- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-21
- Bylos Nr.
- I-2525-342/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02938-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Aušrelė Mažrimienė
- Pareiškėjas
- M. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
2019 m. kovo 19 d. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. Š. (toliau – ir pareiškėjas) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, (toliau – ir atsakovė) 700 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 3).
Pareiškėjas nurodo, jog laikotarpiu nuo 2017-05-26 iki 2017-12-11 (toliau – ir ginčo laikotarpis) atliko bausmę Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pataisos namai), pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Teigia, kad bausmę atliko perpildytuose Pataisos namuose bei kamerų tipo patalpose; kalėjo kamerose nuo Nr. 1 iki Nr. 26, nesilaikant ploto normų reikalavimų. Pažymi, kad kamerų baldai apsunkino laisvą judėjimą. Nurodo, kad gyvenamosiose kamerose buvo drėgna, šalta, nes langai buvo netvarkingi ar jų nebuvo. Pažymi, kad gyvenamosiose patalpose ant sienų buvo pelėsis ir drėgmė, dėl kurios buvo drėgna patalynė, ant kurios miegojo. Teigia, kad dėl blogos oro šalinimo sistemos kamerose trūko gaivaus oro; grotos ant langų į patalpas neįleisdavo pakankamai oro ir natūralios dienos šviesos. Akcentuoja, kad netinkamomis sąlygomis praleido apie 8 mėn., dėl nurodytų sąlygų sutriko miego ritmas, prabunda naktimis, blogai miega, tapo nervingas, pats kreipėsi į gydytojus ir psichiatrus, nes sutriko psichika. Pažymi, kad ant kūno atsirado išbėrimai, dėl kurių paskirtas maudymasis kas 2 dienas. Teigia, kad dušo patalpose buvo pelėsis, nešvaru, sulaužyti dušo kranai, atsirado grybelis, per kurį turėjo vaikščioti basomis kojomis, nes administracija neužtikrino guminių kilimėlių dušuose. Dėl nurodytų sąlygų tapo nervingas, sutriko psichika, sumažėjo bendravimo ypatumai. Akcentuoja, kad kamerų inventorius senas ir netvarkingas, sulaužytos spintelių, kuriose laikė daiktus, durys. Nurodo, kad pasivaikščiojimų kiemeliuose ant sienų buvo pelėsis, jie buvo purvini, šiukšlės nebuvo nešamos laiku, todėl buvo blogas kvapas.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepimu (b. l. 15 - 18) su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas už rėžimų reikalavimų pažeidimus atliko bausmę Pataisos namų 2-ame sektoriaus kamerų tipo patalpose; nurodo laikotarpius ir kamerų tipo patalpas, į kurias pareiškėjas buvo paskirtas ginčo laikotarpiu. Teigia, kad nuobaudų atlikimą uždarosios zonos kamerose lėmė nuteistojo elgesys ir jo paties valia. Daro išvadą, kad minimaliai tenkančio vienam kalinamam kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Pažymi, kad jokie teisės aktai nenumato tokio skaičiavimo būdo, apie kurį kalba pareiškėjas. Teigia, kad koks inventorius buvo kiekvienoje kameroje ir jų kiekis įstaigoje nekaupiama. Tvirtina, kad kamerose, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, įrengta mechaninė vėdinimo sistema; kameras papildomai galima vėdinti per atidaromus langus. Mano, kad santykinė oro drėgmė padidėja patalpas netinkamai vėdinant; padidėjus santykinei oro drėgmei patalpose gali atsirasti pelėsis. Pažymi, kad pelėsį privalo naikinti kamerų būriuose esantys budėtojai jiems išduodamomis dezinfekavimo priemonėmis. Akcentuoja, kad patalpas turi tvarkyti ir valyti ten apgyvendinti nuteistieji. Pažymi, kad užtikrina tinkamą temperatūros ir drėgmės palaikymą kamerose; esant būtinumui išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Teigia, kad patalynė nuteistiesiems keičiama kartą per savaitę. Nurodo, kad pareiškėjas dėl drėgnos patalynės į Ūkio skyrių nesikreipė. Pažymi, kad Pataisos namų 2 – ojo sektoriaus langai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Teigia, kad užtikrina teisės aktuose nustatytą gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą, o gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis. Pažymi, kad 2- ojo sektoriaus dušinė tvarkinga. Nurodo, kad pasivaikščiojimų kiemelių sienos nuolat veikiamos atmosferos poveikio ant jų susidaro nedideli samanų ir kerpių plotai, tačiau sienos nuolatos valomos. Pažymi, kad kasdien atliekama uždarosios kamerų techninė apžiūra; užfiksuoti pažeidimai šalinami nedelsiant. Mano, kad pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai nėra gyvybiškai pavojingi ir nėra susiję su gyvenimo sąlygomis. Mano, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretūs. Pažymi, kad tam tikras nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje (minėta, toliau – ir Pataisos namai).
