Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-81-870/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-09-02
Bylos Nr.: 1A-81-870/2021
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Bielskis, Virginija Liudvinavičienė, Regina Pocienė
Nuteistasis: A. B., A. D., T. V.
Nukentėjusysis: R. L.
Advokatai: Saulius Majauskas, Edgaras Dereškevičius

Kategorijos

1.1.7.1Bausmės paskirtis (BK 41 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-81-870/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-53829-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.1; (S) 1.1.7.1.2.5; 1.8.1.1; 1.1.8.6.1; 1.1.8.6.2; 1.1.8.6.5; 1.2.3.1.1; 2.4.6.1; 3.12

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. rugsėjo 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Reginos Pocienės,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,nuteistiesiems A. B., A. D., T. V.,gynėjams advokatams Edgarui Dereškevičiui, Sauliui Majauskui, Aušrai Ručienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B., nuteistojo T. V. ir nuteistojo A. D. gynėjo advokato Sauliaus Majausko apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

1) A. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose;

2) A. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta septynerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose;

3) T. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta septynerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. sausio 25 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį jam paskirta bausme ir T. V. paskirta galutinė subendrinta septynerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.

Solidariai iš A. B., A. D. ir T. V. nukentėjusiajai R. L. priteista 2 101,04 Eur turtinei ir 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš A. B., A. D. ir T. V. lygiomis dalimis valstybės naudai priteistos 483,86 Eur dydžio išlaidos už nukentėjusiajai R. L. teiktą antrinę teisinę pagalbą.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

1. A. B., A. D. ir T. V. nuteisti už tai, kad 2018 m. lapkričio 10 d., 01.20 val., veikdami bendrininkų grupe ir būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, A. B. išsivedus G. L. į namo, esančio (duomenys neskelbtini), penkto aukšto fojė (hole), kur, A. B. sudavus G. L. kumščiu į galvos sritį vieną smūgį, dėl ko G. L. nukrito ant nugaros ant grindinio, T. V., A. D. ir A. B. bendrais veiksmais spardė G. L. į įvairias kūno vietas, suduodami ne mažiau nei 21 smūgį, vėliau, A. D. ir T. V. parvedus G. L. atgal į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kur vyko išgertuvės, ir paguldžius ant lovos, laikotarpiu nuo 02.00 val. iki 04.30 val., toliau tęsiant nusikalstamą veiką, A. B. sudavė G. L. ne mažiau nei 3-4 smūgius kumščiu į galvos sritį, tuo bendrais veiksmais padarė G. L. poodines kraujosruvas žastuose, alkūnių sąnariuose, dilbiuose, plaštakose, šlaunyse, kelių sąnariuose, blauzdose, odos nubrozdinimus dešinėje plaštakoje, dešinėje pėdoje, kairiame kelio sąnaryje, tuo padarant nežymų sveikatos sutrikdymą, kairės pusės 6 šonkaulio lūžimą, tuo padarant nesunkų sveikatos sutrikdymą, bei poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, antakio išoriniame gale, nosyje, kairės akies vokų vidiniame kampe, kairės ausies kaušelyje, kaktoje, kraujosruvas dešinės akies obuolyje, viršutinėje lūpoje, odos nubrozdinimus nosyje, viršutinėje lūpoje-kairiame skruoste, smakre, dešiniame antakyje, kaktoje, kraujosruvas antakių, akių vokų, nosies, lūpų, kairio smilkinio, pakaušio-sprando audiniuose, raumenyse, liežuvyje, skeveldrinius nosies kaulų ir kremzlių, kairės akiduobės lūžimus, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu apie dešinį pusrutulį, smegenėles, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu krauju ir krešuliais (350 ml), susikaupusiais po kietuoju galvos smegenų dangalu apie dešinį pusrutulį ir smegenėles, perivaskulinėmis kraujosruvomis galvos smegenų požievyje, galvos smegenų, smegenų kamieno ir plaučių pabrinkimu, dėl ko G. L. nuo galvos sumušimo 2019 m. lapkričio 10 d., 10.31 val., VšĮ „Šakių ligoninė“ mirė, tokiu būdu A. B., A. D. ir T. V. nužudė G. L..

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nuosprendį pakeisti – perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 135 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam ne didesnę nei penkerių metų laisvės atėmimo bausmę.

2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas iš esmės neišnagrinėjus visų įrodymų, įrodymų tyrimą atlikus paviršutiniškai, nuteistojo kaltę grindžiant tik prielaidomis ir aplinkybėmis, kurios nebuvo neginčijamai patvirtintos byloje esančių duomenų visuma. Padaryti esminiai Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimai nulėmė neteisingą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, o kartu ir aiškiai per griežtos bausmės A. B. paskyrimą.

2.2. Teigiama, kad Kauno apygardos teismas netinkamai kvalifikavo A. B. veiksmus pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, jų neanalizavo BK 135 straipsnio kontekste. A. B. niekada neneigė padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, dėl šios veikos padarymo jis savo kaltę pripažįsta ir nuoširdžiai gailisi. Nukentėjusiajam G. L. buvo padaryti kūno sužalojimai, kurie, kaip nustatyta specialisto išvadoje Nr. M 125/2018(10), vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas. Teisme apklaustas ekspertas A. J., atlikęs nukentėjusiojo kūno tyrimą, nurodė, kad G. L. gydymo įstaigoje buvo taikytas netinkamas gydymas ir jeigu nukentėjusiajam būtų suteikta kvalifikuota medicinos pagalba, jo gyvybę būtų buvę galima išgelbėti. Taigi, G. L. mirties priežastimi buvo ne A. B. suduoti smūgiai, bet netinkamai suteikta medicininė pagalba. Šios aplinkybės sudaro pagrindą A. B. veiksmus vertinti ne BK 129 straipsnio 1 dalies, o BK 135 straipsnio 1 dalies kontekste.

2.3. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino tikrosios G. L. mirties priežasties. Teisiamojo posėdžio metu buvo prašoma skirti deontologinę ekspertizę, kuri turėjo pašalinti kilusias abejones ir atsakyti į klausimą, ar G. L. buvo teikiama tinkama medicinos pagalba, ar jį gydžiusio gydytojo veiksmai nebuvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su jo mirtimi, ar jam paskirtas gydymas atitiko jo būklę ir kokia buvo jo mirties priežastis, tačiau toks prašymas buvo atmestas. Skundžiamame nuosprendyje nėra pasisakyta dėl priežastinio ryšio tarp A. B. suduotų smūgių ir G. L. mirties. Apelianto manymu, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka būtina skirti deontologinę ekspertizę tam, kad būtų nustatyta, dėl kieno veiksmų G. L. ištiko mirtis. Priešingu atveju, nepašalinus visų kilusių abejonių, jas aiškinant nuteistojo naudai, A. B. veiksmai kvalifikuotini pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, paskiriant jam švelnesnę – ne didesnę nei penkerių metų – laisvės atėmimo bausmę.

2.4. Kaip nurodoma apeliaciniame skunde, A. B., smurtaudamas prieš nukentėjusįjį G. L., nesiekė atimti jam gyvybės. Tai patvirtina byloje apklaustų asmenų parodymai. A. D. parodė, jog A. B. buvo sakęs, kad A. D. ir T. V. nebandytų trenkti G. L. į galvą, taip, tikėtina, siekiant išvengti negrįžtamų pasekmių, kadangi G. L. su A. B. buvo geri draugai ir A. B. neketino stipriai mušti nukentėjusiojo. Šių parodymų pirmosios instancijos teismas neįvertino. Anot nuteistojo, svarbu ir tai, kad G. L. sužalojimai buvo padaryti suduodant smūgius tik rankomis, nenaudojant jokių papildomų įrankių.

2.5. Taip pat teigiama, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį liko neįvertinti A. B. parodymai, jog G. L. jam sudavė pirmas. Iki nusikalstamos veikos padarymo tarp G. L. ir A. B. buvo kilęs konfliktas, nes, A. B. teigimu, G. L. buvo iš jo pavogęs tabaką, pinigus ir belaidžio ryšio (angl. wi-fi) modemą. A. B. padarytus sužalojimus patvirtina specialisto išvada Nr. 784/2018(09), kurioje A. B. nustatytos muštinės žaizdos lūpose. Be to, A. D. parodė, kad G. L. koja pataikė A. B. į nugarą. Pirmosios instancijos teismas, būdamas šališkas, šių aplinkybių nevertino.

2.6. Įvertinus nusikalstamų veiksmų pobūdį, fizinio smurto intensyvumą, kūno vietas, į kurias buvo suduoti smūgiai, apeliaciniame skunde daroma išvada, kad A. B. suvokė tik abstraktų savo veiksmų pavojingumą, nenumatė ir negalėjo numatyti, jog nuo tokių jo veiksmų nukentėjusysis gali mirti. Tarp A. B. suduotų smūgių ir kilusių padarinių, t. y. G. L. mirties, negali būti nustatytas joks priežastinis ryšys.

