Vilniaus apygardos teismo nutartis

2019-10-17 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-501-312/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-10-17
Bylos Nr.
1A-501-312/2019
Teisminio proceso Nr.
1-03-2-00196-2016-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Ernestas Rimšelis, Ugnius Trumpulis
Nuteistasis
A. M.
Civilinis ieškovas
H. V.
Nukentėjusysis
H. V.
Advokatai
Mykolas Girdiušas
Baudžiamoji byla Nr. 1A-501-312/2019Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00196-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.14.5.1; 1.2.18.10; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.4.6.1.
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė), Ernesto Rimšelio, Ugniaus Trumpulio,

sekretoriaujant Violetai Budžienei,dalyvaujant prokurorei Audronei Žentelienei,nuteistojo A. M. gynėjui advokatui Mykolui Girdiušui,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. ir jo gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, kasdien būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, per visą bausmės atlikimo laiką tęsti darbą arba būti užsiregistravusiam Užimtumo tarnyboje. Taip pat A. M. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 100 MGL (3 766 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, A. M. paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir jam paskirta galutinė subendrinta bausmė – 70 MGL (2 636,20 Eur) dydžio bauda ir laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant jį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, kasdien būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, per visą bausmės atlikimo laiką tęsti darbą arba būti užsiregistravusiam Užimtumo tarnyboje. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo H. V. civilinis ieškinys atmestas, iš A. M. nukentėjusiajam H. V. priteista 410 Eur išlaidų advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. M. nuteistas dėl to, kad jis nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d., būdamas UAB „K.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), akcininku ir direktoriumi, o nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2018 m. sausio 1 d. pagal 2014 m. rugsėjo 5 d. įgaliojimą laikinai eidamas direktoriaus pareigas, turėjo teisę atstovauti įmonei, turėti parašo teisę, naudoti įmonės antspaudą ir atlikti reikiamus veiksmus, išvardintus įgaliojime, susijusius su įmonės valdymu, 2014 m. balandžio 29 d., atstovaudamas UAB „K.“ ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, su individualios veiklos H. V. „H. K.“ atstovaujamu H. V. pasirašė Paviljono gamybos rangos sutartį dėl paviljono gamybos rangos 16 000 Lt (4 633,92 Eur) sumai, kurią įsipareigojo įvykdyti preliminariai per 30-35 dienas nuo sutarties pasirašymo dienos, o atlikus darbus, pasirašyti darbų priėmimo-perdavimo aktą bei galutines PVM sąskaitas-faktūras, dėl to H. V. iš jam priklausančios banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į UAB „K.“ priklausančią banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank“, per tris kartus atliko piniginių lėšų pervedimą 8 000 Lt (2 316,96 Eur) sumai: 2014 m. balandžio 30 d. 3 000 Lt (868,86 Eur), 2014 m. gegužės 1 d. 2 000 Lt (579,24 Eur), 2014 m. gegužės 5 d. 3 000 Lt (868,86 Eur), po to, jis 2014 m. gegužės 2 d. AB „Swedbank“ padalinyje, esančiame adresu Vilniuje, Naugarduko g. 55A, išgrynino 2 000 Lt (579,24 Eur), 2014 m. gegužės 5 d. to paties banko padalinyje, esančiame adresu Vilniuje, Sausio 13-osios g. 2, išgrynino 3 000 Lt (868,86 Eur) ir 2014 m. gegužės 5 d. to paties banko padalinyje, esančiame adresu Alytuje, Santaikos g. 34, išgrynino 2 000 Lt (579,24 Eur), 2014 m gegužės 9 d. to paties banko padalinyje, esančiame adresu Vilniuje, A. B. g. 19, išgrynino 800 Lt (231,70 Eur) ir 2014 m. gegužės 12 d. to paties banko padalinyje, esančiame adresus Utenoje, A. B. g. 19, išgrynino 100 Lt (28,96 Eur), taip laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. gegužės 21 d. iš viso per 5 kartus išgrynino 8 000 Lt (2 316,96 Eur) sumą, o gavęs minėtą pinigų sumą, darbų neatliko ir H. V. gautos 8 000 Lt (2 316,96 Eur) sumos negrąžino, H. V. pareikalavus grąžinti sumokėtus pinigus, pradėjo slapstytis, vengti susitikimų, antstoliams vykdant sprendimą civilinėje byloje Nr. L2-39070-728/2014 dėl turtinės žalos priteisimo iš skolininko UAB „K.“, nurodydavo klaidingus gyvenamosios vietos adresus, taip apsunkindamas H. V. galimybę civilinėmis teisinėmis priemonėmis apginti savo pažeistas teises, tokiais veiksmais savo naudai apgaule išvengė turtinės prievolės, tuo padarė H. V. 8 000 Lt (2 316,96 Eur) turtinę žalą ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.

