Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025-01-08 · Administracinė byla Nr. eI2-4564-596/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2025-01-08
Bylos Nr.
eI2-4564-596/2025
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-06518-2024-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Indrė Žvaigždinienė
Pareiškėjas
S. M.
Atsakovas
Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-4564-596/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06518-2024-1Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. sausio 8 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitos Valeckaitės ir Indrės Žvaigždinienės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. M. patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja S. M. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, Migracijos departamentas arba atsakovas) 2024 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 24S253221, kuriuo panaikintas leidimas pareiškėjai laikinai gyventi Nr. 760218346, galiojantis iki 2025 m. sausio 16 d. (toliau – ir Sprendimas), ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi.

Nurodo, kad pareiškėjos leidimas laikinai gyventi Nr. 760218346 galioja iki 2025 m. sausio 16 d., todėl pareiškėja 2024 m. rugsėjo 16 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą dėl leidimo laikinai gyventi keitimo. Pareiškėja turi mažametį vaiką, kuris 2024 m. pakeitė ikimokyklinio ugdymo įstaigą ir sudėtingai pratinosi prie naujos aplinkos. Pareiškėjai jos prašymu darbovietėje dėl asmeninių priežasčių buvo suteiktos neapmokamos atostogos, o visi draudiminiai laikotarpiai yra tinkamai įforminti, remiantis pareiškėjos prašymais, taip pat informacija atsispindi ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) pranešimuose. Pareiškėjai 2024 m. įforminti šie nedarbingumo laikotarpiai: 2024 m. vasario 20–23 d. (4 dienos), 2024 m. balandžio 8–16 d. (10 dienų), 2024 m. birželio 17–21 d. (5 dienos). Nedarbingumo laikotarpiu pareiškėjai priskaičiuota ligos išmoka siekė 339,97 Eur.

Paaiškina, kad pareiškėjos darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra ilgai ir stabiliai dirbanti įmonė, kurioje atlyginimo vidurkis 2024 m. buvo 1 344,44 Eur. Įmonėje darbuotojams darbo užmokestis priskaičiuojamas už faktiškai dirbtą laiką ir pasiektus rezultatus. Be to, pagal įmonės veiklos pobūdį didžiąją kolektyvo dalį sudaro moterys, todėl darbdavys taiko tolerancijos principus darbuotojams, turintiems vaikų, ypač ikimokyklinio amžiaus. Pareiškėjos teigimu, atlyginimas jai buvo mokamas reguliariai ir laiku.

Pažymi, kad nors atsakovas nustatė, jog pareiškėja turi ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje, tačiau priimant Sprendimą nebuvo vertinami pareiškėjos socialiniai ryšiai. Tvirtina, kad Lietuvoje gyvena ir leidimą laikinai gyventi turi pareiškėjos sutuoktinis B. S. ir sūnus A. S. (gim. (duomenys neskelbtini)). Nurodo, kad pareiškėjos sutuoktinis vykdo individualią veiklą ir gauna reguliarias pajamas, t. y. apie 1 200 Eur kas mėnesį. Pareiškėjos sūnus gimė Lietuvoje, lanko lietuvišką vaikų darželį, pagrindinė jo vartojama kalba yra lietuvių. Be to, pareiškėja gyvena ir dirba Lietuvoje nuo 2019 m., yra įgijusi teisę gauti leidimą nuolat gyventi, sieja savo ir šeimos ateities planus su Lietuva. Pareiškėja sėkmingai išlaikė valstybinį lietuvių kalbos egzaminą ir integruojasi į Lietuvos visuomenę, visą savo buvimo Lietuvoje laiką sąžiningai dirbo, mokėjo mokesčius, vykdė visuomeninę veiklą kaip aktyvi (duomenys neskelbtini) diasporos Lietuvoje narė.

