- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-09
- Bylos Nr.
- A-577-602/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00148-2017-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Arūnas Dirvonas, Veslava Ruskan (pran.)
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Švaros komanda“
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Švaros komanda“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Švaros komanda“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl privalomojo nurodymo ir sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas UAB „Švaros komanda“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir atsakovas, Panevėžio RAAD) 2017 m. kovo 22 d. privalomąjį nurodymą Nr. E2-17/2-4 (toliau – ir privalomasis nurodymas) ir Panevėžio RAAD direktoriaus 2017 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. (19)-V3-494 „Dėl privalomojo nurodymo Nr. E2‑17/2-4“ (toliau – ir sprendimas).
2. Pareiškėjas paaiškino, jog 2017 m. vasario 28 d. atsakovo atlikto patikrinimo aktu buvo konstatuota, jog jis vykdo atliekų tvarkymo veiklą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 12 dalies nuostatas. Privalomuoju nurodymu buvo pareikalauta, kad jis nutrauktų mišrių komunalinių atliekų surinkimo veiklą, o Panevėžio RAAD direktoriaus sprendimu privalomasis nurodymas buvo paliktas nepakeistas. Pareiškėjo nuomone, ginčijami sprendimai yra nepagrįsti, nes jis nepavojingų atliekų surinkimu ir vežimu verčiasi nuo 2000 m. vasario 24 d., turi teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, turi pavojingų atliekų licenciją, yra įregistruotas Atliekų tvarkytojų valstybės registre, mišrių atliekų vežimo paslaugas teikia Panevėžio miesto teritorijoje esantiems juridiniams asmenims bei Panevėžio rajono savivaldybės teritorijoje esantiems gyventojams ir juridiniams asmenims. Pareiškėjas su Panevėžio rajono savivaldybe 2014 m. vasario 20 d. sudarė komunalinių atliekų surinkimo sutartį Nr. S1-48. Su Panevėžio miesto savivaldybės administracija tokia sutartis nebuvo sudaryta, nes sutarties sudaryti nesutinka Panevėžio savivaldybės administracija, kuri tokią sutartį yra sudariusi su AB „Panevėžio specialusis autotransportas“ ir šią įmonę yra pasirinkusi komunalinių atliekų tvarkytoja ir vežėja Panevėžio miesto teritorijoje. Pareiškėjas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba 2015 m. liepos 16 d. nutarime Nr. 2S-10/2015 konstatavo, jog Panevėžio miesto savivaldybės administracija, sudarydama sutartį dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos teikimo su savo kontroliuojama AB „Panevėžio specialusis autotransportas“, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus bei įpareigojo šią sutartį nutraukti. Vilniaus apygardos administracinis teismas šį nutarimą paliko nepakeistą, tačiau teismo sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka ir neįsiteisėjęs. Šios priežastys trukdo pareiškėjui sudaryti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimo sutartį su Panevėžio miesto savivaldybės administracija. Be to, pareiškėjo nuomone, privalomuoju nurodymu nepagrįstai yra reikalaujama nutraukti visą pareiškėjo vykdomą mišrių komunalinių atliekų surinkimo veiklą, taip pat jame nurodytas pažeidimas nelaikytinas pažeidimu, kuriuo buvo padaryta ar kyla grėsmė, kad bus padaryta žala aplinkai, bus atlikta aplinkai kenksminga veikla ar pažeidimu bus sukeltos pasekmės gamtos ištekliams ir aplinkai, todėl atsakovas negalėjo privalomuoju nurodymu reikalauti nutraukti visą pareiškėjo veiklą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas paaiškino, kad atlikus neplaninį pareiškėjo veiklos patikrinimą buvo nustatyta, jog pareiškėjas surenka mišrias komunalines atliekas Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 12 dalį, atliekų tvarkytojas, teikiantis komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą, šią veiklą savivaldybės teritorijoje gali vykdyti tik tuo atveju, jeigu jį išrenka savivaldybė ar komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius. Pagal Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 1-214 ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos su AB „Panevėžio specialus autotransportas“ 2014 m. gruodžio 11 d. sudarytą sutartį Nr. 22-1437, komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas Panevėžio miesto teritorijoje gali teikti tik AB „Panevėžio specialusis autotransportas“. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad privalomuoju nurodymu yra reikalaujama nutraukti visą pareiškėjo vykdomą mišrių komunalinių atliekų surinkimo veiklą, nes privalomajame nurodyme kalbama tik apie tą pareiškėjo veiklą, kuri prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 12 daliai, t. y. tik apie Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje pareiškėjo vykdomą mišrių atliekų surinkimo veiklą. Privalomasis nurodymas yra pagrįstas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio nuostatomis.
II.
5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
6. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje privalomasis nurodymas pareiškėjui buvo duotas vyresniosios valstybinės aplinkos apsaugos inspektorės Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 punkte numatytu atveju – kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir nustatomas terminas jį nutraukti.
7. Teismas, įvertinęs aktualų teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad Atliekų tvarkymo įstatymo pažeidimai priskiriami aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimams.
8. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad Panevėžio miesto savivaldybė Panevėžio miesto komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratoriumi paskyrė AB „Panevėžio specialusis autotransportas“ ir, be kitų funkcijų, šiai įmonei pavedė sudaryti sutartis su komunalinių atliekų turėtojais, o taip pat su šia įmone sudarė sutartį dėl komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimo Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje (Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 27 d. sprendimas Nr. I-214 ir 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. I-323, 2014 m. gruodžio 11 d. komunalinių atliekų tvarkymo Panevėžio mieste paslaugų teikimo sutartis Nr. 22-1437, sudaryta tarp Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir AB „Panevėžio specialusis autotransportas“).
9. Teismas nurodė, kad pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 18, 20, 40 dalis, komunalinių atliekų surinkimas ir vežimas yra priskiriamas komunalinių atliekų tvarkymui, todėl nustačius, kad pareiškėjas 2016 m. vykdė mišrių komunalinių atliekų surinkimą iš Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje esančių juridinių asmenų bei šią savo veiklą tęsė 2017 m., kai jam buvo duotas privalomasis nurodymas, bei atsižvelgus į įstatymų nuostatas, galima daryti išvadą, kad pareiškėjas pažeidė aplinkos apsaugos įstatymus, pažeidimas yra trunkamasis. Tai reiškia, kad atsakovas pagrįstai vadovavosi Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 punktu ir davė privalomąjį nurodymą pareiškėjui nutraukti aplinkos apsaugos įstatymus pažeidžiančią veiklą – tai yra pareikalavo nutraukti Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 12 daliai prieštaraujančią mišrių komunalinių atliekų surinkimo veiklą. Atsižvelgęs į tai, kad aplinkos apsaugos įstatymų pažeidimu privalomajame nurodyme yra įvardinta tik Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 12 daliai prieštaraujanti pareiškėjo veikla, o tokią pareiškėjo veiklą sudaro komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimas Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje, teismas padarė išvadą, kad privalomuoju nurodymu nėra reikalaujama nutraukti tą pareiškėjo veiklą, kuri neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 12 daliai, todėl laikė nepagrįstais pareiškėjo argumentus, kad jis negalės teikti komunalinių atliekų surinkimo paslaugų Panevėžio rajone pagal su Panevėžio rajono savivaldybės administracija sudarytą sutartį. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl privalomojo nurodymo neteisėtumo, kurie pagrįsti Panevėžio miesto savivaldybės antikonkurenciniais veiksmais, nes tai yra susiję su kitos srities teisės aktų, reglamentuojančių sąžiningos konkurencijos laisvės užtikrinimą, taikymu. Be to, teismo vertinimu, jie yra nereikšmingi sprendžiat dėl privalomojo nurodymo teisėtumo, nes pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl Konkurencijos įstatymo nuostatų pažeidimo nesudaro teisėto pagrindo pareiškėjui pažeisti Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas. Teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, kad nėra pagrindo naikinti ginčijamus privalomąjį nurodymą ir sprendimą.
III.
10. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
11. Pareiškėjas nurodo, kad privalomasis nurodymas buvo priimtas vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu, todėl atsakovas turėjo pareigą tinkamai jį pagrįsti, t. y. įvardinti konkrečias faktines aplinkybes, kurios sudaro aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimo priežastis.
12. Pareiškėjas neturi sudaręs sutarties su Panevėžio miesto savivaldybės administracija vien tik dėl to, kad Panevėžio miesto savivaldybė ignoruoja Konkurencijos tarybos 2015 m. liepos 16 d. nutarimą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą, motyvuodama tuo, kad sprendimai neįsiteisėję, nenaikina įstatymams prieštaraujančios 2014 m. gruodžio 11 d. sutarties Nr. 22-1437, sudarytos su AB „Panevėžio specialus autotransportas“, ir nesiima veiksmų organizuoti konkurencingos procedūros atliekų vežėjams Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje atrinkti. Pareiškėjas yra įsitikinęs, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas bus nepalankus savivaldybei ir jos kontroliuojamai įmonei dėl 2014 m. gruodžio 11 d. sutarties tolimesnio galiojimo, todėl pareiškėjas nesutinka, kad esant neapibrėžtai situacijai Panevėžio mieste dėl komunalinių atliekų vežėjų parinkimo, jis turėtų vykdyti privalomąjį nurodymą ir nutraukti atliekų tvarkymo veiklą.
13. Pareiškėjas įsitikinęs, kad ne iškilusi grėsmė gamtos apsaugai ar galimos žalos atsiradimas aplinkai, o būtent savivaldybės antikonkurenciniai veiksmai, kuriais siekiama pareiškėją pašalinti iš galimų konkurentų sąrašo (ateityje savivaldybė ar jos pavedimu kitas subjektas neišvengiamai privalės organizuoti konkursą atliekų vežėjams atrinkti), nulėmė tai, kad pareiškėjui buvo duotas privalomasis nurodymas nutraukti veiklą, o pareiškėjo direktoriui administracine tvarka buvo paskirta bauda.
