Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Atsakovas 2015 m. balandžio 3 d. sprendimu Nr. (1D-1277)-2D-1891 (toliau – skundžiamas sprendimas) atsisakė priimti administracinius sprendimus – įsakymą, potvarkį ar nustatyta tvarka kitą nustatytos formos dokumentą, kuriame būtų išreiškiama institucijos valia; atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus – surinkti ir teikti pareiškėjui esminę reikšmę turinčią bei lemiamas teisines pasekmes pareiškėjui sukeliančią informaciją apie Molotov-Ribbentrop pakto ir jo slaptų protokolų įgyvendinimą Lietuvos Respublikoje vykdant ir (ar) palaikant, remiant Lietuvos Respublikos rusinimą, sovietizaciją, kolonizaciją. Atsakovas iš esmės nenagrinėdamas pareiškėjo skundo pažeidė Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių 41.3. punkto, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3, 13, 14 straipsnių, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3, 5, 18, 25 straipsnių, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 3, 4, 6, 13, 16 straipsnių, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje taisyklių 4, 28, 29, 30, 35 punktų bei Viešojo administravimo įstatymo 1, 3, 6, 12, 13, 14, 15, 19, 20 ir 23 straipsnių nuostatas.

Atsisakymu priimti prašytą administracinį sprendimas atsakovas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes – trukdo gauti ir teikti duomenis bei jų pagrindu Lietuvos bei užsienio institucijoms įrodinėti, jog Lietuvos Respublikos okupacinis politinis režimas yra prorusiškas, prosovietinis, prokolonijinis, prookupacinis. Tuo atsakovas pareiškėjui trukdo gintis nuo diskriminacijos dėl jo lietuvių tautybės ir antirusiškų, antisovietinių antikolonijinių, antiokupacinių politinių pažiūrų rusų kolonisto S. N. L., trukdo gauti informaciją, kuri reikalinga sprendimų priėmimui prašant suteikti nuketėjusio nuo okupacinio režimo asmens statusą ir prašant politinio prieglobsčio užsienyje nuo prorusiško režimo Lietuvos Respublikoje persekiojimo, trukdo vykdyti pareiškėjo pareigą atkakliai ginti savo ir Tėvynės laisvę, nepriklausomybę, lietuvių kalbos vartojimą pareiškėjo Tėvynėje, trukdo argumentuotai gintis nuo Generalinėje prokuratūroje aktyviai dengiamų nusikalstamų veikų Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate, Policijos departamente, trukdo Lietuvos ir Europos Sąjungos institucijoms įrodinėti, jog prookupacinis, prokolonijinis, prorusiškas režimas nepriklausomoje Lietuvos Respublikoje globoja, slepia neteisėtai į Lietuvą atvykusius rusų okupantus, kolonistus, jų palikuonis bei teikia jiems privilegijas lyginant su okupuotais, kolonizuotais lietuviais.

Atsakovas neteisėtai slepia turimus ir galimus surinkti duomenis apie į Lietuvą neteisėtos sovietinės okupacinės valdžios metais atvykusius atsakovo institucijoje įdarbintus rusų okupantus, apie lietuvių tautos žeminimą ir diskriminaciją atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.

Valstybinės kalbos įstatymas nustato valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, jame įtvirtintos ir nuostatos dėl valstybinės lietuvių kalbos vartojimo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje. Pareiškėjo priėmimo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje 2015 m. kovo 9 d. metu jis buvo aptarnaujamas vartojant valstybinę kalbą. Su pareiškėju susitikusi Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus darbuotoja su pareiškėju bendravo valstybine lietuvių kalba. Pareiškėjas skunde to neginčija ir neneigia. Taigi, pareiškėjas buvo aptarnaujamas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Valstybinės kalbos įstatyme, kituose teisės aktuose, reglamentuojančiuose asmenų aptarnavimą, įtvirtintų normų.

