Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Audronės Jarackaitės ir Gintaro Pečiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 23 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-171-390/2009 pagal ieškovės E. M. ieškinį atsakovui A. R. S., tretiesiems asmenims Kauno miesto 16-ojo notaro biuro notarei R. K., UAB DK ,,PZU Lietuva“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes. Nepagrįstai neatsižvelgė, kad ekspertizės išvadoje yra nurodyta, jog nuo 2005 m. pavasario medicininiuose dokumentuose yra atžyma, kad tiriamajai buvo stebimi atminties sutrikimai, o medicininių dokumentų, kuriuose būtų aprašoma tiriamosios būklė 2005 m. rugsėjo 12 d. – 2006 m. rugpjūčio 19 d. laikotarpiu, nėra. Teismas neatsižvelgė į tai, kad medicininių dokumentų nėra, nes atsakovas piktybiškai nevykdė Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 3 d. ir 2007 m. kovo 19 d. nutarčių, kuriose buvo nutarta priverstinai siųsti J. S. ambulatorinei teismo psichiatrinei ekspertizei atlikti. Teismas nevertino ekspertų išvadoje nurodytos aplinkybės, kad 2006 m. rugpjūčio 30 d. (po 27 dienų po ginčo sandorio sudarymo) J. S. nustatyta kraujagyslinės silpnaprotystės diagnozė, o 2006 m. rugsėjo 28 d. atliktame protinės būklės trumpame tyrime – MMSE (beveik po 2 mėn.) jai konstatuotas sunkus protinės būklės sutrikimas.Teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl kitų reikšmingų bylai aplinkybių: J. S. ir atsakovo tarpusavio santykių, kurie buvo konstatuoti prijungtoje civilinėje byloje Nr. 2-505/87; kad J. S. apie 20 m. iki ginčo sandorio sudarymo gyveno kartu su ieškove, o atsakovas, apgavęs ieškovę ir savo motiną, teigdamas, kad nuveš ją į kapines, 2006 m. birželio 13 d. išvežė iš namų ir nebeparvežė; kad tuoj po ginčo sandorio pasirašymo atsakovas motiną patalpino į Vilkijos palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę, o ENTP viršininkas E. P. savo 2006 m. rugsėjo 27 d. tarnybiniame pranešime pažymėjo, jog J. S. gydantys gydytojai jam nurodė, kad J. S. faktiškai yra neveiksni, tačiau nėra įforminti tai patvirtinantys dokumentai.Atsakovas teismui nepateikė įrodymų, kad J. S. buvo neraštinga. Priešingai, byloje pateiktas jos asmens dokumentas ir įgaliojimas patvirtina, kad ji buvo raštinga. Ginčo sandoris sudarytas pažeidus CK 1.76 straipsnį, kuris numato, kad rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys. Teismas nevertino pasirašiusio už J. S. asmens parodymų, kuriuose jis nurodė, kad jam būnant pas notarę niekas apie dovanojamą turtą nekalbėjo, sutartį pasirašė neskaitydamas, todėl nežino, kas ten tiksliai buvo parašyta. Ginčo sandorio metu J. S. valia nebuvo išreikšta dėl dovanojimo sutarties sudarymo, ji tokio sandorio niekada nebūtų sudariusi. Teismas taip pat neatsižvelgė į melagingus atsakovo teiginius, kad ginčo namas buvo pastatytas jo, nes byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ginčo namą J. S. paveldėjo pagal testamentą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nesutikdama su skundžiamu sprendimu apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 str. nuostatas, nepagrįstai sureikšmino byloje atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės, atliktos po J. S. mirties, išvadas, nevertino arba nepakankamai vertino kitus byloje surinktus įrodymus, dėl ko priėmė nepagrįstą bei neteisėtą sprendimą. Tačiau sutikti su tokiais apeliantės argumentais negalima, nes jie prieštarauja tiek skundžiamojo sprendimo motyvuojamajai daliai, tiek ir byloje surinktiems įrodymams.

Priešingai negu teigia apeliantė pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė ne tik teismo psichiatrijos ekspertizės aktu, kuriuo ieškovės teiginys, kad J. S. ginčijamos sutarties pasirašymo dieną negalėjo suprasti savo veiksmų ar jų valdyti, nebuvo patvirtintas, bet ir kitais byloje esančiais įvairių medicinos įstaigų, kuriose gydėsi J. S., dokumentais. Šių įrodymų, o taip pat ir kitų byloje surinktų įrodymų (įskaitant ir eksperto S. S. parodymus) vertinimo pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad teigti, jog ginčo sutarties sudarymo metu šalių motina negalėjo suprasti savo veiksmų ar jų valdyti, negalima, o kraujagyslinė silpnaprotystė pastarajai galėjo išsivystyti vėliau. Pastebėtina, kad duodamas parodymus pirmosios instancijos teismui ekspertas S. S. taip pat nepatvirtino, kad sutarties sudarymo dieną J. S. negalėjo suprasti savo veiksmų ar jų valdyti.

