Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-133-309/2020

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-11-12
Bylos Nr.: 1A-133-309/2020
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-19136-2018-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Nijolė Matuzevičienė, Zigmas Kavaliauskas, Vidmantas Mylė
Nuteistasis: E. V.
Nukentėjusysis: N. K., A. M.
Kaltinamasis: E. V. N. K.
Advokatai: Saulius Alysas

Kategorijos

1.2.9.8Piktnaudžiavimas tėvų, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis (BK 163 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-133-309/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-19136-2018-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.9.8.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.4.; 2.4.6.1. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 12 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vidmanto Mylės, Nijolės Matuzevičienės,

sekretoriaujant Dijanai Drizgienei,dalyvaujant prokurorei Eglei Veliulienei,nuteistajai E. V., jos gynėjui advokatui Sauliui Alysui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios E. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. pripažinta kalta ir nuteista:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 163 straipsnį (dėl nusikalstamos veikos, padarytos N. K. atžvilgiu), laisvės apribojimu 1 (vieniems) metams, vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, įpareigoti per 1 (vieną) mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiojo N. K.;

pagal BK 163 straipsnį (dėl nusikalstamos veikos, padarytos A. M. atžvilgiu), laisvės apribojimu 10 (dešimčiai) mėnesių, vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, įpareigojant per 1 (vieną) mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiojo A. M..

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, E. V. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnės bausmės dalį, ir E. V. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės apribojimas 1 (vieniems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 7 dalimi, E. V. įpareigota per 1 (vieną) mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atsiprašyti nukentėjusiųjų N. K. ir A. M..

Į paskirtos laisvės apribojimo bausmės laiką įskaitytas E. V. laikino sulaikymo laikas nuo 2018 m. balandžio 24 d. 16.00 val. iki 2018 m. balandžio 25 d. 11.55 val. (viena para).

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, E. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, atliekant ją per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo N. K. įgaliotos atstovės civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai ir priteista iš kaltinamosios E. V. N. K. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. V. nuteista už tai, kad būdama atsakinga už savo mažamečio sūnaus N. K., gim. (duomenys neskelbtini) m., auklėjimą ir vystymąsi, privalėdama rūpintis jo sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdama vaikui sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.155 straipsnio 2 dalis), privalėdama užtikrinti vaiko teises, numatytas 1996 m. kovo 14 d. priimtame Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, tai yra sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti, sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jų protiniam, dvasiniam gyvenimui, piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis fiziškai ir psichiškai gniuždydama vaiką, tai yra, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo tyrimo metu nenustatyto laiko, tačiau ne anksčiau kaip laikotarpiu nuo 2015 m. vasario mėnesio iki 2018 m. balandžio 24 d., sistemingai šaukdama ant jo, vadindama „debilu“ ir įvairiais necenzūriniais žodžiais, 2018 m. balandžio 24 d., apie 13 val., telefonu grasindama, tai yra, sakydama, kad jį, grįžusį iš mokyklos, „užmuš“, „pritrenks prie žemės kaip obuolį“, nuo tyrimo metu nenustatyto laiko, tačiau ne anksčiau kaip laikotarpiu nuo 2015 m. vasario mėnesio iki 2018 m. balandžio 24 d., mušdama mažametį sūnų N. K. už pastabas ir prasižengimus, tai yra suduodama nenustatytą skaičių kartų kilimų mušikliu per galvą, pagaliu, kilimų mušikliu, šlepete per pirštus, sukėlė jam fizinį skausmą, 2018 m. balandžio 19 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia kilimų mušikliu vieną kartą suduodama mažamečiui nukentėjusiajam N. K. į ranką, vieną kartą į skruostą ir nugaros sritį, sukėlė jam fizinį skausmą bei padarė dešinio žasto poodinę kraujosruvą, sukėlusią nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. Be to, E. V. nuteista už tai, kad būdama atsakinga už savo mažamečio sūnaus A. M., gim. (duomenys neskelbtini) m., auklėjimą ir vystymąsi, privalėdama rūpintis jo sveikata, dvasiniu ir moraliniu ugdymu, privalėdama vaikui sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis (CK 3.155 straipsnio 2 dalis), privalėdama užtikrinti vaikų teises, numatytas 1996 m. kovo 14 d. priimtame Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, tai yra sudaryti tinkamas sąlygas vaikui gyventi ir augti, sudaryti vaikui sveiką ir saugią aplinką, užtikrinti gyvenimo sąlygas, būtinas jo protiniam, dvasiniam gyvenimui, piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis fiziškai gniuždydama vaiką, tai yra, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nuo ikiteisminio tyrimo nenustatyto laiko iki 2018 m. balandžio 24 d., tikslus laikas nenustatytas, sistemingai, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą skaičių kartų, smurtaudama, tai yra suduodama mažamečiui nukentėjusiajam A. M. kilimų mušikliu į sėdmenų, veido sritį, pagaliu į kojas, šlepete per pirštus.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistoji E. V. prašo: panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. vasario 28 d. nuosprendį ir priimti jos atžvilgiu naują, išteisinamąjį nuosprendį, jai nepadarius nusikalstamų veikų, numatytų BK 163 straipsnyje; netenkinti nukentėjusiojo N. K. įgaliotos atstovės civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam priteisimo.

3.1. Skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. išsamiai neištyrus byloje esančių įrodymų, jų neanalizavus ir neatsižvelgus į suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl įrodymų vertinimo. Teigia, kad teismas netinkamai vertino bylos duomenis, kurių užtektų nebent manymui, jog nusikalstama veika galėjo būti padaryta, ir nepagrįstai laikė juos pakankamais išvadoms dėl jos kaltumo padaryti bei apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

3.2. Pasak nuteistosios, teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepagrįstai nukentėjusiojo N. K. parodymus vertino kaip nuoseklius ir jais rėmėsi. Atkreipia dėmesį, kad (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos darbuotojos, liudytojos R. J., I. B., G. Š., J. K. parodė, jog N. K., dar prieš pradedant ikiteisminį tyrimą, 2018 m. balandžio 24 d. joms teigė, kad mama jį smaugė, kando į galvą, kišo kojinę ar rūbą į burną, kad nešauktų, tačiau vėliau šių faktinių aplinkybių nei ikiteisminio tyrimo teisėjui, nei ekspertėms nebenurodė. Atkreipia dėmesį, kad 2018 m. gegužės 23 d. apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją N. K. teigė, kad smurtą naudojo ir patėvis A. V., t. y. kad pastarasis mušė jį ir brolį A. M. beveik kiekvieną dieną, mušdavo per pirštus „tapke“, pagaliu, ranka, taip pat į užpakalį. Tačiau A. V. kaltinančių faktų N. K. 2018 m. balandžio 24 d. nenurodė nei (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos darbuotojoms, nei tyrėjai, surašiusiai tos pačios dienos tarnybinį pranešimą, o apklaustas eksperčių S. S. ir I. S. kategoriškai neigė, kad A. V. mušė jį bei brolį. Dėl to A. V. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.

3.3. Apeliantės teigimu, tai, kad N. K., pasakodamas apie įvykius šeimoje, galėjo meluoti, rodo ne tik jo prieštaringi parodymai, bet ir jo charakterio savybės bei sveikatos būklė. Aplinkybė, kad N. K. parodymai nėra tikslūs, konstatuota 2019 m. vasario 12 d. – 2019 m. kovo 15 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ekspertizės aktas) išvados 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad N. K., kalbėdamas apie ją (E. V.), negalėjo nurodyti tikslaus įvykių laiko, kiekių, smulkių detalių. Dėl A. V. veiksmų ekspertizės akte nurodyta, kad nėra galimybių įvertinti, ar N. K. galėjo suvokti aplinkybes, turinčias reikšmės bylai ir duoti apie jas adekvačius parodymus. Teisme ekspertės negalėjo paaiškinti, kodėl N. K. dėl jos (E. V.) veiksmų iš dalies galėjo duoti adekvačius parodymus, o dėl patėvio – ne. Pagal ekspertizės akto išvados 3 dalį, N. K. būdingos individualios psichologinės savybės (polinkis atminties spragas užpildyti išgalvotomis detalėmis), mažinančiomis jo gebėjimą duoti tikslius parodymus. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad N. K. diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas, ekspertė S. S. teisme pripažino, kad vaiko pasakojimas nebuvo nuoseklus, o ekspertė I. S. nurodė, kad N. K. mažiau geba suprasti, kalbėti negu jo bendraamžiai.

3.4. Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad liudytoja R. J. teisme nurodė, jog būdavo atvejų, kai N. K. kalbėdamas pagražindavo situacijas, liudytoja G. Š. nurodė, kad N. K. pameluodavo, sukurdavo nebūtą istoriją tam, kad dėl kažko išsisuktų, liudytoja J. K. parodė, kad N. K. galėdavo išS. lvoti visokias aplinkybes.

3.5. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas N. K. globėjos liudytojos J. P. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nepagrįstai laikė nuosekliais ir rėmėsi tik ją kaltinančiais šios liudytojos teiginiais, neatsižvelgdamas į šios liudytojos parodymų visumą. Atkreipia dėmesį, kad teisme liudytoja J. P. pripažino, kad N. K. daug fantazuoja, tačiau kalbėdamas apie jos (E. V.) veiksmus neva nemelavo, nors ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja nurodė priešingai – teigė, kad N. turi dvi svajones – nori mobiliojo ryšio telefono ir grįžti pas mamą, dar jam labai svarbi yra močiutė. J. P. taip pat nurodė, kad N. dabar jau pasakoja, kad primelavo, jog mama jį mušė, kur po to ant rankos liko mėlynė, ir paaiškino, kad norėjo atkeršyti mamai, pagąsdinti ją, kad vaikas kaltina save. Pažymi, kad teisiamajame posėdyje pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojos J. P. parodymus, pastaroji patvirtino, jog anksčiau sakė tiesą, tačiau teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, į tai neatsižvelgė.

