- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-09
- Bylos Nr.
- I-2617-386/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-03005-2018-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laimutė Jokubauskaitė
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Laimutė Jokubauskaitė, sekretoriaujant Renatai Šarkauskienei,
2019 m. balandžio 15 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 3-12) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovė), atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 8 000 € neturtinės žalos atlyginimą už teisės aktų reikalavimų neatitinkančias sąlygas atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2018 m. kovo 8 d.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas įvairiuose Pravieniškių PN-AK 2-o sektoriaus lokaliniuose būriuose. Teigia, jog nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2015 m. gegužės 14 d. buvo karantine, nuo 2015 m. gegužės 14 d. iki 2016 m. rugpjūčio 18 d. buvo paskirtas ir gyveno 15, 16 būriuose, o nuo 2016 m. rugpjūčio 18 d. iki 2018 m. kovo 8 d. buvo paskirtas ir gyveno 5 būryje.
Nurodo, jog minėtose gyvenamosiose patalpose atėmus baldų užimamą plotą vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo itin mažas – beveik neturėjo laisvos vietos, todėl negalėjo ramiai pailsėti, išsimiegoti, dėl to išgyveno dvasines skriaudas, jautė garbės ir orumo pažeminimą. Teigia, kad 15 ir 16 būriuose nėra ventiliacijos, vėdinama tik per langus, oro judėjimo greitis neatitiko higienos normų reikalavimų, buvo drėgna ir tamsu, trūko švaraus oro, puvo čiužiniai, veisėsi parazitai, rūdijo metalinės lovos ir gultai. Nurodo, kad natūrali šviesa labai silpnai patenka į patalpas ir jų visai neapšviečia, be to, visose patalpose įrengtos 36 Vatų lempos, skleidusios šviesą, nuo kurios skaudėjo akis, galvą.
Teigia, kad visose patalpose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra. Nurodo, kad 15, 16 būriuose grindys buvo išlaužytos, per jas pūsdavo vėjai, žiemą nebuvo tinkamai šildoma, temperatūra buvo iki 14 °C, žemesnė nei 10 °C, temperatūra viršijo leistinas normas. Nurodo, kad administracijos ne kartą buvo prašoma išmatuoti temperatūrą minėtuose būriuose ir gyvenamosiose patalpose , tačiau administracija atsisakydavo tai daryti. Teigia, kad 15, 16 būriai buvo neremontuoti, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, buvo drėgnos, nepritaikytos valymui, nuo jų buvo atsilupęs tinkas ir dažai. Nurodo, kad dėl to nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, pakildavo temperatūra.
Atkreipia dėmesį, jog minėtuose būriuose gyveno nuo 100 iki 200 nuteistųjų ir kad jis priklausė nuskriaustųjų kastai, turėjo galimybę naudotis 2 kriauklėmis ir 2 sanitariniais įrenginiais. Teigia, kad minėtuose būriuose ir bendro naudojimo sanitariniuose įrenginiuose nebuvo užtikrintas privatumas jais naudojantis, todėl dėl kitų nuteistųjų ir pareigūnų (įskaitant moteris) patyrė stresą, orumo pažeidimą, gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą. Nurodo, kad ginčo laikotarpiu minėtuose būriuose bendrojo naudojimo sanitariniuose mazguose nebuvo unitazų – tik nehigieniškos skylės grindyse. Teigia, kad minėtuose būriuose ir gyvenamosiose patalpose buvo pilna tarakonų, pelių, vorų, blakių. Administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos arba tai buvo atliekama tik po daugkartinių prašymų, tačiau neefektyviai.
Atsiliepimas
Pravieniškių PN-AK, atstovaujantys atsakovę Lietuvos valstybę, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 34-41) nurodo, kad su pareiškėjo reikalavimais nesutinka ir prašo atmesti jo skundą kaip nepagrįstą.
Prašo ginčo laikotarpiui nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d. taikyti ieškinio senatį. Paaiškina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2018 m. kovo 8 d. atliko bausmę Pravieniškių PN-AK 2-o sektoriaus bendrabučio tipo patalpose, kuriose kurioje vienam asmeniui tekdavo ne mažiau kaip 3,17 kv. m gyvenamojo ploto. Teigia, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 11¹.1 punktą pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, todėl nagrinėjamu atveju gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Pažymi, kad jokie teisės aktai nenumato, jog baldų, esančių patalpoje, taip pat joje esančio inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto, apskaičiuojant tenkantį vienam nuteistajam gyvenamosios patalpos ploto dalį.