2. Taip pat jis nuteistas dėl to, kad nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d., būdamas UAB „K.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), akcininku ir direktoriumi, o nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2018 m. sausio 1 d. pagal 2014 m. rugsėjo 5 d. įgaliojimą laikinai eidamas direktoriaus pareigas, turėjo teisę atstovauti įmonei, turėti parašo teisę, naudoti įmonės antspaudą ir atlikti reikiamus veiksmus, išvardintus įgaliojime, susijusius su įmonės valdymu, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio reikalavimus „už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus ir už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už UAB „K.“ buhalterinės apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą, nesilaikė Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies, kuri numato, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, ir 2 dalies, kuri numato, kad „patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, pagal kuriuos įstaigos ir organizacijos privalo saugoti 10 metų buhalterinės apskaitos dokumentus, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku, o t. y. laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d., paslėpė visus UAB „K.“ suvestinius buhalterinės apskaitos registrus (sąskaitų apyvartų žiniaraščius, sąskaitų apyvartas, apskaitos dokumentų dvejybinį raštą, Didžiąją knygą), dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „K.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros direktoriaus A. M. vadovavimo laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. Taip A. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. ir jo gynėjas advokatas Mykolas Girdiušas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendį ir A. M. išteisinti.

4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, taip pat netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Nuteisdamas A. M. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, teismas nepagrįstai kriminalizavo civilinius teisinius santykius. Nuteistasis, atstovaudamas UAB „K.“, sudarė sutartį su individualios veiklos H. V. įmone dėl paviljono pagaminimo. UAB „K.“ buvo oficialiai registruota įmonė, realiai vykdė veiklą, gamino kioskus, turėjo patalpas, samdomą darbuotoją. Kaip parodė H. V. ir liudytoja J. V., jie UAB „K.“ kaip rangovą paviljonui pagaminti pasirinko pagal skelbimą dėl mažesnės kainos. H. V. kaip asmuo, turintis tam tikrų įgūdžių ūkinėje ir komercinėje veikloje, turėjo suprasti, kad mažesnė gaminio kaina sukelia tam tikrą riziką dėl gaminio kokybės, užsakymo išpildymo laiko ar gali sukelti kitų nepatogumų, tačiau vis tiek sudarė sutartį su A. M.. Pastarasis, gavęs 8 000 litų avansą, iš karto ėmė vykdyti užsakymą, ką patvirtina liudytojų J. B. ir R. Š. parodymai, taip pat tai, kad UAB „K.“ darbuotojui R. Š. tuo metu buvo mokamas atlyginimas, o Lenkijos Respublikoje nuteistasis yra įsigijęs statybinių medžiagų. Didesnė dalis paviljono buvo pagaminta, tačiau užsakovai buvo nepatenkinti. Tarp jų ir A. M. kilo konfliktas. Taigi, nuteistasis neturėjo išankstinės tyčios apgauti H. V., o teismas neįvardijo tikrosios sutarties sąlygų tarp UAB „K.“ ir H. V. neįvykdymo priežasties.

