- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-21
- Bylos Nr.
- A-520-2302-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00502-2011-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Dalia Višinskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- L. H.
- Atsakovas
- Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, Valstybės įmonės Registrų centrui
- Trečiasis asmuo
- UAB „Sandoros takas“, UAB „Hapis“
- Advokatai
- Kristina Mikolaitė
- Kategorijos
- 12.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 12.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. H. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. H. skundą atsakovams Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, Valstybės įmonės Registrų centrui (tretieji suinteresuoti asmenys – UAB „Sandoros takas“, UAB „Hapis“) dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo įregistruoti daiktines teises.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja L. H. skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė: 1) panaikinti Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 127 (toliau – ir Sprendimas Nr. 127) ir Valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir VĮ Registrų centras) Kauno filialo (toliau – ir teritorinis registratorius) 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 2-3103 „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 2-3103); 2) įpareigoti VĮ Registrų centro Kauno filialą įregistruoti daiktines teises L. H. vardu, remiantis Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-59/2010, į nekilnojamąjį turtą: institutą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), biblioteką (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini), dviejų aukštų institutą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja nurodė, kad teikdama savo skundą VĮ Registrų centrui dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo Sprendimo Nr. 2-3103, pateikė skundą pagrindžiančius įrodymus ir išsamiai išdėstė jį pagrindžiančias aplinkybes, tačiau VĮ Registrų centras šių aplinkybių neanalizavo ir nevertino ir todėl priėmė Sprendimą Nr. 127 subjektyviai bei vienašališkai. Neigė VĮ Registrų centro argumentus, jog Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir NTRĮ, Nekilnojamojo turto registro įstatymas) nuostatos nuosekliai išdėsto, kad teritorinio registratoriaus priimto sprendimo pagrįstumas vertinamas tik tų dokumentų pagrindu, kurie buvo teikti teritoriniam registratoriui. Nurodė, jog ikiteisminė ginčų nagrinėjimo komisija nenagrinėjo pareiškėjos pateiktų dokumentų bei pareiškėjos pateiktų argumentų. Manė, jog VĮ Registrų centras grubiai pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintą nepiktnaudžiavimo valdžia principą, 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintą principą, kuris įpareigoja priimti administracinį sprendimą nešališkai ir objektyviai.
Nurodė, jog ginčų nagrinėjimo komisijos nariai puikiai suprato, kokiu tikslu buvo pateikti dokumentai, atsiradę ginčo turto registro-kadastro byloje Nr. 20/126950 nuo 2010 m. lapkričio 12 d. iki pakartotinio prašymo 2011 m. balandžio 6 d. pateikimo tuo pačiu klausimu, nes šiuo laikotarpiu vykusio susirašinėjimo metu būtent ir buvo sukaupti neginčijami įrodymai apie VĮ Registrų centro Kauno filialo darbuotojų nekompetenciją ir/arba galimai savanaudiškus, nusikalstamus veiksmus, siekiant asmeninės naudos. Nurodė, jog buvo atmesta Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartis, Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis, Kauno apygardos teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutartis, kaip netinkami procesiniai dokumentai, nenurodyti NTRĮ 22 straipsnyje, nors būtent Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartis yra nurodyta kaip esminis procesinis dokumentas, nuo kurio išaiškinimo priklauso ginčo turto teisinė registracija. Teigė, jog tiek 2011 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. 67, tiek ir skundžiamo Sprendimo Nr. 127 priėmimo komisijos sudėtis yra ta pati. Manė, jog jos teisių gynimas neįmanomas be viešojo intereso gynimo. Pabrėžė, kad jeigu ginčo turtas, esantis (duomenys neskelbtini), 1995 metais būtų buvęs akcionuotas, kaip to reikalavo įstatymas, tai pareiškėjos investicijų kiekis tame turte būtų sudaręs ne daugiau 30-40% akcijų, likusios būtų priklausę valstybei, tačiau dėl valdininkų nekompetencijos ir aplaidumo iki šios dienos turtas ne tik nebuvo akcionuotas, bet ir įveltas į 10 metų turtinius ginčus. Nurodė, jog VĮ Registrų centro sprendimo motyvai, jog teismo sprendimas yra vientisas dokumentas ir jis svarbus visa apimtimi, o ne tik jo rezoliucinė dalis, būtent paneigia bei prieštarauja VĮ Registrų centro išvadoms, kad teritorinis registratorius teisėtai ir pagrįstai atsisakė įregistruoti daiktines teises pareiškėjos vardu. VĮ Registrų centras nevertino ir jos skunde nurodytų aplinkybių, kad tuos pačius procesinius teismo sprendimus pateikus kitai suinteresuotai šaliai, iš pradžių taip pat buvo atsisakyta įregistruoti daiktines teises UAB „Sandoros takas” vardu, nurodant, jog vienuose registro sprendimuose parašyta, kad šis turtas turėtų būti įregistruotas trečiojo asmens – Kauno verslo informacijos centro vardu, kituose – UAB „Sandoros takas” vardu. UAB „Sandoros takas” teisės į šiuos pastatus pasibaigė, bet teritorinis registratorius 2011 m. kovo 30 d. įregistravo daiktines teises UAB „Sandoros takas” vardu.
