Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2012-02-03 · Byla Nr. Ik-69-480/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2012-02-03
Bylos Nr.
Ik-69-480/2012
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00632-2011-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Albina Rimdeikaitė, Jolanta Medvedevienė, Algis Markevičius
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Administracinė byla Nr.I-69-480/2012Teisminio proceso Nr.3-62-3-00632-2011-9Procesinio sprendimo kategorija 24.; 15.2.3.;74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 3 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Jolantos Medvedevienės, Algio Markevičiaus,

sekretoriaujant Ingai Šagamogienei,dalyvaujant pareiškėjui V. S., vertėjai Marinai Treščenkinai,

atsakovo –Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos atstovui nedalyvaujant,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal V. S. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-3256, kuriuo jam atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą; 2) įpareigoti atsakovą Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą suteikti teisinę pagalbą pareiškėjui pagal jo 2010 m. liepos 21 d. prašymą Nr. TP-1-(2.1)-1951; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, 2000 Lt turtinės žalos ir 5000 Lt neturtinės žalos.

Pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. gegužės 28 d. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – Vilniaus VGTPT) pateikė prašymą dėl teisinės pagalbos skyrimo civilinėje byloje Nr. 2-1030-131/2007. Vilniaus VGTPT 2010 m. birželio 15 d. pareiškėjo prašymą persiuntė Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – Kauno VGTPT). 2010 m. liepos 2 d. Kauno VGTPT informavo pareiškėją, jog jo prašymas pateiktas nesilaikant Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau – VGTPĮ) nustatytos tvarkos. Pareiškėjas 2010 m. liepos 19 d. Kauno VGTPT pateikė patikslintą prašymą, tačiau Kauno VGTPT 2010 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-2461 netenkino pareiškėjo prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Pareiškėjas minėtą sprendimą skundė Kauno apygardos administraciniam teismui, kuris 2011 m. vasario 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. 2011 m. liepos 28 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą tenkino iš dalies: Kauno VGTPT 2010 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-2416 panaikino ir įpareigojo Kauno VGTPT iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. 2011 m. rugpjūčio 8 d. Kauno VGTPT priėmė sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1951-3256, kuriuo atsisakė pareiškėjui V. S. skirti antrinę teisinę pagalbą, kadangi pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama 4 skirtingose bylose: 1) 2011 m. liepos 25 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-2289 civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo; 2) 2011 m. birželio 30 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-2075 civilinėje byloje dėl įgaliojimų nuginčijimo ir žalos atlyginimo; 3) 2011 m. gegužės 9 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-1508 civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo; 4) 2011 m. kovo 22 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-947 civilinėje byloje apskundžiant Marijampolės r. apylinkės teismo 2011 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 2-85-301/2011. Pareiškėjas mano, jog skundžiamas atsakovo 2011 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1951-3256 yra nepagrįstas, neatitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimų, pažeidžiantis pareiškėjo teisėtus interesus, pagrįstas biurokratiniu solidarumu. Nurodo, jog tokie atsakovo veiksmai sukėlė jam turtinę ir neturtinę žalą, kadangi jis buvo priverstas patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas. Nurodo, jog materialinę žalą sudaro išlaidos, atsiradusios dėl ginčijamų sprendimų teisminėse ir ikiteisminėse instancijose nuo 2007 metų. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo 2000 Lt turtinę žalą ir 5000 Lt neturtinę žalą, nors dėl atsakovo veiksmų žala yra žymiai didesnė nei prašoma suma. Prašo skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundo reikalavimais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 41-44). Nurodė, kad 2010-07-21 Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje (toliau – Kauno VGTPT) buvo gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl žalos, atsiradusios dėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos veiksmų, atlyginimo. Kauno VGTPT 2010-07-26 sprendimu Nr.TP-2-(2.2)-10-N-1951-2416 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-07-28 nutartimi panaikino sprendimą Nr. Nr.TP-2-(2.2)-10-N-1951-2416 bei įpareigojo Kauno VGTPT iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. 2011-08-05 Kauno VGTPT gautas Vilniaus VGTPT pranešimas, reg. Nr. O-1-(1.6)-2322 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo V. S.“, kuriuo Kauno VGTPT buvo informuota apie Vilniaus VGTPT teikiamos antrinės teisinės pagalbos skaičių. Vadovaudamasi gauta informacija bei VGTPĮ 11 str. 7 d. 4 p., Kauno VGTPT 2011-08-08 sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1951-3256 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nes nustatė, kad sprendimo priėmimo momentu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama 4 skirtingose bylose: 1) 2011 m. liepos 25 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-2289 civilinėje byloje; 2) 2011 m. birželio 30 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-2075 civilinėje byloje; 3) 2011 m. gegužės 9 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-1508 civilinėje byloje; 4) 2011 m. kovo 22 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-947 civilinėje byloje. Duomenų apie tai, kad pagal įvardintus sprendimus antrinė teisinė pagalba yra užbaigta ar nutraukta, Kauno VGTPT, priimdama skundžiamą sprendimą, neturėjo, todėl pagrįstai preziumavo, kad antrinė teisinė pagalba yra teikiama visose 4 bylose. Kauno VGTPT atkreipė dėmesį į tai, kad atsisakydama suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą VGTPTĮ 11 str. 7 d. 4 p. pagrindu, nesiekė riboti pareiškėjo teisių, o siekė užtikrinti visų asmenų, pretenduojančių į antrinę teisinę pagalbą, lygias teises į kvalifikuotą, efektyvią ir ekonomišką antrinę teisinę pagalbą. Kauno VGTPT nuomone, jos sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-3256 yra pagrįstas bei teisėtas, todėl nėra civilinės atsakomybės sąlygų. Jeigu teismas manytų, jog sprendimas naikintinas, tai vis tiek nesudarytų pagrindo žalos atlyginimo priteisimui, nes pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, įrodančių patirtos žalos buvimo faktą bei jos dydį.

