- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-02-06
- Bylos Nr.
- 2S-502-431/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-05505-2012-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Gerasičkinienė
- Ieškovas
- UAB „Lipnus“
- Atsakovas
- Danske Bank A
- Kategorijos
- 121.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Lipnus“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Lipnus“ ieškinį atsakovui Danske Bank A/S Lietuvos filialui dėl sutarties pakeitimo ir esminės šalių nelygybės.
Ieškovas UAB „Lipnus“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl sutarties pakeitimo ir esminės šalių nelygybės, kuriuo prašė pakeisti šalių pasirašyto 2012-02-06 susitarimo Nr.K200612-2022-P13 2 punktą, nustatant, jog kredito valiuta grąžinama suma per mėnesį sudaro 5000 EUR. Ieškovas nurodė, kad atsakovas yra pagrindinis ieškovo finansuotojas ir, pasinaudodamas šia padėtimi, daro ieškovui ekonominį spaudimą, ko pasakoje buvo pasirašytas ieškovui nenaudingas 2012-02-06 susitarimas Nr. K200612-2022-P13. Šiuo susitarimu ieškovui suteiktos kredito linijos grąžinimo įmokos padidintos iki 15000 EUR per mėnesį nuo prieš tai buvusios 7500 EUR įmokų sumos.
Ieškovas taip pat prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones- sustabdyti banko vienašališkai atliekamus nurašymus nuo UAB „Lipnus“ banko sąskaitos kiekvieną mėnesį pagal 2012-02-06 susitarimo Nr. K200612-2022-P13 2 punktą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-26 nutartimi ieškovo prašymo netenkino.
Teismas konstatavo, jog ieškovo reikalavimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinimas (tokio turinio, kaip suformuluota) reikštų, kad visą bylos nagrinėjimo laikotarpį ieškovas nevykdys minėta Kredito limito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, dėl ko atsakovas negaus planuotų pajamų, t.y. patirs negatyvių nuostolių.
Pagal ginčijamą 2012-02-06 susitarimą ieškovui liko atlikti tik 2 įmokas po 15 000 EUR, todėl mažai tikėtina, kad įmonės finansinė padėtis yra tiek bloga, kad dėl šių 2 mokėjimų įmonė bus privesta prie nemokumo būsenos ar bankrutuos. Teismo teigimu, nesustabdžius banko vykdomų nurašymų, ieškinio tenkinimo atveju banko nurašytos sumos ar jų dalis galės bus užskaitoma kaip vėlesnės įmokos pagal kredito sutartį. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog jis neturi pagrindo manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Lipnus“ prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-26 nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patenkinti.
ieškovas turi finansinių sunkumų. Jis pakeitė savo pagrindinį medžiagų tiekėją, kurie veikia Vietname ir dėl to ieškovas yra priverstas didesnes lėšas skirti atsargų sandėlyje kaupimui. Banko priverstiniai nurašymai atima galimybę įsigyti prekių;vien tik per 2012 m. 1 ketvirtį bankas jau nurašė iš įmonės 129 480 Lt. Kiekvienas papildomas priverstinis nurašymas stumia įmonę į nemokumo būseną. Be to, vertinti reikalinga ne 15000 EUR sumą, tačiau visų mokėjimų bankui sumą bendrai. Kas mėnesį ieškovas be kredito linijos dengimo moka bankui įmokas pagal verslo paskolą 3038 EUR sumoje, taip pat moka palūkanas; po skundžiamos nutarties priėmimo atsakovas ir toliau tęsė savo neteisėtus veiksmus ir 2012-04-30 priverstinai nurašė nuo ieškovo įmonės banko sąskaitos 15 000 EUR sumą. Be to, pagal ginčijamo susitarimo 2 p. numatoma nurašyti paskutinę sumą 2012-06-01 sudaro 595 083,15 EUR. Tai reiškia, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių byloje, bus nurašoma ne 15 000 EUR kaip nurodė teismas, tačiau jau beveik 600 000 EUR;teismas netinkamai pritaikė proporcingumo principo reikalavimus. Apelianto nuomone, pagal pareikštą ieškinį galimos kilti atsakovui neigiamos pasekmės yra neproporcingos palyginti su tuo, kokia žala daroma ieškovui nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Teigia, kad ieškovo įmonė faktiškai yra privedama prie nemokumo būsenos. Tuo tarpu atsakovas – bankas, dėl vienos įmokos 10 000 EUR sumoje, pagrįsta manyti, prie nemokumo privestas nebus ir jo veikla nesustos, įvertinus ir faktą, kad ieškovas tinkamai vykdo kitus jam priklausančius mokėjimus.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas Danske Bank A/S prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-26 nutartį palikti nepakeistą, o ieškovo UAB „Lipnus“ atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas taip pat prašo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti ieškovui 20 000 Lt baudą.