Visi Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos tarnautojai ir darbuotojai moka valstybinę kalbą ir Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijai atliekant teisės aktuose įtvirtintas funkcijas vartoja valstybinę kalbą kaip to reikalauja teisės aktai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. spalio 21 d. nutarime, 2009 m. lapkričio 6 d. sprendime yra konstatavęs, kad lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos status, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba, raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba, valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos bei organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad konstitucinis valstybinės kalbos statusas reiškia, jog lietuvių kalba privalomai vartojama tik viešajame Lietuvos gyvenime. Kitose gyvenimo srityse asmenys nevaržomai gali vartoti bet kokią jiems priimtiną kalbą.

Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad:

2015 m. kovo 23 d. pareiškėjas kreipėsi į Lietuvos Respublikos Prezidentę (b.l. 15-16) su skundu, kuriuo skundė Lietuvos Respublikos Prezidentūros darbuotojų atsisakymą vartoti valstybinę lietuvių kalbą ir jo, kaip nuo okupacinio režimo nukentėjusio lietuvio bei Lietuvos Respublikos piliečio, įžeidimą.

2015 m. balandžio 3 d. raštu Nr. (1D-1277)-2D-1891 (b.l. 12) Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyrius atsakydamas į pareiškėjo 2015 m. kovo 23 d. skundą, nurodė, kad pareiškėjas priėmimo 2015 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos Prezidentūros kanceliarijoje metu buvo aptarnautas vartojant valstybinę lietuvių kalbą. Rašte taip pat nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos valstybės tarnautojai ir darbuotojai vartoja tik valstybinę kalbą. Be to, atsakovas pažymėjo, kad Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos darbuotojai yra pavaldūs Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriui. Pareiškėjui buvo grąžinta viena skundo kopija su registracijos Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje žyma.

Byloje iš esmės keliamas klausimas dėl lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, vartojimo Lietuvos Respublikos Prezidentūros kanceliarijoje, t.y. dėl Valstybinės kalbos įstatymo nuostatų įgyvendinimo atsakovo institucijoje.

Valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, valstybinės kalbos apsaugą, kontrolę ir atsakomybę už Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimus nustato Valstybinės kalbos įstatymas (toliau – VKĮ). VKĮ 2 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Visos Lietuvos Respublikoje veikiančio institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos raštvedybą, apskaitos, atskaitomybės, finansinius bei techninius dokumentus tvarko valstybine kalba (VKĮ 4 str.). Valstybės ir savivaldos institucijų, įstaigų ir organizacijų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos, policijos ir teisėsaugos tarnybų, prekybos ir kitų gyventojų aptarnavimo įstaigų vadovai turi užtikrinti, kad gyventojai būtų aptarnaujami valstybine kalba (VKĮ 7 str.). Nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad paminėtos VKĮ nuostatos pažeistos nebuvo. Ginčo tarp proceso šalių dėl to, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje buvo aptarnautas vartojant lietuvių kalbą, nėra. Pažymėtina, kad pareiškėjas ginčijamame 2015 m. balandžio 3 d. rašte Nr. (1D-1277)-2D-1891 nurodytų faktinių aplinkybių neginčija, todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad atsakovo tarnautojams aptarnaujant pareiškėją būtų buvę pažeistos jo teisės būti aptarnaujamam valstybine kalba. Dėl pareiškėjo argumento, jog atsakovo apsaugos pareigūno ir tarnautojos tarpusavio pokalbis rusų kalboje pažeidė pareiškėjo teisę girdėti Lietuvos Respublikos Prezidentūros darbuotojų darbo metu tarpusavyje vartojamą valstybinę kalbą ir pažemino jo, kaip lietuvio, orumą, pastebėtina, kad jokie galiojantys teisės aktai tokios pareiškėjo teisės neįtvirtina. VKĮ taip pat nereglamentuoja Lietuvos gyventojų neoficialaus bendravimo ir religinių bendruomenių bei asmenų, priklausančių tautinėms bendrijoms, kalbos (VKĮ 1 str. 2 d.).