Dėl viešosios atsakomybės sąlygų
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Dėl minimalaus gyvenamojo ploto
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo Pataisos namuose sąlygų, kai gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
EŽTT praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios” Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją ir kt.).
EŽTT naujausioje praktikoje (žr., 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, be to, ir nacionaliniai standartai labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje penitenciarinių įstaigų sistemoje.
Atsižvelgęs į teismų praktiką ir ploto kriterijaus reikšmę vertinant visas kalinimo sąlygas, EŽTT minėtoje M. byloje nusprendė, kad kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m. daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Tačiau tam tikrais atvejais kalinimo sąlygų kumuliatyvus poveikis gali tokią prezumpciją paneigti. Tuomet įrodinėjimo našta tenka atsakovui, kuris gali paneigti šią prezumpciją, pagrįsdamas, kad buvo veiksnių, galėjusių adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: a) reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; b) toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; c) pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių. Kai vertinamas kalinimas kalėjimo kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m., Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Teismas taip pat pabrėžė, kad atvejais, kai kalinamam asmeniui suteikiama daugiau nei 4 kv. m. ploto daugiavietėje kameroje ir dėl to nekyla asmeninės erdvės stokos klausimas, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygų adekvatumą Konvencijos 3 straipsnio prasme išlieka aktualūs kiti kalinimo sąlygų aspektai.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad nacionaliniai teisės aktai – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės – neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus gyvenamosios patalpos ploto norma, neįskaičiuoti joje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Todėl į tai atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus minėto nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017-06-20 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Kai asmeniui tenkantis plotas yra toks mažas, kad neatitinka EŽTT praktikoje taikomo 3 kv. m. standarto, itin mažas faktiškai pareiškėjui tenkantis plotas vertintinas kaip EŽTT formuojamų standartų pažeidimas.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (minėta, toliau – ir Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. vienam žmogui.
Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.
Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo gyvenamosiose patalpose, kuriuose laisvės atėmimo bausmę vertinamuoju laikotarpiu atliko pareiškėjas, gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundu prašo priteisti neturtinę žalą už netinkamas sąlygas, kalint Pataisos namų 2 – ame sektoriuje. Iš 2018-12-20 Duomenų apie nuteistąjį (b. l. 18A – 19A) matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu (nuo 2017-05-26 iki 2017-12-11 ) į Pataisos namus iš Lukiškių TIK atvyko 2017-05-19, išvyko – 2017-08-23; iš Pataisos namų 3 – o sektoriaus atvyko – 2017-09-25, 2017-10-16 išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių, į Pataisos namus atvyko 2017-10-19, 2017-10-30 išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių, į Pataisos namus atvyko 2017-11-02, 2017-11-09 išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių, į Pataisos namus atvyko 2017-11-20. Nurodytas vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas iš atsiliepimo, Pataisos namų 2018-12-27 pažymoje Nr. 42-21876 nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus bei Pataisos namų Ūkio skyriaus 2019-01-02 pažymoje Nr. 77-7 nurodytų gyvenamųjų patalpų ploto (b. l. 23, 23A - 24).
