- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-10-07
- Bylos Nr.
- 1A-566-307/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-00414-2016-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis (pirm.), Kęstutis Jucys, Svajūnas Knizleris
- Nuteistasis
- P. K.
- Advokatai
- Anatolijus Svila
- Kategorijos
- 1.1.8.6.6Veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 str. 1 d. 6 p.)
- 1.1.8.1.2Švelnesnės bausmės skyrimas, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 str. 3 d.)
- 2.4.6.3.1Jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 328 str. 1 p.)
- 2.4.6.3.2Jeigu neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. (P. K.) (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą dvejų metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. K. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas už tai, kad sunkiai sužalojo šeimos narį, o būtent jis 2016 m. sausio 3 d. apie 02.25 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (1,12 promilės), konflikto metu dūrė peiliu savo sūnui P. K., gimusiam 1991 metais, į pilvą, padarydamas kiauryminį durtinį pilvo sužalojimą su kepenų kairiosios skilties pažeidimu bei kraujo susikaupimu pilvaplėvės ertmėje – sužalojimus, vertinamus sunkiu sveikatos sutrikdymu, ir taip sunkiai sutrikdė sveikatą P. K..
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis P. K. prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 14 d. nuosprendį pakeisti ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas paskirti jam švelnesnę, t. y. laisvės apribojimo, bausmę.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad, pirmos instancijos teismas nenustatė visų nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apelianto vertinimu, BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas paties nukentėjusio, t. y. jo sūnaus P. K., elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad dar iki įvykio tarp apelianto ir nukentėjusiojo įvyko žodinis konfliktas – pastarasis apeliantą įžeidinėjo, pykosi, dėl ko apeliantas kvietė policijos pareigūnus, tačiau jiems atvykus pareiškimo dėl nukentėjusiojo elgesio neparašė. Pareigūnams išvykus, P. K. vėl pradėjo konfliktą. Nukentėjusysis apeliantą pastūmė ir pargriovė į lovą. Nuteistojo P. K. teigimu, tuomet jis iš po pagalvės išsitraukė peilį ir dūrė juo nukentėjusiajam į pilvą. Šiems apelianto parodymams neprieštarauja ir nukentėjusiojo P. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kad įvykio metu tarp jo ir apelianto vykstant žodiniam konfliktui, pastarasis iš lovos paėmė peilį ir vieną kartą dūrė jam į pilvą. Nors nukentėjusysis nenurodė aplinkybių apie įvykusį susistumdymą, tačiau šios aplinkybės jis galėjo neprisiminti dėl to, kad įvykio metu buvo neblaivus. Anot apelianto, aptartų aplinkybių visuma rodo, kad nukentėjusiojo P. K. veiksmai įvykio metu buvo rizikingi, taigi, turėjo būti nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmos instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, neįvertino nukentėjusiojo P. K. ir prokuroro prašymų neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės. Be to, apygardos teismas neatsižvelgė į tai, kad nusikalstamą veiką P. K. padarė veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiojo ir jis jam atleido. Po susitaikymo nukentėjusysis nuteistajam jokių turtinių ar neturtinių pretenzijų neturi. Apeliantas anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba, darbe charakterizuojamas teigiamai, turi šeimą, nuolatinę gyvenamąją vietą. Be to, nuteistasis yra neįgalus (jam nustatytas 35 procentų darbingumas), serga 2-jo tipo cukriniu diabetu, širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, jam operuota širdis. Dėl paminėtų ligų jam būtų labai sunku atlikti teismo paskirtą realią laisvės atėmimo bausmę. Anot apelianto, aptartos aplinkybės iš dalies sumažina jo asmenybės ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir leidžia taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas bei neskirti jam realios laisvės atėmimo bausmės.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo P. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, jog BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas paties nukentėjusiojo P. K. elgesys. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininko apsisprendimą nusikalsti prieš nukentėjusįjį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-440/2013).