Nurodė, jog pareiškėja ir H. H., valdydami nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), kaip teisėti tuo metu šio turto savininkai 2002 m. spalio 4 d. pasirašė akcijų pasirašymo sutartį (registro Nr. GDM1-3397) ir už UAB „Sandoros takas” akcijas apmokėjo nurodytuoju turtu (2002 m. spalio 11 d. turto priėmimo-perdavimo aktas). 2003 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė kreipėsi į teismą dėl sandorių panaikinimo, kurių pagrindu IĮ „Kauno verslo informacijos centras” ginčo pastatus už skolas perdavė pareiškėjai, o ji - už akcijas UAB „Sandoros takas”. Kauno apygardos teismas 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu, išnagrinėjęs įrodymus dėl paskolos sutarties, taikos sutarties ir akcijų pasirašymo sutarties, panaikino tik taikos sutartį, pripažindamas, kad paskolos sutartis tarp pareiškėjos ir IĮ „Kauno verslo informacijos centras” yra teisėta ir tikra, tačiau panaikindamas taikos sutartį ne tik neišreikalavo turto natūra iš sąžiningų įgijėjų, netaikė restitucijos natūra, bet ir neišsprendė paskolos grąžinimo. Dėl to Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. vasario 20 d. nutartimi, netaikydamas ginčo turtui restitucijos natūra, nurodė, kaip turi būti išspręsta paskolos sutartis tarp pareiškėjos ir IĮ „Kauno verslo informacijos centras”, pripažino, kad nuo nutarties įsiteisėjimo momento pareiškėja yra sąžiningas įgijėjas. Lietuvos apeliacinis teismas, pripažindamas, kad Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu taikos sutartis panaikinta nuo jos sudarymo momento, nusprendė, jog tuo metu ir akcijų pasirašymo sutarties pagrindu pareiškėja ir H. H. dar negalėjo disponuoti šiuo turtu, todėl tuo pagrindu Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. vasario 20 d. nutartimi panaikino 2002 m. spalio 4 d. akcijų pasirašymo sutarties tą dalį, kuria pareiškėja ir H. H. perdavė minėtus pastatus kaip užmokestį už UAB „Sandoros takas” akcijas. Nurodė, jog į jos 2010 m. lapkričio 12 d. prašymą buvo gautas VĮ Registrų centro Kauno filialo 2010 m. lapkričio 15 d. neigiamas sprendimas, o šiame sprendime nebuvo nurodytas joks teisės aktas, paaiškinantis sprendimo priėmimo pagrindus. Nurodė, jog, norėdama apskųsti sprendimą, bet nežinodama konkrečių tokio sprendimo priėmimo priežasčių, pateikė 2010 m. lapkričio 15 d. ir 2010 m. lapkričio 18 d. prašymus Nr. SK-5984-H ir Nr. SK-6125, o į juos 2010 m. gruodžio 6 d. buvo gautas atsakymas Nr. (3.1.6)S-5984,6125, tačiau šis atsakymas taip pat nepatikslino ir nenurodė minėto sprendimo pagrindų, todėl buvo pateikti dar trys prašymai: 2010 m. lapkričio 22 d. Nr. SK-6196-H, 2010 m. lapkričio 25 d. Nr. SK-6262-H ir 2010 m. gruodžio 3 d. Nr. SK-6362-H, į juos taip pat gauti lakoniški 2010 m. gruodžio 16 d. atsakymai Nr. (3.4.5)S-6196 ir Nr.(3.l.6)S-6362. Nurodė, jog 2010 m. gruodžio 25 d. VĮ Registrų centro direktoriui buvo pateiktas prašymas Nr. SK-455-H, kuriuo prašė surengti teritorinio registratoriaus atsakingų darbuotojų susitikimą su pareiškėja ir jos įgaliotais asmenimis, siekiant išsiaiškinti grubius teisės aktų pažeidimus, ruošiant minėtus atsakymus. Nurodė, jog susitikimas įvyko 2011 m. vasario 10 d., tačiau dėl teisinio pasiruošimo stokos buvo žodžiu susitarta, kad iki kito susitikimo pareiškėja papildomai kreipsis į Kauno apygardos teismą dėl 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo išaiškinimo, o Registrų centro teisininkai išanalizuos Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartį. Į Kauno apygardos teismą dėl 2008 m. gruodžio 23 d. Kauno apygardos teismą sprendimo išaiškinimo kreipėsi UAB „Sandoros takas” ir tik gavusi Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 18 d. nutartį dėl posėdžio datos paskyrimo ji pirmą kartą sužinojo apie VĮ Registrų centro Kauno filialo sprendimą Nr. 2-2671, kuriame patvirtinta tai, jog UAB „Sandoros takas” nuosavybės teisė į minėtus pastatus pasibaigė Lietuvos apeliaciniam teismui 2010 m. vasario 20 d. nutartimi panaikinus 2002 m. spalio 4 d. akcijų pasirašymo sutartį. Pareiškėjai liko neaišku, kodėl buvo atsisakyta atlikti teisinę registraciją jos vardu, jeigu išnyko juridinis pagrindas, kuriuo buvo atlikta teisinė registracija UAB „Sandoros takas” vardu, o dar daugiau klausimų iškilo susipažinus su teritorinio registratoriaus 2011 m. kovo 2 d. sprendimu ir Centrinio registratoriaus 2011 m. sausio 5 d. sprendimu, kurie patvirtino jos prašymų pagrįstumą. Pareiškėjai nėra aišku, kodėl jai ir UAB „Sandoros takas” buvo aiškinama, kad ginčo turtas grįžta Kauno verslo informacijos centrui. Nurodė, jog į visus šiuos klausimus Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 4 d. – 2011 m. kovo 25 d. posėdžio metu atsakė VĮ Registrų centro Kauno filialo atstovė V. J., kuri išaiškino teismui, kad jai reikia kokio nors procesinio dokumento, kurį būtų galima panaudoti vietoje panaikintosios 2002 m. spalio 4 d. akcijų pasirašymo sutarties, tam, kad būtų galima palikti teisinę registraciją UAB „Sandoros takas” vardu. Teigė, jog šie faktai yra išanalizuoti pareiškėjos 2011 m. balandžio 6 d. prašyme Nr. SK-1243-H, kurį pateikė teritoriniam registratoriui. VĮ Registrų centro Kauno filialo pozicija dėl turto perregistravimo buvo neigiama tiek pareiškėjai, tiek UAB „Sandoros takas”, tačiau po VĮ Registrų centro 2011 m. kovo 2 d. sprendimo VĮ Registrų centro Kauno filialas nebenorėjo atiduoti turto Kauno verslo informacijos centrui. Manė, jog teritorinio registratoriaus darbuotojai neskaitė Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutarties, nors joje aiškiai parašyta, kad pareiškėja ir H. H. negalėjo šio turto perduoti UAB „Sandoros takas” ir kad teismas neuždraudė pareiškėjai disponuoti ginčo turtu 2002 metais. Teigė, jog teritorinis registratorius 2011 m. kovo 30 d. išėmė 2002 m. spalio 4 d. akcijų pasirašymo sutartį, 2002 m. spalio 9 d. susitarimą ir 2002 m. spalio 11 d. turto priėmimo-perdavimo aktą – t. y. būtent tuos dokumentus, kurie neteko galios pagal 2010 m. vasario 20 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį. Nurodė, jog į juridinių faktų skiltį įrašyta neįsiteisėjusi 2011 m. kovo 25 d. Kauno apygardos teismo nutartis, UAB „Hapis” nuomos sutartis įregistruojama 2011 m. kovo 31 d.