3.6. Nuteistoji taip pat nurodo, kad iš prie skundo pridedamo 2018 m. lapkričio 12 d. medicinos dokumentų išrašo kopijos matyti, jog VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės vaikų ir paauglių psichiatrė S. G., tą pačią dieną apžiūrėjusi N. K., atvykusį su globėja, nustatė, kad vaikas linkęs meluoti, fantazuoti, jo elgesys sutrikęs, nenuspėjamas, nenoriai laikosi taisyklių, viskam linkęs prieštarauti, atsikalbinėti. Skirtas medikamentinis gydymas psichiką veikiančiais vaistais (risperidonas, diazepamas).

3.7. Apeliantės teigimu, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad per laikotarpį, kurį trunka šis baudžiamasis procesas, N. K. buvo nurodęs, kad ir kiti asmenys prieš jį smurtavo, ar kitaip netinkamai elgėsi, tačiau tokius faktus tyrusios institucijos visais atvejais vaiko pretenzijas atmetė. Dėl to susidaro įspūdis, kad tik jos (E. V.) atžvilgiu išsakyti vaiko teiginiai yra laikomi teisingais.

3.8. E. V. nurodo, kad N. K. globėja netinkamai atlieka pareigas, nes 2018 m. rugpjūčio 9 d. vakarą policijos pareigūnai jį rado be priežiūros vaikštantį po (duomenys neskelbtini), klaidžiojantį (duomenys neskelbtini) mikrorajone. Pažymi, kad jos gynėjui pateikus Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2018 m. spalio 31 d. skundą, kuriuo buvo prašoma įvertinti Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus Šiaulių mieste ir Šiaulių miesto savivaldybės vaikų globos namų, darbuotojų veiksmus atlikusi tyrimą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiuntė 2018 m. gruodžio 5 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame konstatuota, kad N. K. elgesys neadekvatus, o jo parodymai neatitinka tikrovės. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad 2020 m. pradžioje N. K. tiek jai (E. V.), tiek Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojams buvo nurodęs, kad gydantis (duomenys neskelbtini) klinikose Vaikų psichiatrijos skyriuje jį per galvą mušė ten dirbantis sanitaras, tačiau dėl to pradėti tyrimą buvo atsisakyta, nes apklausos metu N. K. nurodė, kad sanitaras visgi jo nemušė.

3.9. Pasak apeliantės, teismas nepagrįstai pripažino, kad ji 2018 m. balandžio 24 d., dienos metu, skambino N. K. ir grasino jį „užmušti, pritrenkti prie žemės kaip obuolį“. Pažymi, kad tokių N. K. teiginių niekas nepatvirtino, dabar juos patikrinti jau nebėra galimybės. Pastebi, kad byloje neapžiūrėti nei jos sūnaus N. K., nei jos (E. V.) telefonai, negautos telefoninių pokalbių išklotinės, kurios galėtų patvirtinti bent buvusį šių telefonų ryšio sujungimą 2018 m. balandžio 24 d. 13 val.

3.10. Skunde nurodoma ir tai, kad teismo išvada dėl psichologinio smurto nepagrįstai grindžiama liudytojos R. J. parodymais, nes pastaroji nurodė, kad savo bute (duomenys neskelbtini), nuo 2013 m. nuolat girdėjo iš svetur sklindantį vieno vaiko verksmą, motinos šaukimą, žodžius „debilas“, keiksmažodžius, o ji (E. V.) bute, adresu: (duomenys neskelbtini), gyvena nuo 2015 m. pradžios. Taigi akivaizdu, kad tai nebuvo jos (E. V.) bei jos vaikų balsai, nes tuo metu ji gyveno kitu adresu: (duomenys neskelbtini).

3.11. Nuteistosios įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė jos ir jos artimųjų parodymus, kurie yra teisingi ir nuoseklūs, be pagrindo nesivadovavo jos sutuoktinio A. V. ir mamos V. D. parodymais. Pažymi, kad nė vienas liudytojas nematė ir negirdėjo, jog ji būtų naudojusi fizinį ar psichologinį smurtą prieš savo vaikus. Priešingai, liudytojai R. J., I. B., G. Š., J. K., M. Ž., M. M., A. V., V. D., V. S. parodė, kad ji (E. V.) rūpinosi vaikais, kad jie niekada iš vaikų negirdėjo nusiskundimų dėl jos elgesio. Teigia, kad jos nuoseklius parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys – Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje nurodyta, kad nežymūs sužalojimai N. K., t. y. dešinio žasto ir kairiojo kelio poodinės kraujosruvos atskirai galėjo gautis dviejų tiek tiesioginių trauminių poveikių, tiek griuviminės traumos metu. Teisme specialistas L. J. paaiškino, kad kraujosruvos fiksuotos be individualių požymių, todėl neatmetama galimybė, kad sužalojimai galėjo gautis griuvimo metu, žaidžiant, netyčia užkritus malkai. Pažymėjo, kad kelis dažniausiai sužeidžiamas griuvimo metu. Kitoje Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje nurodyta, kad A. M. padaryti nežymūs sužalojimai, t. y. nugaros kraujosruvos, veido, rankų, dešinės blauzdos odos nubrozdinimai. Teisme tas pats specialistas paaiškino, kad sužalojimai fiksuoti be individualių požymių, todėl neatmetama galimybė, kad jie galėjo gautis griuvimo metu, mėtantis malkomis. Pažymėjo, kad nubrozdinimai padaryti siauru paviršiumi, tad galėjo atsirasti nuo katino įbrėžimų.

3.12. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad ji niekada nebuvo teista, nebuvo bausta administracine tvarka už vaikų nepriežiūrą, jos šeima iki šio baudžiamojo proceso pradžios nebuvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą, nuo 2018 m. liepos 2 d. jos atžvilgiu taikomas atvejo vadybos procesas, kurio metu ją lanko bei telefonu bendrauja vadybininkas, socialinis darbuotojas. Šie darbuotojai nusiskundimų dėl jos elgesio neturi, į jų nurodytas pastabas ar rekomendacijas ji reaguoja, visada atsiliepia į jų skambučius telefonu, priima savo gyvenamojoje vietoje. Šiaulių miesto savivaldybės vaikų globos namų 2019 m. rugpjūčio 5 d. rašte „Dėl E. V. šeimos“ teisingai nurodyta, kad ji geranoriškai bendrauja su paskirtu socialiniu darbuotoju G. J., 2019 m. vasario 28 d. baigė pozityvios tėvystės kursus, o 2019 m. balandžio 18 d. – praktinius užsiėmimus „Šeimos terapija“. Byloje esantys N. K. atvirukai ir laiškai, perduoti jai susitikimų metu, liudija, kad sūnus ją myli, jos pasiilgo, nori grįžti pas ją. Liudytojai M. M. ir V. D. parodė, kad ir mažametis A. M. labai nori grįžti pas ją. Tai rodo, kad vaikai nejaučia jai priešiškumo ar baimės.

4. Apygardos teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Nuteistosios E. V. apeliacinis skundas atmestinas.

6. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 19 straipsnyje numatyta, kad, siekiant apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo, grubaus elgesio ar išnaudojimo, kuriuos jis gali patirti iš tėvų, teisėtų globėjų ar kurio nors kito jį globojančio asmens, turi būti imtasi visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtinta tėvų pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Įgyvendinant Konstitucijos 39 straipsnio ir kitų įstatymų nuostatas, valstybė įsipareigoja teisinėmis priemonėmis ginti nepilnamečius asmenis, taip pat ir nuo jiems artimiausių žmonių nusikalstamo veikimo ar neveikimo. CK 3.155 straipsnyje nurodyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo veikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu.

7. Pagal BK 163 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku.

8. Fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Vaiko palikimo ilgą laiką be priežiūros požymis sistemingumo nereikalauja. Pažymėtina, kad terminas „ilgas laikas“ turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į vaiko amžių, jo fizinį ir protinį išsivystymą, gebėjimą savimi pasirūpinti ir kitas aplinkybes. Kitoks žiaurus elgesys su vaiku gali turėti įvairių formų, tokių kaip tyčiojimasis iš vaiko, įžeidinėjimai, žiaurios, žeminančios ar alinančios bausmės, vertimas dirbti sunkius darbus, nesirūpinimas vaiku ir pan. Nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-553-942/2015).

9. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą ir išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, daro išvadą, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino E. V. kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 163 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiejo juos į vientisą loginę grandinę.