2.7. Skunde abejojama kitų nuteistųjų parodymų patikimumu, teigiant, kad jie siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, taip pat akcentuojant, kad A. D. ir T. V. yra geri draugai, o A. B. tik jų pažįstamas, kas reiškia, kad jie apkalbėjo A. B.. Byloje nėra paneigti A. B. parodymai, jog smūgius į galvą nukentėjusiajam sudavė būtent kiti nuteistieji.

2.8. Be to, A. B. kaltė grindžiama garso įrašais, kurių nuteistasis nepripažįsta ir nesutinka, jog šiuose įrašuose yra užfiksuotas jo balsas. Garso įrašai nebuvo tirti ir teisiamojo posėdžio metu, todėl teismas jais vadovautis, pripažindamas A. B. kaltu, negalėjo.

2.9. Taip pat nurodoma, kad priimant apkaltinamąjį nuosprendį nebuvo įvertinta aplinkybė, jog įvykio dieną A. B. vartojo ne tik alkoholinius gėrimus, bet ir atitinkamus antidepresantus – bremazepamą, chlonazpamą, kuriuos jam išrašė jį gydantis gydytojas ir dėl kurių jis negalėjo tiksliai prisiminti visų įvykio aplinkybių. A. B. prašė iškviesti į teismą ekspertą psichiatrą, kuris patvirtintų ar paneigtų, kad įvykio metu dėl vartotų psichotropinių vaistų ir alkoholio poveikio A. B. galėjo tinkamai suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, tačiau toks prašymas buvo atmestas. Apygardos teismas nurodė, kad A. B. nėra tikslinga skirti psichiatrijos ekspertizę, nes specialisto išvadoje Nr. 93TPK-21/2019 nurodyta, jog medicininėje dokumentacijoje bei ekspertinio tyrimo metu nėra užfiksuotos psichopatologijos, dėl kurių A. B. negalėtų suprasti aplinkybių, turinčių reikšmės nagrinėjamai bylai, duoti apie tai parodymus. Visgi, ekspertui nebuvo žinoma, kad įvykio metu A. B. vartojo ne tik alkoholį, bet ir antidepresantus, dėl kurių negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Liko neįvertinta ir tai, kad A. B. praeityje yra turėjęs sunkią galvos traumą, kurios pasekmes jaučia, ne kartą gydėsi psichiatrijos ligoninėje. Nuteistasis vartoja stiprius vaistus, kuriuos sumaišius su alkoholiniais gėrimais, sutrinka atmintis. Siekiant pašalinti bet kokias abejones, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, būtina į teismo posėdį iškviesti ekspertą, kuris galėtų atsakyti, ar įvykio metu A. B. galėjo suvokti savo veiksmus ir juos valdyti.

2.10. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. B. bausmę, savo sprendimo nemotyvavo, nesivadovavo konkrečiomis bylos aplinkybėmis bei neindividualizavo A. B. asmenybės, netinkamai vertino atsakomybę lengvinančias aplinkybes, taip netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to A. B. buvo paskirta neteisinga ir per griežta bausmė. Priimant skundžiamą nuosprendį nebuvo atsižvelgta į tai, kad teisme A. B. pripažino savo kaltę ir nurodė, jog gailisi dėl savo veiksmų. Tai nepagrįstai nebuvo pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nors A. B. ikiteisminio tyrimo metu dėl kaltės nepasisakė bei atsisakė duoti parodymus, bet teisme savo poziciją išreiškė, pripažino savo veiksmų neteisėtumą. A. B. atsisakymas duoti parodymus ikiteisminio tyrimo metu negali būti kliūtimi konstatuoti, kad asmuo proceso metu pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Vienokiu ar kitokiu būdu išreikštas įpareigojimas (vertimas) asmeniui atsakyti į klausimus apie aplinkybes, dėl kurių jam pareikštas kaltinimas, yra nesuderinamas su jam garantuota konstitucine teise tylėti ir neduoti parodymų prieš save. Kaltinamojo teisinė padėtis negali būti bloginama vien dėl to, kad proceso metu jis vieną kartą pasinaudojo jam įstatymo garantuojama teise. Be to, A. B. dar ir atlygino dalį (500 Eur) nukentėjusiajai padarytos žalos, kas ne tik patvirtina nuoširdų gailestį dėl padarytos veikos, bet ir gali būti vertinama atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

2.11. Pažymima, kad A. B. yra charakterizuojamas teigiamai – turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra vedęs, turi nepilnametę dukrą, su kuria labai dažnai bendrauja, padeda netoli gyvenančiai vyresnio amžiaus sveikatos problemų turinčiai mamai. Įkalinimo įstaigoje A. B. apibūdinamas kaip tvarkingas, bendraujantis, turintis pakankamus socialinius įgūdžius, besistengiantis laikytis taisyklių, gerai sutariantis su kitais suimtaisiais, turintis humoro jausmą, adekvačiai save vertinantis, išreiškiantis apgailestavimus dėl nusikaltimo, kurio padarymu yra kaltinamas, kritikuojantis save dėl alkoholio vartojimo, sportuojantis, dalyvaujantis įstaigos organizuojamuose renginiuose, užimtumo centre, nedarantis režimo pažeidimų ir kt. A. B. teigiamus pokyčius atspindi ir tai, kad 2020 m. sausio 9 d. jis susituokė, už gerą elgesį buvo skatintas tris kartus. A. B. palaiko socialinius ryšius su artimaisiais (mama, dukra, buvusia žmona) telefoniniais skambučiais, laiškais ir trumpalaikių pasimatymų metu, o su žmona – ilgalaikių pasimatymų metu.

2.12. Apibendrinant nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuojama, kad skundžiamu nuosprendžiu A. B. paskirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, neatitinkanti teisingumo principo reikalavimų, skirta neindividualizavus nuteistojo asmenybės, neatsižvelgus į jo turimus tvirtus socialinius ryšius ir klaidingai interpretavus A. B. išreikštą poziciją dėl kaltės. Vien tai, kad nusikaltimas sukėlė negrįžtamas pasekmes, nėra pakankamas pagrindas skirti itin griežtą bausmę. A. B. nepagrįstai buvo paskirta kur kas didesnė bausmė nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkis. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam už nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrus ne didesnę nei penkerių metų laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis turi galimybę gyventi dorai, sąžiningai dirbti ir būti naudingas visuomenei. A. B. įkalinus dvylikai metų, jis prarastų emocinį ryšį su savo šeima, gyvenamąją vietą ir po bausmės atlikimo atsidurtų beviltiškoje padėtyje. Tokiu atveju bausmės tikslai nebūtų pasiekti, išskyrus vieną – nubaudimą.

3. Nuteistojo A. D. gynėjas advokatas Saulius Majauskas apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nuosprendžio dalį, kuria A. D. yra pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir A. D. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį.

3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. D. priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagristas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, neteisingai kvalifikavo A. D. padarytą veiką, nepagrįstai vertino, jog A. D. veikė neapibrėžta tyčia. Apygardos teismas, iš kurių būtų galima spręsti apie tyčios apibrėžtumą. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad A. D. nukentėjusiajam nesudavė nei vieno mirtį galėjusio sukelti smūgio, tačiau nepagrįstai neatskleidė tikrojo subjektyviosios pusės ir A. D. susitarimo dalyvauti nusikalstamoje veikoje turinio, nevertino nuteistojo motyvų ir tikslų, ignoravo A. B. vienasmeniškai vykdytą sistemingą nukentėjusiojo galvos žalojimą, nulėmusį pastarojo mirtį, ir nelaikė to vykdytojo ekscesu. Dėl pirmosios instancijos teismo padarytų esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, A. D. nusikalstama veika iš BK 129 straipsnio 1 dalies turi būti perkvalifikuota į BK 284 straipsnį.

