Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens G. S. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-3332-848/2017 pagal bankrutuojančio asmens A. S. bankroto administratorės prašymą dėl fizinio asmens mokumo atkūrimo plano patvirtinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patvirtintas bankrutuojančio fizinio asmens mokumo atkūrimo planas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl mokumo atkūrimo plano tvirtinimo tvarkos

Reikalavimus, keliamus mokumo atkūrimo planui, ir šio plano tvirtinimo procedūrą reglamentuoja FABĮ 7 ir 8 straipsnių nuostatos, pagal kurias plano projektą rengia bankrutuojantis asmuo, išvadą dėl plano įgyvendinimo galimybių teikia bankroto administratorius, kuris šią išvadą kartu su plano projektu pateikia kreditoriams ir šaukia kreditorių susirinkimą dėl pritarimo plano projektui. FABĮ 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui nenurodydamas priežasčių arba dėl priežasčių, nesusijusių su plano projekto tikslinimu pagal šio įstatymo 7 straipsnyje nustatytus reikalavimus, plano projektas pateikiamas teismui šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nustatyta tvarka.Iš bylos medžiagos matyti, kad 2017 m. sausio 4 d. buvo sušauktas kreditorių susirinkimas, kuriame buvo sprendžiamas pareiškėjos A. S. mokumo atkūrimo plano tvirtinimas. Kreditoriai nutarė nepatvirtinti pareiškėjos mokumo atkūrimo plano. Antrajame kreditorių susirinkime, įvykusiame 2017 m. vasario 13 d., pareiškėjos mokumo atkūrimo planas taip pat nebuvo patvirtintas. Bankroto administratorė 2017 m. vasario 14 d. pateikė teismui prašymą patvirtinti A. S. mokumo atkūrimo planą. Kauno apylinkės teismas 2017 m. kovo 28 d. nutartimi bankroto administratorės prašymą patenkino, patvirtino bankrutuojančios A. S. 2017 m. sausio 19 d. patikslintą mokumo atkūrimo planą. Kauno apygardos teismas 2017 m. birželio 6 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. nutartį panaikino ir mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą perdavė Kauno apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Skundžiama nutartimi teismas patvirtino bankrutuojančios A. S. 2017 m. rugpjūčio 22 d. patikslintą mokumo atkūrimo planą.Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad buvo tinkamai laikytasi įstatyme nustatytos neteisminės mokumo atkūrimo plano projekto tikslinimo, pakartotinio svarstymo ir kreipimosi į teismą dėl plano tvirtinimo procedūros (FABĮ 8 straipsnio 3 dalis).

Dėl kreditoriaus nepritarimo mokumo atkūrimo planui

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad spręsdamas, ar patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritaria, teismas turi įvertinti kreditorių nurodomų nesutikimo su planu priežasčių atitiktį tikrovei, tokių priežasčių svarumą, taip pat užtikrinti bankrutuojančio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Galimybė teismui patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritarė dėl pirmiau nurodytų priežasčių, nustatyta siekiant apriboti nesąžiningų kreditorių galimybes nepagrįstai trukdyti ar visiškai nutraukti fizinio asmens bankroto bylą. Teismas, nesutikdamas su plane numatytomis mokumo atkūrimo priemonėmis, jų įgyvendinimo galimybėmis, paprastai turėtų ne pats jas (planą) keisti, o nurodyti fiziniam asmeniui kriterijus, į kuriuos reikėtų atsižvelgti sudarant plano projektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014, 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014, 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263-706/2015). Taigi, fizinio asmens bankroto byloje sprendžiant klausimą dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo, teismas privalo ne tik formaliai taikyti FABĮ nuostatas, reglamentuojančias atvejus, kuomet kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, bet ir visapusiškai ištirti ir įvertinti priežastis, dėl kurių kreditoriai nesutinka su pateiktu plano projektu, taip pat įvertinti šių priežasčių atitikimą FABĮ 7 straipsnyje nustatytiems plano reikalavimams.Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos pateiktas tvirtinti patikslintas mokumo atkūrimo planas iš esmės atitinka FABĮ reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį patvirtino. O apeliantės atskirojo skundo argumentai dėl skundžiamos Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nepagrįstumo ir neteisėtumo bus grupuojami ir vertinami pagal mokumo atkūrimo planui keliamus reikalavimus (FABĮ 7 straipsnis). Pagal FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 1 punktą, mokumo atkūrimo plane turi būti nurodyta priežastys, dėl kurių fizinis asmuo negali įvykdyti kreditorių reikalavimų. Teismo patvirtintame 2017 m. rugpjūčio 22 d. patikslintame mokumo atkūrimo plane trejų metų laikotarpiui (toliau ­– mokumo atkūrimo planas) I punkte pareiškėja išvardino nemokumo ir kreditorinių reikalavimų įvykdymo negalimumo priežastis, jų kilimo aplinkybes (t. XI, b. l. 167-177). Apeliantė kelia abejones dėl pareiškėjos nemokumo priežasčių ir nesutinka su tuo, kad pareiškėja nemokia netapo dėl santuokos nutraukimo, kad buvęs sutuoktinis nevykdė solidariųjų prievolių, neteikė vaikams išlaikymo. Kauno apylinkės teismas 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi, kuria iškėlė pareiškėjai bankroto bylą, konstatavo pareiškėjos nemokumą. Teismo vertinimu, pareiškėjos nemokumą sukėlė šeimos reikmėms imtos paskolos, kurios santuokos nutraukimo metu buvo pripažintos solidariomis; pareiškėja solidarias su buvusiu sutuoktiniu skolas moka viena, viena išlaikė du nepilnamečius vaikus bei šiuo metu išlaiko nepilnametį sūnų. Teismas įvertino pareiškėjos nurodomas aplinkybes, jog po santuokos nutraukimo ji patyrė didelius išgyvenimus, prarado darbą. Atsižvelgė į pareiškėjos tolimesnius veiksmus, kad pareiškėja mokėsi, kėlė savo kvalifikaciją, stengėsi atsiskaityti su kreditoriais bei taikiai su jais susitarti. Minėta nutartis įsiteisėjusi ir visiems privaloma (CPK 18 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos nemokumas ir jos negalėjimas atsiskaityti su kreditoriais konstatuotas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, atmestini apeliantės argumentai dėl pareiškėjos mokumo ir galimybės atsiskaityti su kreditoriais ne bankroto proceso metu. Apeliantės motyvai, kad pareiškėja netinkamai rūpinasi vaikais, atmestini, nes yra nesusiję su kvestionuojamomis mokumo atkūrimo plane nurodomomis nemokumo ir kreditorinių reikalavimų įvykdymo negalimumo priežastimis.FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad mokumo atkūrimo plane turi būti nurodytos lėšos (tarp jų darbo užmokestis, atlyginimas už naudojimąsi autoriaus teisėmis, už teisę į išradimą, dividendai ar kitos pajamos iš juridinių asmenų, kurių dalyvis yra fizinis asmuo, palikimas ir kita, išskyrus lėšas, gautas už parduotą turtą), kurias fizinis asmuo numato gauti periodiškai ar kaip vienkartines pajamas ir per visą bankroto procesą.Mokumo atkūrimo plano II punkte pareiškėja nurodė, kad UAB „Rimi Lietuva“ numatomas darbo užmokestis 540 Eur. Taip pat iš buvusio sutuoktinio gauna apie 10, 20 Eur vaiko išlaikymui. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad, pareiškėja nevykdo pareigos pagal savo galimybes dirbti arba užsiimti kita pajamų duodančia veikla. Nustatyta, kad pareiškėja 2015 m. birželio 19 d. baigė verslo vadybos studijas VšĮ Kolpingo kolegijoje, įgijo kvalifikaciją. Nuo 2015 m. gruodžio 1 d. dirbo UAB „Baltic Larus“ vadybininkės–apskaitininkės pareigose, darbo užmokestis sudarė nuo 490 Eur iki 513 Eur per mėnesį. Nuo 2017 m. vasario 6 d. pagal įgytą kvalifikaciją įsidarbino UAB „Rimi Lietuva“ skyriaus vadybininke. Taigi pareiškėja deda visas įmanomas pastangas pagerinti savo turtinę padėtį. