. M. dėl narkotinių medžiagų įgijimo, vartojant žodžius užslėpta forma. Vien tai, kad užfiksuotuose telefoniniuose pokalbiuose narkotinės medžiagos neminimos, nepaneigia aplinkybės, kad su R. M. ir S. M. buvo derinami būtent tokių medžiagų įgijimo galimybės. Specialistų išvados patvirtina, kad medžiaga rasta kratos metu I. Z. automobilyje sutampa su medžiaga rasta bute adresu (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 54-56, t. 4, b. l. 87-88). Pažymėtina, kad kratos metu rasta 14 g narkotinės medžiagos buvo supakuotos atskiromis porcijomis – devyni plastikiniai ryšulėliai, kuriuose buvo narkotinė medžiaga – heroinas (t. 4, b. l. 34-35). Taip pat bute, adresu (duomenys neskelbtini), atliktos kratos metu buvo rastos svarstyklės, ant kurių paviršiaus heroino pėdsakai (t. 4, b. l. 34-35).

Atsižvelgiant į visus šiuos duomenis ir kitus byloje esančius įrodymus, sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, kad R. M.. S. M. ir S. V., veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą platinti laikė narkotinę medžiagą - heroiną, bute, adresu (duomenys neskelbtini), be to, kad R. M. 2013 m. gegužės 18 d. neteisėtai ne mažiau kaip 5,854 g. miltelių, turinčių savo sudėtyje ne mažiau, kaip 0,513 g narkotinės medžiagos heroino, apie 13.30 val. už 1200 litų pardavė M. T..

Nors apeliantai teigia, jog apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi nuteistojo M. T. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kur jis teigė, jog dažnai pirkdavo narkotines medžiaga iš S. M., S. V. ir R. M., kadangi daugiau jokie duomenys to nepatvirtina, tačiau nemotyvuotai atmetė teismo posėdžio metu jo duotus parodymus, kad teismo salėje nėra tų romų tautybės asmenų, kurie jam parduodavo narkotines medžiagas bute, adresu (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija tokius apeliantų teiginius laiko nepagrįstais. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad esant situacijai, kai apie nagrinėjamą įvykį iš asmenų gaunama prieštaringa informacija, būtina įvertinti, kurie asmenų parodymai yra patikimi ir objektyvūs. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, pripažindamas apeliantus kaltais, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 str. 1 d. pagrįstai rėmėsi nuteistojo M. T. būtent ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (2013-10-03 slaptos apklausos metu), kurie detalėse sutampa su kitais byloje ištirtais įrodymais, leidžiančiais daryti pagrįstą išvadą dėl nuteistųjų R. M., S. V. ir S. M. kaltės jiems inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistas M. T. 2013-10-03 vykdant slaptą apklausą su juo ir jam nežinant, kad jo pateikiami atsakymai yra fiksuojami garso ir vaizdo technika, nuosekliai teigė, kad narkotikus (heroiną) dažnai įsigydavo iš R. M., S. V. ir S. M. (t. 5, b. l. 153-160). Aplinkybę, kad narkotikus pirko ne iš apeliantų, o iš kitų tame pačiame bute gyvenusių romų tautybės asmenų, jis nurodė apklausiamas teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme kai teismo salėje buvo ir apeliantai, kas suponuoja mintį, jog suvestas į akistatą su R. M., S. M. ir S. V., jis nenorėjo duoti jiems nepalankių parodymų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nuteistojo M. T. parodymai, duoti teisme yra nepatikimi, nes prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, jo paties parodymams, duotiems ikiteisminio tyrimo metu bei yra paneigti baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visetu, todėl pagrįstai jais nesivadovavo.

Apeliantė S. M. savo skunde taip pat teigia, kad jos veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 259 str. 1 d., kuris numato baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, neturint tikslo jas platinti. Tuo tarpu BK 260 str. 1 d. įtvirtina atsakomybę už analogišką nusikalstamą veiką, turint tikslą minėtas medžiagas platinti. Taigi pagrindinis kriterijus, skiriantis šias nusikalstamas veikas yra asmens elgesio subjektyviosios pusės elementas – tikslas.