Nurodo, kad Pravieniškių PN-AK 2-o sektoriaus karantinas, 5, 15,16 ir 17 būriai baldais ir inventoriumi, įskaitant sanitarinius mazgus, iki 2017 m. birželio 7 d. buvo aprūpintos vadovaujantis Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139, reikalavimais, o nuo 2017 m. birželio 7 d. minėtos patalpos baldais ir inventoriumi buvo aprūpintos vadovaujantis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. Teigia, kad Pravieniškių PN-AK užtikrina tinkamą patalpų būklę, gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami, o patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus.
Nurodo, kad 5, 15,16 ir 17 būrių patalpos buvo vėdinamos per langus, o karantino patalpoje įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Teigia, jog patalpose buvo įrengtas dieninis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio apšvietimo normas, o įstaiga užtikrina tinkamą šviestuvų būklę.
Nurodo, kad ginčo laikotarpiu 2-o sektoriaus patalpose drėgmės matavimų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai neatlikinėjo. Teigia, kad būrių tualetuose įrengtos rakinamos kabinos, kurių aukštis 2 m, o tarp pisuarų sumontuotos pertvaros taip užtikrinant privatumą.
Nurodo, kad Pravieniškių PN-AK objektuose pagal sutartį teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, darbai atliekami 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Teigia, kad apie pastebėtus kenkėjus informuojama įmonė, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Nurodo, kad informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje, o patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Teigia, kad gyvenamosiose patalpose įrengta centrinė šildymo sistema, taip užtikrinant tinkamą gyvenamųjų patalpų temperatūrą šaltuoju metų periodu, o esant būtinumui į patalpas išduodami elektriniai šildytuvai.
Pažymi, kad pareiškėjas nesikreipė į Sveikatos priežiūros tarnybos skyriaus specialistus dėl nemigos ar kitų sveikatos sutrikimų, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos. Teigia, kad dėl nuovargio kreipėsi du kartus, bet sako, kad pavargo nuo užsitęsusių teismų. Nurodo, kad pareiškėjas į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl nuolatinių išgyvenimų, jaučiamo pažeminimo, garbės ir orumo pažeminimo, dvasinių išgyvenimų ar kitų psichologinių išgyvenimų, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė.
Teigia, kad pareiškėjas apskritai nesikreipė į Visuomenės sveikatos centrą ar į Pravieniškių PN-AK administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriuose gyveno. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos. Pastebi, kad savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais, skundo argumentai dėl tariamai padarytos jam neturtinės žalos yra deklaratyvūs, paremti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis.
Pareiškėjas ar jo atstovas bei atsakovės atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai, prašymų dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo negauta, todėl byla nagrinėta iš esmės rašytinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalis, 78 straipsnio 5 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas A. S. kreipėsi skundu į teismą, prašydamas priteisti 8 000 € neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių sąlygų atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2018 m. kovo 8 d.
Dėl civilinės atsakomybės sąlygų
Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). CK 6.271 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Taigi, CK 6.271 straipsnyje numatytas civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Dėl senaties termino
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista.
Pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas atlyginimas už neturtinę žalą, atsiradusią dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių sąlygų atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 8 d. iki 2018 m. kovo 8 d. Atkreiptinas dėmesys, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).
Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas apie pažeistas jo teises sužinojo vėliau, nei jos buvo pažeistos ar būtent skundo pateikimo metu pasireiškė žala dėl šių pažeistų teisių. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, į nurodytų teisės pažeidimų pobūdį, spręstina, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį apie šiuos galimus pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti. Kadangi skundą teismui pareiškėjas pateikė (išsiuntė) tik 2018 m. gruodžio 14 d., konstatuojama, jog pareiškėjas daliai skundo reikalavimų, t. y. laikotarpiui nuo iki 2015 m. gruodžio 14 d., praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą kreiptis dėl žalos atlyginimo.
CK 1.131 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015). Kiek tai būtų susiję su senaties termino atnaujinimu, teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos objektyviomis, nepriklausiusiomis nuo jo valios ir pakankamai svarbiomis praleistam terminui atnaujinti. Teismas iš bylos duomenų tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Teismas konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui už laikotarpį iki 2015 m. gruodžio 14 d.
Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog šioje byloje atsakovė yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašo taikyti atsakovės atstovas – Pravieniškių PN-AK, todėl ginčo nagrinėjimui taikytina ieškinio senatis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-234-858/2016). Kadangi senaties termino praleidimas yra pagrindas reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), atsakovo atstovui prašant taikyti senaties terminą ir nesant sąlygų praleistą terminą atnaujinti, atsirado visos minėtos įstatyminės sąlygos ir prielaidos atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo dalį už laikotarpį iki 2015 m. gruodžio 14 d.