Pareiškėjas nuo 2017-06-07 iki 2017-06-19 buvo paskirtas gyventi į uždaros zonos 2 – ojo sektoriaus kamerą Nr. 20, kurios gyvenamasis plotas yra 13,88 kv. m., joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 6,94 kv. m. (t. y., Taisyklių 11¹.2. punktas nepažeistas).
Pareiškėjas nuo 2017-06-19 iki 2017-06-22 buvo paskirtas gyventi į uždaros zonos 2 – ojo sektoriaus kamerą Nr. 10, kurios gyvenamasis plotas yra 8,29 kv. m, joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,145 kv. m. (t. y., Taisyklių 11¹.2. punktas nepažeistas).
Pareiškėjas nuo 2017-07-19 iki 2017-08-02 buvo paskirtas gyventi į uždaros zonos 2 – ojo sektoriaus kamerą Nr. 14, kurios gyvenamasis plotas yra 6,03 kv. m., joje įrengta 1 miegamoji vieta, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 6,03 kv. m. (t. y., Taisyklių 11¹.2. punktas nepažeistas).
Pareiškėjas nuo 2017-08-09 iki 2017-08-22 buvo paskirtas gyventi į uždaros zonos 2 – ojo sektoriaus kamerą Nr. 6, kurios gyvenamasis plotas yra 14,20 kv. m., joje įrengta 3 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,7333 kv. m. (t. y., Taisyklių 11¹.2. punktas nepažeistas).
Pareiškėjas nuo 2017-09-27 iki 2017-10-05 buvo paskirtas gyventi į uždaros zonos 2 – ojo sektoriaus kamerą Nr. 10, kurios gyvenamasis plotas yra 8,29 kv. m., joje įrengta 2 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,145 kv. m. (t. y., Taisyklių 11¹.2. punktas nepažeistas).
Pareiškėjas nuo 2017-10-05 iki 2017-10-12 buvo paskirtas gyventi į uždaros zonos 2 – ojo sektoriaus kamerą Nr. 17, kurios gyvenamasis plotas yra 7,22 kv. m., joje įrengta 2 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,61 kv. m. (t. y., Taisyklių 11¹.2. punktas nepažeistas).
Pareiškėjas nuo 2017-11-21 iki 2017-12-06 buvo paskirtas gyventi į uždaros zonos 2 – ojo sektoriaus kamerą Nr. 5, kurios gyvenamasis plotas yra 13,57 kv. m., joje įrengta 3 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,52333 kv. m. (t. y., Taisyklių 11¹.2. punktas nepažeistas).
Pareiškėjas nuo 2017-12-08 iki 2017-12-11 buvo paskirtas gyventi į uždaros zonos 2 – ojo sektoriaus kamerą Nr. 19, kurios gyvenamasis plotas yra 14,43 kv. m., joje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,6075 kv. m. (t. y., Taisyklių 11¹.2. punktas nepažeistas).
Atsakovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir daro išvadą, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu laikant jį Pataisos namų uždaros zonos 2 – ajame sektoriuje buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m., nustatyta Taisyklių 11¹.2. p.), todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo minėtais laikotarpiais (ABTĮ 56 straipsnis).
Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2018-10-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto užstatyto baldais, pažeidimu.
Dėl patalynės, kamerų apšvietimo ir jų būklės
Pareiškėjas nurodo, kad Pataisos namų gyvenamosiose patalpose ant sienų buvo pelėsis ir drėgmė, dėl kurios drėko patalynė, ant kurios miegojo. Taip pat teigia, kad, gyvenamosiose kamerose buvo drėgna, šalta, nes langai buvo netvarkingi ar jų nebuvo, o dėl blogos oro šalinimo sistemos kamerose trūko gaivaus oro; grotos ant langų į patalpas neįleisdavo pakankamai oro ir natūralios dienos šviesos.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.9 punkte nurodyta, kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai. Nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai” (toliau - HN 134:2015) 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 134:2015 14 punktas nustato, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.