Apeliantė, apklausiama pirmosios instancijos teisme kaltę pripažino iš dalies, paaiškino psichotropines medžiagas įsigijo sau, nes vyras buvo neištikimas, laikė jas bute, adresu Baltų pr. 79-42, Kaune, pati supakavo į mažesnius maišelius atskiromis dozėmis ir paslėpė orkaitėje nuo kitų artimųjų, kad jie nieko nesužinotų, pavartoti pati nespėjo, nes narkotikai buvo surasti policijos pareigūnų. Ji nepardavinėjo narkotinių medžiagų. Kolegijos nuomone, tokią nuteistosios S. M. versiją nuneigia byloje surinkti objektyvūs duomenys. Tikslą platinti akivaizdžiai įrodo M. T. parodymai, duoti slaptos apklausos metu, elektroninių ryšių priemonėmis užfiksuoti telefoniniai pokalbiai, tai, kad kratos metu rasta narkotinė medžiaga buvo supakuota atskiromis dozėmis, buvo rastos svarstyklės, taip pat kiti byloje ištirti įrodymai. Kolegijos vertinimu, aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad S. M. psichotropines medžiagas neteisėtai laikė turėdama tikslą jas platinti, o jos versija, kad narkotines medžiagas ji laikė savo reikmėms, pagrįstai įvertinta kritiškai, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės ir padėti jos išvengti savo vyrui R. M. ir jo močiutei S. V..

Apeliantai savo apeliaciniuose skunduose taip pat nurodo, kad buvo pažeistos BPK 255 str. nuostatos ir nepagrįstai išplėstas kaltinimas, inkriminuojant nuteistiesiems narkotinių medžiagų įgijimą, prieš tai kaltinamųjų neįspėjus dėl kaltinimo keitimo, kas akivaizdžiai pažeidė jų teisę į gynybą.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio R. M. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad ne vėliau, kaip 2013 m. gegužės 18 d. neteisėtai įgijo narkotinę medžiagą heroiną, be to, kad veikdamas bendrininkų grupėje su S. M. ir S. V., turėdami tikslą platinti narkotines medžiagas, ne vėliau, kaip 2013-06-19 neteisėtai įgijo ne mažiau, kaip 14 g miltelių, turinčių savo sudėtyje ne mažiau, kaip 0,997 g narkotinės medžiagos heroino.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad kiekviena iš BK 260 str. 1 d. nurodytų alternatyvių veikų (neteisėtas gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas) atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 str. 1 d. nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų. Pagal susiformavusią teismų praktiką narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimas – tai veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna šių medžiagų – pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas ar dovanos gavimas ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-159/2012). Skundžiamame nuosprendyje nenurodyti jokie įrodymai, kuriais remiantis buvo nustatytos esminės narkotinė medžiagos – heroino, neteisėto įgijimo aplinkybės – kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kokio asmens R. M., S. M. ir S. V. įgijo šią psichotropinę medžiagą. BK 260 str. nurodytos veikos turi savarankišką baudžiamosios atsakomybės pagrindimo kaltininkui reikšmę ir todėl kiekviena iš jų turi turėti savarankišką procesinį įrodinėjimą, o ne preziumuojamos („išvedamos“) iš kitų BK 260 str. atitinkamoje dalyje nurodytų ir neginčijamai įrodytų vėlesnių veikų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Apylinkės teismas aplinkybę, kad nuteistieji neteisėtai įgijo heroiną, nustatė ne byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, bet preziumuodamas šios medžiagos neteisėto laikymo faktu. Atsižvelgiant į tai, narkotinės medžiagos - heroino neteisėtas įgijimas šalinamas iš nuteistiesiems pareikšto kaltinimo pagal BK 260 str. 1 d. Kauno apylinkės teismo 2015-04-15 nuosprendis atitinkamai keičiamas.

Apeliantė S. V. nurodo, kad apylinkės teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje S. V. nepagrįstai įtraukė prie kitiems kaltinamiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos 2013-04-03 – 2014-05-18 laikotarpiu, kai tuo tarpu tokio kaltinimo S. V. net nebuvo pateikta, tuo buvo pažeista apeliantės teisė žinoti kuo yra kaltinama. Toks argumentas apeliacinės instancijos teismo yra atmetamas kaip nepagrįstas, kadangi kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nėra jokių duomenų apie S. V. inkriminuotas nusikalstamas veikas 2013-04-03 – 2014-05-18 laikotarpiu.