Dėl ginčo laikotarpio, teisinio reglamentavimo ir įrodinėjimo
Pareiškėjas, nepaisant laikotarpio, dėl kurio skundas atmestinas kaip nepagrįstas dėl senaties termino, skundžiasi kalinimo sąlygomis atliekant bausmę nuo 2015 m. gruodžio 15 d. iki 2018 m. kovo 8 d., kai buvo laikomas bendrabučių tipo patalpose 15 būrio 2 brigadoje, 16 būrio 4 brigadoje ir 5 būrio 1 brigadoje (b. l. 35, 45, 47).
Bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustato Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK). BVK numatytais atvejais valstybės institucijos priima teisės aktus bausmių vykdymo klausimais, o šie teisės aktai nustato Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką (BVK 2 straipsnis). BVK 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas (BVK 173 straipsnio 1 dalis). Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija (BVK 173 straipsnio 8 dalis).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką reglamentuoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194.
Pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82.
Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015), patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908.
Suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarką ir normas nustato Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprūpinimo tvarkos aprašas), patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Aprūpinimo normos) patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245.
Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atklikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Remiantis teismų praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013).
Dėl patalpos ploto
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą ir savo teisių pažeidimą, be kita ko, kildina iš jo laikymo patalpoje, kurioje atėmus baldų užimamą plotą vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Bylos duomenimis, Pravieniškių PN-AK 2-o sektoriaus 15 būrio 2 brigadoje, 16 būrio 4 brigadoje ir 5 būrio 1 brigadoje vienam asmeniui tekdavo ne mažiau kaip 3,17 kv. m gyvenamojo ploto (b. l. 35, 45, 47).
Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo.
Pažymėtina, kad Vidaus tvarkos taisyklės, neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma, neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių bei esančių baldų užimamo ploto. Į kameroje esančių baldų užimamą plotą atsižvelgiama tik vertinant pareiškėjo situaciją pagal Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, kuomet pareiškėjui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus nacionalinio teisės akto pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-930-756/2018, 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017). Nagrinėjamu atveju nenustatytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, todėl, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkančią kameros ploto normą, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas neatimamas.
Pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas, nenustačius vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų.
Dėl kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą ir savo teisių pažeidimą taip pat kildina iš to, jog 15 ir 16 būriuose nėra ventiliacijos, vėdinama tik per langus, oro judėjimo greitis neatitiko higienos normų reikalavimų, buvo drėgna ir tamsu, trūko švaraus oro, puvo čiužiniai, veisėsi parazitai, rūdijo metalinės lovos ir gultai. Teigia, kad natūrali šviesa labai silpnai patenka į patalpas ir jų visai neapšviečia, be to, visose patalpose įrengtos 36 Vatų lempos, skleidusios šviesą, nuo kurios skaudėjo akis, galvą. Nurodo, kad visose patalpose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra. Nurodo, kad 15, 16 būriuose grindys buvo išlaužytos, per jas pūsdavo vėjai, žiemą nebuvo tinkamai šildoma, temperatūra buvo žemesnė nei 10 °C, iki 14 °C, temperatūra viršijo leistinas normas. Teigia, kad administracijos ne kartą buvo prašoma išmatuoti temperatūrą minėtuose būriuose ir gyvenamosiose patalpose, tačiau administracija atsisakydavo tai daryti. Nurodo, kad 15, 16 būriai buvo neremontuoti, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, buvo drėgnos, nepritaikytos valymui, nuo jų buvo atsilupęs tinkas ir dažai. Teigia, kad dėl to, nuolat pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, sukildavo temperatūra. Atkreipia dėmesį, jog minėtuose būriuose gyveno nuo 100 iki 200 nuteistųjų ir kad jis priklausė nuskriaustųjų kastai, turėjo galimybę naudotis 2 kriauklėmis ir 2 sanitariniais įrenginiais. Teigia, kad minėtuose būriuose ir bendro naudojimo sanitariniuose įrenginiuose nebuvo užtikrintas privatumas jais naudojantis, todėl dėl kitų nuteistųjų ir pareigūnų (įskaitant moteris) patyrė stresą, orumo pažeidimą, gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą. Nurodo, kad ginčo laikotarpiu minėtuose būriuose bendrojo naudojimo sanitariniuose mazguose nebuvo unitazų – tik nehigieniškos skylės grindyse. Teigia, kad minėtuose būriuose ir gyvenamosiose patalpose buvo pilna tarakonų, pelių, vorų, blakių. Nurodo, kad administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos arba tai buvo atliekama tik po daugkartinių prašymų, tačiau neefektyviai.
