- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-12
- Bylos Nr.
- 1A-259-518/2019
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Linas Žukauskas, Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- Z. J.
- Nukentėjusysis
- A. M.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio, Kęstučio Jucio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Z. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 7 d. nuosprendžio, kuriuo Z. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:
- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams;
- pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir Z. J. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas atėmimu 8 (aštuoneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš Z. J. nukentėjusiajai A. M. priteista 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. Z. J. nuteistas už tai, kad:
1.1. sukėlė fizinį skausmą kitam asmeniui, o būtent:
2017 m. gruodžio 3 d., apie 23 val., (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), kilusio dėl asmeninių santykių konflikto su I. M.-K. metu, tyčia pastūmė ją į griovį, o pastarajai nukritus ir nubrozdinus veidą, Z. J. paėmė nukentėjusiąją už plaukų ir laikydamas tyčia sudavė jai koja tris smūgius į kairįjį šoną, dėl ko nukentėjusioji I. M.-K. patyrė fizinį skausmą.
1.2. nužudė kitą žmogų, o būtent:
2018 m. kovo 22 d. naktį, tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo name, esančiame (duomenys neskelbtini), konflikto metu, tyčia sudavė J. V. (J. V.) ne mažiau 5 smūgių rankomis ir kojomis į krūtinės ląstą, tuo padarydamas J. V. poodines kraujosruvas nugaroje, dešiniame šone, dešiniame žaste, juosmenyje, odos nubrozdinimą dešiniame juosmenyje, minkštųjų audinių kraujosruvas nugaroje, dešiniame juosmenyje, aplink dešinį antinkstį ir kairįjį inkstą, dauginius abipusius šonkaulių lūžius su krūtinplėvės plyšimais, dauginius kepenų plyšimus, kas komplikavosi ūminiu kvėpavimo veiklos sutrikimu, dėl ko J. V. įvykio vietoje mirė.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Nuteistojo Z. J. apeliaciniame skunde prašoma pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 7 d. nuosprendį, pripažįstant Z. J. atsakomybę dėl BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, bei sušvelninant pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
2.1. Apeliaciniame skunde nesutinkama su nuteistajam pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta bausme. Teigiama, kad apygardos teismas neatsižvelgė ir tinkamai neįvertino visų aplinkybių, turėjusių reikšmės sprendžiant dėl Z. J. skirtinos bausmės dydžio, bei dėl to paskyrė nuteistajam per griežtą bausmę. Pažymima, kad kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, bausmės teisingumo principas įtvirtintas ir baudžiamajame įstatyme (BK 41 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą.
2.2. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad baudžiamosiose bylose pagal BK 129 straipsnio 1 dalį skiriamos ir mažesnės savo dydžiu bausmės nei buvo paskirta Z. J. (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 5 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-61-211/2008, Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamojoje byloje Nr. 1A-202/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-675/2006, 2K-469/2007, 2K-281/2008, 2K-27/2009). Be to, Z. J. teisiamas pirmą kartą, apie nusikaltimą pats pranešė pareigūnams, kaltę pripažino, savanoriškai atlygino turtinę žalą, susitarė su nukentėjusiąja dėl neturtinės žalos atlyginimo, yra dirbantis, turi šeimą, kurioje auga nepilnametis vaikas, neįgalią motiną, kuria rūpinasi. Įvertinus nurodytas aplinkybes, paskirta laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, neatitinka teismų praktikos.
2.3. Taip pat skunde nurodoma, kad apygardos teismas nepagrįstai nepripažino Z. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėjosi. Teismų praktikoje neretai ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama net tada, kai kaltininkas prisipažįsta teisme, o ikiteisminio tyrimo metu kaltę neigia. Tačiau nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Z. J., supratęs, jog J. V. mirė, pats iškvietė pareigūnus. Nors iš karto po įvykio Z. J. kaltės nepripažino, visų pirma, dėl to, jog buvo pasimetęs ir išsigandęs, bei negalėjo patikėti, jog J. V. galėjo mirti nuo jo suduotų smūgių basa koja, tačiau ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažino dar iki supažindinimo su ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis ir tokios pozicijos nuosekliai laikėsi visą ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme laiką. Todėl apygardos teismo išvada, kad Z. J. savo kaltę pripažino tik dėl byloje surinktų duomenų, yra neteisinga. Be to, nuoširdų nuteistojo apgailestavimą dėl jo veiksmų kilusių pasekmių rodo ir Z. J. elgesys po nusikalstamos veikos padarymo. Z. J. atsiprašė nukentėjusiosios, visiškai pripažino ir atlygino nukentėjusiajai turtinę žalą (lavono išvežimo paslaugas, laidojimo išlaidas ir kt.), susitarė su nukentėjusiąja dėl neturtinės žalos atlyginimo.