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą nurodė, kad, remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko istoriniais duomenimis, pareiškėjos nuosavybės teisės į pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), į pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), bei į pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), buvo įregistruotos Kauno apygardos teismo 2002 m. gegužės 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-534/2002 pagrindu, tačiau jau nuo 2002 m. lapkričio 5 d. jos nuosavybės teisės išregistruotos, kadangi registro tvarkytojui pateikti nuosavybės teisių pasibaigimą patvirtinantys dokumentai, t. y. 2002 m. spalio 4 d. sutartis Nr. GDM1-3397, 2002 m. spalio 9 d. susitarimas Nr. GDM1-3440 bei 2002 m. spalio 11 d. priėmimo-perdavimo aktas, kurių pagrindu ji minėtą nekilnojamąjį turtą perleido UAB „Sandoros takas” nuosavybėn. Nurodė, jog šiuo metu nuosavybės teisės į išvardytus pastatus yra įregistruotos UAB „Sandoros takas” vardu pagal Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-338-173/2008 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-59/2010. 2011 m. kovo 30 d. Nekilnojamojo turto registre buvo patikslintas UAB „Sandoros takas” nuosavybės teisių įregistravimo pagrindas, t. y. vietoje 2002 m. spalio 4 d. sutarties Nr. GDM1-3397, 2002 m. spalio 9 d. susitarimo Nr. GDM1-3440 bei 2002 m. spalio 11 d. priėmimo- perdavimo akto nuosavybės teisių pagrindu įrašyti minėtas teismo sprendimas bei teismo nutartis. Pažymėjo, jog 2011 m. balandžio 6 d. pareiškėja kreipėsi į VĮ Registrų centro Kauno filialą, prašydama įregistruoti jos nuosavybės teises į pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), bei pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-338-173/2008 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-59/2010 pagrindu. Teigė, jog, kadangi teritorinis registratorius pagrįstai nustatė, kad šie dokumentai patvirtina UAB „Sandoros takas”, bet ne pareiškėjos nuosavybės teisių atsiradimą, vadovaujantis NTRĮ nuostatomis, pareiškėjos prašymą įregistruoti nuosavybės teises atmetė.
Nesutiko su pareiškėjos teiginiu, jog „Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. vasario 20 d. nutartimi, netaikydamas ginčo turtui restitucijos natūra <...> pripažino, kad nuo nutarties įsiteisėjimo momento pareiškėja yra sąžiningas įgijėjas (savininkas)”, kadangi Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-59/2010 nei motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje dalyje nėra konstatuojama tai, kad ji būtų sąžiningas įgijėjas (savininkė). Be to, nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje kaip tik akcentavo, jog „teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti UAB „Sandoros takas” nesąžiningumą, todėl sprendžia, kad iš šio juridinio asmens nėra pagrindo išsireikalauti ginčo turtą natūra”. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos argumentai, jog jos nuosavybės teises įrodo minėtos teismo nutarties rezoliucinėje dalyje esanti nuostata: „pripažinti negaliojančia 2002 m. spalio 4 d. akcijų pasirašymo sutarties dalį, kuria L. H. ir H. H. perdavė UAB ,,Sandoros takas” pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), yra visiškai teisiškai nepagrįsta. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime yra išaiškinęs, jog baigiamasis teismo aktas negali būti nevientisas ir kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis vientisumo reikalavimas reiškia ir tai, jog tokio akto rezoliucinę dalį visada, be jokių išimčių, privalu grįsti aplinkybėmis ir argumentais, expressis verbis išdėstytais aprašomojoje ir (arba) motyvuojamojoje dalyse. Atsižvelgiant į tai, manė esant akivaizdu, jog teismo sprendimo vieningumo požiūriu tiek Kauno apygardos teismas 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-338-173/2008, tiek Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-59/2010 iš esmės išsprendė nuosavybės teisių į pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), bei pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), klausimą, nes motyvuojamose sprendimo bei nutarties dalyse nustatė, jog nepaisant to, kad 2002 m. gegužės 2 d. taikos sutartį patvirtinanti teismo nutartis bei 2002 m. spalio 4 d. akcijų pasirašymo sutarties dalis turi būti panaikintos, UAB „Sandoros takas” yra sąžiningas įgijėjas, iš kurio negali būti išsireikalautas nekilnojamasis daiktas. Nurodė, jog teismai rezoliucinėse sprendimo bei nutarties dalyse nenurodė, jog negalima taikyti restitucijos sąžiningam įgijėjui, t. y. UAB „Sandoros takas”, tačiau tai nepaneigia motyvuojamose procesiniuose sprendimuose dalyse padarytų išvadų. Pareiškėja prie prašymo įregistruoti jos nuosavybės teises papildomai pateikė Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-338-173/2008, kurioje aiškiai pasakyta, kad „atmesti ieškinį dėl pastatų grąžinimo individualiai įmonei „Kauno verslo informacinis centras” reiškia, jog minėti pastatai neišreikalaujami iš sąžiningo įgijėjo UAB „Sandoros takas”, visi jie nuosavybės teisėmis priklauso UAB „Sandoros takas“. VĮ Registrų centro Kauno filialo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimas Nr. 2-3103 bei šio teritorinio registratoriaus sprendimo pagrįstumą analizuojantis VĮ Registrų centro 2011 m. gegužės 10 d. sprendimas Nr. 127 buvo priimti po to, kai Kauno apygardos teismas 2011 m. kovo 25 d. nutartimi išaiškino 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo rezoliucinę dalį. Pabrėžė, jog registro tvarkytojas