Sprendžiant dėl pareiškėjo argumentų apie nešvarias patalpas ir jose besiveisiantį pelėsį, teismas vadovaujasi HN 134:2015 37 punktu, kuris nurodo, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Švarios ir tvarkingos aplinkos palaikymas priklauso nuo nuteistųjų, įskaitant ir patį pareiškėją, valingos veiklos. Teismas sprendžia, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, galinčių neabejotinai patvirtinti, jog jis negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamus langus ir taip pašalinti drėgmės perteklių patalpose, bei susitvarkyti savo gyvenamąsias patalpas. Patalpose, kurias reguliariai vėdina, tinkamai prižiūri ir tvarko jose gyvenantys asmenys, nebūtų sąlygų perteklinei drėgmei kauptis ir pelėsiui veistis.
Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde nurodytų aplinkybių dėl netinkamų gyvenamųjų patalpų apšvietimo bei būklės nepagrindė įrodymais. Be to, skunde pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė šiuos argumentus, tačiau nedetalizavo jokių su šiais jo teiginiais susijusių aplinkybių, t. y. kokiose patalpose (konkrečiai kuriose kameros) tariamai buvo pelėsis, drėgmė, netinkamas apšvietimas, nebuvo oro, kada (kokiu laikotarpiu, dienomis ir pan.) buvo drėgna patalynė. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą su pareiškėjo teiginiais nesutiko. Nurodė, kad kamerų tipo patalpose įrengta mechaninė vėdinimo sistema; jas papildomai galima vėdinti per atidaromus langus; gyvenamąsias patalpas turi valyti ir prižiūrėti patys nuteistieji; Pataisos namai užtikrina teisės aktuose nustatytą gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą, gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis; langai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus; patalynė keičiama kartą per savaitę; esant būtinybei nuteistiesiems išduodami šildytuvai ir ventiliatoriai. Atsakovės atstovo į bylą pateikta Pataisos namų Ūkio skyriaus 2019-01-02 pažyma Nr. 77-7 (b. l. 23A - 24) patvirtina anksčiau minėtas skunde nurodytas aplinkybes bei tai, kad pareiškėjas į Ūkio skyrių dėl drėgnos patalynės nesikreipė. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo bei kamerų būklės atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, ginčo laikotarpiu būtų apie netinkamas sąlygas informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl drėgnos patalynės, netinkamos langų būklės, nepakankamo apšvietimo, drėgmės ir kamerų būklės iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 straipsnis).
Dėl inventoriaus ir pasivaikščiojimų kiemelių
Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimų kiemeliuose ant sienų buvo pelėsis, jie buvo purvini, šiukšlės nebuvo nešamos laiku, todėl buvo blogas kvapas. Kamerų inventorius senas ir netvarkingas, sulaužytos spintelių, kuriose laikė daiktus, durys.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-06 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nustatyta, kad Pataisos namuose iš esmės įrengiamos šios patalpos: kameros; korpuso vyresniojo pareigūno patalpa; socialinių darbuotojų kabinetai; įrengiant naujus arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamus gyvenamuosius korpusus, nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais kabinetas; tualetas personalui; valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis; jeigu kalėjime nėra įrengtos bendros pirties arba dušinės nuteistiesiems, sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems; pasivaikščiojimo kiemas. Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad kameros bei pasivaikščiojimų kiemeliai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus; pasivaikščiojimų kiemelių sienos nuolat veikiamos atmosferos poveikio ant jų susidaro nedideli samanų ir kerpių plotai, tačiau sienos nuolatos valomos. Taip pat nurodo, kad kamerų tipo patalpose yra metalinė lova (1 vnt. 1 asmeniui), spintelė prie lovos (1 vnt. 1 asmeniui), taburetė ir/arba kėdė ir/arba suolai (pagal poreikį), stalas (1 vnt.), šiukšlių dėžė (1 vnt.), valymo inventorius (1 komplektas), sieninė pakaba arba spinta (ne mažiau kaip po 2 kabliukus 1 asmeniui). Minėtas aplinkybes patvirtina Ūkio skyriaus 2019-01-02 pažyma (b. l. 23A - 24).
Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas skundėsi dėl netvarkingo ir/arba sulaužyto inventoriaus arba jo trūkumo Pataisos namuose. Pareiškėjui ginčo laikotarpiu nesiskundus dėl anksčiau nurodyto netvarkingo inventoriaus, atsakovės atstovui šiuo metu tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius pareiškėjo teiginius. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netvarkingo kamerų inventoriaus atmestini kaip nepagrįsti.
Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18-21 punktai. Šiose teisės normose reikalavimo pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti šiukšlines ir pakabas nėra įtvirtinta. Tačiau, bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka.
Teismas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas, nenurodė kada pasivaikščiojimo kiemelyje buvo blogas kvapas, pelėsis, bei galimai pareiškėjui sukeltų pasekmių neindividualizavo, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo kreipimąsi į atsakovės atstovą dėl netvarkingo pasivaikščiojimo kiemelio, todėl, nesant tokių duomenų, abstraktaus ir niekuo nepagrįsto pareiškėjo tvirtinimo pagrindu nagrinėjamame kontekste atsakovės civilinė atsakomybė yra negalima. Pažymėtina, jog teismas neturi abejoti atsakovės atstovo nurodytomis aplinkybėmis, kad pasivaikščiojimų kiemelių sienos nuolatos valomos. Taigi, atmestini pareiškėjo argumentai dėl netinkamos pasivaikščiojimų kiemelių būklės.
Dėl dušo patalpų
Pareiškėjas teigia, kad dušo patalpose buvo pelėsis, nešvaru, sulaužyti dušo kranai, atsirado grybelis, per kurį turėjo vaikščioti basomis kojomis, nes administracija neužtikrino guminių kilimėlių dušuose. Dėl nurodytų sąlygų tapo nervingas, sutriko psichika, sumažėjo bendravimo ypatumai.
Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Analogiškos nuostatos reglamentuotos Higienos normos HN 134:2015 44 punkte. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, jog yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu, tačiau šios teisės normos nereglamentuoja asmens prausimosi trukmės.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo suteiktas teisės aktuose nustatytos trukmės galimybė pasinaudoti dušu (t. y. pareiškėjui buvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu). Pareiškėjas tik nurodo, kad duše nebuvo švaru, nebuvo guminių kilimėlių, buvo sulaužyti kranai. Akivaizdu, kad anksčiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kartų skaičiaus suteikimo savaime nėra pažeistas. Pataisos namai nurodo, kad duše yra įrengti 4 dušo sieteliai, kurie yra prižiūrimi (sulaužius ar sugadinus nedelsiant taisomi/keičiami). Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į administraciją su nusiskundimais dėl dušo ir jo inventoriaus būklės bei trūkumo, todėl atsakovės atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti.
Dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais moraliniais (dvasiniais) išgyvenimais. Akcentuoja, kad netinkamomis sąlygomis praleido apie 8 mėn., dėl nurodytų sąlygų sutriko miego ritmas, prabunda naktimis, blogai miega, tapo nervingas, pats kreipėsi į gydytojus ir psichiatrus, nes sutriko psichika; ant kūno atsirado išbėrimai, dėl kurių paskirtas maudymasis kas 2 dienas.
Konstatuotina, kad šioje administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos (b. l. 22A), kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Atsakovės atstovo pateikti teismui duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nagrinėjamo ginčo laikotarpiu nei karto nesikreipė į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus ar Sveikatos priežiūros tarnybą dėl patirto streso, dvasinių išgyvenimų, emocinės depresijos, pažeminimo ar sveikatos pablogėjimo. Teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 straipsnis).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2008-12-05 nutartį administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartį administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.