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad, augant pareiškėjos atlyginimui ir taip kintant jos finansinei padėčiai, nėra galimybės į mokėjimo atkūrimo planą įrašyti tikslią gyventojams grąžinamo pridėtinės vertės mokesčio, gaunamų pajamų sumos. Šiame etape nėra žinoma, kokio dydžio gyventojų pajamų mokestis bus grąžinamas, ar apskirtai jis bus grąžinamas. Mokumo atkūrimo plano XII punkte pareiškėja nurodė laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. gegužės 31 d. iš viso gautas pajamas. Tuo remiantis nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėja nenurodė visų savo gaunamų pajamų. Aplinkybė, kad, įsigaliojus naujai Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo redakcijai, pareiškėja nenurodė jai taikomo didesnio NPD dydžio, negali būti aplinkybė konstatuoti plane nurodomo darbo užmokesčio dydžio nepagrįstumo. Pakeistas teisinis reglamentavimas nepriklauso nuo pareiškėjos valios, ji negali daryti įtakos dėl jai valstybės skiriamos išmokos dydžio. Pažymėtina, kad apeliantė, nurodydama pareiškėjai priklausantį NPD dydį, pateikia vienas kitam prieštaraujančius argumentus. Apeliantė nurodo, kad pagal Kauno apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-150-894/2013 buvusių sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su motina, dėl ko jai priklauso 37 Eur (NPD). Vėliau, ginčydama pareiškėjos vaiko išlaikymui gaunamas lėšas, nurodo, kad su pareiškėja kartu gyvena tik vienas vaikas. Atmestinas apeliantės argumentas, kad abipusiu buvusių sutuoktinių sutarimu kiekvienas rūpinasi pas jį esančiais vaikais. Kauno apylinkės teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-150-894/2013, be kita ko, priteisė iš atsakovo A. S. nepilnamečių vaikų išlaikymui po 350 Lt (101,37 Eur) (CPK 18 straipsnis). Išlaikymo dydis nustatytas teismo sprendimu, todėl šalims turi privalomąją galią. Pažymėtina, kad nuo teismo nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos bankroto administratorius, tuo atveju, kai iš fizinio asmens gautos lėšos gerokai viršija plane nustatytus mokėjimus, sušaukia kreditorių susirinkimą ir pasiūlo svarstyti galimybę pateikti fiziniam asmeniui pasiūlymus dėl plano patikslinimo ir (ar) kreiptis į teismą dėl fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo (FABĮ 1 straipsnio 2 dalies 12 punktas).

FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad mokumo atkūrimo plane turi būti nurodytos numatomo parduoti fizinio asmens turimo turto (taip pat ir įkeisto), į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, sąrašas, turto pardavimo eiliškumas, terminai ir numatoma turto pardavimo kaina plano sudarymo metu.Mokumo atkūrimo plano III punkte pareiškėja nurodė, kad neturi numatomo parduoti turto. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad pareiškėja neįrodė neturinti transporto priemonės Renault Laguna. Nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-150-894/2013, be kita ko, priteisė A. S. (pareiškėjai) asmeninės nuosavybės teise transporto priemonę Renault Laguna, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 1 000 Lt (289,62 Eur) vertės. Iš VĮ „Regitra“ duomenų matyti, kad pareiškėjos vardu turėtas 1995 m. gamybos automobilis Renault Laguna, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra išregistruotas, techninė apžiūra negalioja (t. X, b. l. 122). Kai transporto priemonės techninė apžiūra panaikinama, tokios transporto priemonės dalyvavimas eisme draudžiamas ir tokia transporto priemonė turi teisę sugrįžti į Lietuvos Respublikos viešąjį eismą tik po atkuriamojo remonto patvirtinus, kad ji yra tinkamai suremontuota ir yra žmonių sveikatai bei saugumui nepavojinga (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 7 straipsnio 6 dalis). Kauno apylinkės teismas 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi, kuria iškėlė pareiškėjai bankroto bylą, įvertino pareiškėjos turtinę būklę ir nustatė, kad pareiškėja neturi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, kurį realizavus galėtų padengti turimus finansinius įsiskolinimus. Atsižvelgiant į 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi konstatuotas aplinkybes apie pareiškėjos turimą turtą, į 2013 m. nustatytą automobilio 289,62 Eur vertę, apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja neturi bankroto proceso metu parduotino turto.

FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, kad mokumo atkūrimo plane turi būti nurodytos kiekvieną mėnesį fizinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti numatomos reikalingos lėšos (atskirai nurodoma, kokioms konkrečioms fizinio asmens ir (ar) jo išlaikomų asmenų reikmėms tenkinti bus skiriamos šios lėšos, tarp jų numatomos lėšos mokesčiams bankroto proceso metu teisės aktų nustatyta tvarka mokėti, mokėjimams įkaito turėtojui ir (ar) hipotekos kreditoriui pagal šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 10 punkte nurodytą susitarimą skiriamos lėšos).Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, remiantis FABĮ 7 straipsnio 3 dalimi ir CPK 736 straipsniu, mažiausia galima tokių išlaidų suma, kurios dydžio nereikėtų įrodinėti, galėtų būti 1/2 MMA. Ši taisyklė yra paremta tuo, kad asmuo bankroto procedūros metu neturėtų atsidurti prastesnėje finansinėje padėtyje negu laikotarpiu, kai iš jo turto vykdomas priverstinis skolų išieškojimas. Tačiau kiekvienoje konkrečioje byloje yra būtina atsižvelgti ir įvertinti tai, ar nustatyta suma iš tikrųjų patenkina būtiniausius asmens poreikius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra atkreipęs dėmesį į tai, kad įstatyme nenustatyta reikalavimo fizinio asmens poreikių būtinumą patvirtinti rašytiniais ar kitokiais įrodymais. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo poreikiams tenkinti būtinų lėšų dydžio pagrįstumo, turi vertinti pareiškėjo pateiktą informaciją ir įrodymus (jeigu jie pateikti), o tuo atveju, kai pagal pateiktus duomenis bylos išnagrinėjimas negalimas, t. y. negalima nuspręsti dėl pagrįsto būtinųjų išlaidų dydžio, turi teisę reikalauti papildomų įrodymų (FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015).Mokumo atkūrimo plano VI punkte pareiškėja nurodė, kad būtiniems poreikiams skirtina išlaidų suma sudaro 414,81 Eur: 40 Eur išlaidos sūnaus pietums mokykloje; 70 Eur būsto išlaikymui, komunalinėms paslaugoms; 149,94 Eur maistui; 40 Eur telefono išlaidos – abonentas Tele2 ir Pildyk vaikui; 14 Eur apranga, avalynė; 29,20 Eur pareiškėjos ir sūnaus transportui; 6,67 Eur vaistams, vitaminams, gydymo išlaidoms; 7 Eur higienai; 45 Eur fechtavimosi būreliui, prailgintai grupei; 8 Eur vaiko pramogoms; 5 Eur mokymosi priemonėms. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo patvirtinta suma yra mažesnė nei nutartimi iškeliant bankroto bylą būtiniesiems poreikiams paskirta 462 Eur suma mėnesiui. Tai leidžia spręsti apie pateiktų išlaidų preliminarų pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nurodytiems poreikiams pagrįsti pateikus įrodymus, todėl jų apeliacinės instancijos teismas nekartoja. Plane nėra numatyta išlaidų, kurios galėtų būti įvertintos kaip nebūtinos. Transporto išlaidos nevertintinos kaip nereikalingos. Pareiškėja yra dirbantis asmuo, jai reikalinga nuvykti iki darbo vietos. Iš interneto svetainės https://www.kvt.lt/bilietai/bilietu-rusys-ir-kainos/ matyti, kad nuolatinio bilieto kaina suaugusiam asmeniui sudaro nuo 26 iki 35 Eur. Taigi prašoma patvirtinti 23,33 Eur nuolatiniam viešojo transporto bilietui nėra per didelė. Nereikia įrodinėti, jog pareiškėjai būtinas pilnavertis maitinimas, apranga ir avalynė, ryšio išlaidos, vaiko išlaikymui reikalingos lėšos, sveikatinimui (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Minėta, kad įstatyme nenustatyta reikalavimo fizinio asmens poreikių būtinumą patvirtinti rašytiniais įrodymais. Skundžiamos nutarties priėmimo metu minimalios mėnesinės algos dydį sudarė 380 Eur (Vyriausybės 2016 m. birželio 22 d. nutarimo Nr. 644 Dėl minimaliojo darbo užmokesčio 1 punktas; galiojo nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.), šiuo metu – 400 Eur (Vyriausybės 2017 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 814 Dėl minimaliojo darbo užmokesčio 1 punktas; galiojo nuo 2018 m. sausio 1 d.). Remiantis teismų praktika, 190/ 200 Eur dydžio (1/2 MMA) išlaidų sumos kasmėnesiniams būtiniems poreikiams tenkinti nereikia įrodinėti. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad iš 414,81 Eur lėšų, pareiškėja išlaiko ir nepilnametį vaiką. Atskaičius nepilnamečiam vaikui skiriamą sumą, pareiškėjos būtiniesiems poreikiams patenkinti lieka apie 306,94 Eur. A. S. nurodė, kad tik pagal galimybes pareiškėjai perveda kas mėnesį vaikų išlaikymo įsiskolinimą. Tačiau gyvenant kartu su vaiku atsiranda ir nenumatytų kasdienių vaiko išlaidų, kurias motina privalo padengti, o tėvas paprastai prie jų neprisideda. Atmestini apeliantės argumentai, kad vaikas prailgintoje grupėje praleidžia iki dviejų valandų ir ne kasdien. Teismo sprendimu vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, todėl pareiga rūpintis vaiko kasdiene priežiūra ir vykdyti iš to kylančias prievoles tenka pareiškėjai (Mokamos prailgintos dienos (popamokinės veiklos) grupės paslaugos teikimo sutarties 3.7 punktas, Kauno technologijos universiteto Vaižganto progimnazijos raštas dėl vaiko maitinimo). Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pareiškėja išsamiai nurodė sumas, kokios yra būtinos jos kas mėnesį komunalinėms paslaugoms, ryšio priemonėms, maistui, aprangai, higienos priemonėms, vaistams, transporto paslaugoms, vaiko išlaikymui ir pateikdama dalį šių išlaidų pagrindžiančių įrodymų, įrodė, kad jos ir vaiko asmeniniams būtiniems poreikiams tenkinti kas mėnesį reikalinga 414,81 Eur dydžio suma.

FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad mokumo atkūrimo plane turi būti nurodytos bankroto administravimo išlaidų suma ir jos pagrindimas.Teismo patvirtinto mokumo atkūrimo plano VII punkte nurodomos administravimo išlaidos sudaro 1922,40 Eur (per mėnesį 48,40 Eur atlyginimas ir 5 Eur išlaidos bankroto procedūroms atlikti). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankroto administravimo išlaidų dydis, remiantis FABĮ 22 straipsnio 4 dalimi, priklauso nuo to, ar fizinis asmuo vykdo individualią ir (ar) ūkininko veiklą, parduodamo turto rūšį ir jo kiekį, bankroto procedūrų kiekį ir sudėtingumą. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėja nevykdo individualios veiklos ir neturi parduodamo turto, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog bankroto administratoriaus veikla neapsiriboja tik kreditorių susirinkimų sušaukimu ir ataskaitų teikimu teismui tvirtinti, kadangi bankroto administratorius viso bankroto proceso metu (3 metus) privalės vykdyti FABĮ 12 straipsnyje numatytas pareigas. Pastebėtina, kad administravimo išlaidų suma kiekvieną mėnesį sudarys tik 53,4 Eur, t. y. maždaug septintadalį minimalaus darbo užmokesčio. Pastebėtina, kad kreditoriaus AB SEB bankas siūlė patvirtinti 1620 Eur sumą, tačiau pirmosios instancijos teismui patvirtinus nežymiai didesnę sumą, šios nutarties neskundė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, administravimo išlaidų suma nepažeidžia kreditorių teisių ir teisėtų interesų, be to, apeliantė nepateikė duomenų, kurie patvirtintų administravimo išlaidų nepagrįstumą (CPK 178 straipsnis). Priešingai, pareiškėja pateikė duomenis, kad kito administratorius bankroto administravimo išlaidos kainuotų brangiau (t. XII, b. l. 4). Pabrėžtina, kad FABĮ įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje numatyta kreditorių susirinkimo teisė pakeisti bankroto administravimo išlaidų sąmatą, vadinasi, kreditoriai nustatę, kad bankroto administratorius netinkamai vykdo jam pavestas funkcijas ir patvirtinta administravimo išlaidų suma yra per didelė, turės teisę ją pakeisti. Pažymėtina, kad tik bankroto proceso metu bus tiksliai galima nustatyti administravimo išlaidų dydį ir jas tikslinti, o šioje stadijoje atsisakius patvirtinti bankrutuojančio asmens mokumo atkūrimo planą dėl administravimo išlaidų dydžio bankroto byla turėtų būti nutraukta (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas), kas suteiktų kreditorių interesams pirmenybę bankrutuojančio asmens atžvilgiu ir prieštarautų fizinio asmens bankroto tikslui siekti teisingos kreditorių ir skolininko interesų pusiausvyros. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atkūrimo plane nurodyta administravimo išlaidų sąmata atitinka FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 7 punkto reikalavimus. Nors didžiausias kreditorius AB SEB bankas teikė pastabas dėl šių išlaidų, tačiau apeliantės kvestionuojamos nutarties neskundė.

FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad mokumo atkūrimo plane turi būti nurodytos sudarytų sutarčių (tarp jų nuomos, panaudos ir kitų sutarčių), kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė ir kurias fizinis asmuo toliau numato vykdyti, sąrašas.Mokumo atkūrimo plano VIII punkte pareiškėja nurodė numatomų vykdyti sutarčių sąrašą. Apeliantė teigia, kad pareiškėja nenurodė, kodėl pensijų kaupimo sutarties nutraukimas yra nuostolingas. Iš 2003 m. spalio 6 d. Pensijų kaupimo sutarties Cu Nr. 00041776 8 punkto matyti, kad pensijų fondo dalyvis turi teisę nutraukti pensijų kaupimo sutartį, kai pereina į kitą bendrovės valdomą pensijų fondą arba į kitos pensijų kaupimo bendrovės valdomą pensijų fondą (t. IX, b. l. 20-21). Pareiškėja neturi galimybių neperėjus į kitą pensijų kaupimo bendrovės valdomą pensijų fondą, sudarytą sutartį nutraukti. Apeliantė nemotyvuoja, kaip pensijų kaupimo sutarties galiojimas pažeidžia kreditorių teises, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to plačiau nepasisako.

FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta, kad mokumo atkūrimo plane turi būti nurodytos kreditorių sąrašas, kuriame nurodomi šio įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 5 punkte nurodyti duomenys, t. y. kreditorių sąrašas, kuriame nurodomi, kai kreditorius fizinis asmuo, – vardas, pavardė, gyvenamosios vietos adresas, reikalavimai ir jų įvykdymo terminai; kai kreditorius juridinis asmuo, – juridinio asmens pavadinimas, juridinio asmens kodas, buveinės adresas, reikalavimai ir jų įvykdymo terminai.Mokumo atkūrimo plano X punkte pareiškėja nurodė kreditorių identifikacinius duomenis, skolos pagrindą, įsiskolinimą dydį, suėjusius mokėjimo terminus, pastabose apie pradėtas vykdomąsias bylas. Apeliantė neteisingai nurodo, kad skolų pagrindai įvardinti kaip vykdomosios bylos. Vykdomoji byla kaip skolos pagrindas nurodytas tik A. S. atžvilgiu. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad iš esmės visi duomenys kreditorių sąraše yra nurodyti vadovaujantis FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 5 punkto reikalavimais, todėl vien šiuo pagrindu nebuvo pakankamo pagrindo planui netvirtinti.

FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatyta, kad mokumo atkūrimo plane turi būti nurodyta kreditorių pagalba pagal šio įstatymo 24 straipsnio 4 punktą. Pagal FABĮ 24 straipsnio 4 punktą, kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę suteikti pagalbą dėl skolinių įsipareigojimų, susidariusių iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo ir (ar) jos nagrinėjimo metu, vykdymo: atidėti reikalavimų vykdymo terminus, atsisakyti dalies ar visų reikalavimų, pakeisti piniginę prievolę kita prievole – duoti sutikimą fiziniam asmeniui atsiskaityti turtu arba įvykdyti prievolę natūra.Mokumo atkūrimo plano XI punkte pareiškėja nurodė neturinti informacijos apie kreditorių siūlymus, galinčius palengvinti kreditorinių reikalavimų grąžinimo naštą. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad pareiškėja neteikia atsiliepimo į kreditoriaus A. S. pasiūlymą dėl tarpusavio skolų įskaitymo, kuris būtų naudingas visiems kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad analogišką pasiūlymo variantą apeliantė teikė teismui, sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjai. Tuomet, Kauno apylinkės teismas 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi, kuria iškėlė bankroto bylą pareiškėjai, be kita ko, nurodė, kad trišalis skolų įskaitymas, kai A. S. įsiskolinimas pareiškėjai yra susidaręs iš išlaikymo vaikams lėšų, pažeistų nepilnamečių vaikų interesus. Atsižvelgiant į tai, kad FABĮ 24 straipsnio 4 punktas numato kreditorių teisę suteikti bankrutuojančiam asmeniui pagalbą, bet byloje nesant duomenų, jog kreditoriai pateikė priimtiną atsiskaitymo variantą, nėra pagrindo spręsti, kad nemokumo atkūrimo planas neatitinka FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 11 punkto reikalavimų.FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatyta, kad mokumo atkūrimo plane turi būti nurodytas kreditorių reikalavimų tenkinimo grafikas, kuriame nurodomos ne rečiau kaip kartą per pusę metų ir per visą bankroto procesą kiekvienam kreditoriui mokamos lėšos (laikantis šio įstatymo 29 straipsnyje nurodytos jų tenkinimo eilės ir tvarkos).Mokumo atkūrimo plano XII punkte pateikta lentelė aukščiau minėtus reikalavimus atitinka. Pareiškėja nurodė, kad kreditorių finansiniams reikalavimams skiriama 71,79 Eur per mėnesį. Maža dalimi ar laikinai padidėjus fizinio asmens pajamoms visos papildomos lėšos bus skirstomos kreditoriams, kadangi visas lėšas viršijančias pareiškėjos būtinuosius poreikius perves į bankroto procesui skirtą depozitinę sąskaitą. Didžiausią kreditorinį reikalavimą turintis kreditorius AB SEB bankas kreditorių susirinkime pritarė, kad kreditorių reikalavimų tenkinimui turėtų būti skiriama 80 Eur per mėnesį. Pirmosios instancijos teismo patvirtintas kreditorių tenkinimui skiriama suma skiriasi nežymiai, dėl ko nėra pagrindo spręsti apie jos akivaizdų nepagrįstumą. Be to, esant situacijai, kai mokumo plane numatyti mokėjimai kreditoriams bus neatlikti, kreditoriai turės teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nutraukimo.

Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė pagrįstas išvadas, patvirtindamas patikslintą pareiškėjos mokumo atkūrimo planą, keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Tuo remiantis apeliacine tvarka patikrinta nutartis nekeistina (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.