Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Fajetona“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 14 d. nutarties, kuria atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Fajetona“ iškelta bankroto byla, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-2009-264/2014 pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovui UAB „Fajetona“ dėl bankroto bylos iškėlimo. Tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė REIKALAVIMAS.LT, EUTODEBT LT, uždaroji akcinė bendrovė, V. S., V. M., S. N..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas UAB „Fajetona“ atsiliepimo į ieškinį ir teismo pareikalautų dokumentų nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas turėjo teikti prioritetą ūkio subjekto reabilitaciniam tikslui. Atsakovas pirmosios instancijos teismo pareikalautų duomenų negalėjo pateikti dėl objektyvių priežasčių, kadangi įmonės vadovė išvyko į komandiruotę, o ją pavaduojančiam asmeniui buvo suteiktos atostogos. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė įmonės finansinius dokumentus, patvirtinančius aplinkybę, jog atsakovas yra mokus. Dėl tokio pobūdžio bylose vyraujančio viešojo intereso teismas turėtų įvertinti ir šiuos naujai pateiktus įrodymus. Teismo vertintas balansas neatitinka dabartinės įmonės finansinės padėties. Pats ieškovas yra skolingas atsakovui 10 386,28 Lt.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovui UAB „Fajetona“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Atsakovas UAB „Fajetona“ apeliacinės instancijos teismui kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus: UAB „Fajetona“ įstatus, įmonės registravimo pažymėjimą, 2013 m. gruodžio 31 d. balansą, 2013 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitą, 2014 m. birželio 30 d. balansą, 2014 m. birželio 30 d. pelno (nuostolių) ataskaitą, kreditorių sąrašą, debitorių sąrašą, pranešimą dėl įmonės vadovo komandiruotės ir pavadavimo (t. 1, b. l. 162-182). Ieškovas R. P. atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškė prieštaravimą dėl šių įrodymų priėmimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad reikalavimas pateikti įrodymus pirmosios instancijos teismui kartu su ieškiniu (pareiškimu) nėra absoliutus, tam tikrais atvejais įrodymai gali būti pateikiami apeliacinės instancijos teismui, vadovaujantis CPK 314 straipsniu, numatančiu, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2013). Apeliacinis teismas, įvertinęs pateiktų įrodymų turinį, atsižvelgdamas į teismo aktyvaus veikimo bankroto procese pareigą, sprendžia, kad atsakovo pateikti nauji įrodymai turi svarbią reikšmę nagrinėjant atskirojo skundo argumentus dėl atsakovo UAB „Fajetona“ (ne) mokumo, todėl šiuos įrodymus priima.

Dėl įmonės (ne) mokumo vertinimo

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau - ĮBĮ). Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo (nekėlimo), svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį.

Vadovaujantis ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalimi, bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojams atlyginimą; 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui, kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.

Įmonės nemokumas – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Tam, kad teismas nuspręstų, ar įmonė yra (ne) moki, jis turi tinkamai atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį, įvertinti kitus įmonės finansinės atskaitomybės duomenis. Sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi įmonės ne visos skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Tam, jog išsiaiškintų įmonės realią turtinę padėtį, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal naujausius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais, kurie pagrįstų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį pagal naujausius įmonės finansinius duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis byloje Nr. 2-1273/2010).

Iš rašytinio proceso tvarka priimtos skundžiamos 2014 m. liepos 14 d. nutarties turinio matyti, kad UAB „Fajetona“ bankroto byla buvo iškelta nustačius, kad atsakovas yra nemoki įmonė. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas turi įsiskolinimų valstybės bei socialinio draudimo biudžetams, neturi nekilnojamojo turto, o įmonei priklausančios transporto priemonės areštuotos. Teismas taip pat nurodė vadovavęsis atsakovo 2014 m. birželio 30 d. finansinės atskaitomybės duomenimis, iš kurių matyti, jog į įmonės balansą įrašyto turto vertė sudarė 584 548 Lt (ilgalaikio turto vertė 171 183 Lt, trumpalaikio turto vertė 413 365 Lt), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 549 621 Lt, patirti nuostoliai – 6 370 Lt. Remdamasis šiais duomenimis, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovo finansinė padėtis atitinka ĮBĮ apibūdintą nemokumo būseną (ĮBĮ 2 straipsnio 8 punktas). Apeliantas, nesutikdamas su tokia išvada nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino aktualių atsakovo finansinės atskaitomybės duomenų. Atsakovas akcentavo, jog teismo vertinti duomenys neatitinka tikrosios įmonės padėties. Apeliacinis teismas iš esmės sutinka su šiuo apelianto argumentu.