Žemesnės instancijos teismas

10. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo nukentėjusysis N. K. parodė, kad savaitgalį jis su mama ir jos vyru A. buvo nuvykę pas pastarojo seserį, kur sekmadienį buvo pjaunamos malkos. Antradienį (tą dieną jis eina pas logopedę) mokykloje jis puodeliu sudavė į galvą kitam berniukui, todėl mokytoja parašė jam pastabą ir paskambino jo mamai. Tuomet jis pasijuto nelaimingas, nes žinojo, kad grįžus namo, mama jį už tai muš. Jam būnant klasėje paskambino mama ir pasakė, kad jai skambino mokytoja, kuri pasakė, kad jam bus pastaba, ir, kai jis pareis namo, mama jį už tai užmuš. Nuėjęs pas logopedę I. jis pradėjo verkti, pasakė, kad jam grįžus į namus mama jį užmuš, pritrenks prie žemės kaip obuolį. Mama jį muša kiekvieną dieną, nes jis kasdien gauna pastabas. Nemuša tik šeštadienį ir sekmadienį. Mama jam su „plekšne“ duodavo į ranką, veidą. Kai jis tai papasakojo logopedei, ji viską pasakė socialinei pedagogei, direktorei ir mokytojai. Mokytoja pamatė ant jo rankos didelę mėlynę, nes ten jį mušė mama. Paskutinį kartą mama jį mušė už tai, kad jis nenunešė S. 10 Eur. Už šiuos pinigus jis nusipirko guminukų, kolos, traškučių. Pirmadienį buvo susirinkimas ir jo mama iš S. mamos sužinojo, kad jis pinigų neatnešė. Grįžusi mama pasiėmė „plekšnę“ ir du kartus jos galu trenkė jam į ranką, o su kitu galu po vieną kartą trenkė jam į skruostą ir nugarą. Jam skaudėjo skruostą, negalėjo pajudinti rankos. Mama jį nugrūdo į kampą. Tėtis A. matė, kaip mama jam sudavė su „plekšne“, brolis tai irgi matė, jis tuo metu valgė ledus. Viskas vyko mamos kambaryje prie balkono. Konkretizavo, kad „plekšnė“ yra žalios spalvos, ją nupiešė. Po sudavimo jam ant rankos liko didelė žymė. Vieną kartą jam ruošiant pamokas, mama „plekšnės“ galu trenkė jam į galvą, tuomet prie ausies jam bėgo kraujas. Mama bijojo, kad pamatys tas vietas mokykloje, nenorėjo, kad ją pasodintų į kalėjimą, tas vietas, kur sumušė (ranką, žandą, nugarą), jam tepė tepalu. Sumuštas vietas mama jam tepdavo tepalu, kad mokykloje nepamatytų, iš jos neatimtų jo ir brolio, kad nepasodintų į kalėjimą. Anksčiau niekam nesakė, kad mama jį skriaudžia, nes bijojo. Nurodė, kad mama jį visada muša, jam yra 10 metų, o mama jį muša „nuo darželio“. Kai mama jį mušdavo, jam skaudėdavo, jis verkdavo. Brolis A. matydavo, kaip mama jį muša, o jis (N. K.) matydavo, kaip mama mušdavo A. Tuomet jis nueidavo ir žiūrėdavo į telefoną. Mamos draugas A. matydavo, kaip mama jį mušdavo, sakydavo mamai, kad ją už tai pasodins į kalėjimą, o mama sakydavo „eik tu“. Tai, kad mama jį muša, žinojo mamos draugės V., S. su vyru, močiutė V., teta D., tačiau jie nieko dėl to nedarė. Mama jį mušdavo už pastabas, už tai, kad jis mokykloje ko nors nedarydavo, neklausydavo. Nurodė, kad nereikėjo jam tada išleisti pinigų, geriau reikėjo juos paduoti S. Taip pat nurodė, kad mama skriausdavo ir jo brolį A. Jį mama mušdavo už tai, kad jis nesurinkdavo žaislų, juos mėtydavo, mėtydavo šiukšles. A. gaudavo „plekšne“ į „subinę“ ir į veidą. Kai mama mušdavo A., jis verkdavo arba bėgdavo pas jį (N. K.). Mama norėjo pasilikti A. iš lentos išsuktą pagalį, su kuriuo ji trenkdavo A. per kojas, o jam per pirštus (nupiešė pagalį), tačiau A. sakė, kad nereikia, nes dar iškvies policiją. Nurodė, kad A. yra 5 metai, jį pradėjo mušti nuo 4 metų. Jį ir A. mama mušdavo per pirštus su „tapke“, pagaliu ir „plekšne“ (1 t., b. l. 119–122). Abejoti šių nukentėjusiojo N. K. parodymu teisingumu nėra pagrindo, nes juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

11. Liudytoja I. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad į jos pamoką N. K. atėjo sudirgęs, susijaudinęs, sakė, kad bijo eiti namo, nes, kiek ji pamena, į kitą vaiką metė stiklinę, ir mama, N. K. teigimu, jam pasakė, kad jį sudaužys. N. kalbėjo įtikinamai, matėsi, kad jis bijo, jam yra stresas. Vaikas sakė, kad eidamas pas ją, kalbėjo su mama telefonu, jis atėjo išsigandęs, drebėjo. N. elgesys tą dieną skyrėsi nuo elgesio kitomis dienomis, pamena, kad N. sakė, jog mama telefonu jam pasakė, kad „jį sudaužys kaip obuolį“. Ji apie tai papasakojo kolegėms, buvo nuspręsta dėl to kreiptis į atitinkamas institucijas. Pažymėjo, kad N. turi specialių poreikių, jeigu tai, ką jis pasakojo, būtų netiesa, jis negalėtų to paties pakartoti antrą kartą. Pamena, kad N. kažką pasakojo apie kilimų mušiklį. Nurodė, kad tiksliai visų aplinkybių nebeprisimena, ikiteisminio tyrimo metu teisingai papasakojo įvykio aplinkybes, tvirtina savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Taip pat nurodė, kad anksčiau N. yra pasakojęs, jog kaimynai buvo iškvietę policiją, kad mama baisiai muša jo brolį, jis (N. K.) dėl to net išeina iš kambario, sakė, kad mama buvo praskėlusi jam galvą, bėgo kraujas (4 t., b. l. 98–99). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu liudytoja I. B. nurodė, kad jai dirbant (duomenys neskelbtini) pradinėje mokykloje spec. pedagoge-logopede, 2018 m. balandžio 24 d. po pamokų pas ją atėjęs N. susinervino, susigraudino, pasakė, kad mokytoja pranešė jo mamai, jog jis puodeliu trenkė į galvą kitam vaikui. Ji iš N. pasakojimo suprato, kad po to mama jam paskambino ir pasakė, jog tuomet, kai jis pareis, mama jį sudaužys kaip obuolį. Vaikas minėjo, kad bijo eiti namo, ir tai matėsi iš jo savijautos – jis pradėjo drebėti. N. paaiškino, kad visada, kai jis gauna pastabas, mama pyksta ir jį muša. Vaikas taip pat sakė, kad mama labai bijo policijos, jeigu policijos nebijotų, tai jį užmuštų. Pokalbio metu N. užsiminė, kad mama baisiai muša ir jo jaunesnį brolį, jis į tai negali žiūrėti, todėl tuo metu išeina į kitą kambarį. Sakė, kad mama muša jo brolį už tai, kad jis sukramto kokį nors žaislą. N. taip pat pasakė, kad mama jam vieną kartą trenkė tai, jog praskėlė galvą ir jam bėgo kraujas. Aiškino, kad mama tepa tepalus, bijo, kad „mokykla pamatys“, jog mėlynės yra. Sakė, kad mama jį muša kilimų mušikliu, tačiau ne plačiąja jo dalimi, o kotu, kuris yra kietesnis. Apie šį pokalbį ji nedelsdama informavo socialinę darbuotoją, o pastaroji kreipėsi į direktorės pavaduotoją ugdymui. N. dar kartą tą patį papasakojo socialinei pedagogei ir direktorės pavaduotojai, nurodė tuos pačius faktus. N. kabinete joms parodė ranką, ant kurios tarp alkūnės ir peties, ties viduriu, buvo pakankamai didelė ir „stipri“ mėlynė, ji jau buvo pradėjusi juoduoti, jai atsirasti tikrai reikėjo stipraus smūgio. N. sakė, kad mėlynę padarė mama, sakė, kad ji jau nusipirko antrą kilimų mušeklį, nes vieną mušdama jau sulaužė. Pažymėjo, kad ji nėra pastebėjusi N. polinkio meluoti ar fantazuoti, nėra buvę, kad jis specialiai meluotų ar pasakotų iš mokyklos gyvenimo tai, ko nebuvo (1 t., b. l. 136–139, parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme).

12. Liudytoja R. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2018 m., gali būti, kad balandžio 24 d., N. K. jai mokykloje pasiskundė, jog namuose yra skriaudžiamas. Tą dieną klasėje įvyko konfliktas ir N. sakė, kad mama paskambinusi telefonu pasakė, jog, kai jis grįš, jį užmuš. N. parodė ant rankos mėlynę ir paaiškino, kad ji atsirado dėl to, kad mama, grįžusi iš tėvų susirinkimo, mušė jį kilimų mušikliu. N. taip pat pasakė, kad mama muša ir jo brolį, tuomet jis (N. K.) išeina į kitą kambarį, nes negali klausytis, kaip verkia brolis. Sakė, kad už nusižengimus mama muša kilimų mušekliu, kurį įvardijo kitu žodžiu. Ir Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojams, ir mokyklos darbuotojams vaikas papasakojo tą patį. Pirmiausia jis pasiguodė logopedei, o logopedė papasakojo jai. Vaikas visiems pasakojo tą patį. Susirinkimas mokykloje buvo įvykęs prieš kelias dienas. N. sakė, kad jis ir brolis yra nuolat mušami, namuose yra tepalas mėlynu kamšteliu, nuo kurio nesimato mėlynių. Sakė, kad tuomet, kai jis grįš namo, mama jį užmuš. Pasakodamas apie smurtą namuose vaikas buvo išsigandęs, verkė, atrodė, kad jo baimė pagrįsta (4 t., b. l. 97–98). Apklausiama kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo metu R. J. parodė, kad ją, kaip (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos direktoriaus pavaduotoją 2018 m. balandžio 24 d. po pamokų mokyklos logopedė I. B. ir socialinė darbuotoja G. Š. informavo, kad N. K. logopedei pasisakė, jog bijo eiti į namus, nes jam klius nuo mamos už tai, kad kitam berniukui sudavė puodeliu į galvą. Jos (R. J.) kabinete N. pasakė, kad bijo eiti namo, sakė, kad namuose yra mušamas už kiekvieną pastabą, o pastabų jis iš tiesų gauna beveik kasdien. N. sakė, kad yra mušamas „plekšne“, pavyko išsiaiškinti, kad tai yra kilimų mušiklis. Minėjo, kad dabar mama yra naują nusipirkusi. Dar N. K. minėjo, kad namuose yra medinė lenta ir prie jos yra kažkoks daiktas, kuris išsitraukia, sakė, kad jis mamos mušamas ir tuo daiktu. N. pasakojo, kad namuose mušamas yra ir jo brolis, kai mama muša brolį, jis išeina į kitą kambarį, nes negali klausytis klykiančio brolio. Dar N. minėjo, kad, kai mama juos muša, po to tepa su kažkokiu kremu raudonu kamšteliu, kad neliktų mėlynių, nes mama labai bijo policijos. Pasakojimo metu N. parodė dešinę ranką, kurios dalyje nuo alkūnės iki peties buvo „stipri“, beveik juoda mėlynė, matęsi, kad buvo suduota stipriai (1 t., b. l. 130–133, parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme).