neturėjo jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą įregistruoti jos vardu nuosavybės teises į pastatus, kadangi ji nepateikė jokių dokumentų, kurie įrodytų jos nuosavybės teisių atsiradimą į minėtą nekilnojamąjį turtą, todėl pareiškėjos reikalavimas teismui įpareigoti VĮ Registrų centro Kauno filialą įregistruoti daiktines teises jos vardu į ankščiau išvardytus pastatus, nepateikus jokių nuosavybės teises pagrindžiančių dokumentų, yra atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėja klaidina teismą teigdama, jog Centrinis registratorius visiškai netyrė jos pateiktų dokumentų ir dėl jų nepasisakė. VĮ Registrų centras skundžiamame sprendime aiškiai nurodė, jog pareiškėjos pateikti dokumentai – VĮ Registrų centro Kauno filialo ir Centrinio registratoriaus sprendimai, Kauno filialo susirinkimo protokolas, pareiškėjos prašymai, UAB „Sandoros takas” prašymas teismui, Kauno filialo raštai, Kauno apygardos teismo procesiniai dokumentai, išskyrus 2011 m. kovo 25 d. nutartį ir 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-338-173/2008, nėra NTRĮ 22 straipsnyje nurodyti dokumentai, kurių pagrindu būtų galimas daiktinių teisių registravimas Nekilnojamojo turto registre. Sprendime taip pat buvo pasisakyta ir dėl 2002 m. spalio 11 d. turto perdavimo-priėmimo akto, 2002 m. spalio 9 d. susitarimo Nr. GDM1-3440, 2002 m. spalio 4 d. akcijų pasirašymo sutarties Nr. GDM 1-3397, nurodant, kad šie dokumentai nustato pareiškėjos nuosavybės teisės pasibaigimą, o ne atsiradimą, be to, jie yra teismų sprendimais/nutartimis pripažinti negaliojančiais ir/ar sudarytais negaliojančio dokumento pagrindu, todėl negali būti laikytini tinkamais dokumentais pareiškėjos nuosavybės teisėms įregistruoti. Nurodė, jog priimant 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą, esminis dėmesys buvo skirtas nagrinėjant teritoriniam registratoriui pateiktus dokumentus, t. y. Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-338-173/2008, Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-338-173/2008 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-59/2010, nes jie vieninteliai atitiko NTRĮ 22 straipsnio reikalavimus.
Teigė, jog nei viename iš teritoriniam registratoriui pateiktų teismo sprendimų/nutarčių nėra konstatuotas pareiškėjos sąžiningumas, bet priešingai, nei teigia pareiškėja, Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. spalio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-59/2010 vienareikšmiškai nurodė, kad neturi pagrindo konstatuoti UAB „Sandoros takas” nesąžiningumo, todėl nusprendė, kad iš šio juridinio asmens nėra pagrindo išreikalauti ginčo turtą natūra, o nesąžininga sandorio šalimi pripažino pačią pareiškėją. Kauno apygardos teismas 2011 m. kovo 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-338-173/2008 išaiškino 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo rezoliucinę dalį, pasisakydamas, kad „atmesti ieškinį dėl pastatų grąžinimo individualiai įmonei „Kauno verslo informacinis centras” reiškia, kad pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), neišreikalaujami iš sąžiningo įgijėjo UAB „Sandoros takas”, visi jie nuosavybės teisėmis priklauso UAB „Sandoros takas”, t. y. pastatų savininkas yra UAB „Sandoros takas”“. Dėl to komisija pagrįstai paliko teritorinio registratoriaus sprendimą galioti, nes pareiškėjos pateikti dokumentai patvirtina UAB „Sandoros takas” nuosavybės teisę į minėtus nekilnojamuosius daiktus, o ne pareiškėjos nuosavybės teises į juos. Pažymėjo, jog teritorinis registratorius sprendime nurodė teisingą motyvą, kad įstatymai nenumato galimybės prašomas įregistruoti pareiškėjos daiktines (nuosavybės) teises registruoti Nekilnojamojo turto registre, nes kartu su prašymu nepateikti dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių (nuosavybės) teisių atsiradimą pagal NTRĮ 23 straipsnio 2 dalį, 29 straipsnio 7 punktą.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjos L. H. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas byloje esančiais duomenimis nustatė, kad pareiškėja VĮ Registrų centro Kauno filialui 2011 m. balandžio 6 d. pateikė prašymą atkurti pareiškėjos L. H. nuosavybės teisių registravimą nekilnojamiesiems daiktams (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)), esantiems (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, jog šioje administracinėje byloje kilusio ginčo esmė yra ta, ar atsakovai teisėtai ir pagrįstai atsisakė įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į minėtus nekilnojamuosius daiktus. Atsakovai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą iš esmės dėl to, kad pareiškėjos pateikti dokumentai nepatvirtina jos nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus, tačiau patvirtina trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Sandoros takas“ nuosavybės teisę į juos.
Pasisakydamas dėl teisės taikymo šioje administracinėje byloje, teismas pažymėjo, kad žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų numatytų juridinių faktų registravimą Nekilnojamojo turto registre, Nekilnojamojo turto registro statusą, šio registro tvarkymą, jo tvarkytojo teises, pareigas bei atsakomybę reglamentuoja NTRĮ. Teismas pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys ne ginčo tvarka gali būti pakeisti, įrašant naujus duomenis arba pakeičiant esančius, tik griežtai laikantis tokius pakeitimus įrodančių dokumentų, kurie yra išvardyti NTRĮ 22 straipsnyje. Atkreipė dėmesį, kad NTRĮ 22 straipsnyje yra numatytas sąrašas dokumentų, patvirtinančių daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą ir sudarančių pagrindą įregistruoti atitinkamas daiktines teises. Pagal NTRĮ 23 straipsnio nuostatas dokumentus, patvirtinančius daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, kartu su prašymu įregistruoti daiktinę teisę turi pateikti suinteresuotas asmuo.
Teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju skundžiamų atsakovų sprendimų, kuriais buvo atsisakyta įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teisę, teisėtumas turi būti tiriamas būtent pagal dokumentus, kuriuos pareiškėja pateikė atsakovams, kai kreipėsi su prašymu atlikti nurodytus veiksmus, taip pat pagal dokumentus, kuriuos jau turėjo atsakovai. Kauno apygardos teismas 2002 m. gegužės 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-534/2002 nutarė patvirtinti šalių (ieškovės L. H. ir atsakovo individualios įmonės „Kauno verslo informacijos centras“) sudarytą taikos sutartį, pagal kurią be viso kito pareiškėjai buvo pripažinta nuosavybės teisė į pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), bei pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį, (duomenys neskelbtini). Pabrėžė, jog iš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje Nr. 443 (toliau – ir NTKRB) esančio pažymėjimo apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius (butus, patalpas) ir teises į juos matyti, kad pareiškėjos nuosavybės teisės į pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), bei pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), būtent ir buvo įregistruotos Kauno apygardos teismo 2002 m. gegužės 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-534/2002 pagrindu. Nustatė, jog NTKRB esantys įrodymai taip pat patvirtina faktines aplinkybes, kad pareiškėjos nuosavybės teisės 2002 m. lapkričio 5 d. buvo išregistruotos, kadangi registro tvarkytojui buvo pateikti nuosavybės teisių pasibaigimą patvirtinantys dokumentai, t. y. 2002 m. spalio 4 d. sutartis Nr. GDM1-3397, 2002 m. spalio 9 d. susitarimas Nr. GDM1-3440 bei 2002 m. spalio 11 d. priėmimo-perdavimo aktas, kurių pagrindu ji minėtą nekilnojamąjį turtą perleido UAB „Sandoros takas” nuosavybėn. Byloje esanti naujausia Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo 2011 m. balandžio 20 d. versija patvirtina, kad nuosavybės teisė į ginčo objektu esančius pastatus įregistruota trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Sandoros takas“. Šio įrašo pagrindu nurodyti 2008 m. gruodžio 23 d. Kauno apygardos teismo sprendimas Nr. 2-338-173/2008 bei 2010 m. vasario 20 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 2A-59/2010. Teismas atkreipė dėmesį, kad nenuginčijus šios registracijos įstatymų nustatyta tvarka, dviguba nuosavybės teisių į tą patį turtą registracija negalima. Pažymėjo, kad duomenys, esantys įstatymų nustatytuose dokumentuose ir kurių pagrindu buvo įregistruota asmens daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą, gali būti vertinami kitaip, negu registratoriaus buvo įvertinti padarant atitinkamą įrašą Nekilnojamojo turto registre, tik juos nuginčijus įstatymo nustatyta tvarka. Iš to darė išvadą, kad teritorinis registratorius, kaip viešojo administravimo subjektas, administracine tvarka negali keisti Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų (keisti įrašą apie daiktinės teisės turėtoją), kitaip vertindamas tuos pačius duomenis, esančius pateiktuose dokumentuose ir kurie buvo pagrindas padaryti pirminį įrašą Nekilnojamojo turto registre. Teismas, išanalizavęs Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-338-173/2008 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-59/2010 turinį, darė išvadą, kad šiais procesiniais dokumentais galutinai buvo išspręstas nuosavybės teisių į ginčijamus objektus klausimas. Pažymėjo, jog motyvuojamose sprendimo bei nutarties dalyse nustatyta, jog nepaisant to, kad 2002 m. gegužės 2 d. taikos sutartį patvirtinanti teismo nutartis bei 2002 m. spalio 4 d. akcijų pasirašymo sutarties dalis turi būti panaikintos, UAB „Sandoros takas” yra sąžiningas įgijėjas, iš kurio negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas. Teismas akcentavo, kad pagal trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Sandoros takas“ prašymą Kauno apygardos teismas 2011 m. kovo 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-338-173/2008 išaiškino, jog 2008 m. gruodžio 23 d. Kauno apygardos teismo įsiteisėjusio sprendimo rezoliucinė dalis „Atmesti ieškinį dėl pastatų grąžinimo individualiai įmonei „Kauno verslo informacijos centras“ reiškia, kad pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), neišreikalaujami iš sąžiningo įgijėjo UAB „Sandoros takas”, visi jie nuosavybės teisėmis priklauso UAB „Sandoros takas”, t. y. pastatų teisėtas savininkas yra UAB „Sandoros takas“.
Pasisakydamas dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 25 d. nutarties, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutarties, Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai, teismas pažymėjo, kad pagal NTRĮ 22 straipsnio 2 punktą teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis yra vienas iš daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą patvirtinančių dokumentų. Nustatė, jog tai reiškia, kad Kauno apygardos teismo sprendimu bei Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, kuriais yra nustatyta daiktinė (šiuo atveju – UAB „Sandoros takas“ nuosavybės teisė į minėtus pastatus) teisė, pateikimas teritoriniam registratoriui yra pakankamas pagrindas šią teisę įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Tai taip pat reiškia, kad nesant duomenų, jog šis pakankamumo aspektu savarankiškas daiktinės teisės įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pagrindas yra panaikintas, pripažintas neteisėtu ar kitokiu būdu pripažintas netekusiu galios (NTRĮ 29 straipsnio 4 punktas), registro tvarkytojas pats neturi teisės kvestionuoti tokio sprendimo ir nutarties galiojimo jokiais kitais aspektais. Pažymėjo, kad pareiškėja nepasinaudojo teise nurodytos Kauno apygardos teismo nutarties skųsti apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui, kaip ir nepasinaudojo teise Lietuvos apeliacinio teismo nutarties kasacine tvarka skųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Teismas taip pat akcentavo, kad teritorinis ir centrinis registratoriai sprendimus priėmė tik po to, kai Kauno apygardos teismas 2011 m. kovo 25 d. nutartimi išaiškino 2008 m. gruodžio 23 d. Kauno apygardos teismo sprendimo rezoliucinę dalį. Darė išvadą, kad atsakovai neveikė skubotai, bet siekė visiško susidariusios padėties aiškumo. Nustatė, jog byloje esantys objektyvūs ir neginčijami įrodymai paneigia pareiškėjos skundo motyvus, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. vasario 20 d. nutartimi pripažino, kad nuo nutarties įsiteisėjimo momento pareiškėja yra sąžininga įgijėja, nes nei motyvuojamojoje, nei rezoliucinėje minėtos nutarties dalyje nėra konstatuojama, kad pareiškėja būtų sąžininga minėtų pastatų įgijėja.