Kaip minėta, ĮBĮ nemokumas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis, 9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas, sprendžiant įmonės nemokumo nustatymo klausimą, būtina įsitikinti dviejų būtinųjų sąlygų buvimu: 1) jog įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka apmokėtų darbų ir kt.); 2) pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Apeliacinis teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl pirmosios sąlygos, jog atsakovas nevykdo įsipareigojimų kreditoriams (įskaitant ieškovą bei trečiuosius asmenis), be to, atsakovas ir neginčija skolinių įsipareigojimų egzistavimo fakto. Tačiau apeliantas kelia klausimą dėl įmonės nemokumo fakto buvimo. Visų pirma pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo (ne) mokumą, vadovavosi 2012 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės duomenimis (t. 1, b. l. 133-135), nors apskųstoje nutartyje nurodoma, kad remtasi 2014 m. birželio 30 d. sudarytais balansu bei pelno (nuostolių) ataskaita. Vadinasi, skundžiama nutartimi atsakovo nemokumas konstatuotas įvertinus 2012 metų veiklos balanso duomenis – pagal įmonės turto 584 548 Lt vertės ir įmonės 549 621 Lt įsipareigojimų santykį. Ankstesnėje šios nutarties dalyje apeliacinis teismas minėjo, jog sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi įmonės ne visos skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję. Taigi aptariamu atveju pirmosios instancijos teismo akcentuotas atsakovo trumpalaikių įsipareigojimų dydis vertinant bendrovės (ne) mokumą nėra teisiškai reikšmingas. Aplinkybė, jog trumpalaikiai įsipareigojimai viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės, nesant duomenų apie jų būseną (ar jie yra pradelsti, ar nepradelsti), savaime neleidžia konstatuoti įmonės nemokumo būsenos ĮBĮ nuostatų prasme. Šiame aplinkybių kontekste apeliacinis teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo ex officio surinktų duomenų nepakanka atsakovo nemokumui konstatuoti. Kita vertus, apeliacinis teismas išreiškia abejonę, ar pirmosios instancijos teismo įvertinti 2012 m. finansinės atskaitomybės duomenys apibūdina tikrąją atsakovo finansinę padėtį bankroto bylos iškėlimo momentu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, spręsdamas įmonės nemokumo klausimą, pirmiausia turi vadovautis naujausiais finansinės atskaitomybės duomenimis ir kitais byloje esančiais įrodymais, pagrindžiančiais pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią įmonės finansinę būklę (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-484/2013; 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2223/2012). Kaip minėta, atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė 2013 - 2014 metų finansinės atskaitomybės dokumentus, įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, kuriuos apeliacinės instancijos teismas priėmė. Sutiktina su trečiojo asmens atsiliepimo argumentu, jog pavėluoto šių įrodymų pateikimo nepateisina atsakovo nurodytos aplinkybės (pvz., įmonės vadovo komandiruotė). Net ir atsakovo nurodytu įmonės vadovo komandiruotės atveju turėjo būti užtikrintas tiek įmonės veiklos tęstinumas, tiek tinkamas įmonės administracijos vadovui priskirtų funkcijų vykdymas. Nagrinėjamu atveju iš atsakovo pareikštos pozicijos akivaizdu, jog tam tikru laikotarpiu įmonėje nebuvo nei jos vadovo, nei jį pavaduojančio asmens, užtikrinančio tinkamą veiklos vykdymą. Kita vertus, be šių sprendžiamam ginčui aktualių duomenų atliktas įmonės mokumo būklės vertinimas negali būti laikomas išsamiu ir pagrįstu. Iš atsakovo pateiktų įrodymų nustatyta, jog 2013 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės duomenimis, į įmonės balansą įrašyto turto vertė sudarė 1 152 485 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 546 676 Lt, atsakovas gavo 555 882 Lt pelno. 2014 m. birželio 30 d. finansinės atskaitomybės duomenimis, į įmonės balansą įrašyto turto vertė sudarė 1 451 807 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 622 738 Lt, grynasis pelnas – 223 260 Lt (t. 1, b. l. 174-179). Apeliacinis teismas pastebi, jog minėti duomenys esmingai skiriasi nuo pirmosios instancijos teismo vertintų 2012 metų veiklos duomenų, be to, šie vėlesnio laikotarpio duomenys (juos vertinant vien formaliai) nesudaro pagrindo įžvelgti įmonės nemokumo požymių. Atsakovo nemokumo neleidžia konstatuoti net ir teorinė prielaida, jog visi įmonės trumpalaikiai įsipareigojimai yra pradelsti, kadangi minėti įsipareigojimai neviršija pusės į balansą įrašyto turto vertės. Atsakovas kartu su atskiruoju skundu pateikė kreditorių sąrašą. Tačiau jame nenurodyti atsiskaitymo su išvardintais kreditoriais terminai, todėl apeliacinis teismas neturi pagrindo šių atsakovo įsipareigojimų laikyti pradelstais, kas turi esminę reikšmę įmonės nemokumo nustatymui. Tačiau ta aplinkybė, jog į kreditorių sąrašą nėra įtraukti įsiskolinimai pirmosios instancijos teismo nustatytiems kreditoriams (pvz., Valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, ieškovui ir tretiesiems asmenims šioje byloje), sudaro prielaidas abejoti šio sąrašo išsamumu, jo pilnumu.