13. Liudytoja G. Š. teisiamajame posėdyje parodė, kad maždaug prieš pusantrų metų pas ją atėjusi I. B. pasakė, jog N. verkia, bijo grįžti į namus, nes mama prieš jį naudoja smurtą. N. sakė, kad, jeigu jis grįš namo, bus sudaužytas kaip obuolys. Ji su I. B. nutarė apie tai pranešti mokyklos direktorės pavaduotojai R. J. Jos matė mėlynę ant N. rankos, N. pasakojo, kad jo brolis taip pat yra mušamas, sakė, kad dėl triukšmo buvo atvažiavusi policija. Iš pasakojimų matėsi, kad vaikas tokių dalykų išsigalvoti negali. Vaiko pasakojamos istorijos buvo tikroviškos, neišgalvotos. N. pasakojo, kad mama jam trenkė kilimų mušikliu ir dėl to ant rankos atsirado mėlynė. Pasakodamas vaikas verkė, buvo išsigandęs (4 t., b. l. 99–100). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 142–145, parodymai perskaityti pirmosios instancijos teisme) liudytoja G. Š. nurodė, kad N. K. ateina pas ją į užsiėmimus kaip pas mokyklos socialinę pedagogę, jie bendrauja kasdien. 2018 m. balandžio 24 d. po pamokų ji iš spec. pedagogės I. sužinojo, kad N. namuose yra mušamas mamos. Jai kalbantis su N., pastarasis papasakojo, kad tuomet, kai gauna pastabas, mama jį muša su kilimų mušiklio rankena. Sakė, kad mama muša ir jo broliuką, tuomet jis užsidengia ausis, nes negali klausytis kaip brolis klykia, brolis yra mušamas už visokius menkniekius. N. sakė, kad labai bijo grįžti į namus, nes mama buvo informuota apie jo konfliktą su kitu mokiniu ir, pasak N., paskambinusi jam pasakė, kad, kai jis grįš į namus, jį sudaužys kaip obuolį. N. jai parodė mėlynę ant dešinės rankos, tarp alkūnės ir peties, mėlynė buvo tamsios spalvos, „sunki“, N. sakė, kad mėlynė likusi nuo trenkimo kilimų mušiklio kotu. Tas pačias aplinkybės apie mamos smurtą N. papasakojo atskirai jai ir atskirai I., po to trečią kartą tą patį papasakojo jau dalyvaujant ir mokyklos direktorės pavaduotojai ugdymui. Kadangi tris kartus buvo nurodyti tie patys faktai, mano, kad vaiko nurodyta situacija iš tiesų tokia ir yra.

14. Liudytoja J. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2018 m. pavasarį jai dirbant (duomenys neskelbtini) pradinėje mokykloje, jos mokinių klasėje mokėsi ir N. K.. 2018 m. balandžio 24 d. nuėjusi pas direktorės pavaduotoją, iš pastarosios ir socialinės pedagogės sužinojo apie įvykį. Jai buvo pranešta, kad N. pasakojo, jog mama jam trenkė su kažkokiu daiktu. Ant N. rankos buvo pastebėta mėlynė, daugiau jokių sužalojimų nesimatė. Patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė teisingas aplinkybes, tuomet jas geriau prisiminė (4 t., b. l. 117–118). Ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip liudytoja J. K. nurodė, kad 2018 m. balandžio 24 d. N. K., laukdamas įsipilti sulčių, tyčia puodeliu užgavo kitą mokinį ir ji apie šį incidentą telefonu informavo N. mamą, informaciją įrašė ir Tamo dienyne. Prieš N. išeinant pas specialiąją pedagogę-logopedę I. B., ji, pamačiusi, kad N. skambina mama, padavė vaikui telefoną, sakydama, kad jam skambina mama. Prieš tai telefoną iš N. ji buvo paėmusi, nes pastarasis pamokos metu juo žaidė. Kalbėdamas telefonu N. išėjo iš klasės į specialiosios pedagogės-logopedės užsiėmimą. Po pamokos ji buvo iškviesta pas direktorės pavaduotoją ir ten iš kolegių sužinojo, kad joms N. papasakojo, jog mama jį muša, jam ant rankos yra likusi didžiulė mėlynė. Kažkuri kolegė atvedė N. į kabinetą ir parodė jo dešinę ranką, kurioje, tarp alkūnės ir peties buvo maždaug 4 cm skersmens tamsiai mėlynos spalvos mėlynė (1 t., b. l. 148–151, parodymai perskaityti pirmosios instancijos teisme).

15. Liudytoja, (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų budinti globėja J. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad N. jai pasakojo, jog mama jį mušdavo „plekšne“, t. y. kilimų mušikliu, pasakojo, kad jį mušdavo su kietesne dalimi, o brolį – su minkštesne. Kai N. atvyko pas ją, ji matė kraujosruvą ant rankos. N. papasakojo, kad jis tą dieną trenkė puodeliu kitam vaikui, todėl bijojo eiti namo – mama jį būtų mušusi. Vaikas jai sakė, kad pas jį yra buvę ir daugiau mėlynių, tai ne pirmas kartas, tačiau jis anksčiau to niekam nesakydavo. Pasakojo, kad mama tepdavo sužalojimus tepalu. N. jos (J. P.) klausia, kas jam bus, kai jis grįš namo, nors jis pasiilgo namų aplinkos, triušiuko, kačiuko, labai pasiilgo močiutės, tačiau bijo mušimo. N. turi protinę negalią, fantazuoja, tačiau apie mėlynes jis daug kartų pasakojo tą patį, vadinasi, tikrai nemeluoja. Tuo atveju, jei N. fantazuoja, jis net neprisimena, ką pasakojo. Jau praėjo daugiau kaip metai, tačiau vaikas pasakoja vis tą patį. Visada pasitikslina, ar galės vėl grįžti pas ją (J. P.), jeigu mama namuose vėl jį muš. N. jai taip pat pasakodavo, kad tuomet, kai mama mušdavo jo brolį, jis eidavo į kitą kambarį, nes būdavo labai gaila brolio. Teismui perskaičius liudytojos J. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pastaroji patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu sakė tiesą, jos parodymai teisingi. Nurodė, kad galbūt N. yra sakęs, jog prisidirbo pasakydamas apie mušimą. N. išsakė mintį, kad dėl to, jog papasakojo apie smurtą, dabar gyvena atskirai (4 t., b. l. 118–120). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojos J. P. parodymus vertino visumoje su kitais bylos įrodymais ir jais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai. Be to, iš liudytojos J. P. parodymų matyti, kad dėl esminių aplinkybių jie yra visiškai nuoseklūs, o dėl ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų dėl galimo N. K. melo liudytoja teisiamajame posėdyje paaiškino, kad vaikas išsakė mintį, jog dėl to, kad papasakojo apie smurtą, jis dabar gyvena atskirai nuo savo šeimos.

16. Liudytoja R. J. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad ji adresu: (duomenys neskelbtini), gyveno nuo 2013 m. Maždaug 2014 m. pabaigoje ji iš buto buvo išsikrausčiusi, tačiau į jį dažnai užsukdavo, nes gyveno „tarp dviejų miestų“. Kai jos namuose būdavo remontas, ji sugrįždavo į butą (duomenys neskelbtini) gatvėje. Viskas vyko senokai, galėjo būti 2017 m. Vieną vakarą, galėjo būti žiemos vakaras, ji bute aukštu aukščiau ar aukštu žemiau jos buto, išgirdo baisų triukšmą, vaikas cypė, atrodė, kad vaiką užmuš. Jai susidarė įspūdis, kad vaikas buvo mušamas kasdien, nes nuolat girdėdavo. Ji girdėdavo moterišką balsą, vyriško balso nesigirdėjo. Ji girdėjo išsakytus necenzūrinius žodžius, vaikas buvo visaip užgauliojamas, girdėdavosi vieno vaiko verksmas. Patvirtino, kad vaikas buvo vadinamas debilu, rusiškais keiksmažodžiais. Ji dėl to paskambino policijai. Girdėdavo berniuko balsą. Sesuo jai taip pat sakydavo, kad girdisi vaiko verksmas. Policijai ji norėdavo paskambinti ir anksčiau, tačiau bijodavo, bijojo skųsti, nes tuo metu gyveno tik su vaiku, vyras buvo užsienyje (4 t., b. l. 137–138). Atsakant į nuteistosios E. V. skundo argumentą, kad R. J. negalėjo girdėti jos ir jos vaikų balsų, nes bute, adresu: (duomenys neskelbtini), ji (E. V.) gyvena nuo 2015 m. pradžios, atkreipiamas dėmesys, jog liudytoja R. J. konkrečiai nenurodė, kad ji moterišką balsą ir vaiko verksmą girdėdavo būtent iki 2015 m. pradžios. Liudytoja R. J. nurodė, kad ji bute, adresu: (duomenys neskelbtini), gyveno nuo 2013 m., tačiau ten gyveno su pertraukomis, ne nuolat. Tuo metu, kai bute gyvendavo, girdėdavo berniuko verksmą, tačiau anksčiau, iki 2017 m. žiemos, pranešti policijai bijojo.