Atsakovo atstovas į teismo posėdį neatvyko. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta ABTĮ 75 str. numatyta tvarka. 2011-12-02 teisme gautas atsakovo atstovo prašymas bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant. Byloje pakanka rašytinių duomenų išnagrinėti ją iš esmės, todėl byla nagrinėtina atsakovo atstovui nedalyvaujant (ABTĮ 78 str. 3 d., 79 str. 5 d.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kyla valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo teisinių santykių srityje. Pareiškėjas V. S. ginčija atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1951-3256 (b.l. 15,58), kuriuo atsisakyta teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui.

Žemesnės instancijos teismas

Teismui pateiktų įrodymų visuma patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas 2010 m. liepos 19 d. prašymu, reg. 2010 m. liepos 21 d., Nr.TP-1(2.1)-1951 (b.l. 16-20), kreipėsi į Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Prašymo turinys patvirtina, jog pareiškėjas prašė suteikti nemokamą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą skundo kreiptis į teismą surašymui dėl Vilniaus VGTPT veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Kauno VGTPT 2010 m. liepos 26 d. priėmė sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-2416, kuriuo atsisakė pareiškėjui V. S. suteikti antrinę teisinę pagalbą, vadovaudamasi VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais, 18 straipsnio 2 ir 4 dalimis ir motyvuodama tuo, jog pareiškėjo reikalavimas dėl žalos, atsiradusios dėl Vilniaus VGTPT veiksmų, atlyginimo yra nepagrįstas, o atstovavimas šioje byloje yra neperspektyvus ( b.l. 21-22).

Kauno apygardos administracinio teismo 2011-02-14 sprendimą, kuriuo pareiškėjo V. S. skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-07-28 nutartimi pakeitė: Kauno VGTPT 2010 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-2416 panaikino ir įpareigojo Kauno VGTPT iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, kitoje dalyje V. S. skundą atmetė.