Apeliantė nurodo, kad vertindamas ekspertizės išvadas, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad ekspertizės akte pažymėta, jog ekspertai neturi medicininių dokumentų, kuriuose būtų aprašyta J. S. būklė nuo 2005 m. rugsėjo 12 d. iki 2006 m. rugpjūčio 19 d. Apeliantė teigia, kad šių dokumentų nėra todėl, kad atsakovas piktybiškai nevykdė Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. sausio 3 d. ir 2007 m. kovo 19 d. nutarčių dėl J. S. priverstinio siuntimo ambulatorinei teismo psichiatrijos ekspertizei atlikti. Tačiau nurodytos nutartys buvo priimtos 2007 metais, o medicininių duomenų apie J. S. būklę nėra už laikotarpį nuo 2005 m. rugsėjo 12 d. iki 2006 m. rugpjūčio 19 d. Pastebėtina, kad didžiąją šio laikotarpio dalį (iki 2006 m. birželio vidurio) J. S., ieškovės teigimu, gyveno pas ją. Tačiau tai, kodėl J. S. nurodytu metu nebuvo stebima gydytojų, ieškovė apeliacinės instancijos teismui tinkamai nepaaiškino. Skundžiamo sprendimo ydingumą apeliantė taip pat motyvuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojų N. B. ir J. G. A. parodymų. Tačiau sutikti su šiuo teiginiu negalima, nes, visų pirma, šie parodymai ieškinio pagrįstumo patikimai nepatvirtina. Be to, kaip matyti iš sprendimo motyvuojamosios dalies, pirmosios instancijos teismas kaip šių, taip ir kitų byloje surinktų įrodymų visumą vertino vadovaudamasis CPK ir teismų praktikoje suformuotomis taisyklėmis bei, kolegijos nuomone, padarė pagrįstą išvadą, kad byloje nėra įrodyta, jog J. S. ginčo sutarties sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų ar jų valdyti (CK 1.89 str.). Atitinkamai vien tai, kad po sutarties sudarymo J. S. buvo diagnozuoti kraujagyslinės silpnaprotystės požymiai, minėtos išvados pagrįstumo nepaneigia. Dėl šios priežasties nėra pagrįsta apeliacinio skundo nuoroda į Kauno rajono PK kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus ENT poskyrio viršininko 2006 m. rugsėjo 27 d. raštą (T. 1, b. l. 24). Be to, sprendžiant nagrinėjamą ginčą, svarbu yra ir tai, kad kaip buvo nustatyta apeliacinė instancijos teismo posėdžio metu, ieškovė 2006 m. spalio 11 d. kreipėsi į J. S., kuri tuo metu buvo gydoma Vilkijos slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje dėl prašymo SODRAI pensiją pervesti į banką. Ieškovė paaiškino, kad mama suprato, ką ji sakė ir apeliantės prašymą patenkino (T. 2, b. l. 142, 148). Tokiu būdu pati ieškovė patvirtino, kad praėjus daugiau kaip dviems mėnesiams po ginčijamo sandorio sudarymo, J. S. buvo sąmoninga ir galėjo suprasti savo veiksmus bei juos valdyti. Ši aplinkybė taip pat paneigia ieškinio pagrįstumą bei leidžia teigti, kad sprendžiant šalių ginčą, pirmosios instancijos teismas, be kita ko, visiškai pagrįstai rėmėsi baudžiamosios bylos Nr. 65-2-00028-06 medžiaga. Ikiteisminis tyrimas minėtoje byloje buvo pradėtas pagal ieškovės pareiškimą dėl ginčo sutarties įvykdymo panaudojant apgaulę ir nutrauktas 2007 m. gegužės 2 d. Kauno rajono apylinkės prokuratūros nutarimu, tyrimo metu negavus jokių objektyvių įrodymų, kad atsakovas ginčo namą buvo įgijęs apgaule. Minėto ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta ir pati J. S., kuri patvirtino, kad namą sūnui padovanojo niekieno neverčiama (baudžiamoji byla Nr. 65-2-00028-06, b. l. 76). Be to, iš J. S. apklausą atlikusio Kauno rajono PK kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimų skyriaus ENT poskyrio viršininko tarnybinio pranešimo matyti, kad J. S. pati davė minėtus parodymus (baudžiamoji byla Nr. 65-2-00028-06, b. l. 80). Netikėti šiais įrodymais kolegija neturi pagrindo. Pastebėtina, kad pati ieškovė savo apeliacinį skundą, be kita ko, grindė to paties pareigūno 2006 m. rugsėjo 27 d. tarnybiniu pranešimu (T. 1, b. l. 24). Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ir dovanojimo sutartį už J. S. pasirašęs V. A. B., kuris parodė, jog J. S., notarei paklausus, sutiko, kad jis pasirašytų už ją dokumentus, todėl buvo paruošta dovanojimo sutartis, kurią jis ir pasirašė. Be to, liudytojas dar parodė, kad J. S. jam pasirodė sąmoninga ir suprantanti savo veiksmus (baudžiamoji byla Nr. 65-2-00028-06, b. l. 67).