17. Netikėti liudytojos R. J. parodymais nėra pagrindo, nes juos patvirtina kiti bylos įrodymai. Liudytoja policijos pareigūnė S. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2017 m. sausio mėnesį, jai dirbant kartu su kolega A. M., pagal iškvietimą nuvyko į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Namuose buvo rasti abu tėvai ir du mažamečiai berniukai. Abu vaikai buvo labai judrūs, elgėsi keistai, matėsi, kad jei turi kažkokią negalią. Vaikų motina aiškino, kad vaikai neklauso, lipa ant baldų, todėl ji kartais ant jų garsiau ir griežčiau užšaukia (2 t., b. l. 23–25, parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Iš esmės analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojas A. M. (2 t., b. l. 28–31). Liudytojos R. J. parodymus, kad ji dėl triukšmo kaimynystėje 2017 m. žiemą kvietė policijos pareigūnus patvirtina ir BIRT ataskaitų žiūryklės duomenys, iš kurių matyti, kad 2017 m. sausio 27 d. 18.58 val. Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo gautas R. J. pranešimas, jog galimai bute, esančiame (duomenys neskelbtini), yra smurtaujama prieš mažametį vaiką, ji ne kartą girdėjo vaiko klyksmus ir moters šauksmus vaiko atžvilgiu (3 t., b. l. 4–5).

18. Liudytoja, (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė E. L. teismo posėdyje be kita ko parodė, kad 2018 m. gegužės 16 d. N. K. prie motinos drąsiai pareiškė, kad mama jį mušė, papasakojo apie incidentą mokykloje (4 t., b. l. 121). Liudytoja, (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų atstovė R. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad N. K. susitikimo su mama metu labai susierzino, pradėjo pasakoti, kad naktimis negali užmigti, nes vis prisimena, kaip mama jį mušdavo, naktimis prabunda. Taip pat nurodė, kad E. (E. V.) klausėsi, tačiau nieko nesakė, berniuko žodžių nepaneigė ir jų nepatvirtino, todėl susidarė įspūdis, kad ji pripažįsta mušusi N. Ji (R. G.) matė mėlynę ant N. rankos, vaikas sakė, kad mama jį mušė įrankiu kilimams mušti (4 t., b. l. 140–141). Liudytoja, (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė A. Š. teisiamajame posėdyje parodė, kad įvykis buvo 2018 m. balandžio mėnesį, mokyklos administracijos kvietimu atvykus į mokyklą, vaikas papasakojo, kad mama muša jį ir jo broliuką, nurodė mušimo įrankį. Vaikas sakė, kad mama šaukia, rėkia ant jo. Teismui perskaičius liudytojos A. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (2 t., b. l. 16–19), ji šiuos parodymus patvirtino (4 t., b. l. 138–139).

19. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad N. K. padaryti sužalojimai: dešiniojo žasto ir kairiojo kelio poodinės kraujosruvos. Dešiniojo žasto sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku (2018 m. balandžio 19 d. vakare sudavus N. K. guminiu kilimų mušikliu į dešinę ranką), nustatyti sužalojimai tiek visumoje, tiek kiekvienas atskirai kvalifikuojami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Kiekvienas sužalojimas atskirai galėjo būti padarytas tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek griuviminės traumos metu (2 t., b. l. 59). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad N. K. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti pateiktu įrankiu (kilimų mušikliu). Dešiniojo žasto sužalojimas galėjo būti padarytas 2018 m. balandžio 22 d., tačiau labiau tikėtina, kad 2018 m. balandžio 19 d. (2 t., b. l. 65).

Žemesnės instancijos teismas

20. Specialistas L. J., pateikęs minėtas išvadas, teisiamajame posėdyje patvirtino išvadose nurodytas aplinkybes. Paaiškino, kad 2018 m. balandžio 26 d. apžiūrėdamas N. K. jis nustatė dešiniojo žasto poodiniame paviršiuje kraujosruvą, kuri pagal savo spalvines savybes atitiko maždaug 5–14 dieną. Papildomo tyrimo metu apžiūrėjęs ir įvertinęs tyrimo atlikimui pateiktą kilimų mušiklį jis nustatė, kad juo galėjo būti padarytas N. K. dešiniajame žaste nustatytas sužalojimas. Į pateiktą klausimą atsakė, kad tepant tepalais kraujosruvos gali išnykti ir po savaitės, o nedidelės krausjosruvos net ir greičiau nei po savaitės (5 t., b. l. 1–2).

21. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad N. K., atsižvelgiant į jo mažą amžių, pažintinius ypatumus bei individualias psichologines savybes, byloje nagrinėjamų galimai įtariamosios E. V. atliktų veiksmų metu galėjo teisingai suvokti pagrindines faktines aplinkybes; 2018 m. gegužės 23 d. apklausos metu N. K. galėjo duoti detalius parodymus apie 2018 m. balandžio 19 d. įvykį, o apie kitus įtariamosios E. V. galimai atliktus byloje nagrinėjamus veiksmus galėjo pateikti pagrindines faktines aplinkybes, tačiau negalėjo nurodyti tikslaus įvykių laiko, kiekių, smulkių detalių. Vertinant N. K. parodymus, rekomenduojama atsižvelgti į jo pažintinių ypatumų bei individualių ypatumų sąlygotus ribotumus duoti tikslius parodymus. N. K. šiuo metu savo motinos E. V. atžvilgiu jaučia nesaugumą, baimę, nuoskaudą, priešiškumą, įtarumą ir nepasitikėjimą. N. K. konstatuojamas hiperkinezinis elgesio sutrikimas F90.1, šio sutrikimo susiformavimą lėmė keletas veiksnių: neužtikrinta savalaikė ir visapusiška pagalba, byloje tiriami įtariamosios E. V. veiksmai, todėl tiesioginiu priežastiniu ryšiu šio sutrikimo susieti tik su byloje tiriama nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 3 dalyje, nėra galimybių. N. K. parodymų apie įtariamosios E. V. taikytą fizinį smurtą jo paties atžvilgiu turinį atitinka 2018 m. gegužės 23 d. apklausos vaizdo įraše stebima N. K. kalba ir emocijos (2 t., b. l. 172–181). Ekspertizės akto aprašomojoje dalyje be kita ko nurodyta, kad N. K. savarankiško pasakojimo nekuria, prasmingai atsako į nesudėtingus uždarus klausimus, jo mąstymas konkretus, prasmingas. Kalbėdamas apie bylai reikšmingas aplinkybes nurodo, kad yra „atimtas iš mamos, nes mama mušdavo“, jis bijodavo, „kai „mama <...> mušdavo“, mušdavo „plekšne, rykšte, laidu, tapke“. Apie bylai reikšmingas aplinkybes N. K. kalba noriai, neprieštaraudamas atsakinėja į jam pateiktus klausimus, tačiau stebimas akivaizdžiai pasikeitęs emocinis reagavimas (sustiprėja jo lingavimas, bruzdumas). Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad N. K. kalba tik apie motinos taikytą mušimą jo ir brolio atžvilgiu, pasakoja, kad tuomet, kai jis bendrauja su mama, bijo, kad mama muš, sako: mama yra „pikta labai, muša mane ir brolį. Noriu brolį A. apginti. Kad mama nebemuštų. Ji mušdavo ir su „plekšne“, laidu, tapke, rykšte, šaka. Ir mane – su „plekšnės“ galu, bet kitu – ir buvo kraujosruva“ (rodo dešinę ranką). N. K. pasakoja, kad jį mušdavo nuo 6 metų, anksčiau nemušdavo, nes buvo mažas. Jį mušdavo už tai, kad jis neklausydavo, daug pastabų gaudavo. Tą dieną, kai jį paėmė, jis vaikui puoduku davė į galvą. Mama paskambino ir pasakė, kad mus. Jis pagalvojo, kad skaudės, išsigando. Nuėjęs pas logopedę pradėjo verkti. Nurodė, kad „mama gal galvoja, kad galima mušti. Nesupranta“. Ji „bijodavo, kad policija gali paimti. Vieną kartą buvo, kad atvažiavo. Klausė, ar nemuša vaikų. Mama sakė, kad nemuša. Bet iš tikrųjų mušdavo. Negalima mušti“. Sakė, kad jį mušė mama, daugiau niekas, A. taip pat mušė mama, daugiau niekas. Nurodė, jog bijo, „kad mama gali vėl mušti. Kai mama šaukė, jis jautėsi „išsigandęs“, galvojo, kad „gali vėl mušti. Gali užmušti vietoje“. Pasakė, kad jis neleis mušti brolio, „lai gyvena pas tėtį ramybėje“.

