Kauno apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos V. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje – L. K. ir A. V..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė pareiškimą palaikė ir prašė jį tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

pareiškimas tenkinamas visiškai.

Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti tik tada, kai yra tam tikrų aplinkybių visuma: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridiškai reikšmingas, t. y. nuo šio fakto priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 444 straipsnio 1 dalis); 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis), o tam, kad asmens asmeninės ar turtinės teisės atsirastų, pasikeistų ar pasibaigtų, reikalinga turėti ir pateikti atitinkamus faktus patvirtinančius dokumentus. Nuostata, kad, tik esant išvardytų sąlygų visetui, galima nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, nuosekliai atsispindi kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-98/2011; Nr. 3K-3-552/2010; Nr. 3K-3-388/2010; Nr. 3K-3-93/2009). Vienas iš juridinę reikšmę turinčių faktų yra palikimo priėmimas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Palikimo priėmimu įgyvendinami paveldėjimo teisiniai santykiai, kurių metu mirusio fizinio asmens turtinės teisės, pareigos ir kai kurios asmeninės neturtinės teisės pereina jo įpėdiniams.

Palikimo priėmimo faktas nustatomas vadovaujantis palikimo atsiradimo momentu (palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas) paveldėjimo santykius reglamentavusiais įstatymais. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) patvirtinimo, įsigaliojimo ir jo įgyvendinimo įstatymo 38 straipsnyje nurodyta, kad CK normos taikomos paveldėjimo santykiams, kai palikimas atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalyje (aktuali redakcija nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d.) nustatyta, jog laikoma, kad įpėdinis priėmė palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, arba, kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Pagal 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio CK 5.50 straipsnio 2, 3 dalis paveldėtojai atsiradusį palikimą gali priimti jį faktiškai pradėję valdyti, arba padavę pareiškimą notarui dėl palikimo priėmimo, o šie veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, bet teisinės pasekmės atsiranda tik tokiu atveju, jeigu nėra pirmesnės eilės įpėdinio (įpėdinių) pagal įstatymą ar įpėdinio (įpėdinių) pagal testamentą atliktų veiksmų, kuriais priimtas palikimas. Taigi, tiek palikimo atsiradimo metu, tiek vėlesnis civilinio kodekso reglamentavimas numatė palikimo priėmimo būdą – faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog pareiškėjos tėvas J. S. (duomenys neskelbtini) susituokė su O. S. (el. b. l. 6). O. S., gim. (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 4, 16). O. S. vaikai: sūnus A. V. (el. b. l. 17), V. D. ir L. K. (el. b. l. 18). J. S., gim. (duomenys neskelbtini), mirė (duomenys neskelbtini), būdamas našliu (el. b. l. 5). J. S. vaikai: pareiškėja V. D. ir suinteresuotas asmuo L. K. (el. b. l. 5). Pareiškėja pareiškime nurodė, o suinteresuotas asmuo L. K. palaikė pareiškimą, kuriame teismui nurodyta, kad jos atsisakiusios priimti savo motinos O. S. palikimą po jos mirties (el. b. l. 19) ir siūliusios palikimą priimti jų broliui A. V.. 2000 m. vasario 28 d. paveldėjimo teisės liudijimas pagal įstatymą patvirtina, kad J. S. turtą lygiomis dalimis paveldėjo jo dukros pareiškėja V. D. ir suinteresuotas asmuo L. K. (el. b. l. 20). VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, kad nuo 1996 m. balandžio 19 d. J. S. nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą (gyvenamąjį namą), esantį (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 8). O. S. nuo 1993 m. balandžio 6 d. nuosavybės teise turėjo nekilnojamąjį turtą (butą), esantį (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 9-10), o nuo 1993 m. kovo 18 d. 1/3 dalį pastato (tvarto), esantį (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 11-14). Savo gyvenamąją vietą O. S. nuo 1968 m. rugpjūčio 8 d. iki jos mirties ((duomenys neskelbtini)) buvo deklaravusi adresu (duomenys neskelbtini) (el. b. l. 15).

J. S. po sutuoktinės O. S. mirties rūpinosi jos likusiais daiktais ir turtu. Duomenų, jog po O. S. mirties buvo užvesta paveldėjimo byla, nėra. Taip pat nėra ir duomenų apie O. S. testamento fakto sudarymą. Kiti įpėdiniai, galintys ar turintys teisę priimti palikimą po O. S. mirties – palikimo nepriėmė. Pareiškėja ir suinteresuotas asmuo L. K. palikimo dalies atsisakė, o palikėjos sūnus suinteresuotas asmuo A. V. dėl palikimo priėmimo po motinos mirties nesikreipė. Suinteresuoti asmenys L. K. ir A. V. atsiliepimais teismui nurodė, jog su pareiškėjos pareiškimu sutinka. Kitų asmenų, galinčių ir turinčių teisę priimti palikimą po O. S. mirties, nėra. Tikslu gauti paveldėjimo teisės liudijimą pareiškėja kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad jos tėvas tuoj po savo sutuoktinės mirties priėmė jos palikimą pagal įstatymą pradėdamas faktiškai jį valdyti. Šias aplinkybes patvirtino ir teismo posėdyje apklausta liudytoja R. Č., nurodydama, kad jos tėvai gyveno šalia Stankevičių ir ji pati augo kartu su pareiškėja bei jos seserimi tame pačiame name. Liudytoja ir dabar tame name gyvena. Kaimynystėje gyveno O. S. ir J. S.. Mirus O. S. jų namuose liko gyventi J. S.. Po J. S. mirties niekas jų namuose negyveno ir niekas nebuvo atvykę pretenduoti tuose namuose apsigyventi. Byloje pateikti suinteresuotų asmenų sutikimai dėl pareikštų pareiškime pareiškėjos reikalavimų (el. b. l. 28, 29) suponuoja išvadą, jog šie asmenys neprieštarauja dėl pareiškimo tenkinimo ir į palikėjos O. S. palikimą nepretenduoja. Atsižvelgiant į šias teisiškai reikšmingas aplinkybes konstatuotina, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas sukels pareiškėjai teisines pasekmes kaip įpėdinei gaunant paveldėjimo teisės liudijimą, pareiškėja neturi dokumentų, patvirtinančių šį juridinę reikšmę turintį faktą ir negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių minėtą juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas, 445 straipsnis, 448 straipsnis).

