Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-02-28 · Administracinė byla Nr. I-351-505/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-02-28
Bylos Nr.
I-351-505/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01815-2016-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Daina Kukalienė
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-351-505/2017Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01815-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2;51.5.;55.1.1. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 28 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Deivydui Aidukui,dalyvaujant pareiškėjui V. S.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. S. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1300 Eur neturtinei žalai atlyginti (300 Eur už lovadienius ir 1000 Eur už padarytą sužalojimą).

Pareiškėjas skunde (b. l. 4-8) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydomas atskirais laikotarpiais nuo 2016 m. balandžio mėnesio iki 2016 m. liepos 15 d. netinkamomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktais reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Pažymėjo, jog patalpose neįrengta atskira ventiliacija, nuo sienų atsilupę dažai, matėsi pelėsis, neatsidarydavo langai, nes buvo uždėtos grotos. Teigė, jog tualetai įrengti netinkamai, pareigūnai stebėdavo atliekant gamtinius reikalus, palatose nebuvo stalo, palatose nebuvo džiovyklų, todėl rūbus reikėjo džiovinti ant grotų. Pažymėjo, kad dušo patalpose nebuvo tinkamos ventiliacijos, dažai nukritę nuo sienų, dušo rageliai sulaužyti, grindys nelygios, blogas apšvietimas. Pažymėjo, kad buvo sužalota ranka, nes sesutė nemokėdama įvesti kateterio į rankos veną, jį įvedė į raumenį, todėl pareiškėjui išsivystė hematoma ant dešinės rankos dilbio. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė dideliais nepatogumais, gyvenimo kokybės pablogėjimu, diskomfortu, depresija, sutrikusiu visaverčiu gyvenimu, pasitikėjimo savimi sumažėjimu. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 23-36) nurodė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 13 d. atskirais laiko tarpais pareiškėjas buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus palatose Nr. 16, 18, 20, 28. Pažymėjo, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma asmenų, įstaigoje nevedama, kadangi galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Atsakovo atstovas negali daryti įtakos atvykstančiųjų asmenų skaičiui, kadangi ligoninėje yra teikiamos stacionarinio gydymo paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Teigė, jog Ligoninės Vilniaus padalinio visos patalpos buvo įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus ir atitiko tuo metu galiojusių higienos normų reikalavimus. Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį. Laisvės atėmimo vietų ligoninė turi Vilniaus visuomenės sveikatos centro išduotą Leidimą-Higienos pasą, kuris įrodo, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės patalpos atitinka Lietuvos higienos normų reikalavimus. Palatose, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo sudarytos galimybės patalpas vėdintis, praveriant langą. Vasaros laikotarpiu vienas kameros lango rėmas yra išimamas tam, kad būtų užtikrinamas vėdinimas per atidarytą langą ir nebūtų karštą patalpoje, žiemos metu lango rėmas yra įdedamas tam, kad būtų užtikrinta šiluma patalpoje.

Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau - Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 su pakeitimais, V skirsnyje „Pataisos įstaigų kamerų, kamerų tipo patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių bei karcerių įrengimas“ taisyklių 35.5 punkte nurodyta „Sanitarinio mazgo patalpos įrengimas. Patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga“. Pažymėjo, kad Ligoninės kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) pakelti iki 1,5 m. ir atitinka minėto punkto reikalavimus, Ligoninės kamerų tipo patalpos yra įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus. Minėtas teisės aktas reglamentuoja durų bei sanitarinio mazgo įrengimą. „Viršutinėje durų dalyje, ne mažesniame kaip 150 cm aukštyje nuo grindų, įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė“.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V - 82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“, „Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. <...> Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara“.

Ligoninės patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitinka Lietuvos higienos normos HN 47-1:2010 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ reikalavimus ir atlikti valymo bei dezinfekcijos darbai registruojami Ligoninėje nustatyta tvarka, nepažeidžiant HN 134:2015 reikalavimų.

Pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą, pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės veiksmų ir/arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 1300 Eur ieškinio suma. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais laikant jį Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau ir – LAVL) netinkamomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar LAVL arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad LAVL jam nebuvo užtikrintas teisės aktais reglamentuotas minimalus gyvenamasis plotas.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas palatos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m viso bendro palatos ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi objektyvių duomenų apie LAVL konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje palatoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios palatos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas LAVL ginčo laikotarpiu buvo laikomas atskirais laiko tarpais nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. liepos 13 d. (b. l. 23).

Nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 6 d. pareiškėjas buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 18, kurios plotas 7,33 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos (dvi dviejų aukštų lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 1,83 kv. m (7,33/4) ploto (b. l. 23, 34).

Nuo 2016 m. birželio 10 d. iki 2016 m. birželio 16 d. pareiškėjas buvo gydomas Vidaus ligų skyriaus palatose Nr. 20, 28. Palatos Nr. 20 plotas buvo 7,19 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos (dvi dviejų aukštų lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 1,79 kv. m (7,19/4) ploto. Palatos Nr. 28 plotas buvo 8,84 kv. m, įrengtos 2 miegamosios vietos (dvi vieno aukšto lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 4,42 kv. m (8,84/2) ploto (b. l. 23, 34).

Nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2016 m. liepos 13 d. pareiškėjas buvo gydomas Vidaus ligų rėžiminio skyriaus palatoje Nr. 16, kurios plotas buvo 7,33 kv. m, įrengtos 2 miegamosios vietos (dvi vieno aukšto lovos), todėl pareiškėjui palatoje teko 3,66 kv. m (7,33/2) ploto (b. l. 23, 34).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjui gydantis LAVL visą laiką, t. y. 21 parą, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į tinkamas gydymo sąlygas LAVL. Šiuo aptariamu atveju viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nes ligoninė veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus dėl vienam asmeniui tenkančios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesvarbu, jog tokios sąlygos galėjo susidaryti dėl nuo įstaigos nepriklausančių aplinkybių.

Pareiškėjas nurodė, kad kamerų tipo palatose nebuvo tinkamai atitvertas tualetas nuo gyvenamosios patalpos, todėl neužtikrintas privatumas.

Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau – Lietuvos higienos norma HN 47:2011), 32 punkte įtvirtinta, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos skyriuose, kuriuose įrengtos palatos, tualetas pacientams turi būti įrengiamas prie palatų, 1 tualetas turi būti skirtas ne daugiau kaip 2 palatoms arba skyriuje įrengiami atskiri tualetai vyrams ir moterims, numatant ne mažiau kaip 1 unitazą ir 1 pisuarą 15 lovų (vyrų tualetuose) ir ne mažiau kaip 1 unitazą 10 lovų (moterų tualetuose).

Įvertinus administracinėje byloje esančią informaciją bei pateiktas fotonuotraukas (b. l. 37, 39), negalima daryti išvados, kad tualeto įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi nuolatinis stebėjimas kitų asmenų trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 47:2011 4 punktą, šios higienos normos 7–9, 18, 19, 23, 26, 29, 30, 32–34, 40, 45–50 punktų nuostatos taikomos tik naujai statomoms ir (ar) rekonstruojamoms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms. Rekonstruojant asmens sveikatos priežiūros įstaigų statinius, higienos normos reikalavimai taikomi tik rekonstravimo metu pertvarkomoms statinio dalims. Sanitarinio mazgo vėdinimo sistemos įrengimas yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl reikalavimas sanitariniam mazgui turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą nagrinėjamu atveju neturi būti taikomas.

Pareiškėjas skunde teigė, kad LAVL palatose nebuvo užtikrinamas tinkamas vėdinimas dėl įrengtų ant langų grotų.