Apibendrindama nurodo, kad gauna reguliarias pajamas, susijusias su darbo santykiais, turi papildomą pragyvenimo Lietuvoje šaltinį – sutuoktinio pajamas. Be to, pareiškėją su Lietuva sieja ne tik ekonominiai, bet ir socialiniai ryšiai, dėl kurių ji negali išvykti iš Lietuvos. Pareiškėjos darbdavys vertina jos profesionalumą ir darbštumą bei ketina su ja tęsti darbo santykius, o tuo atveju, jeigu leidimas laikinai gyventi panaikinamas, pareiškėja prarastų teisę gauti leidimą nuolat gyventi ir tai būtų pareiškėjos bei jos šeimos ateities planų žlugimas.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime su patikslintu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad 2023 m. sausio 16 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 23S4836 išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas arba UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje) dirbti MB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė). 2023 m. sausio 16 d. pareiškėjai išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760218346, galiojantis iki 2025 m. sausio 16 d., pareiškėjai įteiktas 2023 m. sausio 24 d.

Migracijos departamente 2023 m. spalio 3 d. gautas pareiškėjos prašymas Nr. 2310-LLGD-1951 leisti pakeisti darbdavį ir dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė1). 2023 m. gruodžio 13 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą leisti pareiškėjai pakeisti darbdavį. 2024 m. rugsėjo 16 d. Departamente gautas pareiškėjos prašymas Nr. 2409-LLGK-1292 pakeisti leidimą laikinai gyventi, sprendimas nepriimtas.

Paaiškina, kad tikrinant pareiškėjos duomenis Sodros informacinėje sistemoje buvo nustatyta, jog pareiškėja Bendrovėje1 įdarbinta nuo 2023 m. gruodžio 18 d. ir per visą įdarbinimo laikotarpį jai nė karto nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur. Nustatyta, kad pareiškėjai 2024 m. sausio – spalio mėn. (10 mėn.) buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta minimalioji mėnesinė alga (toliau – ir MMA), t. y. 447,61–804 Eur. Per visą įdarbinimo Bendrovėje1 laikotarpį mokėto darbo užmokesčio vidurkis yra 626,53 Eur. Pažymi, kad pareiškėjai teikiant prašymą leisti pakeisti darbdavį, Migracijos departamentui nebuvo pateikti duomenys, jog pareiškėja dirbs ne visą darbo laiką ar jai bus mokamas kitas atlyginimas nei nurodytas Bendrovės1 pateiktame tarpininkavimo rašte. Akcentuoja, kad tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, jog pareiškėjai bus mokamas 850 Eur/mėn. darbo užmokestis. Patikrinimo metu nustačius, kad pareiškėjai sulygtas darbo užmokestis nebuvo išmokėtas, yra pagrindas konstatuoti, jog užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, taip pat, kad jis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų. Pažymi, kad pareiškėja nuo to momento, kai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, negavo viso numatyto atlyginimo, t. y. neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jai leidimą laikinai gyventi.

Mano, kad Sprendimas pagrįstas objektyviais Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 24S253221, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760218346, galiojantis iki 2025 m. sausio 16 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjos, kuri yra (duomenys neskelbtini) Respublikos pilietė, atžvilgiu Migracijos departamentas 2023 m. sausio 16 d. priėmė sprendimą Nr. 23S4836 išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje) dirbti Bendrovėje. 2023 m. sausio 16 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760218346, galiojantis iki 2025 m. sausio 16 d., pareiškėjai įteiktas 2023 m. sausio 24 d.

2023 m. spalio 3 d. Migracijos departamente gautas pareiškėjos prašymas Nr. 2310-LLGD-1951 leisti pakeisti darbdavį ir dirbti Bendrovėje1, o prie prašymo pridėtame tarpininkavimo rašte Nr. 20231030-210082 nurodyta, kad pareiškėjai bus mokamas 850 Eur/mėn. darbo užmokestis.

Migracijos departamentas 2023 m. gruodžio 13 d. priėmė sprendimą leisti pareiškėjai pakeisti darbdavį.