Pagal nuosekliai formuojamą kasacinio teismo praktiką priimančio palikimą įpėdinio valia įgyti nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą gali būti išreikšta tik aktyviais veiksmais, kurie turi būti atliekami įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatyme nustatytą terminą. Priimdamas palikimą faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti, įpėdinis savo valią išreiškia konkliudentiniais veiksmais, kurie akivaizdžiai rodo, kad jis palikimą priėmė ir išreiškė savo valią tapti palikėjo turto savininku. Nors tokiu atveju asmens valia nėra išreiškiama oficialia forma (pateikiant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ir pan.), tačiau toks palikimo priėmimo būdo įgyvendinimas sukuria tokius pat teisinius padarinius kaip ir pasinaudojus kitais palikimo priėmimo būdais – asmuo laikomas priėmusiu palikimą. Taigi palikimo priėmimu, pradedant faktiškai jį valdyti, paprastai suprantami aktyvūs įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės (patalpų remontas, gyvulių priežiūra, sklypo įdirbimas, mokesčių mokėjimas, patalpų išnuomojimas, buto nuomos mokesčio ėmimas iš nuomininkų, gyvenimas name ir t. t.). Ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia jo valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais, t. y. ar įpėdinis priėmė palikimą, faktiškai pradėdamas jį valdyti, sprendžia teismas, nustatęs ir įvertinęs konkrečios situacijos aplinkybes, jų visumą – šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, kitus byloje esančius dokumentus, atsižvelgęs į turto, sudarančio palikimą, pobūdį ir įpėdinio elgesį su šiuo turtu tiek palikimo atsiradimo momentu, tiek ir po to. Įpėdinis, pradėjęs valdyti kokią nors palikimo dalį ar net kokį nors daiktą, laikomas priėmusiu visą palikimą. Valdymu laikomas faktinis daikto turėjimas savo žinioje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2012; 2013 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-434/2013; kt.). Teismas pažymi, kad aplinkybę, jog įpėdinis, siekdamas priimti palikimą aptariamu būdu, atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir jis pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo, turi įrodyti asmuo, reiškiantis tokį reikalavimą (CPK 178 straipsnis).

Nagrinėjamojoje byloje pareiškėjos nurodytas aplinkybes, jog J. S. tuoj po savo sutuoktinės O. S., mirusios (duomenys neskelbtini), mirties priėmė jos palikimą pagal įstatymą pradėdamas faktiškai jį valdyti, nes liko gyventi tuose pačiuose namuose, naudojosi likusiais daiktais, baldais, namų apyvokos reikmenimis, kuriuos gyvendami santuokoje įsigijo. Šias aplinkybes patvirtino byloje dalyvavusi ir paaiškinimus davusi liudytoja, kad po O. S. mirties, sutuoktinės paliktus daiktus ir turtą J. S. valdė kaip savo, t. y. priėmė palikimą faktiškai pradėjęs jį valdyti nuo jo atsiradimo momento. Minėtų aplinkybių nepaneigė ir suinteresuoti asmenys savo atsiliepimuose, nurodydami, jog sutinka su pareiškimu. Ginčo dėl palikėjos turto nėra, suinteresuoti asmenys pretenzijų dėl palikimo nereiškia. Pateikti įrodymai ir liudytojos paaiškinimai suponuoja išvadą, jog 1998 m. lapkričio 1 d. mirus O. S. visą po jos mirties likusį paveldimą turtą priėmė ir faktiškai pradėjo valdyti jos sutuoktinis J. S., miręs (duomenys neskelbtini), nes jis po sutuoktinės mirties nepertraukiamai turtą valdė, naudojo, prižiūrėjo ir juo rūpinosi kaip savu, t. y. aktyviais veiksmais išreiškė valią įgyti palikėjos O. S. turtą nuosavybės teise, todėl pareiškimas tenkintinas (1964 m. CK 587 straipsnis, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis, 442 straipsnio 1 punktas, 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas, 446–448 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teismas nagrinėjantis bylą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, sprendime nenurodo paveldėtino turto, nes palikimą, sudarantį konkretų paveldimą turtą, jo kiekį, dalis ir kitus duomenis nustatys paveldėjimo bylą administruojantis notaras, todėl teismas nepasisako dėl paveldimo turto ir teisių apimties, o nustato tik patį palikimo priėmimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2013, Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2122-773/2016).

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas paveldėjimo teisės liudijimo gavimo tikslu (CK 5.66 straipsnis, CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–270 straipsniais, 444 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 448 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti visiškai.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po O. S., gim. (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), mirties palikimą priėmė jos sutuoktinis J. S., gim. (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas paveldėjimo teisės įgyvendinimo tikslu.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.