Iš byloje pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2016 m. liepos 15 d. atsakymo į pareiškėjo 2016 m. birželio 13 d. skundą (b. l. 14-16) matyti, kad tikrinta Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamera - palata Nr. 28 buvo vėdinama natūraliai per langą, langas atsidarė. Todėl darytina išvada, jog atitiko Lietuvos higienos normos HN 47:2011 47 punkto reikalavimą, kad recirkuliuojant asmens sveikatos priežiūros įstaigų patalpų orą turi būti vadovaujamasi sveikatos apsaugos ministro 2005 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. D1-289 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.09.02:2005 „Šildymas, vėdinimas ir oro kondicionavimas“ nuostatomis. Pagal šio teisės akto 20.1 punktą, natūralusis vėdinimas naudojamas tais atvejais, kai tiekiamo ar šalinamo oro nereikia valyti, o naudotojas, nekenkdamas kitiems, gali užtikrinti norminį mikroklimatą ir oro švarumą reguliuodamas tiesiai į patalpą patenkančio oro kiekį, arba kai į patalpą infiltruojasi pakankamai lauko oro. Pažymėtina, jog higienos normoje HN 47:2011 nenurodyta, kad palatose langai būtų be grotų. Administracinėje byloje nėra jokių vėdinimo netinkamumą ginčo laikotarpiu patvirtinančių įrodymų, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo teigimu, patalpose buvo nuo sienų atsilupę dažai, matėsi pelėsis, grindys buvo supuvusios.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2012 m. spalio 19 d. įsakymu Nr. V-946 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 47-1:2012 „Sveikatos priežiūros įstaigos. Infekcijų kontrolės reikalavimai“ (toliau – HN 47-1:2012) 114 punkte numatyta, jog sveikatos priežiūros įstaigos aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršiai turi būti švarūs (be akivaizdžiai matomų užteršimų: dulkių, valymo, dezinfekcinių medžiagų likučių, kraujo ir kūno skysčių, ekskretų žymių ir pan.), lengvai valomi/dezinfekuojami, atsparūs valymo ir dezinfekcijos priemonėms.

Iš aukščiau paminėto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2016 m. liepos 15 d. atsakymo į pareiškėjo 2016 m. birželio 13 d. skundą matyti, kad patikrinimo metu kameroje – palatoje Nr. 28 buvo nustatyta, kad nuo sienų vietomis nubyrėję dažai, grindys medinės, nelygios – tai neatitiko HN 47-1:2012 114 punkto reikalavimų. Patikrinimo metu kameroje – palatoje Nr. 28 vizualiai buvo švaru, 47-1:2012 114 punkto reikalavimų pažeidimų nenustatyta, pelėsių požymių vizualiai nenustatyta (b. l. 14).

Pareiškėjas nurodė, jog dušo patalpose nebuvo tinkamos ventiliacijos, dažai nukritę nuo sienų, dušo rageliai sulaužyti, grindys nelygios, blogas apšvietimas.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento 2016 m. liepos 15 d. atsakyme į pareiškėjo 2016 m. birželio 13 d. skundą nurodyta, jog pirmo aukšto dušuose (viename yra 2 prausimosi vietos, antrame – 3 prausimosi vietos) vizualiai buvo švaru, HN 47-1:2012 114 punkto reikalavimų, kuriame nurodyta, kad sveikatos priežiūros įstaigų aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršiai turi būti švarūs, pažeidimų nenustatyta. Duše, kuriame yra dvi prausimosi vietos, nuo sienos prie lango nubyrėję dažai – tai neatitiko HN 47-1:2012 114 punkto reikalavimų, kuriame nurodyta, kad sveikatos priežiūros įstaigų aplinkos (patalpų, daiktų, įrenginių) paviršiai turi būti lengvai valomi/dezinfekuojami, atsparūs valymo ir dezinfekcijos priemonėms. Dušuose sanitariniai įrengimai techniškai tvarkingi, HN 47:2011 38 punkto reikalavimų, kuriame nurodyta, kad santechniniai įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, švarūs, pažeidimų nenustatyta. Dušų patalpose yra langai, patalpos vėdinamos per langus. Pelėsio požymių dušų patalpose vizualiai nenustatyta (b. l. 15-16). Taigi teismas pareiškėjo teiginius dėl nuo sienų atsilupusių dažų (kameroje – palatoje Nr. 28 ir duše) ir nelygių grindų kameroje - palatoje Nr. 28 pripažįsta įrodytais, o likusius teiginius dėl pelėsio, blogo apšvietimo duše, sulaužytų dušo ragelių – atmeta kaip nepagrįstus.