3.2. Pažymima, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2008, Nr. 2K-324/2009, Nr. 2K-313/2011, Nr. 2K-482-139/2015). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. B. prašė A. D. ir T. V. pagalbos, siekiant „pamokyti“ nukentėjusįjį už vagystę iš A. B.. Tokio susitarimo tyčios turinys yra aiškiai apibrėžtas – siekta nubausti nukentėjusįjį už netinkamą poelgį, kad ateityje jis taip nebesielgtų. Apie tyčios turinį galima spręsti ir iš A. D. atliktų smurtinių veiksmų bei jo elgesio po nukentėjusiojo sumušimo. A. D. sudavė smūgius nukentėjusiajam į apatinę kūno dalį ties pilvu ir šlaunimis. Suduotų smūgių lokalizacija patvirtina A. D. siekį nukentėjusiojo per stipriai nesužaloti, o tik jį „pamokyti“, sukeliant jam skausmą. Po nukentėjusiojo sumušimo fojė A. D. smurtinius veiksmus nutraukė, padėjo nukentėjusiajam grįžti į namus ir suteikė pagalbą, taip parodydamas, kad jis nėra abejingas nukentėjusiojo likimui. Nepagrįsta apygardos teismo išvada, kad po A. B. suduoto smūgio į galvą A. D. turėjo suvokti nusikalstamos veikos pavojingumą ir dėl to jis veikė būtent neapibrėžta tyčia. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė objektyvųjį ir subjektyvųjį bendrininkavimo turinį. A. D. suprato ir pritarė pasiūlymui „pamokyti“, t. y. sumušti nukentėjusįjį, tačiau nesitarė jį nužudyti. Toks susitarimas neįvyko jokioje nusikalstamos veikos stadijoje. Taigi, A. D. nesiekė nukentėjusiojo mirties ir savo veiksmais neprisidėjo prie tokių padarinių atsiradimo, jo veikoje nėra neapibrėžtos tyčios požymių. A. B. papildomi smurtiniai veiksmai nukentėjusiajam į galvą nebuvo susitarimo su A. D. ir T. V. dalimi, A. D. negalėjo jų tikėtis, jis tokiems veiksmams nepritarė.

3.3. Skunde teigiama, kad BK 129 straipsnyje numatyta nusikalstama veika yra laikoma padaryta, kai tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo mirties egzistuoja aiškus priežastinis ryšys. Iš specialisto išvados ir teisiamajame posėdyje duotų paaiškinimų nustatyta, kad A. D. suduoti smūgiai nukentėjusiajam į apatinę kūno dalį ties pilvu ir šlaunimis nėra priežastiniu ryšiu susiję su nukentėjusiojo mirtimi. Visi teisme apklausti asmenys, matę įvykį, patvirtino, kad vienintelis A. B. viso vakaro metu atliko sistemingus smurtinius veiksmus nukentėjusiajam į galvą (tiek iki įvykio fojė, tiek įvykio fojė metu, tiek ir po įvykio fojė). Teismų praktikoje tais atvejais, kai aiškiai galima nustatyti asmenį, sudavusį mirtį sukėlusį smūgį, neleidžiama už nužudymą kaltės priskirti ir kitiems nukentėjusįjį mušusiems veikos dalyviams, nebent egzistuotų akivaizdi bendra jų tyčia nukentėjusįjį nužudyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, Nr. 2K-716/2007). A. D. nesiekus nukentėjusiojo mirties ir neatlikus objektyvių veiksmų, galėjusių sukelti nukentėjusiojo mirtį, jis negali būti pripažintas kaltu už A. B. suduotų smūgių padarinius.

3.4. Apelianto nuomone, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlė sužalojimai, padaryti smurtinių veiksmų fojė metu. Byloje yra objektyviai nustatyta, kad A. B. po įvykio fojė nukentėjusiajam sudavė ypatingai stiprius smūgius į galvą. Po smurtavimo fojė nukentėjusysis buvo sąmoningas ir bendraudamas su atvykusiais policijos pareigūnais atsisakė medicininės pagalbos. Nukentėjusiojo sveikatos būklė net ir pareigūnams nesukėlė įtarimų dėl grėsmės jo gyvybei.

3.5. Situacija, kai vieno vykdytojo veiksmai nebuvo bendrininkų susitarimo dalykas, vadinama vykdytojo ekscesu ir už jo veiksmų padarinius kiti bendrininkai neatsako (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-580/2011). Byloje neginčytinai nustatyta, kad G. L. mirė ne nuo visų nuteistųjų bendrai padarytų sužalojimų visumos, o būtent dėl smūgių į galvą, o tokius smūgius sudavė A. B., todėl už šį vykdytojo ekscesą A. D. ir T. V. atsakyti negali. A. D. veikoje yra tik BK 284 straipsnyje numatytos veikos sudėties požymiai.

3.6. Dėl A. D. paskirtos bausmės apeliaciniame skunde nurodoma, jog BK 59 straipsnyje įtvirtintas baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašas nėra baigtinis ir teismas gali motyvuotai pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir jame nenurodytas aplinkybes. Šiuo metu A. D. gyvena ir gydosi priklausomybės ligų ir reabilitacijos bendruomenėje. Apelianto nuomone, ši aplinkybė pripažintina nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, A. D. atliko bausmę už jam būnant nepilnamečiu padarytą veiką, bausmės atlikimas jį paveikė, bausmės tikslai buvo pasiekti. A. D. ne tik kritiškai įvertino savo elgesį, bet ir išanalizavo savo elgesio priežastis ir turimas silpnybes, todėl siekia gydytis turimas priklausomybes ir ateityje gyventi dorai. Nuteistasis savo veiksmais ir priimtais sprendimais parodė, kad daro pozityvius pokyčius, jo kaip asmenybės pavojingumas yra sumažėjęs.

4. Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. nuosprendį – pripažinti, kad T. V. yra kaltas dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, o pagal BK 129 straipsnio 1 dalį T. V. išteisinti.

4.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamoje byloje suformuluotas kaltinimas yra itin abstraktus, nėra individualizuotas ir aptartas konkretaus kaltinamojo vaidmuo, darant nusikaltimą. Iš nusikalstamos veikos aprašymo galima manyti, kad kaltinimas suformuluotas A. B., nes būtent pastarojo veiksmai detaliai aptariami, nepaisant to, kad T. V. dalyje A. B. atliktų veiksmų nedalyvavo arba juose dalyvavo epizodiškai. Kaltinamajame akte nurodytos aplinkybės neatitinka faktinių aplinkybių ir šie neatitikimai turi esminės įtakos, kvalifikuojant T. V. veiksmus. Dėl netinkamai surašyto kaltinamojo akto galima daryti klaidingą išvadą, kad T. V. suvokė savo veiksmų pavojingumą ir siekė nužudyti G. L.. Toks abstraktus ir netikslus kaltinimo formulavimas yra nepateisinamas, juo tik siekiama vykdyti formalų, o ne realų teisingumą ir sudaryti įspūdį apie buvusią bendrininkų grupę, turėjusią vieningą tyčią nužudyti G. L..

4.2. Kaip nurodoma apeliaciniame skunde, 2018 m. lapkričio 9 d. vakarą T. V. buvo visai kitoje vietoje nei įvyko muštynės, tik po 00.00 val. susiskambinus su A. B., šis pasiūlė susitikti mieste, o vėliau ir prisijungti prie vykstančio vakarėlio. A. B. nurodymu, T. V. ėjo į A. B. butą atnešti tabako, nepavykus jo rasti, A. B. atėjo pats, taip pat grasino T. V.. Grįžtant į vakarėlį, T. V. girdėjo, kaip A. B. kalbėjosi su A. D., jog vakarėlyje yra asmuo, su kuriuo reikės išsiaiškinti dėl pavogtų daiktų. Visiems užlipus į namo penktą aukštą, T. V. ir A. D. pamatė, kaip A. B. trenkė G. L., po ko A. D. ir T. V. kelis kartus spyrė nukentėjusiajam. Byloje neginčytinai nustatyta, kad T. V. spyrė 1-2 kartus į G. L. sėdmenis ir šlaunis. Po muštynių T. V. ir A. D. padėjo G. L. grįžti į butą, davė jam rankšluostį. G. L. po šių smūgių sudavimo bendravo su atvykusiais policijos pareigūnais. Vėliau vakaro eigoje A. B. buvo agresyviai nusiteikęs, smurtavo beveik prieš visus vakarėlio dalyvius, todėl T. V. ir A. D. iš vakarėlio išėjo, o G. L. tuo metu buvo gyvas.

4.3. Apelianto teigimu, T. V. nepagrįstai turi atsakyti už A. B., nuolat smurtavusio prieš G. L., veiksmus. Būtent A. B. viso vakaro metu, be jokio išankstinio susitarimo su T. V., atliko smurtinius veiksmus į G. L. galvą, kas ir buvo pastarojo mirties priežastimi. Net ir nepritardamas A. B. veiksmams, T. V. negalėjo užkirsti jiems kelio. Iš kaltinamojo akto turinio galima spręsti, jog T. V. nusikaltimą padarė neveikimu, tačiau objektyviai nužudymas neveikimu įmanomas tik tais atvejais, kai asmuo turi pareigą ir galimybę atitinkamai veikti, t. y. rūpintis kitu žmogumi, ir tos pareigos neatlieka. Tais atvejais, kai asmuo neatlieka jokių veiksmų, o tik stovi šalia draugų, kurie auką muša, jis galėtų būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tik pagal BK 238 straipsnį už nepranešimą apie jam žinomą, daromą arba jau padarytą labai sunkų nusikaltimą.