Pirmiausia pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Pravieniškių PN-AK atsiliepime paaiškina, jog 2-o sektoriaus karantinas, 5, 15,16 ir 17 būriai baldais ir inventoriumi, įskaitant sanitarinius mazgus, iki 2017 m. birželio 7 d. buvo aprūpintos vadovaujantis Aprūpinimo tvarkos aprašo reikalavimais, o nuo 2017 m. birželio 7 d. minėtos patalpos baldais ir inventoriumi buvo aprūpintos vadovaujantis Aprūpinimo normų reikalavimais. Teigia, kad Pravieniškių PN-AK užtikrina tinkamą patalpų būklę, gavus informaciją apie trūkumus, jie šalinami, o patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Nurodo, kad 5, 15,16 ir 17 būrių patalpos buvo vėdinamos per langus, o karantino patalpoje įrengta mechaninė vėdinimo sistema. Teigia, jog patalpose buvo įrengtas dieninis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio apšvietimo normas, o įstaiga užtikrina tinkamą šviestuvų būklę. Nurodo, kad ginčo laikotarpiu 2-o sektoriaus patalpose drėgmės matavimų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistai neatlikinėjo. Teigia, kad būrių tualetuose įrengtos rakinamos kabinos, kurių aukštis 2 m, o tarp pisuarų sumontuotos pertvaros taip užtikrinant privatumą. Nurodo, kad Pravieniškių PN-AK objektuose pagal sutartį teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, darbai atliekami 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Teigia, kad apie pastebėtus kenkėjus informuojama įmonė, kuri atlieka dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Nurodo, kad informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje, o patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Teigia, kad gyvenamosiose patalpose įrengta centrinė šildymo sistema, taip užtikrinant tinkamą gyvenamųjų patalpų temperatūrą šaltuoju metų periodu, o esant būtinumui į patalpas išduodami elektriniai šildytuvai.
Įrodymų vertinimo aspektu pastebėtina, kad atsakovės atstovo atsiliepime nurodytuose paaiškinimuose nėra loginių klaidų ar akivaizdžiai melagingos informacijos, todėl spręstina, kad nėra pagrindo jais netikėti, tuo tarpu, pareiškėjo skundas nėra nuoseklus. Pavyzdžiui, HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas ir kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, tačiau pareiškėjas nurodo, kad ventiliacijos apskritai nebuvo ir tuo pačiu nurodo, kad vis dėl to buvo galimybė vėdinti patalpas per langus, t. y. pareiškėjas skunde pats prieštarauja savo teiginiams.
Antra, dėl pareiškėjo teiginių, pažymėtina, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas) (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Tik įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., 2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Tai reiškia, kad pareiškėjai tokiose bylose nėra atleidžiami nuo pareigos detalizuoti kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje, ginčo laikotarpiu, nėra duomenų, kad jis būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybos skyriaus specialistus dėl nemigos ar kitų sveikatos sutrikimų, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos. Pareiškėjas dėl nuovargio kreipėsi du kartus, bet sako, kad pavargo nuo užsitęsusių teismų (b. l. 43). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl nuolatinių išgyvenimų, jaučiamo pažeminimo, garbės ir orumo pažeminimo, dvasinių išgyvenimų ar kitų psichologinių išgyvenimų, kurių atsiradimą galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė (b. l. 44). Pareiškėjas apskritai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą.
Trečia, pareiškėjas nenurodo ir byloje nėra duomenų, jog jis ginčo laikotarpiu būtų teikęs skundų Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl skunde teismui nurodomų patalpų neatitikimo teisės aktų reikalavimams.
Darytina išvada, jog pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės yra nepagrįstos objektyviais duomenimis, deklaratyvios ir abstraktaus pobūdžio. Pažymėtina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. EŽTT praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2) (pareiškimo Nr. 74025/01)). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 2749/66)), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Nėra pagrindo paneigti atsakovės atstovo teiginius, jog pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos.
Kadangi konstatuoti pareiškėjo nurodytus pažeidimus jo atžvilgiu nėra pagrindo, pareiškėjo skundas šioje dalyje taip pat atmestinas kaip nepagrįstas, nenustačius vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjo skundą atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Atmesti kaip nepagrįstą pareiškėjo A. S. skundą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.