5. Apeliaciniame skunde pažymima, kad sutarties su H. V. sudarymo metu UAB „K.“ gamino paviljoną ir D. N.. 19 000 litų ji buvo sumokėjusi avansu, tačiau paviljono gamybai neužteko gauto avanso, tam buvo naudojamos papildomos lėšos. Kaip nurodė A. M., gamybos procesas yra nenutrūkstamas, trūkstant lėšų kliento užsakymui įvykdyti, laikinai gamybai gali būti panaudotos ir kito kliento pervestos lėšos, todėl neatmetama galimybė, kad gaminant paviljoną D. N., buvo panaudotos ir lėšos gautos iš H. V., tikintis, kad gavus apmokėjimą iš D. N., tos lėšos bus panaudotos H. V. paviljono gamybai. D. N. atsisakius sumokėti už paviljono pagaminimą, UAB „K.“ neturint apyvartinių lėšų, gamyba buvo nutraukta. Teismo nurodyta aplinkybė, kad A. M. slapstėsi nuo H. V., yra nustatyta tik iš subjektyvių paties H. V. parodymų, tuo tarpu, iš teismui pateikto susirašinėjimo tarp nuteistojo ir H. V. matyti, kad A. M. niekur nesislapstė, o ieškojo būdų kaip pataisyti susiklosčiusią sunkią ūkinę situaciją - buvo parašytas priedas prie sutarties pratęsti paviljono pagaminimo laiką, tačiau H. V. atsisakius pervesti papildomas lėšas, gamyba buvo galutinai nutraukta. H. V. nebuvo jokių kliūčių kreiptis į teismą civilinio proceso nustatyta tvarka, ką jis ir padarė. 2014 m. spalio 31 d. jis kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl 16 274,39 litų priteisimo iš UAB „K.“ ir 2014 m. gruodžio 22 d. teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-45737-728/2014 ši suma jam buvo priteista. Tai, kad ši suma nebuvo išieškota iš UAB „K.“, niekaip neįtakoja A. M. atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Teismo išvada, kad A. M., bendraudamas su nukentėjusiuoju, siekė tik gauti papildomo laiko tam, kad nutrauktų teisinius ryšius su UAB „K.“ ir išvengtų turtinės prievolės pagaminti paviljoną ar grąžinti nukentėjusiajam 8 000 litų avansą, nepagrįsta objektyviais duomenimis. Žlugus verslui, UAB „K.“ buvo parduota R. S.. Nepaisant to, H. V. turėjo galimybę atgauti priteistą sumą, antstoliams pardavus UAB „K.“ priklausantį turtą iš varžytinių. Nėra jokių duomenų, kad A. M., prieš parduodant UAB „K.“ akcijas, bendrovei priklausantį turtą būtų pasisavinęs, paslėpęs ar iššvaistęs, todėl teismo išvada, kad parduodamas UAB „K.“, nuteistasis siekė išvengti turtinės prievolės, yra nepagrįsta. H. V. priteista suma nebuvo išieškota iš UAB „K.“ ne dėl A. M., o dėl paties nukentėjusiojo ir antstolių neveiklumo. Kad UAB „ K.“ turėjo turto, matyti iš 2018 m. gegužės 29 d. įvykio vietos apžiūros protokolo, taip pat iš liudytojo R. Š. parodymų.

6. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad A. M. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes šios nusikalstamos veikos padarymo metu jis nebuvo minėto nusikaltimo subjektas. Niekuo nepagrįstas teismo teiginys, kad būtent A. M. turėjo įgyvendinti Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalių, 21 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Nusikalstamos veikos padarymo metu VĮ „Registrų centras“ UAB „K.“ akcininku ir direktoriumi buvo įregistruotas R. S., kuriam nuteistasis ir perdavė buhalterinius dokumentus. Tai, kad A. M. turėjo įgaliojimą veikti UAB „K.“ direktoriaus vardu, niekaip neįtakoja jo atsakomybės. Įgaliojimas suteikia teisę, bet ne pareigą atlikti tam tikrus veiksmus. Įgaliojimas nuteistajam buvo išduotas tam, kad perregistruoti bendrovę R. S. vardu. Byloje nėra jokių duomenų, kad po UAB „K.“ akcijų pardavimo, nuteistajam veikiant pagal įgaliojimą, bendrovė būtų vykdžiusi veiklą, gavusi pajamų ar pelno. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai dėl kelių pas A. M. rastų sąskaitų-faktūrų padarė išvadą, jog tai įrodo, kad nuteistasis buhalterinių dokumentų R. S. neperdavė. Pas R. S. buhalterinių dokumentų ieškota nebuvo. Nors pastarasis neigia gavęs iš A. M. buhalterinius dokumentus, tačiau jis yra suinteresuotas asmuo, todėl jo parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai. R. S. yra veiksnus, pakaltinamas asmuo, prieš tai vadovavęs UAB „R. F.“, dirbęs Didžiojoje Britanijoje, todėl įsigydamas UAB „K.“ akcijas, turėjo suprasti ir įvertinti savo galimybes vadovauti bendrovei. Tai, kad jis vartojo alkoholį, negali būti pagrindu atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. R. S., būdamas UAB „K.“ akcininku ir direktoriumi, piktybiškai nereaguodavo į gaunamus pranešimus dėl UAB „K.“ veiklos, tuo pačiu ir iš antstolių. Kad A. M., būdamas UAB „K.“ akcininku ir direktoriumi, tinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą, įrodo tai, jog VĮ „Registrų centras“ buvo pateikta 2013 m. rugsėjo 5 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. finansinė atskaitomybė. Tuo tarpu, 2014 metų finansinė atskaitomybė jau nebuvo teikta, nes nuteistasis tokios pareigos neturėjo. Tai, kad A. M. buhalterinės apskaitos netvarkė apgaulingai, pagrindžia ir tai, kad visi pinigų pavedimai buvo daromi per UAB „K.“ banko sąskaitą. A. M. buhalterinių dokumentų paslėpimas buvo inkriminuotas tik todėl, kad jie nebuvo rasti, nors jokių įrodymų, kad jis dokumentus paslėpė, nesurinkta. Nenustatytas ir motyvas, dėl kurio A. M. tuos dokumentus galėjo paslėpti. Motyvo ir tyčios nustatymas būtinas ne tik sprendžiant kaltės klausimą, bet ir atribojant nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnyje, nuo nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnyje. Teismas, nuteisdamas A. M. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai vadovavosi civilinės bylos Nr. e2-l508-866/2017 duomenimis, nes šioje byloje nustatyti faktai negali būti laikomi prejudiciniais faktais baudžiamojoje byloje. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas specialisto išvadą, jos turinio neanalizavo, neišsiaiškino priežasčių, dėl kurių tyrimui nebuvo pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai, neatsakė į klausimą, ar vykdė UAB „K.“ kokią nors veiklą po akcijų pardavimo R. S. ir ar tai veiklai vadovavo A. M.. Jeigu UAB „K.“ jokios veiklos nevykdė, tai nuteistajam ir jo gynėjui nesuprantama, kaip tokioje situacijoje galėjo atsirasti BK 222 straipsnyje numatyti padariniai.

7. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

8. Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje

9. Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. M. pripažintas kaltu dėl to, kad jis savo naudai apgaule išvengė turtinės prievolės. Tokiu būdu, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad A. M. neturėjo išankstinės tyčios apgauti H. V., nėra teisiškai reikšmingi. Vilniaus miesto apylinkės teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, neturėjo teisinio pagrindo spręsti, kad dar prieš sudarydamas 2014 m. balandžio 29 d. paviljono gamybos rangos sutartį su H. V., nuteistasis žinojo, kad jos nevykdys. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš esmės pritarta A. M. pozicijai, kad sutarties sudarymo metu jis neketino įtraukti H. V. į jam nenaudingą sandorį. Vis dėlto, kaip nurodyta teismų praktikoje, apgaulės sampratos traktavimas priklauso nuo BK 182 straipsnyje numatytų sukčiavimo veikų pobūdžio. Antai apgaulė išvengiant turtinės prievolės nėra tapati apgaulei įgyjant turtą, turtinę teisę ar panaikinant turtinę prievolę. Skirtumą lemia tai, kad apgaulė išvengiant prievolės naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį <...>, bet siekiant išvengti situacijos, sudarančios prielaidas būti priverstam vykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265/2011 ir kt.). Taigi, teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltininko tyčia išvengti turtinės prievolės gali susiformuoti ir po sandorio sudarymo. Būtent tai ir yra įrodyta nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

10. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad tarp šalių susiklostę santykiai yra išskirtinai civilinio teisinio pobūdžio, susiję su sudarytos sutarties nevykdymu ir šie santykiai buvo nepagrįstai kriminalizuoti baudžiamojo proceso metu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Vis dėlto, jie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms. Motyvuojant baudžiamosios atsakomybės pagrįstumą arba nepagrįstumą sukčiavimo bylose, kasacinio teismo praktikoje atkreipiamas dėmesys į nukentėjusiojo galimybių apginti savo teisę civilinio proceso priemonėmis sumenkinimą kaip prievolės išvengimo būdą. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-78/2009, 2K-224/2008 ir kt.). Nuteistojo teigimu, jis jokių apgaulės veiksmų, vengiant turtinės prievolės nesiėmė, paviljonas pagal 2014 m. balandžio 29 d. paviljono gamybos rangos sutartį pastatytas nebuvo, nes UAB „K.“ pritrūko apyvartinių lėšų, t. y. dėl sunkios įmonės finansinės padėties. Sutiktina, kad nagrinėjamu atveju A. M. neneigė skolos H. V. (8 000 Lt (2 316,96 Eur), sumokėtų kaip avansas), sutartis ir kiti dokumentai buvo sudaryti jo vardu, todėl iš tiesų nebuvo sunku identifikuoti prievolės vengiančio asmens. Vis dėlto, kaip matyti iš nukentėjusiojo H. V. ir liudytojos J. V. parodymų, per sutartyje numatytą terminą nepastačius paviljono, A. M. nuolat kartodavo, kad medžiagos yra ir jis bus pastatytas vėliau, nuo 2014 m. liepos 10 d. su nuteistuoju susisiekti tapo beveik neįmanoma, per įvairius šaltinius su juo buvo bandoma susisiekti keturiais telefono numeriais, kurie buvo nuolat keičiami, tačiau nei į skambučius, nei į elektroninius laiškus jis neatsakinėjo, kai prasidėjo kalba apie teisėsaugos institucijas, nuteistasis dingo, neinformavo, kad pasikeitė įmonės direktorius. Kad A. M. dažnai keitė telefono numerius, patvirtino ir liudytojas R. S., o šalia UAB „K.“ darbų vykdymo vietos ((duomenys neskelbtini)) dirbę žmonės patvirtino, kad nuteistojo ieško ne vienas asmuo. Tai, kad A. M. iš tiesų slapstėsi, patvirtina ir tai, kad jis neatsiliepė į antstolės A. M., vykdžiusios sprendimą civilinėje byloje dėl turtinės žalos H. V. priteisimo iš UAB „K.“, siųstus raginimus ir nevykdė jos nurodymų, telefonu taip pat neatsiliepė. Ikiteisminio tyrimo duomenimis, A. M. taip pat vengė dalyvauti procese, buvo atvesdintas į policijos įstaigą, nurodė melagingą gyvenamosios vietos adresą. Taigi, visuma išdėstytų aplinkybių, neginčytai paneigia A. M. teiginius, kad jis niekur nesislapstė, o ieškojo būdų, kaip pataisyti susiklosčiusią sunkią ūkinę situaciją. Atvirkščiai, nuteistojo veiksmai leidžia spęsti, kad jis visais įmanomais būdais vengė bendravimo su nukentėjusiuoju, o vėliau ir su valstybinėmis institucijomis. Apeliacinės instancijos teismas neneigia, kad UAB „K.“ finansinė padėtis aptariamu laikotarpiu buvo sunki, tačiau nuteistojo kaip įmonės direktoriaus elgesys parodo, kad jis susiklosčiusios situacijos nesistengė spręsti teisėtais būdais, o ėmėsi apgaulės veiksmų prievolei išvengti.

11. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad 2014 m. rugpjūčio 1 d. buvo pasirašytas UAB „K.“ garantinis raštas, kuriuo A. M. įsipareigojo iki 2014 m. rugpjūčio 24 d. pastatyti paviljoną pagal 2014 m. balandžio 29 d. paviljono gamybos rangos sutartį, tačiau tai buvo nuteistojo apgaulės, siekiant išvengė turtinės prievolės, dalis, o ne realus siekis įvykdyti sutartinius įsipareigojimus. Pasirašant minėtą garantinį raštą, jau buvo surašytas 2014 m. gegužės 1 d. akcininko ketinimas parduoti UAB „K.“ akcijas ir sudaryta 2014 m. birželio 1 d. akcijų pirkimo – pardavimo sutartis, kuria UAB „K.“ akcijos buvo formaliai perleistos R. S.. Tai, kad įmonės perleidimas buvo tik formalus, patvirtina visuma baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų. Apklausiamas liudytoju, R. S. parodė, kad jį užkalbino A. M. ir pasiūlė mokėti po 200 Lt, jei liudytojas sutiks būti UAB „K.“ direktoriumi, bet realiai nieko nedirbti, nes įmonę reikia privesti prie bankroto, vaišino R. S. alkoholiniais gėrimais ir liepė pasirašyti ant kažkokių dokumentų, kurių turinio pastarasis neskaitė, buvo apsvaigęs, apie UAB „K.“ veiklą nieko nežino, ja nesidomėjo, kokios yra direktoriaus pareigos, neįsivaizduoja, su jokiais klientais supažindintas nebuvo, kalbos apie tai, kad reikės tęsti įmonės veiklą, taip pat nebuvo. R. S. patvirtino, jog už tai, kad jis sutiko pasirašyti reikiamus dokumentus, A. M. jam per pusės metų laikotarpį sumokėjo 800 Lt. Liudytoja apklausta O. S., R. S. mama, parodė, kad jos sūnus turi priklausomybę nuo alkoholio, yra daug kartų gydęsis nuo alkoholizmo, niekur nedirbo, turi tik vidurinį išsilavinimą ir vadovauti įmonei tikrai nesugebėtų. Akivaizdu, kad UAB „K.“ perleidimas taip charakterizuojamam asmeniui aptartomis aplinkybėmis yra tik formalus. Ką patvirtina ir tai, kad 2014 m. rugsėjo 5 d. buvo pasirašytas įgaliojimas, kuriuo UAB „K.“ direktorius R. S. neva įgaliojo A. M. atlikti visus su įmone susijusius veiksmus, kuriuos turi teisę atlikti įmonės vadovas. Kratos A. M. gyvenamojoje vietoje metu buvo rasti tam tikri UAB „K.“ buhalterinės apskaitos dokumentai, taip pat ir surašyti po įmonės perleidimo, kas tik patvirtina, kad nuteistajam įmonės veikla ir po jos perleidimo buvo aktuali. Nors A. M. nurodė, kad R. S. už įmonės akcijas sumokėjo 10 000 Lt, tačiau tiek pats R. S., tiek jo mama nurodė, kad nei pinigų, nei turto pastarasis neturėjo. Iš R. S. parodymų matyti, kad ne jis mokėjo už UAB „K.“ įsigijimą, o nuteistasis mokėjo jam už tai, kad šis sutiko tapti fiktyviu šios įmonės vadovu. Taigi, A. M., fiktyviai perleisdamas UAB „K.“ R. S., siekė sukelti įmonės bankrotą ir tuo pačiu išvengti turimų skolinių įsipareigojimų, taip pat ir H. V.. Kad įmonei bankrutavus skolos bus „nurašytos“, A. M. bandė įtikinti ir R. S., todėl sakė nekreipti dėmesio į gaunamus antstolių laiškus dėl UAB „K.“ turimų prievolių vykdymo. Svarbu pažymėti, kad tai, jog R. S. buvo fiktyvus UAB „K.“ vadovas, nustatyta ir įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendime pripažinti šios įmonės bankrotą tyčiniu, kuriame taip pat konstatuota, kad pasikeistus įmonės vadovams, nebuvo jokių piniginių lėšų judėjimo įmonės banko sąskaitoje. Taigi, akivaizdu, kad UAB „K.“ veiklos nebevykdė, o jos perleidimas buvo reikalingas nuteistojo nusikalstamiems tikslams pasiekti.