4.4. Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog T. V. ir A. D., matydami A. B. veiksmus, suduodant smūgius koja nukentėjusiajam į galvą, prisijungė prie A. B. ir tokiems jo veiksmams pritarė. T. V. tik kelis kartus spyrė į G. L. koją, todėl akivaizdu, kad T. V. veiksmai nėra priežastiniu ryšiu susiję su G. L. mirtimi, nes smūgius į galvą sudavė tik A. B.. Keli T. V. smūgiai į kojas turėtų būti kvalifikuojami kaip nesunkus ar nežymus kūno sužalojimas arba viešosios tvarkos sutrikdymas. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog jei nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą vartojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-423/2006).

4.5. Anot apelianto, norint konstatuoti, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlė ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys tiesiogiai dalyvavę gyvybės atėmimo procese, būtina analizuoti smurto pobūdį, intensyvumą, kas galėtų patvirtinti tyčią nužudyti arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir gyvybės atėmimą. Muštynės, kuriose dalyvavo T. V. truko itin trumpai, tai nebuvo ilgas procesas, per kurį galėjo susiformuoti bendrininkų siekis tyčia nužudyti asmenį, ypač kai T. V. veiksmai apsiribojo tik keliais spyriais į nukentėjusiojo kojas. T. V. veiksmai nebuvo intensyvūs. Suduotais smūgiais T. V. negalėjo tikėtis G. L. mirties. Juo labiau, kad nukentėjusysis buvo sąmoningas ne tik muštynių metu, bet ir vakaro eigoje, bendravo su atvykusiais policijos pareigūnais. T. V. iki konflikto pradžios neturėjo siekio nužudyti G. L., jis tikėjosi pokalbio su asmeniu, kuris iš A. B. pavogė kelis daiktus, vietoje pokalbio prasidėjus muštynėms, T. V. galėjo siekti tik sukelti G. L. fizinį skausmą ar sveikatos sužalojimą. Suduodamas kelis smūgius, T. V. galimai suvokė, kad daro pavojingą veiką kito asmens sveikatai, tačiau smurtinių veiksmų netęsė, nors tokią galimybę turėjo. Priešingai, T. V. padėjo G. L. grįžti į butą. Šios aplinkybės patvirtina, kad T. V. neturėjo tikslo nužudyti nukentėjusiojo.

4.6. Kaip nurodo apeliantas, apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, jog niekas nesiėmė veiksmų, siekiant padėti G. L., o G. L. nuprausimas įvertintas siekiu paslėpti nusikaltimo pėdsakus. Byloje nustatyta, kad T. V. padėjo nukentėjusiajam grįžti į butą, davė rankšluostį apsivalyti kraują dar iki policijos atvykimo, kai dar nebuvo tikslo slėpti nusikaltimo pėdsakus. Toks nuteistojo elgesys vertintinas kaip nuoširdus rūpinimasis nukentėjusiuoju. Juo labiau, kad G, L., būdamas sąmoningas ir bendraudamas su policija, atsisakė pagalbos.

4.7. Priešingai nei konstatuota skundžiamame nuosprendyje, T. V. įvykio metu bijojo A. B., todėl jo veiksmus iš dalies įtakojo baimė. T. V. pažinojo A. B., jam buvo žinomas ir pastarojo agresyvus būdas, be to, jis yra vyresnio amžiaus, viso vakaro metu demonstravo pranašumą prieš kitus asmenis. A. B. grasino T. V., kai šis nerado tabako A. B. namuose. A. B. įvykio vakarą buvo itin agresyviai nusiteikęs, jo veiksmai prieš G. L. nustebino ir išgąsdino T. V..

4.8. Taip pat skunde nurodoma, kad skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo tai, jog T. V. padėjo nukentėjusiajam ir nusikalstamą elgesį įtakojo baimė, kas sudaro pagrindą papildomai nustatyti BK 59 straipsnio 1 dalies 1 bei 5 punktuose numatytas nuteistojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais bei padėjo atskleisti nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į tai, kad nustatytos net trys atsakomybę lengvinančios aplinkybės, pirmosios instancijos teismo nuteistajam T. V. paskirta bausmė vertinama kaip per griežta.

5. Teismo posėdyje nuteistasis A. B. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis A. D. ir jo gynėjas prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo T. V. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. B., nuteistojo T. V., nuteistojo A. D. gynėjo advokato S. Majausko apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

6. Pirmosios instancijos teismas pripažino A. B., A. D. ir T. V. kaltais, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus įvertinęs vadovaudamasis įstatymu. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes nuteistųjų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį kaip nužudymas, padarytas tiesiogine neapibrėžta tyčia. Teisinio pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams dėl nuteistųjų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį ar 284 straipsnį nėra.

7. Baudžiamojoje byloje neabejotinai nustatyta, kad 2018 m. lapkričio 10 d. bendrabučio, esančio (duomenys neskelbtini), penktojo aukšto fojė (hole) ir bute Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sumuštas G. L., kuris tą pačią dieną ligoninėje mirė. Baudžiamojo proceso metu surinkti ir teisme išsamiai ištirti bei tinkamai įvertinti įrodymai patvirtina, kad tiek bendrabučio fojė, tiek bute G. L. smūgius į galvos sritį rankomis ir kojomis sudavė A. B., o A. D. ir T. V. smūgiavo kojomis į kitas nukentėjusiojo kūno vietas.

8. Nuteistasis A. B. apeliaciniame skunde nesutinka, kad jo suduoti smūgiai buvo G. L. mirties priežastimi, apelianto teigimu, nukentėjusysis mirė dėl netinkamo gydymo ligoninėje, todėl jo veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 135 straipsnio 1 dalį.

9. Specialisto išvadoje Nr. M 125/2018(10) nurodoma, kad G. L. mirtis įvyko nuo galvos sumušimo, lydimo poodinių kraujosruvų ir odos nubrozdinimų veide, kraujosruvų antakių, akių vokų, nosies, lūpų, kairio smilkinio, pakaušio-sprando audiniuose, raumenyse, liežuvyje, skeveldrinių nosies kaulų ir kremzlių, kairės akiduobės lūžimų, kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu apie dešinį pusrutulį, smegenėles, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu krauju ir krešuliais, susikaupusiais po kietuoju galvos smegenų dangalu apie dešinį pusrutulį ir smegenėles, perivaskulinėmis kraujosruvomis galvos smegenų požievyje, galvos smegenų, smegenų kamieno ir plaučių pabrinkimu (t. 2, b. l. 26–37). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme ekspertas A. J. patvirtino, kad pagrindiniai sužalojimai, dėl kurių asmuo mirė, buvo galvos srityje (t. 12, b. l. 130). Taigi, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra neabejotinai nustatyta nukentėjusiojo G. L. mirties priežastis – galvos sumušimas, todėl nuteistojo A. B. apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas to nesiaiškino.

10. Nors specialisto išvadoje Nr. M 125/2018(10) konstatuojama, kad sužalojimų visuma nukentėjusiojo galvoje kvalifikuojama sunkiu sveikatos sutrikdymu, ką akcentuoja nuteistasis A. B., tačiau ekspertas teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad šiuo atveju tokie sužalojimai sukėlė G. L. mirtį (t. 2, b. l. 26–37). Dėl priežastinio ryšio kito žmogaus gyvybės atėmimo bylose sprendžiama vertinant įrodymus ir nustatant loginę priežasčių seką, reikalingą išvadai padaryti: ar yra ryšys tarp nustatytos kaltininko veikos ir padarinių, kokie reiškiniai lemia nukentėjusio žmogaus mirtį, ar jie objektyviai ir dėsningai išplaukia iš neteisėtos veikos. Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421-511/2016, Nr. 2K-38-942/2017, Nr. 2K-231-303/2018, Nr. 2K-7-74-788/2019 ir kt.). Tai, kad nukentėjusysis G. L., atvykus policijos pareigūnams, atsisakė medicinos pagalbos, galimai prisidėjo prie padarinių kilimo tuo, kad į patirtus sužalojimus buvo galima laiku sureaguoti, tačiau šiuo atveju nukentėjusiojo nesirūpinimas savo sveikata nelaikytinas aplinkybe, nutraukusia priežastinį ryšį tarp smurtinių veiksmų ir mirties. Kaip nustatyta, atsiradę padariniai buvo tyčinių pakankamai stiprių smūgių pasekmė. Specialisto išvada ir eksperto parodymai patvirtina, kad šie padariniai yra dėsningi – tarp suduotų smūgių ir atsiradusių žalingų padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos G. L. mirčiai, mirtis nukentėjusįjį ištiko būtent dėl sužalojimų galvos srityje, todėl kelti klausimą dėl taikyto gydymo kokybės šiuo atveju nėra jokio teisinio pagrindo, nes jis esminės reikšmės asmenų kaltei neturi.