22. Minėtą ekspertizės aktą pateikusios ekspertės S. S. ir I. S. teisiamajame posėdyje šį aktą patvirtino. Nurodė, kad atliekant ekspertizę N. K. pasakojo, jog jį ir jo brolį muša tik mama. Kalbant apie bylai reikšmingas aplinkybes buvo akivaizdžiai stebimas tiriamojo emocinis pasikeitimas, kuris reiškėsi per jo elgesį: tapo bruzdus, sustiprėjo jo lingavimas, išryškėjo jo nedėmesingumas. Būtent tai rodo N. K. elgesio ir emocijų pasikeitimą, reakciją į tam tikras emocijas. Ekspertė I. S. nurodė, kad tiriamojo parodymų apie motinos taikytą smurtą jo paties atžvilgiu atitinka jo kūno kalba. Patirtus motinos fizinio smurto veiksmus iliustruoja rodydamas, kur jam trenkė, kokiu judesiu trenkė. Kalbant apie tai, didėja N. K. susijaudinimas, jis pasireiškia intensyviu lingavimu, kalbos sklandumo praradimu, užsikirtinėjimu pradėjus kalbėti apie patirtus skurto veiksmus ir susijaudinimo nuslūgimas, pasakojant neutralesnes situacijas apie brolio patirtą smurtą. Susigraudina, kai kalba apie suvoktą neteisybę. N. K. yra netipiškos raidos, jam diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas, jis mažiau geba suprasti, kalbėti, negu jo bendraamžiai. N. K. galėjo suprasti įvykių pobūdį, tačiau negalėjo suprasti jų reikšmės, taip pat dėl savo priklausomo santykio nuo mamos, emocinės būsenos, t. y. iš baimės, negalėjo pasipriešinti mamai. Kalbant apie 2018 m. balandžio 19 d. įvykį, vaikas galėjo papasakoti pagrindines faktines aplinkybes, tam tikras detales. Netgi ekspertizės metu, praėjus beveik metams nuo šio įvykio, jis taip pat gerai prisiminė pagrindines aplinkybes. N. K. prisiminė ir kas vyko po to įvykio, t. y. kaip pasisakė mokyklos darbuotojams, ką jie darė, kaip buvo kviečiama policija, kaip važiavo į ligoninę, kaip atvažiavo globėja. Tai rodo, kad vaikas faktines aplinkybes atgamina gana tiksliai, praėjus beveik metams, prisimena seką, kuria viskas vyko. Pagrindinius dalykus vaikas gali pasakyti – kas, ką, kur veikė. Kas po ko sekė, jis prisimena. Tačiau vaikas nėra pakankamai įsisavinęs laiko bei skaičių sąvokų, nėra pakankamai įsisavinęs spalvų, sumaišo puses. Emocinė būsena keičiasi priklausomai nuo to, ką jis kalba. Ekspertė nurodė, kad jai net nekyla minčių, kad vaikas galėjo išsigalvoti, pasakoti neteisingas aplinkybes. Jeigu praėjus metams vaikas kalba, kad bijo mamos, tai rodo, kad jų santykis buvo blogas. N. K. savo motinos atžvilgiu jaučia nesaugumą, baimę, nuoskaudą, priešiškumą, įtarumą ir nepasitikėjimą. Tai, ką vaikas pasakoja, tą ir jaučia (4 t., b. l. 161–163).

23. Iš nukentėjusiojo N. K. parodymų matyti, kad jie dėl esminių aplinkybių yra visiškai nuoseklūs, kaip nurodyta ekspertizės akte, kurio išvadas teisiamajame posėdyje patvirtino ekspertės, byloje nagrinėjamų E. V. atliktų veiksmų metu N. K. galėjo teisingai suvokti pagrindines faktines aplinkybes, 2018 m. gegužės 23 d. apklausos metu jis galėjo duoti detalius parodymus apie 2018 m. balandžio 19 d. įvykį, o apie kitus E. V. galimai atliktus byloje nagrinėjamus veiksmus galėjo pateikti pagrindines faktines aplinkybes. Be to, ekspertė I. S. teisiamajame posėdyje pažymėjo, kad ekspertizės metu, praėjus beveik metams nuo įvykio, N. K. taip pat gerai prisiminė pagrindines aplinkybes, prisiminė ir tai, kas vyko po to įvykio, t. y. kaip pasisakė mokyklos darbuotojams, ką jie darė, kaip buvo kviečiama policija, kaip važiavo į ligoninę, kaip atvažiavo globėja, o tai rodo, kad vaikas faktines aplinkybes atgamina gana tiksliai. Nors, kaip nurodoma nuteistosios E. V. apeliaciniame skunde, liudytojos R. J., I. B., G. Š., J. K. parodė, jog N. K. 2018 m. balandžio 24 d. joms teigė, kad mama jį smaugė, kando į galvą, kišo kojinę ar rūbą į burną, kad nešauktų, tačiau vėliau šių faktinių aplinkybių nei ikiteisminio tyrimo teisėjui, nei ekspertėms nebenurodė, be to, apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, teigė, kad smurtą naudojo ir patėvis A. V., tačiau vėliau šių faktų nebenurodė, ikiteisminis tyrimas A. V. atžvilgiu buvo nutrauktas (3 t., b. l. 186–187), be to, buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą (duomenys neskelbtini) klinikose Vaikų psichiatrijos skyriuje dirbusio sanitaro atžvilgiu, nes apklausos metu N. K. nurodė, kad sanitaras visgi jo nemušė (5 t., b. l. 175–176), tai nereiškia, kad kitos N. K. nurodytos aplinkybės, susijusios su neteisėtais E. V. veiksmais, yra neteisingos.

24. Liudytojų I. B., R. J., G. Š., J. K., J. P., E. L., R. G., A. Š. parodymai patvirtina nukentėjusiojo N. K. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus, kad mama namuose jį muša, jis yra mušamas už pastabas, kurias mokykloje gauna beveik kiekvieną dieną, mama jį muša kilimų mušikliu, muša ir jo brolį. Aplinkybę, kad N. K. mokykloje gaudavo pastabų, pastabą gavo ir 2018 m. balandžio 24 d., patvirtina ne tik jo mokytojos J. K. parodymai, bet ir prie bylos prijungti išrašai iš TAMO dienyno (4 t., b. l. 115–116). N. K. parodymus, kad jam būnant klasėje paskambino mama ir pasakė, kad jai skambino mokytoja ir informavo jog jis gaus pastabą, patvirtina, o nuteistosios E. V. skundo argumentą, kad ji sūnui 2018 m. balandžio 24 d., apie 13 val., neskambino, paneigia liudytojos J. K. parodymai, kad ji, pamačiusi, jog N. skambina mama, padavė vaikui telefoną, sakydama, kad jam skambina mama, ir kalbėdamas telefonu N. išėjo iš klasės į specialiosios pedagogės-logopedės užsiėmimą. Aplinkybę, kad N. K. sakė, jog eidamas pas ją, kalbėjo su mama telefonu, patvirtino ir liudytoja, specialioji pedagogė-logopedė I. B., be kita ko akcentuodama, kad N. pas ją atėjo išsigandęs, drebėjo, jo elgesys tą dieną aiškiai skyrėsi nuo elgesio kitomis dienomis. Tai, kad E. V. 2018 m. balandžio 24 d. skambino N. K., teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytoja R. J., nurodydama, kad ji girdėjo skambant vaiko telefoną, matė, jog mama jam skambino kelis kartus, jai pasirodė keista, kad mama telefone įvesta vardu ir pavarde (4 t., b. l. 97–98). Taigi byloje apžiūrėti E. V. ir N. K. mobiliojo ryšio telefonus ir išreikalauti jų telefoninių pokalbių išklotines nebuvo pagrindo. Liudytojų parodymai patvirtina ir nuoseklius nukentėjusiojo N. K. parodymus, kad mama jį muša „plekšne“, t. y. kilimų mušikliu, kurį jis apibūdino – nurodė spalvą ir nupiešė apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu. Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad bute, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), ant koridoriuje stovinčios spintos rastas padėtas guminis mėlynos spalvos kilimų mušiklis (1 t., b. l. 33–39). Nukentėjusiojo N. K. parodymus, kad paskutinį kartą mama jį kilimų mušikliu mušė grįžusi iš mokykloje vykusio susirinkimo, patvirtina ne tik specialisto išvados, kuriose nurodyta, kad N. K. dešiniojo žasto sužalojimas galėjo būti padarytas užduotyje nurodyto įvykio aplinkybėmis ir laiku (2018 m. balandžio 19 d. vakare sudavus N. K. guminiu kilimų mušikliu į dešinę ranką) (2 t., b. l. 59, 65), bet ir (duomenys neskelbtini) pradinės mokyklos raštas, iš kurio matyti, kad paskutinis klasės, kurioje mokėsi N. K., tėvų susirinkimas vyko 2018 m. balandžio 19 d. (2 t., b. l. 42).