2.4. Skunde teigiama, kad apygardos teismas sureikšmino nuteistąjį neigiamai apibūdinančias aplinkybes, nepakankamai atsižvelgdamas į Z. J. teigiamus socialinius ryšius, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo bei kad ilgą laiką nėra padaręs naujų nusikalstamų veikų. Teismų praktikoje nurodyta, kad individualizuojant bausmę, visoms jos individualizavimui turinčioms reikšmės aplinkybėms turi būti skiriamas vienodas teisinis vertinimas, nė vienai iš jų nesuteikiant išskirtinės dominuojančios reikšmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-30/2014, 2K-481/2014, 2K-477-746/2015 ir kt.). Apelianto nuomone, vien dėl to, jog per nedidelį laiko tarpą buvo padaryti du smurtinio pobūdžio nusikaltimai, nesudaro pagrindo pasikartojančius nusikalstamus veiksmus vertinti griežčiau. Taip pat be jokio pagrindo buvo sureikšminta tai, kad Z. J. ne kartą baustas administracine tvarka už pakankamai pavojingus ir pasikartojančius šiurkščius administracinius teisės pažeidimus (nusižengimus). Kaip matyti iš bylos medžiagos, Z. J. anksčiau nebuvo teistas, yra sukūręs šeimą, kurioje auga mažametis vaikas, dirba, išlaiko šeimą, turi neįgalią motiną, nevartoja nei narkotinių, nei psichotropinių medžiagų, nepiktnaudžiauja alkoholiu. Atsižvelgtina ir į tai, kad nusikaltimas padarytas atsitiktinai, iš anksto neplanuojant ir tam nesiruošiant, nusikalsta ne dėl piktybiškų paskatų, nusikaltimo metu Z. J. jokių žmogui sužaloti pritaikytų įrankių nenaudojo, o tik sudavė tamsoje gulinčiam J. V. smūgius basa koja, savo sąmonėje nedetalizavo kilsiančių padarinių sunkumo ir nusikaltimą padarė netiesiogine tyčia, kurią įstatymo leidėjas laiko mažiau pavojinga. Z. J. po nusikaltimo kaip galėdamas stengėsi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, pats pranešė apie nusikaltimą pareigūnams, atlygino nukentėjusiajai turtinę žalą, susitarė dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio ir termino. Be to, nuo nusikalstamos veikos padarymo Z. J. jokių naujų nusikaltimų nepadarė, kas rodo, jog nuteistasis padarė tinkamas išvadas ir nėra linkęs pažeidinėti įstatymų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei tai, kad nėra nustatyta Z. J. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, daroma išvada, jog byloje nebuvo pagrindo Z. J. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį skirti didesnę nei minimalią laisvės atėmimo bausmę.
3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo Z. J. gynėja advokatė L. Guižauskienė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Nuteistasis Z. J. neneigia savo kaltės dėl J. V. nužudymo ir neginčija nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių, bet nesutinka su jam paskirta bausme pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, kurią vertina kaip per griežtą. Taip pat apeliaciniame skunde nėra ginčijamas Z. J. pripažinimas kaltu ir nuteisimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, neturtinės žalos atlyginimo priteisimas nukentėjusiajai A. M.. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines nusikalstamų veikų aplinkybes ir kvalifikuodamas nusikalstamas veikas, paskirdamas bausmę Z. J. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nustatydamas nukentėjusiajai A. M. atlygintinos neturtinės žalos dydį, baudžiamąjį įstatymą taikė teisingai ir šioje bylos dalyje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, todėl apeliacine tvarka baudžiamoji byla tikrinama tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
6. Pažymėtina, kad kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kuria būtų pasiekti jos tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta neteisinga – aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.
7. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.
8. Įvertinusi bylos medžiagą teisėjų kolegija konstatuoja, kad skirdamas Z. J. bausmę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir baudžiamajame įstatyme numatytų bausmės skyrimo reikalavimų nepažeidė.
8.1. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų. Skundžiamu nuosprendžiu Z. J. buvo paskirta aštuonerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
8.2. Pirmosios instancijos teismas Z. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 54 straipsnio 2 dalį pripažino tai, kad Z. J. pagal savo galimybes siekė atlyginti padarytą žalą, ne tik pripažino A. M. padarytą turtinę žalą, susijusią su J. V. laidojimo išlaidomis, bet ir ją visiškai atlygino, pripažino 10 000 Eur neturtinės žalos dydį. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
8.3. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje nėra pagrindo pripažinti Z. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodyta, jog pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų, o nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius. Nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių dėl to, kad Z. J. nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo – ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė parodymus dėl įvykio aplinkybių, atsiprašė nukentėjusiosios, pripažino padarytą turtinę ir neturtinę žalą, dalį kurios atlygino, o kitą dalį įsipareigojo atlyginti. Šias aplinkybes skirdamas bausmę įvertino ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau Z. J. ne iš karto pripažino savo kaltę dėl J. V. nužudymo. Pirminės apklausos metu Z. J. nurodė kaltės nepripažįstantis bei nurodė, jog J. V. nemušė, smūgių jam nesudavė ir jo nenužudė, bet girdėjo, kaip J. V. naktį kambaryje už kažko užkliuvo ir nugriuvo, galimai tada ir susižeidė, nes daugiau jokio triukšmo ir garsų Z. J. nebegirdėjo (2 t., b. l. 57-58). Taip pat Z. J. savo kaltės nepripažino ir sprendžiant klausimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo paskyrimo (2 t., b. l. 90-91). Taigi, ikiteisminio tyrimo pradžioje Z. J. neigė bet kokį smurto panaudojimą J. V. atžvilgiu. Negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad Z. J. kaltės iš karto nepripažino, nes buvo pasimetęs, kadangi Z. J. sulaikytas buvo tik 2018 m. kovo 28 d., kai veika padaryta 2018 m. kovo 22 d. Atsižvelgiant į tai, vėliau proceso metu pareikštas kaltės pripažinimas nelaikytinas atsakomybe lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.