Teismų praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, jog visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Tai itin aktualu tuomet, kai įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams tik nežymiai viršija pusę jos turimo turto vertės. Tokiais atvejais turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ar įmonė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas, ar įmonė turi leidimų bei licencijų, kurie didina įmonės vertę ir pan. Kitaip tariant, bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės (ne) mokumo, prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui. Todėl bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis byloje Nr. 2-182/2009; 2009 m. birželio 11 d. nutartis byloje Nr. 2-754/2009; 2009 m. birželio 25 d. nutartis byloje Nr. 2-759/2009). Šiuo atveju UAB „Fajetona“ apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai sukelia abejonių dėl įmonės nemokumo. Apeliaciniam teismui abejonių kelia ne tik atsakovo kreditorių sąrašo neinformatyvumas ir galimas nepilnumas, bet ir labai žymių atsakovo finansinės padėties teigiamų pokyčių fiksavimas 2013-2014 m. finansinės atskaitomybės dokumentuose. Apeliacinio teismo įsitikinimu, pagal sukauptą medžiagą šiuo atveju bankroto bylos iškėlimo UAB „Fajetona“ klausimą tikslinga spręsti iš naujo, išsiaiškinant visas aplinkybes dėl balanso duomenų esminio pokyčio, kreditorių ir debitorių sąrašų, nustatant realią į įmonės balansą įrašyto turto vertę, pradelstų įsipareigojimų dydį ir jų tarpusavio santykį vertinant įmonės mokumą, taip pat realumą galimybių prioritetiniam reabilitaciniam tikslui pasiekti.

Dėl vėlavimo mokėti darbo užmokestį

Iš esančių duomenų nustatyta, jog atsakovo bankroto bylos iškėlimą inicijuoja ir įmonės darbuotojai (buvę bei esami) R. P., V. S., V. M., S. N.. ĮBĮ 4 straipsnio 1 punkte ir 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintų normų, suteikiančių teisę kreditoriui (kreditoriams) inicijuoti bankroto bylos iškėlimą įmonei tuo atveju, kai įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų, tikslas – apsaugoti darbuotoją, kaip silpnesniąją darbo sutarties šalį, sustiprinti įmonėse finansinę drausmę, užkirsti kelią piktybiškam pajamas gaunančių įmonių vengimui laiku išmokėti darbuotojams darbo užmokesčius ir su darbo santykiais susijusias išmokas bei sumažinti pavėluotų bankroto bylų iškėlimo atvejų skaičių, kai įmonėms neinicijuojamas bankroto bylų iškėlimas, nors realiai jos yra nemokios. Vadovaujantis ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalimi, bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato bent vieną iš šioje dalyje įtvirtintų sąlygų, tarp jų ir tuo atveju, kai įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą. Minėtose ĮBĮ normose įtvirtintas savarankiškas darbuotojo pažeistos teisės į darbo užmokestį gynybos būdas, kadangi tol, kol darbdavys neturi bankrutuojančios įmonės statuso, t. y. jam neiškelta bankroto byla, tol darbuotojas neturi galimybių pasinaudoti Garantinio fondo lėšomis, gaudamas įstatyme nustatyto dydžio išmokas, skirtas bankrutuojančios įmonės įsiskolinimams, susijusiems su darbo santykiais, padengti. Remiantis tiek pažodiniu, tiek sisteminiu ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintų bankroto bylos iškėlimo sąlygų aiškinimu, vėlavimo išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą faktas yra savarankiška sąlyga, kurią nustatęs, teismas turi iškelti įmonei bankroto bylą, nepriklausomai nuo įmonės mokumo ar nemokumo. Be to, ši bankroto bylos iškėlimo sąlyga apima ne tik tuos atvejus, kai įmonė vėluoja išmokėti darbo užmokestį įmonėje dirbantiems darbuotojams, bet ir tuos atvejus, kai įmonė neatsiskaito su buvusiais darbuotojais, su kuriais darbo sutartys yra pasibaigusios, kadangi sutampa šių kreditorių reikalavimų atsiradimo teisinis pagrindas (reikalavimai, susiję su darbo santykiais) ir jų tenkinimo eilė bankroto proceso metu (ĮBĮ 35 straipsnio 1 dalis). Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog vien tik formalus vėlavimo išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą konstatavimas negali būti pakankamas bankroto bylos iškėlimo pagrindas. Nesant objektyvaus pagrindo konstatuoti įmonės nemokumą, teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vėlavimą išmokėti darbuotojams atlyginimą kaip savarankišką bankroto bylos iškėlimo pagrindą vertina ne formaliai, bet atsižvelgdamas į visas su tuo susijusias bylos aplinkybes: įmonės mokumo būklę, įmonės vėlavimo atsiskaityti su darbuotoju (darbuotojais) priežastis ir terminą, įmonės skolos darbuotojui (darbuotojams) dydį, įmonės tolimesnės finansinės būklės kitimo perspektyvą ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartis byloje Nr. 2-1173, 2009 m. gegužės 14 d. nutartis byloje Nr. 2-561/2009, 2009 m. gegužės 14 d. nutartis byloje Nr. 2-517/2009, 2009 m. gegužės 14 d. nutartis byloje Nr. 2-606/2009, 2009 m. balandžio 23 d. nutartis byloje Nr. 2-467/2009).