Aukščiau išdėstytų įrodymų visuma taip pat neleidžia teigti, kaip tai daro apeliantė, kad J. S. ginčo sutarties sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų ar jų valdyti, bei, kad sudarant sandorį nebuvo išreikšta J. S. valia padovanoti namą, dėl kurio ginčijamasi, sūnui. Tuo tarpu kiti patikimi įrodymai, leidžiantys teigti priešingai, byloje nesurinkti (CK 1.64 str., 1.89 str., CPK 178 str.). Vien tai, kad, kaip nurodo apeliantė, prieš 19 metų tarp atsakovo ir J. S. buvo kilęs konfliktas dėl ginčo namo naudojimosi, arba tai, kad J. S. ilgą laiką gyveno pas ieškovę, savaime paminėtos išvados pagrįstumo nepaneigia ir neįrodo, kad sandorio sudarymo metu tarp J. S. ir atsakovo buvo blogi santykiai.

Apeliaciniame skunde ieškovė akcentuoja aplinkybę, kad sudarant sandorį buvo pateiktas negaliojantis J. S. pasas. Tačiau pagal notarinių veiksmų atlikimą reglamentuojančius teisės aktus asmens, prašančio atlikti notarinius veiksmus, dokumento pateikimo notarui tikslas - įsitikinti šio asmens tapatybe. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pateikus notarei J. S. pasą (kuriame, be kita ko, nurodyta, kad jis galioja iki 2013 m.), abejonių dėl J. S. tapatybės nebuvo (Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1102-658-07, b. l. 63). Bylos nagrinėjimo metu ieškovė neteigė, kad pas notarę ginčo sandorį atlikti buvo atvykusi ne J. S., o koks nors kitas asmuo. Todėl vien tai, kad pačiai ieškovei parašius pareiškimą dėl nurodyto paso praradimo, jis buvo pripažintas negaliojančiu, negali nulemti atlikto notarinio veiksmo neteisėtumo (T. 1, b. l. 21).

Ieškovė taip pat prašė ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu ir CK 1.76 str. pagrindu bei nurodė, kad J. S., būdama raštinga, sandorį galėjo pasirašyti pati, kai tuo tarpu nagrinėjamu atveju tai padarė V. A. B.. Tačiau analizuojant byloje esančius J. S. parašų pavyzdžius – 1993 m. birželio 29 d. parašas pase (Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-1102-658-2007, b. l. 63), 2000 m. balandžio 17 d. J. S. parašas ieškovei išduotame įgaliojime (T. 1, b. l. 25), 2006 m. spalio 11 d. prašymas SODRAI (T. 2, b. l. 142), 2007 m. kovo 23 d. parašas liudytojo apklausos protokole (baudžiamoji byla Nr. 65-2-00028-06, b. l. 76) matyti, kad laikui bėgant, J. S. gebėjimas tinkamai pasirašyti akivaizdžiai prastėjo. Todėl akivaizdu, kad jai pačiai pasirašius dovanojimo sutartį, pavyzdžiui taip, kaip ji pasirašė 2006 m. spalio 11 d. prašymą SODRAI (šiuos įvykius skiria tik du mėnesiai), galėjo kilti abejonės dėl dovanotojos parašo autentiškumo. Atsižvelgiant į šią galimybę bei tai, kad dovanojimo sutartį reikėjo ne tik pasirašyti, bet ir parašyti savo vardą bei pavardę, teisėjų kolegijos nuomone, sudarant sutartį buvo pagrįstai vadovautasi Notariato įstatymo 32 straipsnio nuostata, leidžiančia tais atvejais, kai fizinis asmuo dėl fizinių trūkumų, ligos ar kitų priežasčių pats negali sandorio pasirašyti, jo pavedimu sandorį pasirašyti kitam fiziniam asmeniui.

Tai, kad J. S. pavedė ginčo sandorį pasirašyti V. A. B., patvirtina tiek pastarojo parodymai, tiek ir pačios J. S. apklausa (baudžiamoji byla Nr. 65-2-00028-06, b. l. 67, 76), o taip pat trečiojo asmens R. K. paaiškinimai (T. 1, b. l. 129, 130; T. 2, b. l. 52, 53, 63 (CK 1.76 str.). Be to, sprendžiant dėl J. S. gebėjimo suprasti notarinių veiksmų svarbą ir jų teisines pasekmes, pastebėtina, kad ji, kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, ne kartą kreipėsi dėl notarinių veiksmų atlikimo, įskaitant ir nekilnojamojo turto dovanojimo ieškovei sutarčių sudarymą.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš jos priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (T. 2, b. l. 124).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės E. M., a/k (duomenys neskelbtini) 2,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.