Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-02-15 · Administracinė byla Nr. I-479-189/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-02-15Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-02-25Regionų apygardos administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-02-15
Bylos Nr.
I-479-189/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02070-2018-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Bronius Januška
Pareiškėjas
E. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-479-189/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02070-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1, 55.1.3. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. vasario 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde teismui paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 25 d. iki 2018 m. rugpjūčio 2 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K patalpose, pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus. Nurodo, jog buvo laikomas patalpose, kuriose nebuvo užtikrinamas minimalus, vienam asmeniui turintis tekti gyvenamojo ploto reikalavimas. Sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, tuo pažeidžiant pareiškėjo privatumą. Dėl šių neteisėtų veiksmų patyrė išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–15).

Nurodo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje patalpoje teisės aktų reikalavimus atitiko. Lukiškių TI-K nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė nei 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - ir HN 76:2010) nepažeidė. Pažymi, jog asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. 2017 m. Lukiškių TI-K buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Lukiškių TI-K teigimu, pareiškėjas reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nekonkretizuoja, savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Pareiškėjo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos žalos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis galimai patyrė ginčo laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 25 d. iki 2018 m. rugpjūčio 2 d. atliekant bausmę Lukiškių TI-K.

Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK6.250 straipsnis). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Taigi, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius Lietuvos valstybės atstovų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas laikotarpiais nuo 2018 m. sausio 29 d. iki 2018 m. sausio 31 d., nuo 2018 m. vasario 7 d. iki 2018 m. vasario 8 d., nuo 2018 m. vasario 26 d. iki 2018 m. kovo 26 d., nuo 2018 m. kovo 30 d. iki 2018 m. balandžio 13 d., nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2018 m. gegužės 16 d., nuo 2018 m. gegužės 18 d. iki 2018 m. gegužės 23 d., nuo 2018 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. birželio 6 d., nuo 2018 m. birželio 8 d. iki 2018 m. birželio 11 d., nuo 2018 m. birželio 13 d. iki 2018 m. birželio 20 d., nuo 2018 m. birželio 22 d. iki 2018 m. liepos 2 d., nuo 2018 m. liepos 4 d. iki 2018 m. liepos 11 d., nuo 2018 m. liepos 13 d. iki 2018 m. liepos 18 d., nuo 2018 m. liepos 20 d. iki 2018 m. liepos 27 d., nuo 2018 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. iki 2018 m. rugpjūčio 2 d. (b. l. 8–10, 16–19).

Pareiškėjas skunde nurodo, jog ginčo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, turintis tekti vienam asmeniui.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 (įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.), kurios minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė. Tačiau šiuo laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo įtvirtinti Įsakymo Nr. V-124 (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 1 d.) 1.3.1 punkte, kuriame nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plano patvirtinimo“, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1312-756/2017, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1604-520/2018). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – nagrinėjamu atveju 3,6 kv. m – neįskaičiuoti patalpoje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017).

Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis (b. l. 8–10, 16–19) byloje nustatyta, kad visose kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamojo ploto reikalavimas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jis Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimus, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą kildino iš to, kad Lukiškių TI-K sanitarinis mazgas buvo atitvertas 1,5 m aukščio sienele, tuo pažeidžiant pareiškėjo privatumą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punktas nustato, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Iš atsakovės atstovo atsiliepime pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 108, Nr. 109, Nr. 110, Nr. 114, Nr. 115, Nr. 118, Nr. 119, Nr. 124, Nr. 167, Nr. 173, Nr. 190, Nr. 256, Nr. 281, Nr. 283, Nr. 287, Nr. 292, Nr. 304, Nr. 307, Nr. 311, Nr. 320, Nr. 324, Nr. 327, Nr. 328, Nr. 335, Nr. 336, Nr. 338 Nr. 344, Nr. 373, Nr. 383 (b. l. 8–10, 16–19). Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime nurodoma, jog asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose yra įrengiamos užuolaidos. Užuolaidos yra įrengtos kamerose Nr. 1–75, Nr. 226A–244, Nr. 104–200, Nr. 202–227, Nr. 356–385, Nr. 309–338, Nr. 340–352. Priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – posto Nr. 7 gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – 257, 2012 m. – posto Nr. 23 gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395, 2015 m. – posto Nr. 25 gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417, 2016 m. – posto Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426. 2017 m. Lukiškių TI-K buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą, iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Įvertinus pateiktą rašytinę bylos medžiagą, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K kamerose nuo 2017 m. sanitarinis mazgas buvo atskirtas ne tik sienele, bet buvo įrengtos užuolaidos. Šią aplinkybę pagrindžia kartu su atsiliepimu pateiktas Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimas (b. l. 125–126). Vadinasi, pareiškėjo keliamas privatumo aspekto pažeidimas negali būti pripažintinas pagrįstu.

Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Toks reguliavimas atitinka ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, nes nenustatyta viena iš būtinų deliktinės atsakomybės sąlygų – neteisėti atsakovo veiksmai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo E. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Bronius Januška