Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erminijaus Baziulio, Giedrės Kairienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Irenos Varžinskienės,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neišdavimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginklų ir šaudmenų apyvarta, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, klasifikavimo į kategorijas nuostatos, ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisiniai pagrindai, taip pat subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teisės ir pareigos yra reglamentuojamos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme (toliau – Įstatymas). Šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).

Įstatymo 17 straipsnyje įtvirtinti teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimai. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad šio įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policijos įstaiga nurodo atsisakymo išduoti leidimą laikyti ginklus, leidimą nešiotis ginklus ar sprendimo panaikinti šių leidimų galiojimą motyvus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2023 m. vasario 9 d. nutarime konstatavo, kad, pagal Konstituciją, be kita ko, konstitucinį teisinės valstybės principą, įstatymų leidėjas, vykdydamas pareigą nustatyti leidimų įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis išdavimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, įstatyme turi nustatyti tokias įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, kuriomis būtų sudarytos prielaidos riboti šios teisės turėjimą visais tais atvejais, kad esama prielaidų manyti, kad asmuo, turėdamas šią teisę, galėtų kelti pavojų sau, kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai (nepaisant to, kada atsirado konkrečios priežastys, sudarančios prielaidas abejoti dėl galimo pavojaus, kurį asmuo, turėdamas teisę laikyti, nešiotis ginklus, keltų arba galėtų kelti sau, kitiems visuomenės nariams ar viešajai tvarkai).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014; 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016; 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017). Taip pat akcentavo, kad Įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018; 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2310-1062/2020).

Nagrinėjamu atveju, priimdamas ginčijamą 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo nuspręsta pareiškėjui A. J. neišduoti leidimo laikyti (nešiotis) ginklą, atsakovas vertino aplinkybes, jog: A. J. 1995-06-29 (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame pareiškėjas buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 271 straipsnio 1 dalį, 1995-08-28 vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 9-1 str. byla buvo nutraukta; 1995-10-26 (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame A. J. buvo kaltinamas pagal BK 271 straipsnio 1 dalį, BK 16 straipsnį, BK 271 straipsnio 2 dalį; 1996-02-19 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismas A. J. pripažino kaltu pagal BK 271 straipsnio 1 dalį, BK 16 straipsnį, BK 271 straipsnio 2 dalį ir nuteisė 2 metams 3 mėnesiams laisvės atėmimo, tačiau pritaikius 1995-12-21 Įstatymo „Dėl amnestijos“ 2 straipsnį nuo bausmės atleistas; 1996-09-03 (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame A. J. buvo kaltinamas pagal BK 271 straipsnio 2 dalį; 1997-01-03 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismas A. J. pripažino kaltu pagal BK 271 straipsnio 2 dalį ir paskyrė laisvės atėmimo bausmę 2 metams su 500 litų vertės konfiskavimu; 1998-10-19 (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame A. J. buvo kaltinamas pagal BK 278 straipsnio 2 dalį, BK 271 straipsnio 2 dalį; 1999-02-03 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismas A. J. pripažino kaltu pagal BK 278 straipsnio 1 dalį, BK 271 straipsnio 2 dalį ir paskyrė bausmę – 2 metų ir 8 mėnesių laisvės atėmimą su turto konfiskavimu 2000 litų; 1999-01-13 (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame A. J. buvo kaltinamas pagal BK 271 straipsnio 2 dalį, BK 271 straipsnio 2 dalį; 1999-06-01 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismas A. J. pripažino kaltu pagal BK 271 straipsnio 2 dalį ir nuteisė – 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme su turto konfiskavimu 2000 litų; 2000-02-09 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismas anksčiau paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažino 6 mėnesiais, t. y. galutinė bausmė liko – 3 metai laisvės atėmimo su turto konfiskavimu už 2000 litų; 2001-12-22 (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame A. J. buvo kaltinamas pagal BK 246 straipsnio 2 dalį; 2002-03-21 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismas A. J. pripažino kaltu pagal BK 246 straipsnio 2 dalį ir nuteisė – 10 mėnesių terminuotam laisvės atėmimui, 3 metams atimant teisę vairuoti transporto priemones; 2022-02-14 (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame A. J. buvo kaltinamas pagal BK 271 straipsnio 2 dalį; 2002-05-29 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismas A. J. pripažino kaltu pagal BK 271 straipsnio 2 dalį ir nuteisė – 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimu su turto konfiskavimu už 500 litų bei teisės vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones atėmimu 3 metams; 2003-09-27 (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame A. J. buvo kaltinamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, BK 286 straipsnį; 2003-12-30 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismas A. J. pripažino kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, BK 286 straipsnį ir nuteisė – 1 metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme; 2013-09-23 (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame A. J. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, BK 140 straipsnio 2 dalį, BK 140 straipsnio 1 dalį, BK 140 straipsnio 1 dalį; 2013-11-28 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismas A. J. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, BK 140 straipsnio 2 dalį, BK 140 straipsnio 1 dalį, BK 140 straipsnio 1 dalį ir nuteisė laisvės apribojimu 1 metams.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje surinkti duomenys apie pareiškėją yra pakankami įvertinti jo nuostatas ir požiūrį į nustatytos teisinės tvarkos reikalavimus. Pareiškėjo teiginiai, jog jo gyvenimo būdas yra pasikeitęs, o nuo 2013 m. jis nebebuvo teistas, nesudaro pagrindo vertinti, kad praeityje jo padaryti nusikaltimai yra praradę aktualumą. Pažymėtina, kad dešimties metų laikotarpiu nuo 2003 m. iki 2013 m. A. J. taip pat nepadarė jokios nusikalstamos veikos, tačiau praėjus ilgam laiko tarpui pareiškėjas 2013 metais įvykdė 4 smurtines nusikalstamas veikas. Pareiškėjas prašo išduoti leidimą ginklui laikyti (nešiotis) medžioklės veiklai vykdyti, teismo posėdžio metu papildomai pažymėjo, kad gyvenant vienkiemyje ginklas reikalingas ir savigynai, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ginklų bei šaudmenų laikymas būtų susijęs su pareiškėjo pragyvenimo šaltiniu, sveikatos ir (ar) gyvybės saugumu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjo padarytų nusikalstamų veikų visuma nepaneigia pareiškėjo polinkio nusižengti, nesilaikyti teisinio reglamentavimo.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte išvardyti gėriai (žmogaus gyvybė, sveikata, nuosavybė, visuomenės saugumas, viešoji tvarka) yra didesnė vertybė, nei tam tikro asmens subjektyvi teisė disponuoti ginklu. Įstatyme nustatyta, kad asmenims, kurie nori įsigyti arba turi ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Kompetentingų institucijų neigiamos informacijos disponavimas apie šį asmenį yra svarios aplinkybės, leidžiančios jam neleisti laikyti šaunamuosius ginklus. Be to, priimant sprendimą dėl galimybės asmeniui gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, pakanka nustatyti grėsmę, kurią asmuo kelia ar dėl tam tikrų objektyvių apie jį esančių duomenų buvimą, gali kelti, ir šiuo atveju įstatymo leidėjas nereikalauja padarinių (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021). Surinkti duomenys apie pareiškėją patvirtina, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę kitų asmenų ir (ar) savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir (ar) visuomenės saugumui, o tai nesuderinama su Įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistavo pagrindas priimti sprendimą atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

Įvertinus nustatytų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2022 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtumo pagrindų, pareiškėjo A. J. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaujantis bendruoju Lietuvos Respublikos 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pareiškėjo skundą atmetus, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo A. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.