Teigia, kad , ieškovas pateikė neturtinį reikalavimą, todėl esant tokiam reikalavimui, net jei ir būtų patenkintas ieškovo ieškinys dėl sutarties pakeitimo ir esminės šalių nelygybės, tokio reikalavimo įvykdymas būtų nukreipiamas į ateitį, t.y. tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Be to, prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovas nenurodė jokių motyvų, kodėl galėtų pasunkėti ar pasidaryti negalimu teismo sprendimo įvykdymas, t.y. sutarties sąlygų pakeitimas. Apeliantas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad jo įmonės finansinė situacija blogėja būtent dėl to, kad jis privalo vykdyti savo įsipareigojimus bankui ir nepateikė jokių įrodymų, kad jis ieškojo situacijos sprendimo būdų.
Atsakovas taip pat pažymi, kad ieškovas laikinąsias apsaugos priemones prašo taikyti tokia apimtimi, kad ieškovas negrąžintų jokių sumų pagal Kredito limito sutartį, kadangi jis prašo sustabdyti mokėjimus pagal 2012-02-06 susitarimo Nr. K200612-2022-P13 2 punktą, kuris numato tiek ilgalaikio kredito (dėl kurio kaip teigia apeliantas ginčo nėra), tiek kredito linijos grąžinimus. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teigimu, ieškovo prašymas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nepagrįstas.
Atsakovo taip pat mano, kad ieškovo ieškinys dėl sutarties sąlygų pakeitimo yra pateiktas tik siekiant sustabdyti ir vengti ieškovo prievolių pagal Kredito sutartį vykdymo ir aiškiai rodo ieškovo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Todėl atsakovas teismo prašo skirti ieškovui 20 000 Lt baudą.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str.1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.).
Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-26 nutarties, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdama jo ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, atskirojo skundo, bei atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas, todėl skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti atskirajame skunde nurodytais motyvais įstatyminių pagrindų nėra.
Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – sustabdyti banko vienašališkai atliekamus nurašymus nuo UAB „Lipnus“ banko sąskaitos kiekvieną mėnesį pagal 2012-02-06 susitarimo Nr. K200612-2022-P13 2 punktą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, t.y. vienašališkai atlikti priverstinį nurašymą nuo UAB „Lipnus“ banko sąskaitos pagal ieškiniu užginčyto 2012-02-06 susitarimo Nr. K200612-2022-P13 2 punkto 3 eilutės poziciją 15 000 EUR sumai, 4 eilutės poziciją 15 000 Lt EUR sumai ir 5 eilutės poziciją 595 083,15 EUR sumai iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.
Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, civilinę bylą pagal ieškovo UAB “Lipnus” atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-04-26 nutarties išsiuntus apeliacinės instancijos teismui, ieškovas UAB „Lipnus“ 2012-06-05 pakartotiniu prašymu prašė pirmosios instancijos teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones - sustabdyti atsakovo vienašališkai atliekamus priverstinius nurašymus nuo UAB „Lipnus“ banko sąskaitos kiekvieną mėnesį pagal ginčijamo 2012-02-06 susitarimo Nr. K200612-2022-P13 2 punktą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Teigė, jog atsakovas siekia nurašyti 595 083,15 EUR nuo ieškovo sąskaitos, kas, jo teigimu, prives bendrovę prie bankroto ribos. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-06-07 nutartimi ieškovo pakartotinį prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies. Teismas uždraudė atsakovui Danske Bank A/S, atstovaujamam Danske Bank A/S Lietuvos filialo, vienašališkai atlikti priverstinį nurašymą nuo UAB „Lipnus“ banko sąskaitos pagal ieškiniu užginčyto 2012-02-06 susitarimo Nr. K200612-2022-P13 2 punkto 5 eilutės poziciją 595 083,15 EUR sumai iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Nutartis įsiteisėjo.
Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas šioje byloje pasisakys ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių – sustabdyti banko vienašališkai atliekamus nurašymus nuo UAB „Lipnus“ banko sąskaitos kiekvieną mėnesį pagal 2012-02-06 susitarimo Nr. K200612-2022-P13 2 punktą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, t.y. vienašališkai atlikti priverstinį nurašymą nuo UAB „Lipnus“ banko sąskaitos pagal ieškiniu užginčyto 2012-02-06 susitarimo Nr. K200612-2022-P13 2 punkto 3 eilutės poziciją 15 000 EUR sumai ir 4 eilutės poziciją 15 000 Lt EUR sumai iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.
CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1718/2011, 2011 m. liepos 28 d. nutartis civilinėje byloje 2-1697/2011).
Be to, CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos, vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti įvykdymą būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui.
Remiantis bylos medžiaga nustatyta, jog ieškovas UAB „Lipnus“ kreipėsi į teismą su neturtiniu reikalavimu atsakovui Danske Bank A/S, atstovaujamam Danske Bank A/S Lietuvos filialo, dėl sutarties pakeitimo ir esminės šalių nelygybės, kuriuo prašė pakeisti šalių pasirašyto 2012-02-06 susitarimo Nr.K200612-2022-P13 2 punktą, nustatant, jog kredito valiuta grąžinama suma per mėnesį sudaro 5000 EUR. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad esant tokiam reikalavimui, net jei ir būtų patenkintas ieškovo ieškinys dėl sutarties pakeitimo ir esminės šalių nelygybės, tokio reikalavimo įvykdymas būtų nukreipiamas į ateitį, t.y. tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Be to, prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovas nenurodė jokių motyvų, kodėl galėtų pasunkėti ar pasidaryti negalimu teismo sprendimo įvykdymas, t.y. sutarties sąlygų pakeitimas.