Žemesnės instancijos teismas

11. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad nei A. B., nei A. D. ir T. V. tikslo nužudyti G. L. neturėjo. Kaip nurodė A. D., jiems grįžtant į butą Nr. (duomenys neskelbtini), A. B. užsiminė, kad G. L. iš jo pavogė tabaką, pinigus ir belaidžio ryšio (angl. wi-fi) modemą, todėl reikia jį „pamokyti“. Iš šių žodžių A. D. suprato, kad reikia pasikalbėti su G. L., išsiaiškinti, ar tikrai jis pavogė šiuos daiktus, ir, šiai prielaidai pasitvirtinus, galbūt suduoti kelis smūgius, kad pastarasis suprastų, ką padarė (t. 11, b. l. 176). Ikiteisminio tyrimo metu A. D. detalizavo pokalbio turinį ir nurodė, kad A. B. pasakė, kad reikės sumušti G. L., nes jis pavogė iš jo 35 Eur ir belaidžio ryšio (angl. wi-fi) modemą. A. B. norėjo, kad A. D. ir T. V. smurtinius veiksmus atliktų bute, tačiau jie nesutiko tai daryti prie pašalinių asmenų, todėl susitarė, kad A. B. atsives G. L. į fojė, suduos jam smūgį į galvą ir tuomet jie suduos smūgius kojomis (t. 8, b. l. 105–108). Nors T. V. susitarimo smurtauti turinio neatskleidė, tačiau taip pat patvirtino, kad pokalbis apie iš A. B. pavogtus daiktus ir siekį išsiaiškinti, kas tai padarė, tarp jų buvo (t. 13, b. l. 10). Tai, kad A. B. A. D. ir T. V. liepė nemušti G. L. į galvos sritį, taip pat patvirtina, kad išankstinio susitarimo dėl mirtinų smūgių sudavimo tarp asmenų nebuvo. Nepaisant to, bendrabutyje pats A. B. sudavė ne mažiau nei septynis pakankamai stiprius smūgius nukentėjusiajam į galvos sritį. Jau nuo pirmojo A. B. smūgio kumščiu G. L. nukrito ant fojė (holo) grindų, tuomet jis sudavė smūgius kojomis į viršutinę nukentėjusiojo kūno dalį, taip pat ir į galvą, galiausiai bute smūgiavo jam į galvą dar 3-4 kartus (t. 13, b. l. 10–13; t. 12, b. l. 32–33, 38, 94–95; t. 11, b. l. 172–179; t. 7, b. l. 94–97, t. 6, b. l. 118–120, 133–136). Specialisto išvadoje Nr. M 125/2018(10) nurodoma, kad sužalojimai G. L. galvoje padaryti gana nemaža jėga, nes rasti skeveldriniai nosies kaulų ir kremzlių lūžiai, kraujo išsiliejimai po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais (t. 2, b. l. 26–37). Taigi, tarp A. B. veiksmų – smūgiavimo į galvą – ir padarinių – G. L. mirties – yra neabejotinai nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys.

12. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir pažeidžiamiausia žmogaus kūno dalis, todėl normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, iš jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-41-697/2015, Nr. 2K-231-303/2018 ir kt.). Byloje nustatyti A. B. padarytos veikos objektyvieji požymiai rodo, kad jis, būdamas suaugęs, suvokdamas savo veiksmų esmę ir prasmę, turėdamas pakankamai gyvenimiškos patirties, suprato, jog suduodamas nukentėjusiajam rankomis ir kojomis į gyvybiškai svarbią vietą – galvą – gali sukelti nukentėjusiojo sveikatai ne tik sunkias, bet ir mirtinas pasekmes. Tai, kad nuteistasis A. B. buvo abejingas savo veikos pasekmėms, patvirtina ir jo elgesys po pirminių smūgių nukentėjusiajam sudavimo – palikęs G. L. gulėti ant fojė (holo) grindų, jis grįžo į butą, slėpė įvykio aplinkybes nuo atvykusių policijos pareigūnų, o vėliau, nepaisant to, kad nukentėjusysis jau gulėjo lovoje ir jo kūną buvo apėmę nevalingi judesiai, sudavė jam į galvą dar 3-4 kartus, po šių smūgių taip pat nebandė jam suteikti jokios pagalbos, o iš buto pasišalino.

13. Apeliaciniame skunde A. B. nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino tos aplinkybės, kad jis įvykio metu buvo ne tik apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau ir vartojęs gydytojo jam paskirtus antidepresantus, dėl ko galimai negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad įvykio metu A. B. šiuos vaistus iš tiesų buvo vartojęs, tokios aplinkybės žinomos tik iš jo žodžių. Ikiteisminio tyrimo metu A. B. buvo atliktas ekspertinis tyrimas ir pateikta specialisto išvada Nr. 93TPK-21/2019, kurioje nurodoma, kad pateiktoje medicininėje dokumentacijoje bei ekspertinio tyrimo metu nėra užfiksuota psichopatalogijos, dėl kurios A. B. negalėtų suprasti aplinkybių, turinčių reikšmės nagrinėjamai bylai, duoti apie tai parodymus, taip pat nenustatyta tokio laipsnio psichikos sutrikimų, kurie gali trukdyti ginti savo teises ir teisėtus interesus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, todėl A. B. netikslinga skirti teismo psichiatrijos ekspertizę (t. 9, b. l. 83). Ekspertiniam tyrimui buvo pateikta UAB „Š. p. s. c.“ ambulatorinė asmens sveikatos istorija, Šakių ligoninės asmens sveikatos istorija, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų gydymo stacionare ligos istorija, kas reiškia, kad ekspertė buvo susipažinusi su A. B. nustatytomis diagnozėmis ir gydymo eiga. A. B. ekspertei ir pats nurodė, kad buvo turėjęs galvos traumą su sąmonės netekimu, kad piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, kad patiria panikos atakas, tačiau apie įvykio metu vartotus vaistus neužsiminė. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad ekspertei buvo žinoma apie A. B. paskirtą gydymą, nes ji turėjo jo medicininius dokumentus. Nepaisant to, ekspertinio tyrimo metu nebuvo užfiksuota psichopatalogijos, dėl kurios A. B. negalėtų suprasti aplinkybių, turinčių reikšmės nagrinėjamai bylai, ekspertė, aprašydama A. B. psichikos būklę, nurodė, kad atminties sutrikimų nekonstatuojama, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju neturi pagrindo abejoti nuteistojo A. B. pakaltinamumu.

Žemesnės instancijos teismas

14. Kaip matyti iš A. B. apeliacinio skundo turinio, jo pozicija dėl nuteistųjų A. D. ir T. V. parodymų vertinimo yra prieštaringa – dalimi jų parodymų A. B. prašo vadovautis, tačiau tuo pačiu nurodo, kad šie nuteistieji jį apkalbėjo, todėl jų parodymai kelia abejonių. Nors A. B. teigia, kad bendrabučio fojė smūgius gulinčiam G. L. į galvos sritį sudavė A. D. ir T. V., be nuteistojo parodymų nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. A. B. veiksmų visuma, t. y. suduotas pirmasis smūgis kumščiu į galvą, kurį sudavęs A. B. pripažįsta, taip pat bute suduoti 3-4 smūgiai į galvos sritį, kurių A. B. taip pat neneigia, leidžia apeliacinės instancijos teismui pagrįstai manyti, kad A. D. ir T. V. nemeluoja, sakydami, kad būtent A. B. gulinčiam ant fojė grindų nukentėjusiajam smūgiavo kojomis į viršutinę kūno dalį – krūtinę, pečius, galvą (t. 11, b. l. 174, 178; t. 13, b. l. 10–11). Tokią išvadą patvirtina ir A. D. bei T. V. teiginiai, kad tokių smurtinių veiksmų atlikimo metu iš buto į fojė išėjęs R. N. kreipėsi būtent į A. B., prašydamas nemušti G. L., tačiau pats gavo nuo A. B. smūgį į veidą. Nors R. N. tokių aplinkybių neprisiminė, tačiau tai, jog kitą dieną, kaip teigia šis liudytojas, jam skaudėjo kaktą, patvirtina A. D. ir T. V. žodžius (t. 5, b. l. 56). Tai, kad R. N. iš tiesų buvo išėjęs į fojė, patvirtina ir liudytojas R. S., nurodydamas, kad būtent jis, girdėdamas muštynių garsus, paprašė R. N. nueiti pažiūrėti, kas ten vyksta (t. 12, b. l. 32). Tokiu būdu, nepaisant to, kiek yra artimi nuteistųjų tarpusavio santykiai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad kiti nuteistieji apkalbėjo A. B., kadangi baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina A. B. teiginių, kad A. D. ir T. V. sudavė smūgius G. L. į galvos sritį.