Kauno VGTPT 2011 m. rugpjūčio 8 d. šioje byloje skundžiamu sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1951-3256 atsisakė suteikti pareiškėjui antinę teisinę pagalbą, vadovaudamasi VGTPĮ 11 str. 7 d. 4 p. , 18 str. 2, 4 d., nes nustatė, kad sprendimo priėmimo momentu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama 4 skirtingose bylose: 1) 2011 m. liepos 25 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-2289 civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo; 2) 2011 m. birželio 30 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-2075 civilinėje byloje dėl įgaliojimų nuginčijimo ir žalos atlyginimo; 3) 2011 m. gegužės 9 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-1508 civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo; 4) 2011 m. kovo 22 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-947 civilinėje byloje apskundžiant Marijampolės r. apylinkės teismo 2011 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 2-85-301/2011 ( b.l. 15, 58, b.l. 63-73).

Teismas pažymi, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas (toliau –VGTPĮ). Šio VGTPĮ 11–12 str. apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama.

Konkrečiu atveju aktuali VGTPĮ 11 str. 7 d. 4 p. įtvirtinta norma, numatanti, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba turi teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, jeigu pareiškėjui antrinė teisinė pagalba yra teikiama daugiau kaip trijose bylose. Aptariamos aplinkybės nustatymas yra pagrindas atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai spręsti dėl atsisakymo besikreipusiam asmeniui suteikti antrinę teisinę pagalbą. Taip pat paminėtina 11 str. 8 d., kuri inter alia numato, jog šio straipsnio 7 d. netaikoma antrinės teisinės pagalbos teikimui baudžiamosiose ir administracinių teisės pažeidimų bylose, išskyrus prašymus dėl proceso atnaujinimo, skundus ar pareiškimus privataus kaltinimo tvarka. Taigi į VGTPĮ 11 str. 7 d. 4 p. nurodytą bylų skaičių (daugiau kaip trys bylos) neturi būti įtrauktos (išskyrus nurodytą išlygą) baudžiamosios ir administracinių teisės pažeidimų bylos (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-271/2010).

Įvertinus minėtas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad analizuojant skundžiamo Kauno VGTPT 2011 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1951-3256, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą VGTPĮ 11 str. 7 d. 4 p. pagrindu, pagrįstumą, turėtų būti nustatyta faktinė aplinkybė, jog pareiškėjui jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba daugiau kaip trijose bylose, į šį skaičių neįtraukiant baudžiamųjų ar administracinių teisės pažeidimų bylų.

Byloje nustatyta, jog skundžiamo atsakovo sprendimo priėmimo metu pareiškėjui buvo teikiama teisinė pagalba keturiuose civilinėse bylose ( 1) 2011 m. liepos 25 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-2289 civilinėje byloje; 2) 2011 m. birželio 30 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-2075 civilinėje byloje; 3) 2011 m. gegužės 9 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-1508 civilinėje byloje; 4) 2011 m. kovo 22 d. Vilniaus VGTPT sprendimu Nr. (1.9)-S-947 civilinėje byloje). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. spalio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1065/2009 yra pažymėjęs, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal valstybės garantuojamų teisinės pagalbos tarnybų sprendimus yra preziumuojamas, nebent šios pagalbos teikimas būtų nustatyta tvarka nutrauktas ar pasibaigtų savaime. Tuo tarpu byloje nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjo prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir ginčijamo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo priėmimo metu, antrinės teisinės pagalbos teikimas pagal kitus nurodytus valstybės garantuojamų teisinės pagalbos tarnybų sprendimus buvo nutrauktas ar pasibaigęs.

Kaip minėta, Kauno VGTPT sprendimas priimtas, atsižvelgus į tai, jog pareiškėjui antrinė teisinė pagalba jau teikiama daugiau kaip 3 bylose. Kauno VGTPT sprendime išvardijami sprendimai, kurių pagrindu pareiškėjui teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, nurodomas teisinis pagrindas – VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punktas.

Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 18 d. nutartyje (Administracinė byla Nr. A146-71/2011) padarė išvadą, kad nustačius VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte nurodytą aplinkybę, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba neprivalo, o tik turi teisę atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą asmeniui. VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalis, skirtingai negu to paties straipsnio 6 dalis, esant 7 dalyje nurodytoms aplinkybėms, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai leidžia pasirinkti atitinkamą elgesio modelį – realizuoti suteiktą teisę, ar ne, t.y. suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisant minėtos faktinės aplinkybės, ar atsisakyti ją teikti. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, atsisakydama suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkto pagrindu, privalo motyvuoti administracinės diskrecijos įgyvendinimą, t.y. motyvuoti ir paaiškinti, kodėl ji įgyvendina bei naudojasi iš minėto punkto kylančia teise. Tokiu būdu realizuojama administracinė diskrecija suponuoja teisinio tikrumo ir aiškumo principų įgyvendinimą.

VGTPĮ tiesiogiai nenumato kriterijų, kuriais vadovaujantis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba gali pasinaudoti teise atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Aplinkybes ar kriterijus, į kuriuos atsižvelgdama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba įgyvendina VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 4 punkte numatytą diskrecijos teisę, pirmiausia suponuoja valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos principai – lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos; valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo; taikaus ginčų sprendimo prioriteto; draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis ( VGTPĮ 3 str.) – bei šio instituto paskirtis (ginant teisėtus interesus, suteikti teisinę pagalbą tiems asmenims, kuriems tokia pagalba yra reikalingiausia ir būtiniausia). Administracinėje byloje Nr. A438-1150/2010 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad esant tokiai aplinkybei, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba teikiama daugiau kaip trijose bylose, ir jis prašo suteikti teisinę pagalbą dar vienoje byloje, kiekvienu konkrečiu atveju reikia įvertinti, ar prašymas suteikti teisinę pagalbą yra siejamas su asmens pažeistų ar ginčijamų subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynyba; koks yra tikrai ar galimai pažeistų asmens subjektinių teisių pobūdis, jų ryšys su kitomis bylomis, kuriose jau teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba; ar prašomos teisinės pagalbos pobūdis yra susijęs su realia asmens subjektinių teisių gynyba ir pan.; ar prašomos teisinės pagalbos pobūdis bus kokybiškas, efektyvus ir ekonomiškas bei ar nėra piktnaudžiaujama tiek valstybės garantuojama teisine pagalba, tiek materialiomis ir procesinėmis teisėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1150/2010). Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos diskrecijos teisei pagrįsti gali būti atsižvelgiama ir į kitas, pirmiau nepaminėtas, tačiau konkrečiam atvejui svarbias aplinkybes, taip pat reikalavimus priimant bet kokį administracinį aktą nepažeisti bendrųjų teisės principų, konstitucinių žmogaus teisių.

Nors iš nagrinėjamoje byloje ginčijamo Kauno VGTPT sprendimo matyti, kad jame nėra labai aiškiai ir konkrečiai nurodyti teisės atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą realizavimo motyvai, savo poziciją dėl tokio pasirinkimo Kauno VGTPT iš esmės pagrindė nagrinėjamos bylos procesiniuose dokumentuose. Todėl nors formaliai Kauno VGTPT pažeidė įstatymuose, visų pirma, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje, numatytus reikalavimus individualiame administraciniame akte nurodyti priimamo sprendimo motyvus, konstatuoti, jog atsisakant suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, buvo priimtas apskritai nemotyvuotas, nepagrįstas teisės normomis sprendimas, nėra pagrindo. Teismo nuomone, negalima vienareikšmiškai teigti, jog Kauno VGTPT diskrecijos realizavimo rezultatas šiuo konkrečiu atveju turėjo būti kitoks – Kauno VGTPT, atsisakydama suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, iš esmės tinkamai ir nepadarydama akivaizdžios klaidos, kvalifikavo faktines aplinkybes ir taikė įstatymą.

Kaip jau ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama: ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti (pavyzdžiui, 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1042/2009).