Atsiliepimas
14. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
15. Atsakovas, kartodamas savo atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti nėra jokio teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Panevėžio RAAD 2017 m. kovo 22 d. privalomojo nurodymo Nr. E2-17/2-4 ir Panevėžio RAAD direktoriaus 2017 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. (19)-V3-494 „Dėl privalomojo nurodymo Nr. E2 17/2-4“, teisėtumas ir pagrįstumas.
17. Privalomuoju nurodymu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, buvo nurodyta pareiškėjui nutraukti mišrių komunalinių atliekų surinkimo veiklą, kuri prieštarauja Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 12 dalies nuostatoms, pagal kurias atliekų tvarkytojas, teikiantis komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą, šią veiklą savivaldybės teritorijoje gali vykdyti tik tuo atveju, jeigu jį išrenka savivaldybė ar komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius, tuo tarpu pareiškėjas nėra išrinktas vykdyti komunalinių atliekų tvarkymo veiklą. Panevėžio RAAD direktorius ginčijamu sprendimu privalomąjį nurodymą paliko nepakeistą.
18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą, nustatęs, kad privalomasis nurodymas buvo išduotas teisėtai ir pagrįstai.
19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija privalomojo nurodymo išdavimo teisinio ir faktinio pagrindo, tačiau mano, kad šiuo nurodymu Panevėžio miesto savivaldybė siekia jį pašalinti kaip konkurentą iš atliekų tvarkymo veiklos, taip pat teigia, jog privalomasis nurodymas buvo priimtas vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu, todėl atsakovas turėjo pareigą tinkamai šį pagrindą pagrįsti.
20. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. liepos 12 d.) 30 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad atliekų tvarkytojas, teikiantis komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą, šią veiklą savivaldybės teritorijoje gali vykdyti tik tuo atveju, jeigu jį išrenka savivaldybė ar komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius; savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius, išrinkęs šio straipsnio 11 dalyje nustatyta tvarka komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus, privalo per 5 darbo dienas informuoti komunalinių atliekų turėtojus, paskelbdamas savivaldybės nustatyta tvarka šių atliekų tvarkytojų pavadinimus ir kontaktinius duomenis. To paties straipsnio 11 dalyje įtvirtinta, kad savivaldybė ar savivaldybės pavedimu komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius atrenka komunalinių atliekų tvarkymo paslaugą teikiančius atliekų tvarkytojus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
21. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 1 d.) 18 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad privalomieji nurodymai duodami, kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir nustatomas terminas jį nutraukti.
22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, patikrino, kaip Panevėžio apygardos administracinis teismas vertino byloje esančius įrodymus ir taikė teisės normas, ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kad ginčijamas privalomasis nurodymas bei sprendimas buvo priimti nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, teisingai nustačius, jog atsakovas pagrįstai vadovavosi Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 punktu ir davė privalomąjį nurodymą pareiškėjui nutraukti aplinkos apsaugos įstatymus pažeidžiančią veiklą – tai yra pareikalavo nutraukti Atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 12 daliai prieštaraujančią mišrių komunalinių atliekų surinkimo veiklą (išsamūs pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai nurodyti šios nutarties 9 punkte).
24. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus ir išvadas dėl ginčijamo privalomojo nurodymo ir sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo paneigiančių aplinkybių iš esmės nenurodo, tačiau teigia, kad privalomuoju nurodymu Panevėžio miesto savivaldybė siekia jį pašalinti kaip konkurentą iš atliekų tvarkymo veiklos.
25. Pasisakydama šiuo aspektu teisėjų kolegija nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, jog savivaldybės antikonkurenciniai veiksmai nėra nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas, taip pat negali būti teisėtas pagrindas pareiškėjui pažeisti aplinkos apsaugos įstatymus, todėl nelemia pareiškėjui išduoto ginčijamo privalomojo nurodymo ir sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo.
26. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat teigia, kad privalomasis nurodymas buvo priimtas vadovaujantis Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punktu, todėl atsakovas turėjo pareigą tinkamai jį pagrįsti, t. y. įvardinti konkrečias faktines aplinkybes, kurios sudaro aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimo priežastis.
27. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmą kartą šį argumentą pareiškėjas aiškiai suformulavo tik apeliaciniame skunde. Šis argumentas nebuvo minimas nei skunde Panevėžio RAAD direktoriui dėl privalomojo nurodymo, nei skunde pirmosios instancijos teismui. Bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, taip pat nėra kilusio ginčo nagrinėjimas iš naujo, todėl apeliacinės instancijos teismas nevertina minėto pareiškėjo apeliacinio skundo motyvo (ABTĮ 140 str.). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime ištyrė ir įvertino tiek teisinį, tiek faktinį privalomojo nurodymo priėmimo pagrindą (tame tarpe pasisakė ir dėl Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo) bei nustatė, jog privalomasis nurodymas buvo priimtas teisėtai ir pagrįstai. Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada.
28. Apibendrindama prieš tai nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Švaros komanda“ apeliacinį skundą atmesti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.