2024 m. rugsėjo 16 d. Migracijos departamente gautas pareiškėjos prašymas Nr. 2409-LLGK-1292 pakeisti leidimą laikinai gyventi. Pažymėtina, kad sprendimas nėra priimtas.

Žemesnės instancijos teismas

Migracijos departamentas Sodros informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėją ir nustatė, kad ji Bendrovėje1 įdarbinta nuo 2023 m. gruodžio 18 d., tačiau per visą įdarbinimo laikotarpį jai nė karto nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur. Nustatyta, kad pareiškėjai 2024 m. sausio–spalio mėn. (10 mėn.) buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (447,61–804 Eur). Per visą įdarbinimo Bendrovėje1 laikotarpį mokėto darbo užmokesčio vidurkis yra 626,53 Eur.

Kadangi pareiškėjai leidimas laikinai gyventi išduotas darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu, tačiau jai per visą įdarbinimo laikotarpį nė karto nebuvo mokamas darbo užmokestis, nurodytas tarpininkavimo rašte, Departamentas konstatavo, kad pareiškėjos deklaruojamas tikslas – dirbti Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir UTPĮ 44 straipsnio nuostatas – neatitinka tikrovės. Departamentas, įvertinęs Sodros duomenis, t. y. kad pareiškėjai mokėtas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA, ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ji negauna, konstatavo, jog pareiškėja neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.

Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes ir vadovaudamasis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Departamentas 2024 m. lapkričio 11 d. priėmė sprendimą Nr. 24S253221, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. 760218346, galiojantis iki 2025 m. sausio 16 d.

Pareiškėja nesutinka su Sprendimu ir prašo teismo jį panaikinti kaip nepagrįstą.

Įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje yra išvardyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, tarp jų – duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (2 punktas); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 punktas). Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

Pažymėtina, kad kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019). Pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą, visą jo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje (žr., pvz., LVAT 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-520/2024, 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1700-815/2024 ir kt.).

Būtent pareiškėjai tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, t. y. iki 2025 m. sausio 16 d. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus, 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktų nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.

Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 8.3 papunktis nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024 ir kt.).

Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ 1 punkte nustatyta, kad pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydis (MMA), kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi: užsieniečiui, ketinančiam studijuoti, mokytis, stažuotis, kelti kvalifikaciją, dalyvauti profesiniuose mokymuose, – 0,5 MMA (1.1 papunktis); užsieniečiui, neturinčiam 18 metų, – 0,5 MMA (1.2 papunktis); kitiems užsieniečiams – 1 MMA (1.3 papunktis).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimo Nr. 1014 Nr. „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 1 punktu patvirtinta, kad 2023 metais (nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) taikoma MMA – 840 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimo Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 1 punktą, 2024 m. taikoma MMA – 924 Eur.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nustačius, jog pareiškėjai dirbant Bendrovėje1 nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, taip pat buvo mokamas mažesnis atlyginimas nei MMA, yra pagrindas konstatuoti, kad tokiais veiksmais buvo sistemingai nevykdomas Įstatyme nustatytas reikalavimas, kuris yra pagrindas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1352-415/2024, 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-520/2024 ir kt.).