25. Bylos duomenys patvirtina nuteistosios apeliacinio skundo argumentą, kad N. K. diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas (2 t., b. l. 46, 48, 52), tačiau ši aplinkybė taip pat nesudaro pagrindo abejoti pastarojo parodymų teisingumu. Kaip minėta, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad N. K., atsižvelgiant į jo mažą amžių, pažintinius ypatumus bei individualias psichologines savybes, byloje nagrinėjamų E. V. galimai atliktų veiksmų metu galėjo teisingai suvokti pagrindines faktines aplinkybes, 2018 m. gegužės 23 d. apklausos metu N. K. galėjo duoti detalius parodymus apie 2018 m. balandžio 19 d. įvykį, o apie kitus įtariamosios E. V. galimai atliktus byloje nagrinėjamus veiksmus galėjo pateikti pagrindines faktines aplinkybes. Be to, teisiamajame posėdyje ekspertė I. S. paaiškino, kad, nors N. K. yra netipiškos raidos, jam diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas, jis mažiau geba suprasti, kalbėti, negu jo bendraamžiai, tačiau N. K. galėjo suprasti įvykių pobūdį. Dėl to, kas paminėta, pagrindo abejoti nukentėjusiojo N. K. parodymais nesudaro ir ekspertizės akto išvada, kad jis negalėjo nurodyti tikslaus įvykių laiko, kiekių, smulkių detalių – dėl esminių aplinkybių jo parodymai yra nuoseklūs ir išsamūs, tas pačias aplinkybes ir tikslią jų seką N. K. nurodė ir praėjus beveik metams po įvykio.

26. Nuteistosios apeliacinio skundo argumento, kad N. K., duodamas parodymus, melavo, bylos duomenys nepatvirtina. Nors, kaip pažymi apeliantė, liudytoja R. J. teisiamajame posėdyje nurodė, kad klasės mokytoja sakė, jog yra buvę, kad N. situaciją pagražina, kartu ši liudytoja pažymėjo, kad jos visos, tuo metu su N. K. buvusios ir jo pasakojimą girdėjusios pedagogės, nusprendė, kad ketvirtokas tokios situacijos išgalvoti negalėtų (4 t., b. l. 97–98). Liudytoja G. Š. teisiamojo posėdžio metu nurodydama, kad yra buvę, jog N. meluoja, norėdamas dėl kažko išsisukti sukuria nebūtą istoriją, kartu pažymėjo, kad dažniausiai po pokalbio N. prisipažindavo, šiuo atveju visi vaiko pasakojimai rodė, kad jis tokių dalykų išsigalvoti negali, vaiko pasakojamos istorijos buvo tikroviškos, neišsigalvotos. Be to, liudytoja akcentavo, kad N. viską pasakodamas verkė, buvo išsigandęs (4 t., b. l. 99–100). Nors teisiamajame posėdyje liudytoja J. K. nurodė, kad N. galėdavo išsigalvoti visokias aplinkybes, tačiau perskaičius jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kai ji be kita ko nurodė, jog kažkokių N. fantazijų nėra pastebėjusi (1 t., b. l. 148–151), J. K. savo parodymus patvirtino. Kaip teisingai pažymėta apeliaciniame skunde, medicinos dokumentų išraše (siuntime), pateiktame gydytojos S. G. nurodyta, kad N. K. elgesys sutrikęs ir nenuspėjamas, jis linkęs meluoti bei fantazuoti, nenoriai laikosi taisyklių, viskam linkęs prieštarauti, atsikalbinėti, tačiau pastebėtina, kad šiame išraše taip pat nurodyta, jog N. K. orientuotas gerai, į klausimus atsako pagal prasmę, psichozės simptomų nėra (5 t., b. l. 172). Be to, kaip minėta, ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad N. K., atsižvelgiant į jo mažą amžių, pažintinius ypatumus bei individualias psichologines savybes, byloje nagrinėjamų galimai įtariamosios E. V. atliktų veiksmų metu galėjo teisingai suvokti pagrindines faktines aplinkybes, 2018 m. gegužės 23 d. apklausos metu galėjo duoti detalius parodymus apie 2018 m. balandžio 19 d. įvykį, o apie kitus įtariamosios E. V. galimai atliktus byloje nagrinėjamus veiksmus galėjo pateikti pagrindines faktines aplinkybes, tačiau negalėjo nurodyti tikslaus įvykių laiko, kiekių, smulkių detalių. N. K. parodymų apie įtariamosios E. V. taikytą fizinį smurtą jo paties atžvilgiu turinį atitinka 2018 m. gegužės 23 d. apklausos vaizdo įraše stebima N. K. kalba ir emocijos. N. K. savarankiško pasakojimo nekuria, jo mąstymas konkretus, prasmingas (2 t., b. l. 172–181). Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus, įskaitant ir liudytojų R. J., G. Š., J. K., J. P. parodymus bei byloje esančius N. K. medicininius dokumentus, pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog N. K., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, ar pasakodamas apie įvykius kitiems asmenims, melavo. Teismas padarė teisingą išvadą, kad N. K. viso proceso metu buvo nuoseklus, analogiškai aiškino įvykio aplinkybes, ir tą patvirtina ne tik paties N. K. parodymai, bet ir ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), teisme duoti liudytojų parodymai bei (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėjos 2018 m. balandžio 24 d. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje nurodyta aplinkybė, kad atvykus į (duomenys neskelbtini) pradinę mokyklą N. K. teigė, jog 2018 m. balandžio 19 d. vakare jo motina E. V. sumušė jį guminiu kilimų mušikliu (sudavė juo kelis kartus į dešinę ranką), nes jis mokykloje gavo pastabą, nurodė, kad motina jį muša kaskart, kai jis gauna pastabą, motina smurtauja ir prieš jo brolį A. M. (1 t., b. l. 27–29).

27. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, kad N. K. globėja netinkamai atlieka pareigas, o Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktame 2018 m. gruodžio 5 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad N. K. elgesys neadekvatus, o jo parodymai neatitinka tikrovės, pažymima, kad šioje byloje yra sprendžiamas E. V. baudžiamosios atsakomybės klausimas, o ne N. K. globėjos atsakomybės dėl jos galimai netinkamai atliktų pareigų klausimas, be to, minėtame rašte (3 t., b. l. 135–137) apeliantės nurodytos aplinkybės nekonstatuotos, tik pažymėta, jog Vaikų globos namai savo pateiktame rašte nurodė, kad N. K. dažnai elgiasi neadekvačiai, todėl jo teiginiai, kad budinčios globėjos draugė galimai jam sudavė per veidą, o po to davė vieną eurą, neatitinka tikrovės. Pastebėtina, kad šiame rašte, be kita ko, nurodyta, jog kartu su budinčia globotoja aptarus tolimesnį N. K. ugdymą ir priežiūrą konstatuota, kad didelę įtaką vaiko elgesiui daro neigiama patirtis biologinėje šeimoje, nes nuolatinė vaikų nepriežiūra, galimas smurtas padarė didelę įtaką vaiko elgesiui. N. K. ugdymo įstaigoje nesilaiko elgesio normų, jo žemi socialiniai įgūdžiai, nes šeimoje nebuvo tinkamai auklėjamas.

28. Kaip minėta, apeliantė skunde pažymėjo, kad nė vienas liudytojas nematė ir negirdėjo, jog ji būtų naudojusi fizinį ar psichologinį smurtą prieš savo vaikus, priešingai, liudytojai R. J., I. B., G. Š., J. K., M. Ž., M. M., A. V., V. D., V. S. parodė, kad ji (E. V.) rūpinosi vaikais, jie niekada iš vaikų negirdėjo nusiskundimų dėl jos elgesio.

29. Šiuo aspektu atkreipiamas dėmesys, kad BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-287/2013).

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, patvirtinančius E. V. kaltę padarius jai inkriminuotus nusikaltimus, išanalizavo ir įvertino laikydamasis įrodymų tyrimo ir vertinimo reikalavimų. Pastebėtina, kad teismas šiuo atveju rėmėsi ne tik netiesioginiais, bet ir tiesioginiais įrodymais – paties nukentėjusiojo N. K. nuosekliais, dėl visų esminių aplinkybių sutampančiais parodymais, antra, kaip jau minėta, įstatymas nedraudžia apkaltinamojo nuosprendžio grįsti netiesioginiais įrodymais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jame netiesioginiai įrodymai įvertinti ne tik tarpusavyje, bet ir kitų bylos duomenų kontekste. Akivaizdu, kad šie įrodymai atitinka kitus bylos įrodymus – nukentėjusiojo parodymus, specialisto išvadą, ekspertizės išvadą ir kt., todėl nesiremti netiesioginiais įrodymais teismui nebuvo pagrindo. Teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad liudytojų R. J., I. B., G. Š., J. K., J. P., R. J., A. Š. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, t. y. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme šios liudytojos iš esmės analogiškai aiškino įvykio aplinkybes, be to, parodymus minėtos liudytojos davė būdamos įspėtos dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o duomenų, kad jos būtų suinteresuotos bylos baigtimi ar siektų apkalbėti E. V., nėra.

31. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas E. V. kaltės klausimą, pagrįstai nesirėmė liudytojų A. V., V. D., V. S., M. M. parodymais. Iš bylos duomenų matyti, kad E. V. yra nuteistosios E. V. sutuoktinis, V. D. – E. V. motina, V. S. – E. V. draugė, o M. M. – buvęs E. V. sutuoktinis, taigi, šie liudytojai yra suinteresuoti palaikyti E. V. poziciją ir padėti jai išvengti atsakomybės. Be to, įvertinus liudytojų A. V., V. D., V. S., M. M. parodymus visų bylos įrodymų kontekste matyti, kad šie parodymai nesutampa su nukentėjusiojo N. K. parodymais, kurių teisingumu nėra pagrindo abejoti, minėtų liudytojų parodymų nepatvirtina ir kiti bylos įrodymai, todėl konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių parodymų nelaikė objektyviais.