15. Teisėjų kolegija pritaria Kauno apygardos teismo sprendimui, kad bendrininkai veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia. A. D. ir T. V. abejingumą nukentėjusiojo gyvybei parodo jų veiksmai, kuomet matydami, kad nuo A. B. stipraus smūgio G. L. nukrito ant kieto pagrindo, jie toliau spardė bejėgį nukentėjusįjį. Tai, kad A. D. ir T. V. patys tiesiogiai nukentėjusiajam į galvą nesmūgiavo, nešalina jų atsakomybės bendrininkavus nužudant G. L., nes jie konkliudentiniais veiksmais pritarė A. B. veiksmams prieš nukentėjusįjį. Pirmosios instancijos teismas išdėstė motyvus, kuriais remdamasis pripažino A. D. ir T. V. dalyvavimą nužudyme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms, kurios atitinka bendrininkavimo požymių turinį ir teismų praktikos paradigmą, apibrėžiant nusikaltimo bendravykdytojų veiksmus. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog keli asmenys atsako už nužudymą kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-313/2011, Nr. 2K-482-139/2015). Nepaisant to, kad tarp asmenų susitarimo nužudyti nebuvo, A. D. ir T. V., tiesiogiai matydami intensyvų smurtą prieš G. L., tai, kad dauguma smūgių nukentėjusiajam buvo suduoti į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, savo aktyviais veiksmais prisidėdami prie A. B. veiksmų, sutiko su prieš G. L. naudojamo smurto pobūdžiu, numatė jo padarinius, suprato naudojamo smurto pavojingumą ir jo pasekmes. A. D. apklausos metu nurodė, kad savo noru priėjo prie nukentėjusiojo, kai A. B. jau jį spardė, ir tokiems pastarojo veiksmams tuo metu pritarė (t. 11, b. l. 176). Taigi, A. B. veiksmų nėra pagrindo laikyti vykdytojo ekscesu, kiti du nuteistieji šiuos veiksmus matė ir laisva valia prie jų prisidėjo. Nors A. D. ir T. V. sumuštą G. L. parvedė iš bendrabučio fojė (holo) į butą ir paguldė ant lovos bei padavė rankšluostį kraujui nusivalyti, tačiau jokios realios pagalbos jam nesuteikė, nepaisant to, kad matė, jog nukentėjusiojo sveikatos būklė prastėja – pasireiškia traukuliai, nukentėjusysis ima kosėti ir springti (t. 13, b. l. 10–12; t. 11, b. l. 173, 175). A. D. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jis neturėjo tikslo iškviesti nukentėjusiajam pagalbą, o atvykus policijos pareigūnams A. B. sakė neatidarinėti durų (t. 11, b. l. 173, 179). Galiausiai, matydami tolesnius A. B. smurtinius veiksmus prieš lovoje gulintį G. L., A. D. ir T. V., nors prie šių veiksmų ir neprisidėjo, tačiau jiems kelio taip pat neužkirto, pagalbos nekvietė ir iš buto skubiai pasišalino.

16. Nuteistojo A. D. gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka, kad mirtis nukentėjusįjį ištiko dėl sužalojimų, padarytų bendrabučio fojė, t. y. dėl tų sužalojimų, kuriuos padarant dalyvavo A. D.. Pažymėtina, kad, eksperto A. J. teigimu, šiuo atveju nėra galimybės identifikuoti, nuo kurio smūgio atsirado sužalojimai galvos srityje, jie galėjo būti padaryti mažiausiai septyniais smūgiais (t. 12, b. l. 130). Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad nuteistojo A. B. G. L. suduoti smūgiai bute neabejotinai prisidėjo prie nukentėjusiojo mirties, vis dėlto, iš baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visumos galima daryti išvadą, kad jau fojė nukentėjusysis buvo pakankamai stipriai sumuštas visų trijų nuteistųjų. Pirmiausia, tai, kad smurtiniai veiksmai fojė buvo intensyvūs, patvirtina liudytojo M. M. parodymai, kuris girdėjo, kaip mušamas G. L. šaukė „nemuškit, mane užmušit“ (t. 11, b. l. 169). Be to, A. D. ir T. V. patys patvirtino, kad iš fojė į butą nukentėjusysis pats nebeatėjo, jie padėjo jam atsistoti, atvedė ir paguldė į lovą, nukentėjusiojo veidas buvo kruvinas (t. 13, b. l. 10–12; t. 11, b. l. 173, 175). Sutiktina, kad G. L. buvo apsvaigęs nuo alkoholio – jo lavono kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 2,46 promilės etilo alkoholio, šlapime – 2,99 promilės etilo alkoholio (t. 2, b. l. 26–37), kas turėjo įtakos jo koordinacijai, tačiau prieš smūgių sudavimą pasikalbėti su A. B. jis atėjo savarankiškai. Liudytoja I. K. nurodė, kad atidariusi savo buto duris pamatė, kaip du nepažįstami asmenys už pažastų tempė trečią nepažįstamą asmenį į gretimą butą, tempiamas asmuo buvo nuleidęs galvą, jo rankos kybojo, todėl liudytojai pasirodė, kad jis buvo be sąmonės (t. 11, b. l. 148–149). Tai, kad nukentėjusiojo būklė vis prastėjo patvirtina ir jo elgesys bute – jis nebevartojo alkoholinių gėrimų, gulėjo lovoje, vėliau jam prasidėjo traukuliai, ėmė kosėti ir springti. Taigi, jau iki pakartotinių A. B. smūgių į galvos sritį, nukentėjusiojo organizme buvo prasidėję jo gyvybei pavojingi procesai.

17. Tai, kad nukentėjusysis, atvykus policijos pareigūnams, apie sumušimą nenurodė ir medicinos pagalbos atsisakė, nepatvirtina, kad jo sveikatos būklė buvo gera. Tuo metu G. L. buvo ką tik patyręs smurtinius veiksmus, bute buvo prieš jį smurtavę asmenys, taip pat jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, kas leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusysis negalėjo objektyviai įvertinti patirtų sužalojimų rimtumo ir medicinos pagalbos poreikio.

18. Nors nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde nurodo, kad jo veiksmai kaltinime nėra detalizuoti ir iš kaltinimo turinio galima daryti išvadą, kad jis G. L. nužudė neveikimu, tačiau tokie skundo argumentai yra nepagrįsti. Kaltinime nurodyta, kad, be kita ko, T. V., A. D. ir A. B. bendrais veiksmais spardė G. L. į įvairias kūno vietas, suduodami ne mažiau nei 21 smūgį. Iš tokios kaltinimo formuluotės akivaizdu, kad T. V. veiksmai buvo aktyvūs ir apie neveikimą kalbėti nėra pagrindo. Negana to, baudžiamojo proceso metu buvo nustatyta, kad T. V. ir A. D. sudavė smūgius nukentėjusiajam į apatinę kūno dalį. Kur tiksliai ir kiek smūgių sudavė T. V. nustatyti nėra galimybės, kadangi ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė, kad sudavė ant grindų gulinčiam nukentėjusiajam 1-3 smūgius koja į šlaunį ir sėdmenis (t. 7, b. l. 83–86, 96, 116), pirmosios instancijos teisme T. V. tvirtino tik koja sudavęs nukentėjusiajam į šlaunį ne daugiau nei 2 kartus (t. 13, b. l. 10-11), A. D. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad T. V. sudavė 2-3 smūgius G. L. į šlaunis ar sėdmenis (t. 8, b. l. 105–108), teisminio nagrinėjimo metu A. D. teigė, kad T. V. smūgiavo koja ne daugiau nei 2-3 kartus nukentėjusiajam ties pilvu, šlaunimis (t. 11, b. l. 174, 176). Esant tokiems duomenims, kaltinimo formuluotė dėl bendrų smūgių sudavimo yra pagrįsta, o pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis aptartais asmenų parodymais, pagrįstai konkretizavo, kad T. V. smūgiai buvo suduoti į gyvybiškai nesvarbias kūno vietas, o būtent į apatinę nukentėjusiojo kūno dalį, tačiau tai nuteistojo kaltės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nepaneigia.

19. Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors A. D. bei T. V. ir nesudavė nukentėjusiajam smūgių į galvą, bet, atlikę kitus veiksmus, pritarė A. B. intensyviam smurtui prieš G. L., todėl nuteistieji nužudymą padarė veikdami bendrininkų grupe ir būdami nužudymo bendravykdytojais. Panaudoto smurto pobūdis (smūgiai kojomis, rankomis, nukentėjusiajam gulint ant žemės, lovoje), intensyvumas ir lokalizacija (į galvą, veidą, krūtinę, pilvą, rankas, kojas), pagalbos nukentėjusiajam nesuteikimas, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, įrodo nuteistųjų susiformavusią neapibrėžtą tyčią nužudyti G. L..