Dėl pareiškėjo teiginio apie stalo nebuvimą palatoje pažymėtina, kad LAVL patvirtino, kad palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi (b. l. 34), todėl abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo. Pastebėtina tai, kad palatose esantys gultai suteikia galimybę asmenims ant jų sėdėti valgant, todėl nėra pagrindo teigti, jog nėra kur atsisėsti valgant.

Pareiškėjas taip pat skunde nurodo, kad palatose nebuvo džiovyklų, todėl rūbus reikėjo džiovinti ant grotų. Šie pareiškėjo argumentai vertinti kritiškai ir atmestini, kadangi jokie teisės aktai nereglamentuoja džiovyklų (virvių skalbiniams džiauti) įrengimo gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas minėjo, kad jam buvo sužalota ranka, nes sesutė nemokėdama įvesti kateterio į rankos veną, jį įvedė į raumenį, todėl pareiškėjui išsivystė hematoma ant dešinės rankos dilbio, ir dėl šių veiksmų jis patyrė žalą.

Skundo dalis dėl žalos atlyginimo dėl pareiškėjui netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų paliktinas nenagrinėtas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas reiškia reikalavimą dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą iš esmės sieja su netinkamai suteiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Byloje keliami reikalavimai susiję su žalos, padarytos pacientui netinkamu, nekokybišku sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, atlyginimo santykiais. Nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, tačiau ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp gydymo įstaigos (nagrinėjamu atveju Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Paciento teises ir pareigas, paciento skundų nagrinėjimo ir žalos, padarytos jo sveikatai, atlyginimo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (1 str. 1 d.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ABTĮ) 26 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Įstatyme nurodyta, jog Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (24 str. 3 d.). Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės (24 str. 8 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad pacientas turi teisę pareikšti skundą ne vėliau kaip per vienus metus, kai sužino, kad jo teisės pažeistos, bet ne vėliau kaip per trejus metus nuo teisių pažeidimo dienos (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 23 str. 5 d.).

Administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina dėl nekokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepasinaudojo įstatymų nustatyta privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir dar gali pasinaudoti ta tvarka, pareiškėjo skundas šia apimtimi paliktinas nenagrinėtu (ABTĮ 105 str. 1 p.).

Pareiškėjui išaiškintina teisė kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad LAVL ginčo laikotarpiu 21 parą neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad LAVL pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė 300 Eur dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė dideliais nepatogumais, gyvenimo kokybės pablogėjimu, diskomfortu, depresija, sutrikusiu visaverčiu gyvenimu, pasitikėjimo savimi sumažėjimu. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Nagrinėjamu atveju spręstina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl byloje konstatuoto pažeidimo būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmės), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju galėtų būti vertinamas kaip kankinimas. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų (dėl nepakankamo gyvenamojo ploto palatose, netinkamai įrengto sanitarinio mazgo kamerų tipo palatose, atsilupusių dažų nuo sienų), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.

Teismas nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinęs pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę (21 parą pareiškėjui teko nuo 1,83 kv. m iki 4,42 kv. m ploto), tai, kad šį ginčo laikotarpį pareiškėjas minėtomis sąlygomis buvo laikomas atskirais laiko tarpais, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką (pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2108-575/2016 priteisė pareiškėjui 550 Eur neturtinės žalos atlyginimą už jo kalinimą 78 paras Laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerose, kuriose jam teko 1,93-3,78 kv. m ploto), taip pat į privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo trukmę, jo pobūdį, sienų būklės neatitikimą teisės aktų reikalavimams, tačiau nesant byloje duomenų, kad dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, ar, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 200 Eur suma, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui, o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta (ABTĮ 56 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 105 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės vietų atėmimo ligoninės, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl nekokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų Laisvės vietų atėmimo ligoninėje, palikti nenagrinėtą.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą kaip nepagrįstą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Daina Kukalienė