Bylos medžiaga patvirtina, kad Kauno VGTPT, priimdama ginčo sprendimą, nesiekė riboti pareiškėjo teisių, o siekė užtikrinti visų asmenų, pretenduojančių į antrinę teisinę pagalbą, lygias teises gauti kokybišką, efektyvią ir ekonomišką teisinę pagalbą, ribotą advokatų, teikiančių antrinę teisinę pagalbą, skaičių, taip pat į aplinkybę, kad antrinė teisinė pagalba būtų teikiama taupiai ir racionaliai naudojant valstybės biudžeto lėšas, tokiu būdu užtikrinant galimybę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą tiems asmenims, kuriems iš tikro ji būtina, o taip pat ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką 2009-10-01 nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1065/2009, kurioje teismas konstatavo, jog atsisakant suteikti antrinę teisinę pagalbą VGTPĮ 11 str. 7 d. 4 p. pagrindu, jokių papildomų argumentų nereikia, užtenka konstatuoti atitinkamo kiekybinio rodiklio egzistavimą. Teismas iš esmės sutinka, kad nurodytos aplinkybės ir kriterijai galėjo būti pakankami motyvai diskrecijos teisei atsisakyti suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą įgyvendinti. Nustatyta, kad pareiškėjui ginčijamo sprendimo priėmimo procedūros metu antrinė teisinė pagalba buvo teikiama 4 bylose. Pareiškėjas ir bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių įrodymų apie tai, jog ginčo sprendimo priėmimo metu pagal jame įvardintus sprendimus antrinė teisinę pagalba buvo užbaigta ar nutraukta. Be to, pareiškėjas, pateikdamas 2010 m. liepos 19 d. prašymą, dėl kurio ir buvo priimtas ginčo sprendimas, pageidavo, jog antrinė teisinė pagalba jam būtų suteikta iškeliant ginčą dėl Vilniaus VGTPT veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Tai rodo, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos instituto esmė ir paskirtis šiuo atveju yra objektyviai iškreipta, nes riboti visuomenės resursai teisinei pagalbai yra nukreipti bylinėjimuisi prieš viešojo administravimo instituciją, kuri ir turi užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal VGTPĮ. Tokio elgesio pasirinkimas kelia abejones dėl pareiškėjo siekio, sąžiningo naudojimosi jam suteiktomis teisėmis, paneigia įstatymų leidėjo ketinimus ir tikslus, kurių buvo siekta priimant VGTPĮ.

Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, jog Kauno VGTPT 2011 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1951-3256, kuriuo atsisakyta teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, yra teisėtas. Atmetus reikalavimą dėl Kauno VGTPT sprendimo panaikinimo, pripažinti pagrįstu pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ( t.y. įpareigoti atsakovą suteikti teisinę pagalbą pareiškėjui) nėra pagrindo. Todėl skundas šioje dalyje atmestinas (ABTĮ 57 str.).

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakomybę už žalą (turtinę ir neturtinę žalą), atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., nutartys administracinėse bylose Nr. A146-l135/2010, Nr. A822-331/2011) yra pažymėjęs, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Nagrinėjamu atveju Kauno VGTPT netinkamas veikimas, atsisakant suteikti pareiškėjui V. S. antrinę teisinę pagalbą, buvo konstatuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-2848/2011, kuria 2011-02-14 pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistas: Kauno VGTPT 2010 m. liepos 26 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-10-N-1951-2416 panaikintas ir Kauno VGTPT įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog ištirti ir įvertinti konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą, valstybės garantuojamai teisinei pagalbos tarnybai priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo ją teikti, nutraukimo), yra ne tik jos teisė, bet įstatymų nustatyta pareiga įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus. Konkrečiu atveju Tarnyba pažeidė minėtas pareigas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. nutartyje konstatuota, kad „skundžiamame Kauno VGTPT Sprendime tinkamai nemotyvuota, kodėl pareiškėjo reikalavimas dėl Vilniaus VGTPT veiksmais (Vilniaus VGTPT 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. (1.9)-S-2430-08 ir 2008 m. gruodžio 2 d. Nr. (1.9)-S-2390-08 sprendimais) padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo yra akivaizdžiai nepagrįstas. Iš visų konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių aplinkybių nėra pakankamai akivaizdu, jog pareiškėjo siekiamas inicijuoti ginčas neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas pageidaujamas rezultatas)“.