Dėl R. M., S. V. ir S. M. paskirtų bausmių

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji R. M. ir S. V. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jų atžvilgiu netaikė BK 75 str. nuostatų ir neatidėjo jiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo.

Išnagrinėjus baudžiamąją bylą, nustatyta, jog šie apeliantų argumentai nepagrįsti. Teismas, parinkdamas apeliantams bausmės rūšį ir trukmę, teisingai įvertino BK 54 str. 2 d. numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, susijusius su kaltininkų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumu ir jų asmenybe. Taikyti BK 75 str. nuostatas ar ne, yra teismo teisė. Atidėdamas paskirtosios bausmės vykdymą, teismas turi spręsti, ar pritaikytų baudžiamųjų teisinių priemonių ir teismo paskirtų įpareigojimų visuma turės poveikį kaltininkui ir, kad ateityje jis laikysis įstatymų bei nedarys naujų nusikaltimų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-66-303/2015). Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas BK 75 str. nuostatas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas vadovaujasi bendraisiais bausmės tikslais, įtvirtintais BK 41 str. 2 d. Be to, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe. Bylos duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-895/2015).

Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, skirdamas R. M. bausmę atsižvelgė į tai, kad atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje, šiuo nuosprendžiu nuteistas už sunkų tyčinį nusikaltimą, anksčiau teistas už disponavimą narkotinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, suimtas kitoje byloje, nedirba. Visos šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu neigiamai charakterizuoja apeliantą ir rodo didesnį jo pavojingumo visuomenei laipsnį, nenorą pasitaisyti bei laikytis visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Paminėti duomenys leidžia tvirtinti, kad ankstesni baudžiamieji procesai R. M. teigiamos įtakos neturėjo, jis ir toliau elgėsi neatsakingai ir vėl nusikalto, kas rodo, jog apeliantas linkęs pažeisti įstatymą, nusikalto neatsitiktinai, jokių išvadų nedaro dėl susiformavusios neigiamos asmenybės. Pažymėtina, kad R. M., nusikalstamų veikų įvykdymo metu jau turėjo ir žmoną, ir vaikus, tačiau tai jo nesustabdė nuo nusikalstamų veiksmų darymo. Esant tokioms aplinkybėms atidėti bausmės vykdymą apeliantui nėra jokio pagrindo.

Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat motyvuotai pasisakė kodėl netaiko S. V. atžvilgiu BK 75 str. nuostatų. Tokiomis apylinkės teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti. Kaip matyti iš bylos duomenų teismas pagrįstai nenustatė nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pripažino aplinkybę, kad veikė bendrininkų grupėje, jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nuteista už tyčinį sunkų nusikaltimą, atkreipė dėmesį į tai, kad S. V. tuo metu buvo suimta kitoje byloje dėl galimai padaryto nusikaltimo, susijusio su neteisėtu disponavimu narkotinėmis medžiagomis turint tikslą platinti. Teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad S. V. yra nuteista 2015 m. birželio 4 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 260 str. 2 d. , tačiau jis šiuo metu dar nėra įsitiesėjęs. Vertinant BK 75 str. taikymo S. V. galimybes, pažymėtina, kad ji yra neteista, našlė, pensijinio amžiaus. Kita vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad šios aplinkybės nesustabdė nuteistosios nuo sunkaus nusikaltimo padarymo – narkotinių medžiagų laikymo, veikiant bendrininkų grupe, turint tikslą jas platinti. Akivaizdu, jog esant tokioms aplinkybėms atidėjus bausmės vykdymą, nebus pasiektas nei vienas iš BK 41 str. 2 d. numatytų bausmės tikslų - sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Todėl, nors pasikeitus baudžiamajam įstatymui formaliai ir atsirado pagrindas svarstyti klausimą dėl galimumo taikyti nuteistosios S. V. atžvilgiu BK 75 str. nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos ir nuteistąją apibūdinančios aplinkybės nėra pakankamos išvadai, kad S. V. paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl jai taikyti bausmės vykdymo atidėjimą nėra jokio pamatuoto pagrindo.