Apeliantas teigia, kad jis turi finansinių sunkumų, t.y. įmonė uždirba nepakankamai lėšų, įmonė pakeitė pagrindinį medžiagų tiekėją, sutrumpėjo atsiskaitymo terminai su tiekėjais. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teigimu, šios ieškovo nurodytos aplinkybės niekaip nepriklauso nuo atsakovo valios. Pažymėtina, jog apeliantas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad jo įmonės finansinė situacija blogėja būtent dėl to, kad jis privalo vykdyti savo įsipareigojimus bankui ir nepateikė jokių įrodymų, kad jis ieškojo situacijos sprendimo būdų, pvz. derėjosi su tiekėjais dėl palankesnių tiekimo ar atsiskaitymo terminų ir pan.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su ieškovo teiginiais, jog bankas atlieka priverstinius nurašymus nuo ieškovo lėšų, esančių sąskaitose banke. 2006-12-13 Kredito limito sutarties Nr. K200612-202219 62-63 p., ir atitinkamai 2009-12-14 susitarimu Nr. K200612-2022-P9 naujai išdėstytos Kredito limito sutarties redakcijos 11 p. numato, kad kredito grąžinimas ir ieškovo mokėjimai atsakovui bus vykdomi atsakovui nurašant lėšas nuo ieškovo lėšų, esančių sąskaitose banke ir ieškovas įsipareigojo iki termino mokėti pagal Kredito sutartį pabaigos sukaupi pakankamą lėšų likutį savo sąskaitose banke. Ši Kredito sutarties sąlyga galiojo nuo Kredito sutarties sudarymo momento ir 2012-02-06 susitarimu Nr. K200612-2022-P13 keičiam nebuvo. Taigi apelianto teiginiai, kad atsakovas atlieka priverstiniu nurašymus yra neteisėti ir nepagrįsti.
Teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliantas neginčija prievolės grąžinti ilgalaikio kredito lėšas, mokėti palūkanas ir t.t. Tačiau toks ieškovo teiginys prieštarauja jo pateiktam prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių, t.y. lėšų nurašymo sustabdymo. Ieškovas laikinąsias apsaugos priemones prašo taikyti tokia apimtimi, kad ieškovas negrąžintų jokių sumų pagal Kredito limito sutartį, kadangi jis prašo sustabdyti mokėjimus pagal 2012-02-06 susitarimo Nr. K200612-2022-P13 2 punktą, kuris numato tiek ilgalaikio kredito (dėl kurio kaip teigia apeliantas ginčo nėra), tiek kredito linijos grąžinimus. Vadinasi tokiu būdu apeliantas neproporcingai reikalauja pritaikyti laikinąsias apsaugos priemonės. Be to, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nesustabdžius banko vykdomų nurašymų, ieškinio tenkinimo atveju banko nurašytos sumos ar jų dalis galės būti užskaitoma kaip vėlesnės įmokos pagal kredito sutartį.
Remiantis tuo, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai aiškino ir taikė civilinio proceso kodekso 144-152 straipsnio normas, dėl to ieškovo prašymą išsprendė teisingai, pagrindų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra (Civilinio proceso kodekso 329, 330, 338 str.), todėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartis paliekama nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. p.), o ieškovo atskirasis skundas netenkinamas.
Atsakovas atsiliepimu į atskirąjį skundą taip pat prašo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti ieškovui 20 000 Lt baudą. Įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo mėn. 2 d. nutartis civilinėje byloje BUAB "VARTA" v. UAB "Natūralios sultys", byloje Nr. 3K-3-94/2010). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bauda už piktnaudžiavimą procesine teise gali būti skiriama nustačius aplinkybes, įrodančias, kad procesine teise piktnaudžiaujantis byloje dalyvaujantis asmuo sąmoningai veikia prieš greitą ir teisingą bylos išsprendimą, taip pat sprendžiant klausimą dėl CPK 95 str. nurodytų aplinkybių buvimo, turi būti atsižvelgiama į konkrečią bylos situaciją bei įvertinama visų šiam klausimui išspręsti įtaką turinčių aplinkybių svarbą. Nagrinėjamu atveju apeliantas, apskųsdamas teismo nutartį, kuria buvo atmestas jo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, įgyvendino teisę, numatytą CPK 151 straipsnio 1 dalyje, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis piktnaudžiavo įstatymo suteiktomis teisėmis (CPK 334 str.). Atsižvelgiant į tai, atsakovo prašymas ieškovui UAB “Lipnus” skirti 20 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmetamas (CPK 95 str.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.