32. Tai, kad liudytojos R. J., I. B., G. Š., K. K., M. Ž. M. M., A. V., V. D., V. S. nenurodė, jog E. V. nesirūpino vaikais, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, pastarosios kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas nepaneigia. Priešingai nei tvirtina nuteistoji, jos parodymų nepatvirtina ir kiti bylos duomenys. Nors specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad N. K. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti tiek tiesioginiu trauminiu poveikiu, tiek griuviminės traumos metu (2 t., b. l. 59), tačiau specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad N. K. nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti pateiktu įrankiu (kilimų mušikliu), labiau tikėtina, kad dešiniojo žasto sužalojimas galėjo būti padarytas 2018 m. balandžio 19 d. (bylos duomenimis paskutinis klasės, kurioje mokėsi N. K., tėvų susirinkimas vyko 2018 m. balandžio 19 d.) ir tai patvirtina nukentėjusiojo N. K. parodymus, kad mama jį kilimų mušikliu per ranką mušė grįžusi iš tėvų susirinkimo bei paneigia nuteistosios parodymus, kad ji smurto prieš N. K. nenaudojo. Nuteistosios E. V. parodymų nepatvirtina ir specialisto L. J. paaiškinimai, kad sužalojimas N. K. dešiniajame žaste galėjo būti padarytas ir malka, nes ištyrus ir įvertinus visumą bylos įrodymų neginčijamai nustatyta, kad dešinio žasto poodinę kraujosruvą, suduodama kilimų mušikliu, N. K. padarė būtent E. V., šis sužalojimas neatsirado jokiomis kitomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, griūnant, žaidžiant, netyčia užkritus malkai. Pastebėtina, kad apeliaciniame skunde akcentuojami tik nuteistajai palankūs duomenys (kuriuos, be kita ko, paneigia kitų byloje surinktų įrodymų visuma), o toks įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės vertinti jų visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-117-719/2018).

33. Iš nukentėjusiojo N. K. parodymų matyti, kad jis nurodė, jog mama mušdavo ne tik jį, bet ir jo brolį A. A. mama mušdavo už tai, kad jis nesurinkdavo žaislų, juos mėtydavo, mėtydavo šiukšles. A. gaudavo „plekšne“ į „subinę“ ir į veidą. Kai mama mušdavo A., pastarasis verkdavo arba bėgdavo pas jį (N. K.). Taip pat nurodė, kad A. yra 5 metai, jį pradėjo mušti nuo 4 metų. Jį ir A. mama mušdavo per pirštus su „tapke“, pagaliu ir „plekšne“ (1 t., b. l. 119–122). Liudytoja I. B., apklausiama ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisiamajame posėdyje, nurodė, kad N. K. sakė, jog mama baisiai muša jo brolį, jis į tai negali žiūrėti, todėl išeina į kitą kambarį. Yra pasakojęs, kad kaimynai net buvo iškvietę policiją. Liudytoja R. J. taip pat nurodė, kad N. sakė, jog mama muša ir jo brolį, tuomet jis (N. K.) išeina į kitą kambarį, nes negali klausytis, kaip brolis verkia, klykia. Liudytoja G. Š. parodė, kad N. pasakojo, jog mama muša ir jo broliuką, muša už visokius menkniekius, sakė, kad jis užsidengia ausis, nes negali klausytis kaip brolis klykia, pasakojo, kad dėl triukšmo buvo atvažiavusi policija. Aplinkybę, kad N. K. pasakojo, jog mama muša jo brolį ir tuomet jis eina į kitą kambarį, nes jam labai gaila brolio, nurodė ir liudytoja J. P.. Tai, kad N. K. nurodė, jog mama muša ir jo broliuką, teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytoja A. Š.. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad N. K. kalba tik apie motinos taikytą mušimą jo ir brolio atžvilgiu, pasakoja, kad tuomet, kai jis bendrauja su mama, bijo, kad mama muš, sako: mama yra „pikta labai, muša mane ir brolį. Noriu brolį A. apginti. Kad mama nebemuštų. Ji mušdavo ir su „plekšne“, laidu, tapke, rykšte, šaka. Ir mane – su „plekšnės“ galu, bet kitu – ir buvo kraujosruva“. Nurodė, kad vieną kartą buvo policija atvažiavusi, „klausė, ar nemuša vaikų. Mama sakė, kad nemuša. Bet iš tikrųjų mušdavo. Negalima mušti“. Sakė, kad jį mušė mama, daugiau niekas, A. taip pat mušė mama, daugiau niekas“. Pasakė, kad jis neleis mušti brolio, „lai gyvena pas tėtį ramybėje“. Aplinkybė, kad atvykus į (duomenys neskelbtini) pradinę mokyklą N. K. teigė, jog motina smurtauja ir prieš jo brolį A. M., nurodyta ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėjos 2018 m. balandžio 24 d. tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje. Taigi, nors specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad A. M. 2018 m. balandžio 24 d. nustatyti sužalojimai: nugaros poodinės kraujosruvos, veido, abiejų rankų ir dešinės blauzdos odos nubrozdinimai galėjo būti padaryti tiek mažiausiai 4 tiesioginiais trauminiais poveikiais, tiek griuvinėjant, 14 parų laikotarpiu iki apžiūros, ir nėra galimybės atsakyti, kuo buvo padaryti nustatyti kūno sužalojimai, nes pateiktuose medicininiuose dokumentuose neužfiksuoti galimai išlikę individualūs žalojusio įrankio požymiai (2 t., b. l. 73–74), pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą bylos įrodymų pagrįstai konstatavo, kad E. V. piktnaudžiavo motinos teisėmis ir pareigomis fiziškai gniuždydama vaiką, t. y. suduodama mažamečiui nukentėjusiajam A. M. kilimų mušikliu į sėdmenų, veido sritį, pagaliu į kojas, šlepete per pirštus. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad bylos duomenimis A. M. veido, abiejų rankų ir dešinės blauzdos odos nubrozdinimai galėjo atsirasti ir nuo katino įbrėžimų, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, kad A. M. poodines kraujosruvas nugaros srityje, sukėlusias nežymų sveikatos sutrikdymą, padarė būtent E. V. ir iš kaltinimo pastarajai pašalino aplinkybę, kad ji, ne mažiau kaip keturis kartus suduodama mažamečiui nukentėjusiajam A. M. į nugaros sritį, padarė jam nugaros poodines kraujosruvas, sukėlusias nežymų sveikatos sutrikdymą.

34. Minėta, kad fizinis ar psichinis vaiko gniuždymas suprantamas kaip ilgalaikė fizinė ar psichinė prievarta, naudojama sistemingai, t. y. jai būdingas kartotinumas ir periodiškumas. Asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 163 straipsnyje, jeigu jis šią veiką padarė tiesiogine tyčia, t. y. jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Nors E. V. savo kaltę neigia, tačiau visuma byloje ištirtų įrodymų patvirtina, kad ji sistemingai, fiziškai ir psichiškai gniuždydama nukentėjusįjį N. K. ir fiziškai gniuždydama nukentėjusįjį A. M., piktnaudžiavo savo, kaip motinos, teisėmis ir pareigomis. Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad nuteistosios E. V. neteisėtas elgesys vaikų N. K. ir A. M. atžvilgiu buvo intensyvus, sistemingas, o ne atsitiktinis, vienkartinis atvejis, E. V. veikė tiesiogine tyčia – ji suvokė savo elgesio su vaikais pavojingą pobūdį ir norėjo taip veikti. Nukentėjusysis N. K. nurodė, jog mama bijojo, kad kas nors mokykloje nepamatytų sumuštų vietų, nenorėjo, kad ją pasodintų į kalėjimą, tas vietas, kur sumušė (ranką, žandą, nugarą), jam tepė tepalu. Mama taip darė, kad iš jos neatimtų jo (N. K.) ir brolio, kad nepasodintų į kalėjimą. N. K. taip pat nurodė, kad mamos draugas A. matydavo, kaip mama jį mušdavo, sakydavo mamai, kad ją už tai pasodins į kalėjimą, o mama sakydavo „eik tu“. Mama norėjo pasilikti A. iš lentos išsuktą pagalį, su kuriuo ji trenkdavo A. per kojas, o jam per pirštus, tačiau A. sakė, kad nereikia, nes dar iškvies policiją. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino E. V. kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 163 straipsnyje, N. K. ir A. M. atžvilgiu. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad ji nebuvo teista, nebuvo bausta administracine tvarka už vaikų nepriežiūrą, jos šeima iki šio baudžiamojo proceso pradžios nebuvo įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą, nuo 2018 m. liepos 2 d. jos atžvilgiu taikomas atvejo vadybos procesas, kurio metu ją lanko bei telefonu bendrauja vadybininkas, socialinis darbuotojas ir šie darbuotojai nusiskundimų dėl jos elgesio neturi, be to, ji 2019 m. vasario 28 d. baigė pozityvios tėvystės kursus, o 2019 m. balandžio 18 d. – praktinius užsiėmimus „Šeimos terapija“, byloje esantys N. K. atvirukai ir laiškai, perduoti jai susitikimų metu, liudija, kad sūnus jos pasiilgo, nori grįžti pas ją, grįžti pas ją nori ir mažametis sūnus A. M., nuteistosios kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas taip pat nepaneigia ir nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

35. Apeliaciniame skunde nuteistoji E. V. prašė priimti jai išteisinamąjį nuosprendį ir netenkinti nukentėjusiojo N. K. įgaliotos atstovės civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam priteisimo, tačiau nenurodė, kad pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį priteisė nepagrįstai, neginčijo priteisto ieškinio dydžio. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas E. V. apkaltinamąjį nuosprendį ir priteisdamas nukentėjusiajam civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, įstatymų reikalavimų nepažeidė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Zigmas KavaliauskasNijolė MatuzevičienėVidmantas Mylė