Apeliaciniu skundu nuteistoji S. M. prašo sušvelninti jai paskirtą bausmę ir skirti baudą. Nurodo, kad apylinkės teismas pažeidė BK 54 str. nuostatas ir skyrė aiškiai per griežtą bausmę. Teismas nepagrįstai pripažino jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kad ji veiką, padarė veikdama bendrininkų grupėje, kadangi narkotines medžiagas ji laikė savo reikmėms, be tikslo platinti, o kiti nuteistieji apie jas nieko nežinojo. Be to, apylinkės teismas nepagrįstai nepripažino jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad ji iš dalies pripažino padariusi nusikalstamą veiką. Iš jos parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme matyti, kad ji pripažino, jog laikė narkotines medžiagas savo reikmėms, nesutiko tik su tikslo platinti turėjimu. Skunde nuteistoji taip pat nurodo, kad ji neteista, administracine tvarka nebausta, registruota darbo biržoje, turi du mažamečius vaikus, jos sutuoktiniui R. M. šiuo skundžiamu nuosprendžiu paskirta reali 3 metų laisvės atėmimo bausmė, todėl tik paskyrus nuteistajai su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę – baudą, butų užtikrinti jos mažamečių vaikų interesai.

BK 260 str. 1 d. sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas S. M. skyrė 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą, vadovaujantis BK 75 str., atidėjo 2 metams ir skyrė įpareigojimus.

Pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Baudžiamajame įstatyme yra numatyta galimybė skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (BK 54 str. 3 d. ir 62 str.), tačiau tokia galimybe galima pasinaudoti tik išimtiniu atveju, kai nuteistąjį išimtinai teigiamai charakterizuojančių ir kitų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visuma akivaizdžiai patvirtina, kad net ir minimalios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės skyrimas pažeistų teisingumo, proporcingumo principų reikalavimus. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 str. 3 d. pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2008,Nr. 2K-189/2008, Nr. 2K-251/2008, Nr. 2K-39/2009, Nr. 2K-84/2009, Nr. 2K-105/2009, Nr. 2K-152/2009, Nr. 2K-3/2010).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad jokių išskirtinių aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas S. M. aiškiai prieštarautų teisingumo principui, byloje nenustatyta. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad S. M. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, veiką padarė bendrininkų grupėje, kas pripažinta jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Remiantis išdėstytu, kolegija neįžvelgia jokių galimybių taikyti S. M. BK 54 str. 3 d. nuostatas. Dėl apeliantės skunde nurodytų aplinkybių, kad ji nei karto neteista, augina du mažamečius vaikus, todėl laisvės atėmimo bausmė pažeis nepilnamečių vaikų interesus, kolegija pažymi, kad apylinkės teismas visas šias aplinkybes įvertino skirdamas bausmę ir atidėdamas jos vykdymą, taikant BK 75 str. nuostatas. Su tokia išvada apeliacinės instancijos teismas, neturi pagrindo nesutikti.

Pažymėtina, kad nuteistųjų apeliaciniuose skunduose plačiai analizuojami byloje esantys įrodymai, jie atitinkamai vertinami, tačiau nagrinėjamu aspektu aukštesnysis teismas akcentuoja tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame nuteistiesiems paskirtos bausmės individualizuotos teisingai, nepažeidžiant BPK 54 ir 41 straipsnių nuostatų, todėl nuteistųjų S. M., S. V. ir R. M. skundų šioje dalyje nėra pagrindo tenkinti, tačiau jų atžvilgiu skundžiamame nuosprendyje neteisingai pripažinta įrodyta aplinkybė, kad nuteistieji įgijo narkotinę ir psichotropinę medžiagą, kadangi tai nepagrįsta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, todėl ši kaltinimo dalis šalinama ir šioje dalyje Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. nuosprendis keičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų S. M., S. V. ir R. M. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. nuosprendį pakeisti: pašalinti iš nuosprendžio teiginius, kad R. M. nuteistas pagal BK 260 str. 1 d. už tai, kad ne vėliau kaip 2013 m. gegužės 18 d. neteisėtai įgijo narkotinę medžiagą heroiną, bei, kad R. M., S. V. ir S. M. nuteisti pagal BK 260 str. 1 d. už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, ne vėliau 2013 m. birželio 19 d. neteisėtai įgijo narkotinę medžiagą.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.