12. Nors apeliaciniame skunde tvirtinama, kad dalis paviljono H. V. buvo pagaminta, tačiau užsakovai buvo nepatenkinti, todėl kilo konfliktas ir darbai nebebuvo tęsiami, tokie teiginiai yra paneigti baudžiamosios bylos duomenimis. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, A. M. taip pat teigė, kad paviljonas nukentėjusiajam buvo pradėtas statyti, tačiau negalėjo nurodyti nei kuri jo dalis buvo pastatyta, nei kur jis buvo sandėliuojamas. Apklausos metu H. V. parodė, kad jis buvo nuvykęs į angarą, kuriame, A. M. teigimu, buvo UAB „K.“ patalpos, tačiau ten jokio paviljono nebuvo, o vėliau ir pats nuteistasis pripažino, kad sutarties įvykdyti nebegalės, avanso grąžinti galimybės neturi, už gautą avansą medžiagų paviljono gamybai nepirko. UAB „K.“ dirbęs R. Š. taip pat patvirtino, kad aktualiu laikotarpiu (2014 m. vasarą) buvo statomas tik vienas paviljonas, apie dar vieną užsakymą jam nėra žinoma. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad tai buvo D. N. užsakymu statomas objektas. Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad A. M. pozicija, jog vykdyti savo prievolės jis nevengė, paviljoną buvo pradėjęs statyti, bet su nukentėjusiuoju nesutarė darbų eigoje, yra melaginga.

13. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs apeliacinio skundo argumentus ir pakartotinai įvertinęs juos paneigiančius įrodymus, pripažįsta, kad baudžiamojoje byloje yra neginčijamai nustatyta, kad A. M., panaudodamas apgaulę, t. y. slapstydamasis, vengdamas susitikimų, nurodydamas klaidingus kontaktinius duomenis, klaidindamas nukentėjusįjį dėl savo ketinimų, fiktyviai perleisdamas UAB „K.“ akcijas, sukeldamas tyčinį įmonės bankrotą, išvengė turtinės prievolės pagaminti H. V. paviljoną arba grąžinti jam 8 000 Lt (2 316,96 Eur) avansą. Tokia nuteistojo apgaulė apsunkino nukentėjusiojo H. V. galimybes atkurti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka, todėl peržengė civilinio ginčo ribas. Nepaisant to, kad H. V. padaryta turtinė žala (taip pat ir 8 000 Lt (2 316,96 Eur) avansas) yra priteista iš UAB „K.“ Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu už akių civilinėje byloje, UAB „K.“ šiuo metu yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Civilinėje byloje dėl šios įmonės tyčinio bankroto sukėlimo iš A. M. pagal bankroto administratoriaus ieškinį įmonei yra priteista 26 716,56 Eur žala, į kurią patenka ir H. V. patirta turtinė žala. Kadangi išieškojimo galimybių iš UAB „K.“ nebuvo, reikalavimo teisė šiai sumai cesijos sutartimi yra perleista UAB „V. t.“, kuri šiuo metu yra išieškotoju, o UAB „K.“ likviduota. Duomenų apie atliktą išieškojimą, taip pat ir H. V. naudai, nėra.

14. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis turtinę žalą galėjo atgauti antstoliui pardavus UAB „K.“ turtą, vykdymo veiksmus atlikusi antstolė A. M. apklausiama parodė, kad UAB „K.“ vardu registruoto nekilnojamojo turto nebuvo. Liudytoju apklaustas UAB „K.“ bankroto administratorius M. K. nurodė, kad jam nebuvo perduotas joks įmonės turtas ar dokumentai. A. M. teigimu, jis R. S. perdavė 28 000 Lt, priklausiusių įmonei, kuriuos gavo pardavęs D. N. užsakytą paviljoną, tačiau tai patvirtinančių duomenų nėra. Be to, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, toks nuteistojo elgesys būtų nelogiškas – vietoje to, kad turimus pinigus grąžintų H. V., jis teigė juos perdavęs R. S.. Pastarasis kategoriškai neigė gavęs tokius pinigus. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendime, kuriuo UAB „K.“ bankrotas pripažintas tyčiniu, taip pat nustatyta, kad byloje neįrodyta, kad A. M. įmonės turtą perdavė R. S.. Šioje byloje teismas nustatė, kad į įmonės sąskaitą 2014 metais, vadovo pareigas einant A. M., buvo įnešami avansiniai mokėjimai, dalį grynųjų pinigų jis išėmė iš įmonės banko sąskaitos ir nepateikė jokių įrodymų, kur šios lėšos buvo panaudotos, todėl sprendė, kad įmonės žalos dydį sudaro pinginių lėšų - 9 508, 50 Eur, deklaruotų įmonės balanse, neišsaugojimas ir 2014 metais gautų įplaukų išgryninimas - 17 208, 06 Eur, bendra suma – 26 716, 56 Eur. Ši pinigų suma, kaip jau minėta, UAB „K.“ naudai priteista iš A. M.. Baudžiamojoje byloje nuteistasis taip pat nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kur jis panaudojo iš H. V. gautą avansą, kurį tuoj pat po gavimo išgrynino iš įmonės banko sąskaitos. Taigi, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, yra nustatyta, kad A. M. neišsaugojo UAB „K.“ piniginių lėšų ar kito turto ir jų neperdavė R. S.. Tai reiškia, kad nuteistasis savo tyčiniais veiksmais pavertė įmonę nemokia, kas tik patvirtina jo veikimą apgaule, siekiant išvengti turtinės prievolės ir apsunkti nukentėjusiojo galimybes apginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka. Esant tokioms aplinkybėms, jis pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje

15. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. A. M. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kaltu pripažintas dėl to, kad jis paslėpė visus UAB „K.“ suvestinius buhalterinės apskaitos registrus, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „K.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. Apeliaciniame skunde nesutinkama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodant, kad A. M. nėra tinkamas subjektas – nusikalstamos veikos padarymo metu UAB „K.“ akcininku ir direktoriumi buvo R. S., kuriam jis ir perdavė visus įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus.

16. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl A. M. kaltės pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, jau išanalizavo visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patvirtinančius UAB „K.“ perleidimo R. S. fiktyvumo faktą, todėl pakartotinai apie tai nepasisako. Baudžiamojo proceso metu buvo neginčijamai paneigti nuteistojo teiginiai, kad R. S. nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. vadovavo UAB „K.“. Nors baudžiamojoje byloje yra pinigų ir įmonės dokumentų perdavimo – priėmimo aktas, kuriuo A. M. R. S. perduoda įmonės antspaudą, buhalterinius dokumentus ir įmonės kasoje esančius pinigus, tačiau šis dokumentas yra be datos, surašytas ranka, apklausiamas liudytoju R. S. neigė gavęs iš A. M. įmonės dokumentus, nurodė, kad visi dokumentai buvo pas nuteistąjį, piniginių lėšų perdavimo faktas baudžiamojoje byloje taip pat yra paneigtas. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad R. S. yra suinteresuotas, todėl neigia gavęs dokumentus, tačiau ne mažiau suinteresuotas yra ir pats A. M.. R. S. pozicija viso baudžiamojo proceso metu buvo nuosekli, ji sutapo ir su jo pozicija UAB „K.“ tyčinio bankroto civilinėje byloje, ją patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti šio asmens parodymais nėra teisinio pagrindo. Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad A. M. gyvenamojoje vietoje buvo atlikta krata, kurios metu buvo rasti UAB „K.“ dokumentai: PVM sąskaitos-faktūros su kvitais Nr. 09104214850, 03221810793, vertybinių popierių sąskaitos formos, 2013 m. rugsėjo 24 d. įgaliojimas, UAB „K.“ akcininko sąrašas, vienintelio akcininko sprendimai, akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, 2013 m. rugsėjo 25 d. dokumentų ir turto perdavimo-priėmimo aktas, 2014 m. rugsėjo 1 d. vienintelio akcininko sprendimas, 2014 m. gegužės 1 d. pranešimas apie ketinimą parduoti nuosavybės teise turimas UAB „K.“ akcijas, 2014 m. birželio 1 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, 2014 m. rugsėjo 5 d. įgaliojimas, R. S. asmens tapatybės kortelės kopija, kas tik patvirtina, kad nuteistasis įmonės dokumentais disponavo ir po UAB „K.“ perleidimo. Tokios teismo išvados sutampa ir su išvadomis civilinėje byloje dėl UAB „K.“ tyčinio bankroto sukėlimo, kurioje nustatyta, kad A. M. neįrodė perdavęs įmonės turtą ir dokumentus R. S.. Pažymėtina, kad šioje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės nėra laikomos prejudiciniais faktais baudžiamojoje byloje, jos tik patvirtina baudžiamojo proceso metu padarytas išvadas. A. M. kaltė yra įrodyta baudžiamojoje byloje teisėtai surinktais, išsamiai ištirtais ir patikrintais įrodymais, BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų įrodinėjimo procese nenustatyta.

17. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus ir už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas. To paties įstatymo 19 straipsnio 1 dalis numato, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, o 2 dalyje numatyta, kad patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, pagal kuriuos įstaigos ir organizacijos buhalterinės apskaitos dokumentus privalo saugoti 10 metų. Kadangi baudžiamojoje byloje neginčijamai nustatyta, kad UAB „K.“ faktinis vadovas visą laiką buvo A. M., jis ir turėjo pareigą vykdyti minėtus įstatymo reikalavimus, tačiau jų nevykdė ir įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojo, jų tyrimui nepateikė, todėl buvo pagrįstai nuteistas už jų paslėpimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Nepaisant to, kad UAB „K.“ formaliai buvo perleista R. S., 2014 m. rugsėjo 5 d. įgaliojimo pagrindu A. M. buvo suteikta teisė veikti įmonės interesais, jis turėjo teisę atstovauti įmonei, turėti parašo teisę, naudoti įmonės antspaudą ir atlikti kitus reikiamus veiksmus, išvardintus įgaliojime, susijusius su įmonės valdymu. Tai neabejotinai reiškia, kad jis turėjo teisę tvarkyti ir įmonės finansus, kas taip pat nustatyta ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendime civilinėje byloje dėl UAB „K.“ tyčinio bankroto sukėlimo.

18. Tai, kad A. M. VĮ „Registrų centrui“ buvo pateikęs UAB „K.“ 2013 m. rugsėjo 5 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. finansinę atskaitomybę, jo kaltės dėl įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimo nepaneigia. Kaip matyti iš Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centro 2018 m. balandžio 9 d. specialisto išvados, pagal pateiktus tyrimui dokumentus iš dalies negalima nustatyti UAB „K.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2013 m. rugsėjo 5 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, nes VĮ „Registrų centras“ pateikta šio laikotarpio finansinė atskaitomybė, tačiau buhalterinės apskaitos dokumentai ir suvestiniai apskaitos registrai neišsaugoti ir tyrimui nepateikti, todėl negalima nustatyti finansinės atskaitomybės sudarymo teisingumo. Taip pat pagal pateiktus tyrimui dokumentus iš dalies negalima nustatyti UAB „K.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2014 m. sausio 1 d. – 2014 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, nes ūkinės operacijos buvo vykdomos, tačiau buhalterinės apskaitos tvarkymas nebuvo organizuotas, buhalterinės apskaitos dokumentai nebuvo išsaugoti, suvestiniuose apskaitos registruose nebuvo registruojamos, grupuojamos ir apibendrinamos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, finansinė atskaitomybė nebuvo sudaryta bei nepateikta VĮ „Registrų centras“. Nuteistojo kaltės nepaneigia tas faktas, kad UAB „K.“ po formalaus vadovų pasikeitimo nebevykdė realios veiklos. Nepaisant to, turėjo būti išsaugoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai už laikotarpį iki veiklos nutraukimo. Taigi, baudžiamojoje byloje neabejotinai nustatyta, kad A. M. R. S. UAB „K.“ suvestinių buhalterinės apskaitos registrų (sąskaitų apyvartų žiniaraščių, sąskaitų apyvartų, apskaitos dokumentų dvejybinio rašto, Didžiosios knygos) neperdavė, o juos paslėpė ir tyrimui nepateikė, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „K.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros direktoriaus A. M. vadovavimo laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis neturėjo tikslo slėpti įmonės dokumentų, tačiau akivaizdu, kad tokie veiksmai buvo UAB „K.“ turimų finansinių įsipareigojimų ir A. M. galinčios kilti atsakomybės vengimo dalis, asmuo veikė tiesiogine tyčia, suvokdamas tiek nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, tiek galinčius kilti padarinius ir to norėdamas.

19. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinį skundą nagrinėjanti teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. M. pripažino kaltu, padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, todėl naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 21 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. M. gynėjo advokato Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Virginija Pakalnytė – TamošiūnaitėErnestas RimšelisUgnius Trumpulis