Reikšdamas reikalavimą pareiškėjas vadovaujasi Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją įstatymas) nuostatomis, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šis įstatymas netaikomas informacijai, kurios tvarkymas yra veikla, nesusijusi su valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms teisės aktais pavestų funkcijų vykdymu, išskyrus informaciją apie valstybės ir savivaldybių ir įstaigų darbuotojų darbo užmokestį (Teisės gauti informaciją įstatymo 1 str. 3 d. 1 p.). Iš pareiškėjo skundo turinio akivaizdu, kad pareiškėjo prašoma pateikti informacija nėra susijusi su atsakovui teisės aktais pavestų funkcijų vykdymu. Iš esmės dauguma pareiškėjo formuluotų klausimų yra susiję su personalo formavimu.

Pareiškėjas, kreipėsi į atsakovą reikalaudamas, be kita ko, pateikti visus Lietuos Respublikos Prezidentūroje galiojančių lietuvių valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojančių teisės aktų nuorašus. Būtina pažymėti, kad VKĮ įstatymo vykdymą kontroliuoja Valstybinė kalbos inspekcija. Būtent ši institucija yra įgaliota prižiūrėti (kontroliuoti), kaip valstybės ir savivaldybių institucijose, visose Lietuvos Respublikoje veikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose laikomasi Valstybinės kalbos įstatymo, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų, kitų norminių teisės aktų, nustatančių valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo reikalavimus. Valstybinės kalbos inspekcija, veikdama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės2011 m. rugpjūčio 31 d. nutarimu Nr. 1012, patvirtintus Valstybinės kalbos inspekcijos nuostatus (toliau – ir Nuostatai), be kita ko, tikrina, ar valstybės ir savivaldybių institucijos, Lietuvos Respublikoje veikiančios įstaigos, įmonės ir organizacijos raštvedybą, apskaitos, atskaitomybės, finansinius ir techninius dokumentus tvarko valstybine kalba; ar šiuose dokumentuose laikomasi teisės aktų, nustatančių valstybinės kalbos taisyklingumo reikalavimus; tikrina, ar valstybės ir savivaldybių institucijų, Lietuvos Respublikoje veikiančių įstaigų, įmonių ir organizacijų vadovai, valstybės tarnautojai ir pareigūnai, iš jų policijos ir teisėsaugos tarnybų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos, prekybos ir kitų gyventojų aptarnavimo įstaigų vadovai, tarnautojai ir pareigūnai, moka valstybinę kalbą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas kalbos mokėjimo kategorijas; tikrina, ar valstybės ir savivaldybių institucijų, Lietuvos Respublikoje veikiančių įstaigų, įmonių ir organizacijų vadovai, iš jų policijos ir teisėsaugos tarnybų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos, prekybos ir kitų gyventojų aptarnavimo įstaigų vadovai, užtikrina gyventojų aptarnavimą valstybine kalba; tikrina, ar oficialūs valstybės ir savivaldybių institucijų, Lietuvos Respublikoje veikiančių įstaigų, įmonių ir organizacijų renginiai (sesijos, suvažiavimai, susirinkimai, posėdžiai, pasitarimai ir kita) vyksta valstybine kalba (išskyrus įstatymų nustatytus atvejus), ar verčiama į valstybinę kalbą, jeigu kalbėtojas vartoja kitą kalbą; tikrina, ar taisyklinga Lietuvos Respublikos teisės aktų kalba; turi teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, visų Lietuvos Respublikoje veikiančių įstaigų, įmonių ir organizacijų duomenis ir dokumentus, kurių reikia inspekcijos funkcijoms atlikti; turi teisę reikalauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų, visų Lietuvos Respublikoje veikiančių įstaigų, įmonių ir organizacijų, kad būtų pašalinti Valstybinės kalbos įstatymo, kitų norminių teisės aktų, nustatančių valstybinės kalbos vartojimą ir jos taisyklingumą, pažeidimai; turi teisę teikti valstybės ir savivaldybių institucijoms, visoms Lietuvos Respublikoje veikiančioms įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms privalomus nurodymus valstybinės kalbos vartojimo ir taisyklingumo klausimais (13.1, 13.3, 13.4, 13.6, 13.9, 13.15, 13.17, 13.18 p.).