Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo D. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 str. 1 d. ir 178 str. 4 d. areštu 27 paroms.

Vadovaujantis BK 64¹ str., paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir D. G. paskirta galutinė bausmė – areštas 18 parų, bausmę atliekant areštinėje.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

D. G. nuteistas už tai, kad 2014 m. sausio 18 d., apie 16.25 val., iš prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, esančio Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), prekybos salės pasikėsino pagrobti nedidelės vertės svetimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį, turtą – 139 Lt vertės plaukų tiesinimo žnyples „Rowenta“, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo pastebėtas ir sulaikytas apsaugos darbuotojų.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo D. G. gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. G. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažino jį kaltu pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 4 d. Apeliaciniu skundu nuteistasis neginčija teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacijos, tačiau nesutinka su apylinkės teismo paskirta bausme, prašydamas švelninti jo teisinę padėtį. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 str. 3 d.).

Pirmiausia pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos, už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 str. 2 d. nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Nors bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, tačiau apeliacinės instancijos teismas gali bausmę sušvelninti ar pagriežtinti ją tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Keisti skundžiamą nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniu skundu, nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo, nes minėtų bausmės skyrimo nuostatų apylinkės teismas nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam BK 178 str. 4 d. sankcijose numatytą bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (apeliantas pasikėsino padaryti baudžiamąjį nusižengimą), apeliantą apibūdinančius duomenis (skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą nusikalstamą veiką padarė būdamas daug sykių teistas ir už nusikalstamas veikas nuosavybei, baustas administracine tvarka už smulkias vagystes), kitus bausmės skyrimui reikšmingus duomenis (nedirba, darbo biržoje darbo paieškos nutrauktos, charakterizuojamas neigiamai, kaip linkęs pažeidinėti įstatymus), kurie visete itin neigiamai apibūdina apeliantą ir rodo didesnį jo asmens ir jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą visuomenei. Sprendžiant dėl apeliantui taikytinos baudžiamosios atsakomybės, taip pat pažymėtina, kad nei ankstesni teistumai ir skiriamos realios laisvės atėmimo bausmės už padarytas nusikalstamas veikas, nei piniginės baudos, viešieji darbai ar administracinis areštas, skiriami už administracinius teisės pažeidimus – jokio pozityvaus poveikio D. G. nedaro – tik atlikęs (2014-01-14) administracinį areštą 12 parų (42 b. l.), paskirtą už smulkią vagystę administracinio teisės pažeidimo byloje, praėjus vos keturioms dienoms, jis vėl pasikėsino pagrobti svetimą turtą, už ką nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Visa tai, kas paminėta, byloja apie susiformavusią neigiamą D. G. orientaciją visuomenėje, akivaizdų visuotinai priimtinų elgesio normų ignoravimą, nenorą laikytis įstatymų ir rodo, kad apelianto padaryta ir skundžiamu nuosprendžiu inkriminuota veika nėra atsitiktinis jo neigiamas poelgis – tai dėsningas D. G. elgesio padarinys, dėl neadekvatus savo elgesio ir įstatymais ginamų vertybių vertinimo, suvokimo.

Įvertinusi tai, kas paminėta, kolegija daro išvadą, kad apeliantui paskirta vidurkio dydžio arešto bausmė – 27 paros, už inkriminuotą baudžiamąjį nusižengimą, kuri dar ir sumažinta vienu trečdaliu, taikant BK 64¹ str. nuostatas, – iki 18 parų arešto, nėra aiškiai per griežta. Spręsdamas apeliantui taikytinos baudžiamosios atsakomybės klausimą, pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl to – tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.), nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė ir į visa tai atsižvelgė skirdamas bausmę. Savo skunde apeliantas nenurodė jokių naujų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgęs pirmosios instancijos teismas.

Kolegijos nuomone, D. G. didesnis teisinės padėties švelninimas, kaip prašoma apeliaciniu skundu, toliau formuotų neadekvatų savo elgesio ir atsakomybės suvokimą, ir bausmės tikslų, numatytų BK 41 str. 2 d., pasiekti nepavyktų, todėl keisti skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo D. G. apeliacinį skundą atmesti.