8.4. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad Z. J. pripažintas kaltu padaręs dvi smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, viena kurių priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, o kita labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Labai sunkus tyčinis nusikaltimas, sukėlęs negrįžtamas pasekmes – žmogaus gyvybės atėmimą, padarytas praėjus trims mėnesiams nuo ankstesnio smurtinio pobūdžio nusikaltimo. Nors apeliaciniame skunde prašoma atsižvelgti į tai, kad padarytas nusikaltimas buvo atsitiktinis ir neplanuotas, Z. J. neturėjo tikslo nužudyti J. V., bet šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas įvertino pripažindamas, jog nuteistasis veikė netiesiogine tyčia. Taip pat apygardos teismas įvertino tai, kad Z. J. anksčiau neteistas, yra jauno amžiaus, turi šeimą, mažametį vaiką, neįgalią motiną, dirba ir išlaiko šeimą. Nuteistasis pagal gyvenamąją vietą ir darbovietėje charakterizuojamas iš esmės teigiamai (3 t., b. l. 3, 5-6). Be to, atsižvelgta ir į tai, kad Z. J. ne kartą baustas administracine tvarka už pakankamai pavojingus pasikartojančius šiurkščius administracinius teisės pažeidimus (nusižengimus), iš ko galima spręsti, jog Z. J. negerbia visuotinai pripažintų elgesio taisyklių, nepaiso jo atžvilgiu priimamų sprendimų ir taikomos atsakomybės.
8.5. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas daug dėmesio skyrė bausmių skyrimo klausimui, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, išsamiai aptarė tiek teigiamai, tiek neigiamai nuteistąjį apibūdinančias aplinkybes bei bausmę paskyrė įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, o ne sureikšmindamas kurias nors iš šių aplinkybių. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo skundžiamame nuosprendyje išdėstytų aplinkybių vertinti kitaip ir tokiu būdu sušvelninti Z. J. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtos sankcijoje numatytam minimaliam bausmės dydžiui artimos laisvės atėmimo bausmės, kuri, teisėjų kolegijos nuomone, neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, užtikrins bausmei keliamų tikslų įgyvendinimą bei negali būti vertinama kaip aiškiai per griežta.
8.6. Nuteistajam Z. J. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės švelninti nesudaro pagrindo ir apeliaciniame skunde nurodyti kitose baudžiamosiose bylose priimti teismų sprendimai, kuriais pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistiems asmenims buvo paskirtos sankcijos minimumą atitinkančios laisvės atėmimo bausmės. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde akcentuojami tik išimtinai nuteistajam palankūs kitose baudžiamosiose bylose priimti teismų sprendimai. Be to, sprendžiant dėl bausmės kaltininkui paskyrimo bylos aplinkybės ir kaltininko asmenybė kiekvienoje byloje yra įvertinamos individualiai. Kadangi bausmei skirti reikšmingų aplinkybių visuma kiekvienoje byloje nėra vienoda, todėl apeliaciniame skunde nurodytais sprendimais negalima vadovautis kaip teismo precedentu.
8.7. Taip pat nuteistajam Z. J. nėra pagrindo paskirti švelnesnę bausmę nei numatyta įstatyme pagal BK 62 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 54 straipsnio 3 dalį. Nuteistasis neatitinka BK 62 straipsnyje 2 dalyje numatytų sąlygų švelnesnės bausmės skyrimui, kadangi nustatyta tik viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, taip pat nėra nustatyta nei vienos 1-6 punktuose numatytos aplinkybės. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog Z. J. pats pranešė apie nusikaltimą ir prisipažino jį padaręs, tačiau nuteistasis pranešė tik apie rastą negyvą J. V., bet ne apie tai, kad pats jį nužudė, kaip jau buvo nurodyta anksčiau, Z. J. iš pradžių neigė savo kaltę dėl J. V. nužudymo, dėl ko nėra pagrindo Z. J. atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatų. Taip pat byloje nenustatyta aplinkybių, rodančių, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas nuteistajam aiškiai prieštarautų teisingumo principui BK 54 straipsnio 3 dalies kontekste, tokių aplinkybių nenurodyta ir apeliaciniame skunde.
9. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 7 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo Z. J. (Z. J.) apeliacinį skundą atmesti.