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina ir dėl šių aplinkybių ginčo nėra, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu. Migracijos departamentas, patikrinęs Sodros informacinėje sistemoje duomenis apie pareiškėjos įdarbinimą, nustatė, kad pareiškėja Bendrovėje1 įdarbinta nuo 2023 m. gruodžio 18 d. ir per visą įdarbinimo laikotarpį jai nė karto nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 850 Eur. Nustatyta, kad pareiškėjai 2024 m. sausio–spalio mėnesiais (10 mėn.) buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (447,61–804 Eur). Per visą įdarbinimo Bendrovėje1 laikotarpį mokėto darbo užmokesčio vidurkis yra 626,53 Eur. Be to, pareiškėja, kreipdamasi su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jos pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis. Kadangi pareiškėja per visą įdarbinimo Bendrovėje1 laikotarpį gavo darbo užmokestį, mažesnį nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (447,61–804 Eur), taip pat neatitinkantį tarpininkavimo rašte nurodytos algos dydžio (850 Eur), jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėja neturi, Departamentas konstatavo, kad pareiškėja neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėja nurodė, kad ji turi papildomų pajamų, t. y. jos sutuoktinio gaunamą darbo užmokestį, apie 1 200 Eur kas mėnesį. Teismas pažymi, jog nors pareiškėja į bylą pateikė sutuoktinio gaunamo darbo užmokesčio „Bolt“ sąskaitas faktūras, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nepateikė teismui rašytinių įrodymų, kurie leistų pripažinti, jog pareiškėjos sutuoktiniui yra / buvo pervedamos / sumokamos konkrečios sumos, taigi, nėra pagrindo pripažinti, jog pakankamų lėšų pareiškėja ar jos sutuoktinis turi. Be to, į bylą nepateikti ir jokie kiti rašytiniai įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjos ir jos šeimos gerą finansinę situaciją ar kitą gaunamų pajamų šaltinį. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėja neturi pajamų, kurios laikytinos pakankamomis pragyventi Lietuvos Respublikoje, o tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti esant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą.

Pareiškėja skunde nurodo, kad dėl asmeninių priežasčių imdavo neapmokamas atostogas, taip pat turėjo nedarbingumą, kurio metu gavo išmoką. Tačiau teismas pažymi, kad pareiškėja pateikė tik savo deklaratyvius argumentus, be to, nėra pateikti jokie rašytiniai įrodymai, kurie patvirtintų, kad neapmokamos atostogos pareiškėjai iš tiesų buvo suteiktos (pateikti tik prašymai jas suteikti). Pabrėžtina, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjai buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu, t. y. dirbti, o ne nemokamai atostogauti.

Pažymėtina, kad dėl pareiškėjos teiginių, jog su Lietuva ją sieja ne tik ekonominiai, bet ir socialiniai ryšiai, teismas pažymi, kad Sprendimas, kuriuo pareiškėjai panaikinamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime neįpareigoja pareiškėjos išvykti iš Lietuvos Respublikos. Be to, pareiškėja turi teisę iš naujo kreiptis į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jos individualios aplinkybės atitiks UTPĮ nuostatas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024), konstatuota, jog atsakovui patikrinimo metu surinkus duomenis, kad pareiškėjas, kuriam mokamas mažesnis nei prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesio darbo užmokestis, neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatymo nustatytu pagrindu, tokiu atveju ginčo santykiams taikytinas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte, o ne 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas.

Taigi, konstatuotina, kad atsakovas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, sudarančias pagrindą panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, tačiau Departamentas padarė faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo klaidą, nurodydamas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. vietoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto ginčijamame Sprendime turėjo būti remiamasi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu ir taikomas jame įtvirtintas teisinis reguliavimas. Dėl atsakovo padarytos teisės taikymo klaidos, susijusios su pareiga motyvuoti, ginčijamas administracinis sprendimas negali būti panaikintas, nes jis pagrįstas kitais teisiniais pagrindais (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2024 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2437-442/2024, 2024 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2424-822/2024).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Departamento Sprendimas atitinka VAĮ įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo, atsakovo Sprendimas pripažintinas pagrįstu, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas). Pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti jos prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi laikomas išvestiniu reikalavimu iš pagrindinio reikalavimo panaikinti Sprendimą, kuriuo pareiškėjai apskritai panaikintas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2025 m. sausio 16 d., tačiau teismui konstatavus šio Sprendimo teisėtumą, negali būti tenkinamas ir skundo išvestinis reikalavimas, kadangi panaikinus leidimą laikinai gyventi jo pakeitimas tampa neįmanomas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Netenkinus skundo reikalavimų, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos S. M. patikslintą skundą atmesti.

Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Jolita RasiukevičienėVita ValeckaitėIndrė Žvaigždinienė