Apeliacinis teismas pastebi, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovo ir trečiųjų asmenų (UAB „Fajetona“ darbuotojų) procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų. Aptariamu atveju nebuvo svarstyta galimybė dėl bankroto bylos atsakovui kėlimo kitu savarankišku pagrindu – vėluojant mokėti darbo užmokestį. Apeliacinis teismas sprendžia, jog esant konkretiems šį bankroto bylos iškėlimo pagrindą pagrindžiantiems argumentams ir įrodymams, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą šio pagrindo (vėlavimo mokėti darbo užmokestį) aspektu vertinti įmonės mokumo būklę, įmonės vėlavimo atsiskaityti su darbuotojais priežastis ir terminą, įmonės skolos darbuotojui (darbuotojams) dydį, įmonės tolimesnės finansinės būklės kitimo perspektyvą ir su kitas su šiuo pagrindu susijusias aplinkybes.

Apibendrinant išdėstytas aplinkybes, pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismas, kuris šią bylą nagrinėja apeliacine rašytinio proceso tvarka, neturi galimybės objektyviai ir visapusiškai įvertinti apelianto UAB „Fajetona“ (ne) mokumo, kadangi iš esančių duomenų nėra aišku, ar apelianto pateiktas kreditorių sąrašas yra tikslus ir išsamus, ar šiame sąraše nurodyti finansiniai įsipareigojimai yra pradelsti (visi ar jų dalis), koks yra pradelsimo laikotarpis. Kaip jau minėta, abejonių dėl kreditorių sąrašo išsamumo sukelia ir ta aplinkybė, jog kreditorių sąraše nėra nurodyti pirmosios instancijos teismo ex officio nustatyti atsakovo kreditoriai. Be to, nėra žinoma, ar iš tiesų egzistuoja įsiskolinimai esamiems ir buvusiems darbuotojams, koks šios rūšies įsiskolinimų dydis, susidarymo laikotarpis, skolų grąžinimo perspektyvos. Taip pat svarbu įvertinti atsakovo poziciją dėl bendrovės veiklos vykdymo realumo, tęstinumo, perspektyvų. Vertinant atsakovo galimybes tęsti veiklą bei įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams, būtina įvertinti ir jo finansinių duomenų dinamiką (t. y. ar 2014 metais atsakovo finansinė padėtis, lyginant ją su ankstesniais metais, iš tiesų gerėja (kaip teigia apeliantas), ar pradelstų įsiskolinimų suma mažėja, ar didėja). Šios aplinkybės galėtų būti nustatytos bankroto bylos iškėlimo klausimą nagrinėjant iš naujo pirmosios instancijos teismo posėdyje. Išdėstytų aplinkybių pagrindu skundžiama teismo nutartis naikintina, o klausimas dėl bankroto bylos UAB ,,Fajetona“ iškėlimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 14 d. nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui klausimą dėl bankroto bylos uždarajai akcinei bendrovei „Fajetona“ iškėlimo nagrinėti iš naujo.