Teismas sutiko su atsakovo VĮ Registrų centro atstovės argumentu, kad prie pareiškėjos pateikto skundo, registruoto VĮ Registrų centre 2011 m. gegužės 2 d., pridėtos dokumentų kopijos, išskyrus Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartį, Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimą, nėra NTRĮ 22 straipsnyje nurodyti dokumentai, kurių pagrindu būtų galimas daiktinių teisių registravimas Nekilnojamojo turto registre pareiškėjos vardu ar kito asmens vardu. Atkreipė dėmesį į tai, kad NTRĮ nuostatos nuosekliai išdėsto, jog teritorinio registratoriaus priimto sprendimo pagrįstumas vertinamas tik tų dokumentų pagrindu, kurie buvo pateikti teritoriniam registratoriui (NTRĮ 5 straipsnio 2 dalis), tačiau atsakovo atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad vertinant teritorinio registratoriaus sprendimą, buvo analizuojami ne tik tie dokumentai, kurie buvo pateikti kartu su pareiškėjos 2011 m. balandžio 6 d. prašymu, bet ir kiti dokumentai. Teismas pažymėjo, jog vertinant teritorinio registratoriaus sprendimo teisėtumą, matyti, kad nebuvo apsiribota vien tik minėtų teismų procesinių sprendimų analize, bet buvo analizuojami ir tie pareiškėjos su skundu pateikti dokumentai, kurie neatitiko NTRĮ 22 straipsnio reikalavimų. Todėl atmetė pareiškėjos skundo argumentus, kad VĮ Registrų centras netyrė pareiškėjos pateiktų dokumentų ir dėl jų nepasisakė (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnis). Įvertinęs ginčijamų individualių administracinių aktų turinį, teismas taip pat pabrėžė, kad jie yra išsamūs, motyvuoti, paremti konkrečiais duomenimis, teisės aktais, todėl iš esmės atitinka VAĮ keliamus reikalavimus. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei išanalizavęs pareiškėjos pateiktų dokumentų turinį, darė išvadą, kad centrinis ir teritorinis registratoriai teisingai įvertino dokumentų turinį, konstatuodami, kad šie dokumentai nepatvirtina pareiškėjos nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos prašymas dėl VĮ Registrų centro Kauno filialo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 2-3103 bei VĮ Registrų centro 2011 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. 127 panaikinimo negali būti tenkinamas ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu. Kadangi teismas nenustatė atsakovų priimtų sprendimų neteisėtumo pagrindų, todėl netenkino ir išvestinio pareiškėjos skundo reikalavimo įpareigoti VĮ Registrų centro Kauno filialą įregistruoti daiktines teises jos vardu į nekilnojamąjį turtą: pastatą institutą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), biblioteką, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) esančią (duomenys neskelbtini), dviejų aukštų institutą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
III.
Pareiškėja L. H. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 127 ir Valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 2-3103 „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“; įpareigoti VĮ Registrų centro Kauno filialą įregistruoti daiktines teises L. H. vardu, remiantis Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-59/2010, į nekilnojamąjį turtą: institutą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), biblioteką (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini), dviejų aukštų institutą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini).
Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, jog pirmosios instancijos teismas sprendime savo išvadas grindžia Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. 443 duomenimis. Atkreipia dėmesį, jog teismo išreikalauta byla yra ne registro byla, bet kadastro byla Nr. 443. Nurodo, jog byloje esančiame VĮ Registrų centro rašte nurodyta, kad persiunčiama tik kadastro byla, o registro bylos duomenys nuo 2006 m. balandžio 14 d. saugomi skaitmeniniame duomenų archyve. Teigia, jog teismas registro bylos neišreikalauja ir spręsdamas ginčą dėl registravimo remiasi tik kadastro bylos duomenimis. Mano, kad teismas buvo nekompetentingas spręsti bylą arba šališkas, ginčijamas sprendimas buvo priimtas objektyviai neįvertinus reikšmingų bylai įrodymų, neišanalizavus registro byloje esančių dokumentų, todėl yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
Atsakovas VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepimu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime atsakovas nurodo, jog nesutinka su apeliantės teiginiu, kad teismas, išsireikalavęs iš VĮ Registrų centro tik nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylą Nr. 443, buvo nekompetentingas spręsti šią administracinę bylą, kadangi nuo 2006 m. balandžio 14 d. registro bylos duomenys saugomi skaitmeniniame duomenų archyve. Teigia, jog Nekilnojamojo turto registro skaitmeniniame duomenų archyve nėra saugomų jokių kitų su šia administracine byla susijusių aktualių dokumentų, kurių Kauno apygardos administracinis teismas būtų nenagrinėjęs. Nurodo, jog Kauno apygardos administracinis teismas, spręsdamas VĮ Registrų centro Kauno filialo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 2-310 ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2011 m. gegužės 10 d. sprendimo Nr. 127 teisėtumo klausimą pagrįstai ištyrė tik tuos dokumentus, kuriuos pareiškėja pateikė VĮ Registrų centro Kauno filialui dėl registro duomenų pakeitimo bei Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo panaikinimo. Mano, jog Kauno apygardos administracinis teismas, pasisakęs dėl visų dokumentų, kuriuos pareiškėja buvo pateikusi tiek teritoriniam registratoriui, tiek Centriniam registratoriui, tinkamai ištyrė visus šiai administracinei bylai reikšmingus įrodymus ir jokių procesinės teisės normų nepažeidė. Pažymi, jog Kauno apygardos administraciniam teismui pagrįstai nustačius, jog šioje administracinėje byloje esančių įrodymų pakanka priimti atitinkamam sprendimui dėl teritorinio registratoriaus bei Centrinio registratoriaus sprendimų teisėtumo, nebuvo jokio poreikio teismui reikalauti papildomų dokumentų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja L. H. ginčijo Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2011 m. gegužės 10 d. sprendimą Nr. 127 ir VĮ Registrų centro Kauno filialo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 2-3103 „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“ ir prašė šiuos sprendimus panaikinti, įpareigoti VĮ Registrų centro Kauno filialą įregistruoti daiktines teises L. H. vardu, remiantis Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu bei Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-59/2010, į nekilnojamąjį turtą: institutą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), biblioteką (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančią (duomenys neskelbtini), dviejų aukštų institutą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėja savo reikalavimus grindė tuo, kad Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2010 m. vasario 20 d. nutartį, kuria buvo panaikinta 2002 m. spalio 4 d. akcijų pasirašymo sutarties dalis, kuria pareiškėja ir H. H. perdavė minėtus pastatus UAB „Sandoros takas“ kaip užmokestį už šios bendrovės akcijas, pasibaigė UAB „Sandoros takas“ nuosavybės teisės į minėtus pastatus, teisinė registracija į šiuos pastatus turėjo būti grąžinta pareiškėjos vardu, nes nekilnojamasis turtas buvo paliktas jos (pareiškėjos) vardu ir ji yra šio turto savininkė, tačiau VĮ Registrų centro Kauno filialas 2011 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. 2-3103 nepagrįstai ir neteisėtai atsisakė tai atlikti pagal pareiškėjos prašymą. Taip pat pareiškėja skundą grindė tuo, kad VĮ Registrų centro sprendimas buvo priimtas neišanalizavus ir neįvertinus pareiškėjos pateiktų įrodymų ir nurodytų aplinkybių, pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintą nepiktnaudžiavimo valdžia principą, 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintą principą, kuris įpareigoja priimti administracinį sprendimą nešališkai ir objektyviai.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjos skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, konstatavo, jog pagrįstai ir teisėtai buvo atsisakyta įregistruoti daiktines teises L. H. vardu pagal Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartį į nekilnojamąjį turtą: institutą, esantį (duomenys neskelbtini), biblioteką, esančią (duomenys neskelbtini), dviejų aukštų institutą, esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėja apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį panaikinti tuo pagrindu, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. 443 duomenimis, tačiau teismo išreikalauta byla yra ne registro byla, o kadastro, registro duomenys nuo 2006 m. balandžio 14 d. yra saugomi skaitmeniniame duomenų archyve, tačiau teismas registro bylos neišreikalavo, sprendimas priimtas objektyviai neįvertinus reikšmingų bylai įrodymų, neišanalizavus registro byloje esančių dokumentų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertinio byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (ABTĮ 81, 86 straipsniai). Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis).
Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą išreikalauti iš VĮ Registrų centro registro bylą, kuri pagal bylos duomenis yra skaitmeniniame archyve. Įvertinus pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes, kurių pagrindu pareiškėja byloje pareiškė reikalavimus, prašymą, kuriuo prašė jai įregistruoti daiktines teises į minėtus pastatus, Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2012 m. gegužės 7 d. išraše nurodytus elektroninius dokumentus, darytina išvada, kad tam, jog būtų visapusiškai ir objektyviai išnagrinėta ši administracinė byla, nėra būtini skaitmeniniame archyve esantys dokumentai.
Nagrinėjamoje byloje buvo pateikti išsamūs dokumentai, iš kurių matyti, kada, kokių asmenų vardu ir kokiu pagrindu buvo įregistruotos nuosavybės teisės (daiktinės teisės) į minėtus pastatus. Iš prie bylos pridėtos Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. 443 dokumentų matyti, kad Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota, jog nuo 1993 m. rugsėjo 23 d. minėtus pastatus, priklausančius valstybei, patikėjimo teise valdo Kauno verslo ir informacijos centras. Po to Nekilnojamojo turto registre, remiantis Kauno apygardos teismo 2002 m. gegužės 9 d. nutartimi, buvo įregistruota, kad pastatai nuosavybės teise priklauso pareiškėjai L. H.. Remiantis 2002 m. spalio 4 d. notarine sutartimi Nr. GDM1-3397, 2002 m. spalio 9 d. susitarimu Nr. GDM1-3440 ir 2002 m. spalio 11 d. priėmimo-perdavimo aktu, nuosavybės teisė nuo 2002 m. lapkričio 5 d. buvo įregistruota UAB „Sandoros takas” vardu. Nagrinėjamoje administracinėje byloje buvo pateiktas Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko 2011 m. balandžio 20 d. išrašas, iš kurio matyti, kad nuosavybės teisė į minėtus pastatus įregistruota UAB „Sandoros takas” vardu nuo 2011 m. balandžio 30 d. Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutarties pagrindu (t. 1, b. l. 63-66). Pagal administracinės bylos duomenis pareiškėja L. H. 2011 m. balandžio 6 d. VĮ Registrų centro Kauno filialui pateikė prašymą, kuriuo prašė atstatyti pareiškėjos nuosavybės teisės registravimą nekilnojamiesiems daiktams, esantiems (duomenys neskelbtini). Pareiškėja kartu su prašymu pateikė Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį, Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 4 d. - 2011 m. kovo 25 d. teismo posėdžio protokolą. Pareiškėja prašymą grindė Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutarties rezoliucinėmis dalimis ir teigė, kad Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus nutartį teisinė registracija UAB „Sandoros takas“ vardu pasibaigė, Lietuvos apeliacinis teismas panaikino akcijų sutarties pasirašymo sutarties dalį ir todėl pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 2 dalį turi būti išregistruojamos daiktinės teisės UAB „Sandoros takas“ vardu. Pareiškėja prašyme išsamiai išdėstė argumentus, susijusius su Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartimi išnagrinėtais klausimais, padarytomis išvadomis, ir kurių pagrindu teigė, kad turi būti atstatyta teisinė registracija jos vardu. Nagrinėjamoje byloje dokumentai, kurių pagrindu pareiškėja grindė savo prašymą VĮ Registrų centro Kauno filialui, yra pateikti administracinėje byloje. Šiuos dokumentus, kurių pagrindu pareiškėja prašė įregistruoti daiktines teises jos vardu, išnagrinėjo atsakovai ir Kauno apygardos administracinis teismas. Taigi nagrinėjamoje byloje yra visi teisiškai reikšmingi dokumentai, kurių pagrindu turi būti nagrinėjamas tarp pareiškėjos ir atsakovų (VĮ Registrų centro Kauno filialo, VĮ Registrų centro) kilęs ginčas.
Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos esminis klausimas, ar pagrįstai ir teisėtai VĮ Registrų centro Kauno filialas 2011 m. balandžio 15 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė tenkinti minėtą pareiškėjos prašymą dėl prašyme nurodytų aplinkybių ir kartu su prašymu pateiktų dokumentų, o Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl šio sprendimo, 2011 m. gegužės 10 d. priėmė sprendimą, kuriuo paliko galioti VĮ Registrų centro Kauno filialo 2011 m. balandžio 15 d. dėl to, kad pareiškėjos teritoriniam registratoriui pateiktų dokumentų pagrindu pareiškėjai negali būti atstatoma nuosavybės teise į minėtus pastatus. Iš atsakovų priimtų sprendimų matyti, kad atsakovai nesutiko su pareiškėjos pateiktu Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutarties vertinimu, konstatuodami, jog šiais teismų procesiniais dokumentais buvo nuspręsta neišreiklauti ginčo turto iš UAB „Sandoros takas”. Taip pat rėmėsi Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartimi, kuria buvo išaiškinta 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo rezoliucinė dalis, nurodant, kad pastatai neišreikalaujami iš sąžiningo įgijėjo UAB „Sandoros takas”, visi jie priklauso nuosavybės teisėmis UAB „Sandoros takas”. Įvertinus pareiškėjos prašyme, pateiktame VĮ Registrų centro Kauno filialui, pareiškėjos nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, pateiktus dokumentus, pareiškėjos skunde dėl 2011 m. balandžio 15 d. sprendimo nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad atsakovai priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, nes pareiškėjos pateikti dokumentai (minėti teismų procesiniai sprendimai) nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja pateikė dokumentus, kurių pagrindu atsakovai turėjo nustatyti, jog pareiškėjos pateikti dokumentai atitinka Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostatas, ir priimti sprendimus, tenkinančius pareiškėjos reikalavimus.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 straipsnyje nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius, paveldint, pagaminant naują daiktą, kitais šiame straipsnyje ir kituose įstatymuose nustatytais pagrindais. Įstatymuose nustatytais pagrindais įgyta nuosavybė į nekilnojamąjį daiktą registruojama Nekilnojamojo turto registro įstatyme nustatyta tvarka. Teisine nekilnojamojo daikto registracija yra tik įregistruojami nuosavybės į nekilnojamąjį daiktą atsiradimo (pasikeitimo, pasibaigimo) juridiniai faktai, kurie susiformavo įstatyme nustatytais pagrindais (sandoriu, administraciniu aktu ir kt.), t. y. nekilnojamojo daikto teisinė registracija atliekama nuosavybės teisės įgijimo dokumentų pagrindais. Taigi įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis numato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytas pavyzdinis sąrašas juridinius faktus patvirtinančių dokumentų, kuriais remiantis registruojamos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą. Šios nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal minėto įstatymo 22 straipsnio 2 punktą daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, gali būti teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis. Nenustačius nors vienos iš Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje nurodytų aplinkybių, atsisakoma įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą. Konkrečiai Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 7 punktas numato, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma, kad įstatymai nenumato galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ar juridinius faktus registruoti nekilnojamojo turto registre. Pažymėtina, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Taigi nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jos turinio, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į nekilnojamojo turto registrą, nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011, kt.).
Vertinant nagrinėjamos bylos faktines ir teisines aplinkybes, pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas sandoris, kurio pagrindu buvo įgyta nuosavybės teisė ir išsprendžiama dėl sandorių negaliojimo pasekmių, yra pakankamas teisinis pagrindas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui teisės aktų nustatyta tvarka atlikti veiksmus dėl Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų pakeitimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.256 straipsnio 3 dalis, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punktas). Bendrosios kompetencijos teismai, pripažindami sandorį negaliojančiu, privalo išspręsti restitucijos klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2011; kt.). Restitucijos klausimas sprendžiamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.145 – 6.153 straipsnių nuostatomis. CK 6.145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. CK 6.153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sąžiningi tretieji asmenys, pagal atlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą, gali panaudoti šį sandorį prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos. Pagal to paties straipsnio 3 dalį bet kokie kiti veiksmai sąžiningo trečiojo asmens naudai gali būti panaudoti prieš restitucijos reikalaujantį asmenį. Aiškindamas ir taikydamas restituciją reglamentuojančias CK normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis teisių gynimo būdas, todėl sandorio šalių grąžinimas į pirmykštę padėtį vykdomas pagal prievolių teisės taisykles ir sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2011; kt.).
Išnagrinėjus ir įvertinus pareiškėjos pateiktus teismų procesinius dokumentus, kurių pagrindu pareiškėja grindė prašymą, konstatuotina, kad šių procesinių dokumentų nei motyvuojamosiose, nei rezoliucinėse dalyse nėra nurodyta, kad taikant restituciją pastatai grąžinami pareiškėjos nuosavybėn. Be to, Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartimi buvo išaiškinta, kad pastatai nuosavybės teisėmis priklauso UAB „Sandoros takas”. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. gegužės 17 d. nutartimi pagal pareiškėjos prašymą išaiškino Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartį ir nurodė, kad L. H. netapo turto – pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), savininke ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartis nėra pagrindas teisinei registracijai į šiuos pastatus ieškovės L. H. vardu.
Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo nekompetentingas spręsti bylą arba šališkas. Byloje nėra duomenų, suponuojančių išvadą apie pirmosios instancijos teismo suinteresuotumą ar šališkumą, o pirmosios instancijos teismas, atsakydamas į esminius pareiškėjos argumentus, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo administracinės bylos medžiagą bei pateikė tinkamai motyvuotas išvadas, paremtas faktinių bylos aplinkybių ir bylai aktualių teisės normų analize (ABTĮ 86 straipsnis).
Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus, kad D. K. 2012 m. sausio 31 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), ir prašė D. K. įtraukti bylos šalimi. Šis pareiškėjos prašymas netenkintinas, nes šioje byloje buvusiam pastato savininkui nebuvo keliamas joks reikalavimas, nagrinėjamoje byloje buvo nagrinėjamas ginčas, kilęs tarp pareiškėjos ir VĮ Registrų centro Kauno filialo, VĮ Registrų centro, byloje nenustatyta, kad šio pastato teisinė registracija turėjo būti atlikta pareiškėjos vardu. Pažymėtina, kad nėra pagrindo nustatyti, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nusprendė dėl D. K. teisių ir pareigų. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų, turėtų būti nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas sprendimu tiems asmenims nustatė, pripažino, pakeitė, panaikino teises ir pareigas ar priėmė kitokį sprendimą, kuris turi įtakos neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisinei padėčiai. Apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė.
Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Dėl to pareiškėjos apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi buvo taikytos pareiškėjos reikalavimo užtikrinimo priemonės. Kadangi pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, t. y. byla išnagrinėta, todėl taikytos užtikrinimo priemonės panaikinamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos L. H. apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartimi taikytas reikalavimo užtikrinimo priemones.
Nutartis neskundžiama.