Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo UAB „Karkasa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutarties, kuria panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Karkasa“ ieškinį atsakovui UAB „KIV“ dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Civilinėje byloje pagal UAB „Karkasa“ ieškinį atsakovui UAB „KIV“ dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, skolos už atliktus darbus ir parduotas medžiagas priteisimo, Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2012 m. gegužės 7 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones –atsakovo piniginių lėšų bankų sąskaitose, o jų nesant – kilnojamojo ar nekilnojamojo turto areštą 47 815,77 Lt sumai.

Teismas, įvertinęs atsakovo išdėstytus argumentus, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes apie UAB „KIV“ finansinę būklę, į tai, kad ieškinio reikalavimo apimties mastas nesudaro pagrindo atsakovui vengti atsiskaityti su ieškovu, nes jo turtinė padėtis neduoda pagrindo abejonėms dėl teismo sprendimo įvykdymo galimybės ieškinio tenkinimo atveju, bei vadovaujantis šalių civiliniame procese lygiateisiškumo ir rungimosi principais (CPK 12, 17 str.), padarė išvadą, jog skundas yra pagrįstas, ir netikslinga taikyti atsakovo atžvilgiu laikinųjų apsaugos priemonių, taip ribojant jo galimybes be galimų sutrikimų vykdyti ūkinę komercinę veiklą, atsiskaitinėti su valstybės institucijomis, laisvai disponuoti savo lėšomis bankų sąskaitose.

Atskirasis skundas grindžiamas tuo, kad atsakovas teismui nepateikė duomenų apie savo esamą finansinę padėtį, jis tik pateikė teismui informaciją apie tai, kokia atsakovo finansinė padėtis buvo 2010-12-31, todėl teismas, vadovaudamasis tokiais duomenimis, neturėjo panaikinti laikinųjų apsaugos priemonių.

Tiek pagal 2010-12-31, tiek pagal 2011-12-31 atsakovo įmonės balansą atsakovo įsipareigojimai viršijo pusę į atsakovo balansą įrašyto turto vertės, tokia jo būsena atitinka nemokios bendrovės kriterijus pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro ieškovo atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320, 338 str.).

Civilinio proceso kodekso 144 str. 1 d. nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Remiantis šia proceso teisės norma, suinteresuoto asmens prašymu teismas sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio patenkinimo atveju, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Jeigu teismas padaro išvadą, kad yra teisinės prielaidos pripažinti, jog teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas, jis turi teisinį pagrindą taikyti tokio pobūdžio priemones.

Teismų praktikoje kaip viena iš teisinių prielaidų, kuri sudaro pagrindą pripažinti, kad teismo sprendimo vykdymas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti apsunkintas, pripažįstama didelė ieškinio suma. Vis dėlto ieškinio sumos dydį reikia vertinti ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgiant į konkretaus asmens finansines galimybes, patikimumą verslo santykiuose, reputaciją ir kitas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-82/2008).

Pažymėtina, kad atsakovas, nesutikdamas su 2012-05-07 teismo nutartimi, pateikė teismui įmonės balansą už 2010 m., iš kurio matyti, kad įmonė turėjo turto už 1 343 131 Lt, iš kurio materialusis turtas sudarė 1 090 660 Lt, trumpalaikis turtas – 252 471 Lt (iš jo pinigai ir piniginiai ekvivalentai – 186 296 Lt), pagal pelno (nuostolių) ataskaitą grynasis pelnas sudarė 6 493 Lt, pardavimo pajamos – 599 214 Lt (b.l. 56). Esant tokiems duomenims, iš kurių matyti, kad įmonė vykdo ūkinę komercinę veiklą, gauna iš jos pajamų, veikia pelningai, be to, turi pakankamai turto, kad galėtų patenkinti galimai ieškovui palankų teismo sprendimą, pirmosios instancijos teismui buvo pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad nėra būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo piniginių lėšų ar turto atžvilgiu. Tai, kad, pasak apelianto, atsakovo pateikti duomenys neatspindi prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių dienai esančios įmonės turtinės padėties, nesudaro pagrindo pritaikyti atsakovui laikinųjų apsaugos priemonių, nes apeliantas atskiruoju skundu ir prie jo pridėtais dokumentais nepaneigė teismo padarytų išvadų, jog šiuo atveju nėra būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kaip matyti iš ieškovo į bylą pateikto UAB „KIV“ balanso už 2011 m., kuris gautas iš CREDITINFO (b.l. 5-6), tačiau atitinkantis viešame registre pateiktus finansinės atskaitomybės duomenis, atsakovo turtas sudarė 2 112 725 Lt, iš jo ilgalaikis turtas – 1 100 841 Lt, o trumpalaikis turtas – 1 011 884 Lt (123 674 Lt sudarė pinigai ir pinigų ekvivalentai), pagal pelno (nuostolių) ataskaitą grynasis pelnas sudarė 48 232 Lt, o pardavimo pajamos – 2 117 786 Lt. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovui pareikštas 47 815,77 Lt dydžio finansinis reikalavimas, lyginant su atsakovo turimu turtu, gaunamomis pajamomis, nėra didelis (CPK 185 str.). Tai, kad, pasak apelianto, padidėjo atsakovo prisiimti įsipareigojimai, kad jie, lyginant su turimo turto verte, viršija pusė į atsakovo balansą įrašyto turto vertės, kas atitinka nemokios įmonės kriterijus, nesudaro pagrindo pripažinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, kadangi nagrinėjamoje byloje neanalizuojama įmonės finansinės būklė nemokumo aspektu, o sprendžiama ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjant tarp šalių kilusį ginčą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei skolos priteisimo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nes nebuvo objektyvios grėsmės ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir tokiu būdu užtikrinti tik vienos šalies turtinius interesus, tačiau nepagrįstai bei neproporcingai suvaržant kitos šalies turtinius interesus, neatitiktų laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiamų tikslų, pažeistų teisingumo, ekonomiškumo principus.

Apeliacine tvarka išnagrinėjus ieškovo UAB „Karkasa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutarties, pagrindų, įtvirtintų CPK 329 bei 330 str., dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 str. 2 d. numatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 338 str.). Todėl ieškovo atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartį palikti nepakeistą.