Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. V. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2014-11-24 nutarties, kuria A. V. pripažintas ribotai pakaltinamu dėl padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už šios veikos padarymą.

A. V. taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad jis 2013-09-08 apie 20 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu parvertė ant grindų savo sugyventinę B. Š. ir du kartus ranka smogė pastarajai į nugarą, tuo sukeldamas nukentėjusiajai B. Š. fizinį skausmą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės A. V. nurodė, kad jis nėra smurtautojas ir nori išsiaiškinti, ar jis nukentėjusiajai B. Š. sukėlė fizinį ar dvasinį skausmą, nes jis kitam žmogui niekada fizinio skausmo nesukeltų bei prašė bylą nutraukti, nesant nusikaltimo sudėties, A. V. gynėjas advokatas prašė A. V. apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. V. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, išnagrinėjusi atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. V. apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išsakytus argumentus, susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, padarė teisingas išvadas, kad A. V. būdamas riboto pakaltinamumo būsenoje padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., ir atleido jį nuo baudžiamosios atsakomybės už šios veikos padarymą, todėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2014-11-24 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją naikinti ar keisti A. V. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės A. V. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad jis nėra smurtautojas ir kad kitam žmogui niekada fizinio skausmo nesukeltų bei prašė bylą nutraukti, nesant nusikaltimo sudėties, tačiau šiuos A. V. nurodytus deklaratyvius teiginius apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko nepagrįstais, vertina kaip jo gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti, ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti įrodymai patvirtina, kad A. V., du kartus ranka smogdamas nukentėjusiajai B. Š. į nugarą, sukėlė jai fizinį skausmą ir paneigia A. V. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodytus argumentus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamą nutartį grindė nukentėjusiosios B. Š. teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, nepilnametės liudytojos J. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, eksperto G. B. teismo teisiamojo posėdžio metu duotais paaiškinimais, teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais – 2013-09-08 R. Š. pareiškime, 2013-09-08 įvykio vietos apžiūros protokole, 2014-05-05 teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini), asmens blaivumo testo rezultatų šaknelėje, 2013-09-27 akistatos protokole esančiais duomenimis ir kita bylos medžiaga ir padarė teisingą išvadą, kad A. V. 2013-09-08 apie 20 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu parvertė ant grindų savo sugyventinę B. Š. ir du kartus ranka smogė pastarajai į nugarą, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios B. Š. ir liudytojos J. V. duotais parodymais, kadangi jie siejasi tarpusavyje, esminėmis detalėmis sutampa, nukentėjusioji ir liudytoja iš esmės vienodai aiškina faktines bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi priimdamas skundžiamą nutartį. Nukentėjusiosios B. Š. ir liudytojos J. V. duoti parodymai laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes jų nurodytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes patvirtino kiti byloje surinkti faktiniai duomenys (įvykio vietos apžiūros, akistatos protokole esantys duomenys ir kt.). Taip pat byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl nukentėjusiosios ir liudytojos suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti A. V., todėl netikėti jų parodymais nėra pagrindo. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios B. Š., liudytojos J. V. parodymai, eksperto G. B. paaiškinimai ir rašytinė bylos medžiaga papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią A. V. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, todėl teismas neturi jokio pagrindo jais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais A. V. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodytais teiginiais, kad jis nėra smurtautojas ir kad jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė. Aptartų įrodymų visetas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad A. V. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir kad ji teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 2 d., todėl nėra teisinio pagrindo priimti išteisinamąjį nuosprendį ar bylą nutraukti, kaip prašo A. V..

Apeliaciniu skundu A. V. prašo nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas nukentėjusiosios B. Š. teiginius dėl fizinio skausmo patyrimo dėl jo (A. V.) neleistino elgesio, nepažeidė jo interesų, nesiremdamas teismo medicinos ekspertizės akto išvadomis apie nukentėjusiosios patirtą fizinį skausmą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad eksperto išvada – tai tik viena iš priemonių teismui padaryti teisinę išvadą. Šiuo atveju nukentėjusioji B. Š. nesikreipė į teismo medicinos ekspertus dėl jai sukelto fizinio skausmo fakto nustatymo, tačiau tai neturi reikšmės dėl A. V. pripažinimo kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nes smurtavimo faktas ir tai, kad A. V. du kartus ranka smogdamas nukentėjusiajai B. Š. į nugarą sukėlė jai fizinį skausmą, įrodytas kitais anksčiau minėtais įrodymais. Fizinio skausmo sukėlimo nustatymo atveju specialios medi­cininės žinios per daug sureikšminamos, nes fizinio skausmo suvokimas yra subjektyvus ir nėra įtvirtinta jokių medicininių kriterijų fizinio skausmo sukėlimui konstatuoti, todėl šį faktą gali nustatyti ir teismas remdamasis kitais byloje esančiais įrodymais, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta.

Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esantį 2014-05-05 teismo psichiatrijos ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. 60-63 b. l.) ir eksperto G. B. duotus paaiškinimus ir skirdamas A. V. priverčiamąją medicinos priemonę pagal Lietuvos Respublikos BK 98 str. 1 d. 1 p., būtų pažeidęs baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatas. Teigti, kad šiuo konkrečiu atveju A. V. paskirta neadekvati priverčiamosios medicinos priemonės rūšis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo A. V. padarytą veiką, paskyrė tinkamą savo rūšimi priverčiamąją medicinos priemonę, todėl keisti ar naikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2014-11-24 nutartį atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės A. V. apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 5 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

A. V. apeliacinį skundą atmesti.