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo P. K. elgesys konflikto su tėvu P. K. metu buvo rizikingas. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis pripažino, jog peilį, kuriuo vėliau sužalojo nukentėjusįjį P. K., po pagalve jis pasidėjo anksčiau, nei tarp jų įvyko susistumdymas. Iš nukentėjusiojo P. K. ikiteisminio tyrimo metu ir nukentėjusiosios D. K. apygardos teisme duotų parodymų matyti, kad pats nuteistasis P. K. buvo bute kilusio konflikto iniciatoriumi, tačiau atvykus jo iškviestiems policijos pareigūnams, iškvietimo priežasties nurodyti negalėjo, aiškino, kad pretenzijų niekam neturi. Iš bylos duomenų matyti, kad būtent apeliantas siekė konfliktuoti su nukentėjusiuoju, nes buvo supykęs, jog turėjo vienas taksi automobiliu grįžti iš P. K. gimtadienio šventės ir brangiai mokėti už taksi paslaugas. Nukentėjusioji D. K. taip pat patvirtino, kad priešingai nei teigia apeliantas, konflikto metu jų sūnus P. K. bandė nuraminti neblaivų tėvą guldydamas jį į lovą, kuris išvykus P. K. iškviestiems policijos pareigūnams, buvo įniršęs, grasino susidorojimu abiems nukentėjusiesiems. Taigi, nukentėjusiojo P. K. veiksmai – bandymas paguldyti į lovą neblaivų tėvą bei žodinis konfliktavimas su juo – nesudaro pagrindo išvadai, kad toks nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis P. K. ar jo artimą asmenį, buvo smurtinio ar kitokio neteisėto pobūdžio. Juo labiau, kad nuteistasis nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos teisme, nei savo apeliaciniame skunde nenurodė, kokie konkrečiai nukentėjusiojo žodinio konflikto metu išsakyti žodžiai buvo jį itin įžeidžiantys. Pirmiau aptarti nukentėjusiųjų parodymai leidžia spręsti, kad nukentėjusiojo P. K. elgesys nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo nei itin agresyvus, nei provokuojantis, nei rizikingas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sužalojimas nukentėjusiajam buvo padarytas tyčiniais nuteistojo veiksmais. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad nuteistasis žalojantį įrankį – peilį po pagalve paslėpė dar pačioje konflikto pradžioje. Tai rodo, jog apsisprendimas sužaloti nukentėjusįjį nuteistojo sąmonėje buvo susiformavęs dar iki sūnui paguldant jį į lovą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nors nukentėjusiojo veiksmai, t. y. žodinis konfliktavimas su nuteistuoju bei bandymas jį nuraminti guldant į lovą, neatitinka nusistovėjusių mandagaus elgesio normų, tačiau šiuo atveju nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad būtų laikytini rizikingais. Taip pat nenustatyta konkrečių veiksmų, kuriais nukentėjusysis būtų neatsargiai skatinęs nuteistąją smurtauti prieš jį. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti esant BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su nuteistajam paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausme ir suformuluotas prašymas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, t. y. skirti švelnesnę nei įstatyme numatytą bausmę. Pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dvylikos metų. Taigi vienintelė šio straipsnio sankcijoje nustatyta bausmės rūšis yra laisvės atėmimas. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pažymėtina, kad galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta BK straipsnio sankcijoje, atsiranda teismui nustačius išskirtines aplinkybes, rodančias, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą. Nustatyta viena P. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veiką padarė asmuo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Jis anksčiau neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, 2001 metais yra gydytas VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, diagnozė: psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, abstinencijos būklė. P. K. dirba, darbe charakterizuojamas teigiamai. Proceso metu teigiamai jį charakterizavo ir sutuoktinė nukentėjusioji D. K.. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad apeliantas yra neįgalus, jo darbingumas tesiekia 35 procentus, kadangi jis serga 2-o tipo cukriniu diabetu, širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, jam operuota širdis. Be to, nuteistasis yra vyresnio amžiaus, po pusmečio jam sukaks šešiasdešimt metų (t. 1, b. l. 174-202). Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą apie teigiamą nuteistojo asmenybės charakteristiką bei spręsti, kad padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, o įstatymams prieštaraujantis elgesys apeliantui nėra būdingas. Taip pat aplinkybės, susijusios su nuteistojo sveikatos būkle bei amžiumi rodo, jog ilgalaikis atskyrimas nuo darbo, šeimos ir visuomenės gali neigiamai paveikti P. K. socialinius ryšius, darbo santykius, sveikatą, todėl bausmės tikslai nebus pasiekti paskiriant jam įstatymo sankcijoje numatytą minimalią laisvės atėmimo bausmę.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad proceso metu nukentėjusiųjų reiškiama pozicija dėl traukiamam baudžiamojon atsakomybėn asmeniui skirtinos bausmės laikytina vienu iš kriterijų, leidžiančių nuspręsti, kokia bausmė gali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312/2009). Siekiant BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės tikslų, svarbi ir kaltininko bei nukentėjusiojo teisėtų interesų pusiausvyra. Nagrinėjamu atveju nuteistasis P. K. susitaikė tiek su nukentėjusiuoju P. K., tiek su nukentėjusiąja D. K., jų atsiprašė. Pastarieji jam atleido, nereiškė civilinių ieškinių ir neturėjo jokių kitų pretenzijų. Žala Vilniaus teritorinei ligonių kasai dėl P. K. gydymo taip pat nebuvo padaryta (t. 1, b. l. 30). Jokių sunkių liekamųjų padarinių patirtas sužalojimas P. K. nesukėlė, darbingumo jis neprarado, šiuo metu dirba bei gyvena užsienyje, grįžo į įprastą gyvenimo ritmą. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusieji ir toliau palaiko artimus santykius su nuteistuoju, bendrauja, nukentėjusioji D. K. kartu su juo gyvena. Dar ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis P. K. į bylos medžiagą pateikė prašymą skirti jo tėvui švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmę (t. 1, b. l. 140), to pirmosios instancijos teismo posėdyje prašė ir nukentėjusioji D. K. bei kaltinimą palaikęs prokuroras. Tačiau šių aplinkybių visumos apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, nuosprendyje neįvertino.
Vadovaujantis teisingumo principu kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį. Apeliacinės instancijos teismo kolegija sprendžia, jog pirmiau aptartų aplinkybių visuma yra išskirtinė ir leidžia daryti išvadą, jog P. K., kuris yra jau vyresnio amžiaus, silpnos sveikatos bei charakterizuojamas teigiamai, už BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytos nusikalstamos veikos padarymą, šio straipsnio sankcijoje įtvirtintos minimalios dvejų metų laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui ir bausmės paskirčiai. Todėl, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, P. K. skirtina švelnesnė, nei BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta, bausmė.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 14 d. nuosprendį pakeisti.
P. K., pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą paskirti dvejų metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį bausmės vykdymo laikotarpiu nuo 21.00 val. iki 05.00 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su darbu, bei per vienerius metus nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Išaiškinti P. K., kad asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme privalo:
1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;
2) vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;
3) nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus.
Jeigu asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu pagal BK 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.