20. Vadovaujantis šiomis aplinkybėmis, pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistieji veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, nes, suduodami daugybinius stiprius smūgius į galvą bei kitas kūno vietas, nuteistieji neabejotinai siekė arba sunkiai sutrikdyti nukentėjusiojo sveikatą, arba atimti jam gyvybę, šių padarinių nedetalizuodami. Šiuo atveju nuteistieji galimybę atsirasti įvairiems padariniams (sveikatos sutrikdymui ar net mirčiai) numatė bendrai, jų savo sąmonėje nedetalizavo ir vienodai norėjo bet kurio iš jų atsiradimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-40-697/2017). Pažymėtina, kad teisingai nustatęs nuteistųjų tyčios rūšį (tiesioginę tyčią), teismas tuo pagrindė ir A. D. bei T. V. bendrininkavimą padarant nužudymą. Esant išdėstytoms aplinkybėms, nuteistųjų padarytą nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį ar 284 straipsnį nėra teisinio pagrindo, nes jų veiksmuose yra nustatyti visi BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai.

21. Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad G. L. pirmas sudavė smūgį A. B.. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad jam buvo nustatyta muštinė žaizda lūpoje (t. 9, b. l. 73), tačiau nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad šis sužalojimas atsirado dėl G. L. veiksmų. Atvirkščiai, liudytojas R. S., matęs, kaip G. L. išeina į bendrabučio fojė pasikalbėti su nuteistaisiais, neįvardino jokių nukentėjusiojo smurtinių veiksmų prieš A. B. (t. 12, b. l. 32). Svarbu atkreipti dėmesį, kad įvykio vakarą A. B. smurtavo ir prieš R. S., S. J., R. N., o kitą dieną – prieš P. Ž., todėl sužalojimas lūpoje nuteistajam galėjo būti padarytas kontakto su bet kuriuo iš šių asmenų metu. Kaip teisingai nurodoma A. B. apeliaciniame skunde, A. D. iš tiesų parodė, kad G. L., gulėdamas lovoje, koja kliudė A. B. nugarą (t. 11, b. l. 173), tačiau, pirmiausia, tai buvo nevalingas nukentėjusiojo kūno judesys, o ne sąmoningas smūgiavimas, be to, šis veiksmas niekaip negalėjo padaryti muštinės žaizdos A. B. lūpoje.

22. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. nesutinka, kad slapto sekimo metu Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje užfiksuotuose pokalbiuose yra girdimas jo balsas. Kaip matyti iš slapto sekimo protokolo turinio (t. 4, b. l. 120–122), slapto sekimo metu buvo užfiksuoti pokalbiai tarp trijų asmenų, esančių skirtingose sulaikymo kamerose ir bendraujančių per ventiliacijos angas, šie asmenys vadino vieni kitus vardais, t. y. Taučiumi, Aivaru ir Audriu, iš ko galima daryti išvadą, kad pokalbiai vyko tarp T. V., A. D. ir A. B.. Tai patvirtina ir pokalbių turinys – buvo minimi Šakiai ir A., t. y. A. I., kuris įvykio metu buvo atėjęs į bendrabutį ieškoti savo draugų A. D. ir T. V.. Įvertinus šias faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad slapto sekimo metu užfiksuotuose pokalbiuose dalyvavo ir ikiteisminio tyrimo metu parodymų neduoti prašė būtent A. B.. Kad tokio pobūdžio pokalbiai areštinėje vyko, apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir nuteistojo A. D. gynėjas. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų, būtent A. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymus atsisakė (t. 10, b. l. 121, 140).

23. Nors, nuteistojo teigimu, aptariami garso įrašai pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamai ištirti, iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad teismas, garsindamas bylos medžiagą, išvardino bylos lapus, kuriuose yra duomenys dėl slapto sekimo, taip pat paklausė proceso dalyvių, ar yra prašymų kuriuos nors dokumentus papildomai perskaityti, tačiau tokių prašymų pareikšta nebuvo (t. 12, b. l. 136–137). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, A. B. nurodė neprisimenantis, kodėl A. D. ir T. V. liepė apklausiamiems nieko nesakyti (t. 13, b. l. 17). Taigi, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu A. B., dalyvaujant ir jo gynėjai advokatei A. Ručienei, garso įrašų autentiškumo neginčijo ir jų ištirti neprašė, tokį klausimą iškėlė tik apeliaciniame skunde. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad nors pirmosios instancijos teismas slapto sekimo metu užfiksuotus pokalbius ir pripažino įrodymu, tačiau motyvuose dėl A. B. kaltės jų neminėjo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, net ir nelaikant šių duomenų įrodymais, baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai kitų A. B. kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumas šiuo atveju jokių abejonių nekelia.

Dėl bausmių

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – vadovaujantis įstatymu išsamiai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą, skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).

25. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. B. bausmę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, vadovavosi bausmės individualizavimo principu bei atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. A. B. padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nusikaltimas yra smurtinio pobūdžio, padarytas pasinaudojant mažareikšme dingstimi – neva nukentėjusiojo padaryta A. B. turto vagyste, sukėlė neatkuriamą žalą – žmogaus mirtį. Nusikalstama veika padaryta tiesiogine neapibrėžta tyčia ir yra baigta. Iki šio nusikaltimo padarymo A. B. Airijoje buvo teistas du kartus, Lietuvos Respublikoje – tris kartus, taip pat ir už smurtinio nusikaltimo padarymą, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas (t. 9, b. l. 22–28), administracine tvarka per dvejus metus buvo baustas daugiau nei 20 kartų (t. 9, b. l. 23–63), iki sulaikymo niekur nedirbo (t. 9, b. l. 67). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. B. bausmę, įvertino visas apeliaciniame skunde nurodomas nuteistojo asmenybę teigiamai charakterizuojančias aplinkybes, t. y. įkalinimo įstaigos pateiktus duomenis, taip pat tai, kad jis yra vedęs, turi nepilnametę dukrą, palaiko santykius su artimaisiais. Konstatuoti, kad šios aplinkybės buvo įvertintos netinkamai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Svarbu pažymėti, kad šiuo metu vykstantys nuteistojo elgesio pokyčiai, kuriuos patvirtina ir A. B. gynėjos apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi duomenys, neabejotinai vertinami teigiamai, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę.

26. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, svarbu pažymėti, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tada, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-324-303/2015, Nr. 2K-261-489/2018 ir kt.). Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, ikiteisminio tyrimo metu A. B. atsisakė duoti parodymus ir dėl kaltės nepasisakė (t. 10, b. l. 121, 140). Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu A. B. sutiko duoti parodymus ir išreikšti savo poziciją dėl kaltės tik po kitų įrodymų tyrimo (t. 11, b. l. 128). Nors duodamas parodymus jis ir nurodė, kad kaltę pripažįsta, tačiau iš parodymų turinio akivaizdu, kad nuteistasis stengėsi sumenkinti savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, neigė atlikęs kai kuriuos veiksmus, t. y. smūgiavęs gulinčiam ant grindų G. L. į galvos sritį, kaltę dėl šių veiksmų atlikimo siekė perkelti kitiems bendrininkams, tvirtino, kad nuo jo smūgių asmuo negalėjo mirti (t. 13, b. l. 13–17). Tokių nuteistojo parodymų teismas negali laikyti prisidėjusiais prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo, todėl pirmosios instancijos teismas A. B. prisipažinimą pagrįstai laikė padarytu tik dėl baudžiamojo proceso metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Esant nurodytoms aplinkybėms, pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą aplinkybę nuteistojo atsakomybę lengvinančia nėra teisinio pagrindo.

27. Nors apeliaciniame skunde prašoma pripažinti A. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir tai, kad jis atlygino nukentėjusiajai 500 Eur dydžio žalą, tačiau ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nuteistajam jau yra pripažinta pirmosios instancijos teisme ir įvertinta bausmės skyrimo metu.

28. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė dvi nuteistojo A. B. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, t. y. tai, jog nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir veikdamas bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai). Aptariant A. B. kaip bendrininko vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme, pažymėtina, kad jis veikė aktyviausiai iš visų nusikaltimo padaryme dalyvavusių asmenų, buvo smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį iniciatorius, juos atliko keliais etapais, smūgiavo į gyvybiškai svarbią vietą – galvą.

29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgus į visas išdėstytas aplinkybes, t. y. į nuteistojo vaidmenį, jo atliktų smurtinių veiksmų pobūdį ir pavojingumą, polinkį nesilaikyti įstatymų reikalavimų, nustatytas atsakomybę sunkinančias aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. B. paskirta teisinga bausmė. Nors nuteistajam nustatytas bausmės dydis yra didesnis nei BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis, tačiau tokia bausmė yra proporcinga padarytai nusikalstamai veikai bei nuteistojo asmenybei, todėl mažinti bausmės dydžio nėra teisinio pagrindo.