Teismo vertinimu, nėra pagrindo netikėti, jog pareiškėjas patyrė negatyvius išgyvenimus Kauno VGTPT neteisėtai atsisakius suteikti jam antrinę teisinę pagalbą. Tačiau pareiškėjo patirti nepatogumai nelaikytini intensyviais, ilgalaikiais ir žymiais. Pareiškėjas nepagrindė jokiais leistinais įrodymais, kad dėl Kauno VGTPT neteisėtų veiksmų buvo sumenkintas jo vardas žmonių akyse, pablogėjo reputacija. Be to, pareiškėjo nurodyta 5000 Lt suma yra pernelyg didelė kompensuoti nurodytiems nepatogumams ir dvasiniams išgyvenimams. Neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Patirti pareiškėjo dvasiniai išgyvenimai, šiuo atveju, kompensuoti palankiu teismo procesiniu sprendimu - Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-07-28 nutartimi. Pažymėtina, kad minėta nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įpareigojo Kauno VGTPT iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo; Kauno VGTPT iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą 2011 m. rugpjūčio 8 d. šioje byloje skundžiamu sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-11-N-1951-3256 taip pat atsisakė suteikti pareiškėjui antinę teisinę pagalbą, vadovaudamasi VGTPĮ 11 str. 7 d. 4 p. , 18 str. 2, 4 d., o teismas šioje byloje nenustatė, jog skundžiamas sprendimas neteisėtas. Konstitucinis Teismas 1995-12-22 nutarime yra konstatavęs, jog teisingumas yra vienas iš pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų; jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismas yra atkreipęs dėmesį bei administracinių teismų praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad teisės pažeidimo pripažinimas tam tikrais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99; 2006-10-10 sprendimas byloje L.L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02; 2011-03-01 sprendimas Lalas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 13109/04; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-16 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2009-06-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-606/2009). Taigi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-07-28 nutartis yra tinkama ir pakankama satisfakcija moralinei žalai kompensuoti, nepriteisiant pareiškėjui piniginės kompensacijos.

Šioje administracinėje byloje kitų aplinkybių, suponuojančių tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, nenustatyta.

Pareiškėjas pagal CK 6.271 straipsnį turi teisę į turtinės žalos atlyginimą dėl administravimo subjekto neteisėto veikimo. Žalą sudaro turėtos išlaidos dėl neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas nurodo, kad turtinę žalą sudaro dokumentų spausdinimo, vertimo, kopijų rengimo teismui išlaidos. Šios išlaidos yra bylos vedimo išlaidos ir jų priteisimui ABTĮ 44 straipsniu yra nustatyta atitinkama procedūra. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 6 d. nutartimi konstatavo, kad procesinių (atstovavimo) išlaidų priteisimo pirmiausia turi būti siekiama tame procese, kuriame jos buvo patirtos (taip pat administracinė byla Nr. A756 -34/2011). Pareiškėjas pasinaudojo ABTĮ 44 straipsnio suteikta teise teikti prašymą dėl patirtų teismo procese išlaidų atlyginimo išnagrinėtoje byloje ir toks jo prašymas buvo iš dalies patenkintas (prijungtos apžiūrai adm. bylos Nr. I-59-402/2011 t. 1, b.l. 194-195, t.2. b.l. 9-12), todėl jis neturi teisės prašyti atlyginti patirtas išlaidas kaip žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 44-45 straipsnių nuostatas, išlaidų atlyginimą turi teisė gauti proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas ir teismas gali atlyginti tik tas išlaidas, kurios tiesiogiai susijusios su bylos nagrinėjimu, o suinteresuota šalis teismui turi pateikti ne tik prašymą dėl išlaidų atlyginimo, bet ir išlaidų paskaičiavimą ir pagrindimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1p., teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Albina RimdeikaitėJolanta MedvedevienėAlgis Markevičius