30. Apeliaciniame skunde prašoma pripažinti nuteistojo A. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad pastarasis gydosi nuo priklausomybių. Kaip teisingai nurodo apeliantas, ši aplinkybė nėra įtraukta į BK 59 straipsnio 1 dalyje numatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašą, tačiau teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes (BK 59 straipsnio 2 dalis). Paprastai tokios aplinkybės turi rodyti mažesnį padarytos nusikalstamos veikos ar kaltininko asmenybės pavojingumą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad asmens savanoriškas gydymasis nuo priklausomybių yra skatintinas, tačiau negali būti vertinamas atsietai nuo kitų savo svarba itin reikšmingų aplinkybių, darančių įtaką skiriamos bausmės individualizavimui. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. D. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis gydosi nuo priklausomybės psichoaktyvioms medžiagoms priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenėje VšĮ ,,V. š.“, tačiau teismas taip pat išsamiai aptarė ir kitas nuteistojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, t. y. tai, kad A. D. nusikalto būdamas teistas už nusikaltimus, kuriuos padarė būdamas nepilnamečiu, tuo pačiu ir už smurtinį nusikaltimą, teistumams neišnykus, vos po trijų mėnesių po nuosprendžio paskelbimo, bausmę atliko jau vykstant šios bylos nagrinėjimui teisme, nes nesilaikant Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nuosprendžiu paskirto bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų, 2019 m. balandžio 23 d. bausmės vykdymo atidėjimas A. D. buvo panaikintas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad atlikti gydymosi nuo alkoholizmo kursą A. D. buvo įpareigotas jau 2017 m. rugsėjo 6 d., atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės BK 93 straipsnio pagrindu, Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. kovo 8 d. nuosprendžiu jam buvo uždrausta vartoti psichiką veikiančias medžiagas, administracinių nusižengimų bylose jam buvo paskirti įpareigojimai dalyvauti narkomanijos bei alkoholizmo prevencijos kursuose (t. 8, b. l. 22–32, 33–37; t. 7, b. l. 123–128). Taigi, A. D. jau ilgą laiką turėjo priklausomybės problemas, tačiau, net ir esant paskirtiems teismų įpareigojimams, jų efektyviai nesprendė, labai sunkų nusikaltimą, už kurį yra nuteistas šioje byloje, jis padarė būdamas apsvaigęs, sukeltos negrįžtamos pasekmės – žmogaus mirtis. Taigi, minėtas gydymasis šiuo atveju negali būti pripažįstamas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tai yra tik vienas iš faktorių, į kurį atsižvelgtina parenkant bausmę bei jos trukmę. Pirmosios instancijos teismas šį faktą įvertino kartu su kitais bausmės individualizavimui reikšmingais duomenimis ir A. D. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu artimą BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytam minimumui. Kitaip vertinti šių duomenų teisėjų kolegija neturi pagrindo. Kartu pažymėtina, kad gydymo nuo priklausomybių paslaugos yra teikiamos ir įkalinimo įstaigoje.

31. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punktą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama, kai kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių tada, kai jis aktyviais veiksmais siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-1073/2020 ir kt.). Nuteistasis T. V. apeliaciniame skunde prašo įvertinti tai, kad jis padėjo nukentėjusiajam G. L. iš bendrabučio fojė grįžti į butą bei davė rankšluostį kraujui nusivalyti, ir pripažinti šį elgesį jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Toks T. V. elgesys iš tiesų reiškia, kad jis nebuvo visiškai abejingas nukentėjusiojo likimui, vis dėlto, realia pagalba negali būti laikomas. Nei smurtinių veiksmų fojė, nei bute atlikimo metu nuteistasis T. V. nebandė įsiterpti į įvykių eigą ir užkirsti kelią galimų sunkių padarinių kilimui, atvirkščiai, smurtą naudojo pats. Žinodamas, kad buvo suduoti smūgiai G. L. į galvą, nuteistasis atvykusių policijos pareigūnų apie tai neinformavo, matydamas, kad nukentėjusiojo būklė prastėja, nekvietė medicinos pagalbos, vietoje to, kai A. B. vėl ėmė smurtauti prieš nukentėjusįjį, iš buto pasišalino. Taigi, T. V. elgesys šiuo atveju neatitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų sąlygų.

32. Nors apeliaciniame skunde taip pat prašoma pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą aplinkybę nuteistojo T. V. atsakomybę lengvinančia, tačiau baudžiamojoje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nusikalstama veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos. T. V. su A. B. susitiko laisva valia, norėdamas gauti svaigalų, į bendrabutį tuo pačiu tikslu taip pat ėjo savo noru. Nepaisant to, kad A. B. grasino T. V., kai šis A. B. namuose nerado tabako, tačiau, akivaizdu, kad šio grasinimo T. V. nelaikė realiu, nes vėl kartu su A. B. grįžo į bendrabutį, net ir žinodamas, kad bus aiškinamasi dėl galimai pavogto turto. Galiausiai, matydamas A. B. pirmąjį smūgį nukentėjusiajam į galvos sritį, T. V. iš įvykio vietos nepasišalino, o prisijungė prie smurtinių veiksmų. Nors apeliantas nurodė, kad A. B. juos su A. D. pakvietė prieiti tuo metu, kai pats jau buvo sudavęs nukentėjusiajam (t. 13, b. l. 10–11), A. D. teigimu, jis prie nukentėjusiojo priėjo savo noru (t. 11, b. l. 176). Po smurtinių veiksmų atlikimo fojė T. V. taip pat nepriėmė sprendimo palikti butą, o grįžo į vakarėlį, kas reiškia, kad baimės A. B. tuo metu jis nejautė. Esant išdėstytoms aplinkybėms, nėra jokio pagrindo kalbėti apie psichinę ar fizinę prievartą, dėl kurios T. V. padarė nusikalstamą veiką.

33. Taigi, nesant jokių naujų reikšmingų duomenų, nepripažinus nuteistojo T. V. prašomų aplinkybių jo atsakomybę lengvinančiomis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, tinkamai vadovavosi bausmės individualizavimo principu, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir paskyrė teisingą laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu artimą BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytam minimumui.

Dėl bausmės atlikimo vietos

34. Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 m. kovo 24 d. buvo gautas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos teikimas, kuriuo prašoma patikslinti nuteistajam A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą, kadangi pirmosios instancijos teismas nustatė šią bausmę atlikti pataisos namuose, o pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 83 straipsnio 1 dalį pilnamečiai asmenys, nuteisti už labai sunkius nusikaltimus, laisvės atėmimo bausmę atlieka kalėjimuose.

35. A. B. laisvės atėmimo bausme nuteistas už labai sunkaus nusikaltimo padarymą ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu šią bausmę A. B. paskirta atlikti pataisos namuose. BK 50 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirosiose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose; bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Ši nuostata 2019 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. XIII-2263 buvo pripažinta netekusia galios. BK 50 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) pripažinus netekusia galios, teismui, paskyrusiam laisvės atėmimo bausmę, neliko pareigos nustatyti jos atlikimo vietos. Laisvės atėmimo bausmės atlikimo vieta nustatyta BVK ir ją lemia padaryto nusikaltimo, už kurį asmuo nuteisiamas, kategorija, nurodyta BK 11 straipsnyje.

36. BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Šios taisyklės išimtys nustatytos BK 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse: veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims (2 dalis); baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios (3 dalis).

37. Konkretaus nuteistojo už labai sunkų nusikaltimą požiūriu BK 50 straipsnio 3 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) buvo nustatytas nuteistajam palankesnis teisinis reguliavimas nei teisinis reguliavimas, susiformavęs šią dalį pripažinus netekusia galios, nes pagal BVK 83 straipsnio 1 dalį nuteistieji laisvės atėmimu už labai sunkų nusikaltimą visais atvejais bausmę atlieka kalėjime, o pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų teisinė padėtis yra palankesnė nei šią bausmę atliekančiųjų kalėjime.

38. Minėta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, nors ir nenurodant sprendimo motyvų, nuspręsta, jog A. B. laisvės atėmimo bausmę turi atlikti pataisos namuose. Labai sunkų nusikaltimą nuteistasis padarė 2018 m. lapkričio 10 d., t. y. iki 2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 straipsnio, kuriuo BK 50 straipsnio 3 dalis buvo pripažinta netekusia galios, įsigaliojimo, todėl, vadovaudamasis BK 3 straipsnio 1 dalimi, 50 straipsnio 3 dalimi (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), teismas turėjo įgaliojimus nuspręsti, kad už labai sunkų nusikaltimą paskirtą laisvės atėmimo bausmę nuteistasis turi atlikti pataisos namuose. Taigi, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo tikslinti laisvės atėmimo vietą, nustatant, kad A. B. bausmę turi atlikti kalėjime, kaip to prašo įkalinimo įstaiga, nes tokiu būdu būtų bloginama nuteistojo teisinė padėtis ir netinkamai taikomas baudžiamasis įstatymas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. B., nuteistojo T. V., nuteistojo A. D. gynėjo advokato Sauliaus Majausko apeliacinius skundus atmesti.

Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos teikimo netenkinti.

Teisėjai Albinas BielskisVirginija LiudvinavičienėRegina Pocienė