Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Petro Meidaus, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Švitinienės,

asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė M. K. motinai E. K. ir gynėjai Lidijai Blinkevičienei,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė M. K. motinos E. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gegužės 10 d. nutarties, kuria M. K., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalies 3 punkte, taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. K. pripažintas padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, dėl to, kad jis 2022 m. spalio 20 d. apie 13.30 val. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), konflikto metu panaudojo fizinį smurtą prieš savo šeimos narę – mamą E. K. (tyčia kompiuterine žaidimų konsole 2 kartus sudavė jai į viršugalvį, o nukentėjusiajai E. K. nuo smūgių dengiantis galvą rankomis, sudavė 1 kartą žaidimų konsole jai į kairę plaštaką) ir sukėlė jai fizinį skausmą bei nesunkiai sutrikdė jos sveikatą (padarė jai poodinę kraujosruvą kairėje plaštakoje, odos nubrozdinimą kaktoje, kairės plaštakos antro delnakaulio kaklelio lūžį).

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

1. Apeliacinis skundas atmestinas.

2. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi M. K. pagrįstai paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje sveikatos priežiūros įstaigoje. Keisti M. K. paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės švelnesne, kaip yra prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

3. BK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali taikyti priverčiamąsias medicinos priemones. Šių priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, kuris parinkdamas priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, atsižvelgia į pagrindinius kriterijus, kuriuos nustato baudžiamasis įstatymas (BK 98 straipsnis) bei į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą. Taigi, yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, skirdamas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinė sveikata bei su ja susijęs asmens socialinis pavojingumas.

4. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės skyrimo M. K. klausimą, pagrįstai vadovavosi Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Panevėžio teismo psichiatrijos skyriaus pateiktu Teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Ekspertizės aktas), kuriame nustatyta, jog M. K. nusikalstamų veikų padarymo metu sirgo ir šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu, diagnozė: paranoidine šizofrenija, dėl kurio jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti; M. K. psichikos paūmėjimo metu gali būti pavojingas sau ar kitiems asmenims. M. K. dėl savo psichikos sveikatos būklės negali būti apklausiamas ir dalyvauti tyrimo veiksmų atlikime, teismo posėdyje, jam reikalinga taikyti priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose (VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje) (1 t., b. l. 174-181). Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustos ekspertės E. Z. paaiškinimus, kad ekspertizės metu M. K. buvo konstatuoti ryškūs mąstymo sutrikimai, kliedesinės įvykio interpretacijos, kurie jam trukdo suvokti savo veiksmus ir juos valdyti; iki ekspertizės M. K. 18 kartų buvo gydytas psichiatrinėse ligoninėse, jam taikytos įvairios priemonės, net ir magneto impulso terapija, kuri yra taikoma išimtinai sunkių sutrikimų atveju, tačiau iš medicininės dokumentacijos aišku, kad taikytos priemonės buvo neefektyvios; M. K. yra pavojingas ne tik visuomenei, bet ir sau; labiau jis pavojingas paūmėjimų metu; užtikrinus pastovią priežiūrą, skiriant papildomas priemones, socialinę pagalbą, jo būseną galima stabilizuoti; tačiau jo sutrikimas yra labai sunkus, nuo 2008 metų iki dabar jo būklė yra blogėjanti; M. K. reikalingas ilgesnis ir nuoseklesnis gydymas; gydymo laikotarpis turi būti ne 10 dienų ir ne mėnuo laiko, todėl ambulatorinio gydymo M. K. nepakanka ir ambulatorinis gydymas M. K. neefektyvus, o stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis būtų saugesnis ir efektyvesnis pačiam M. K. (2 t., b. l. 88).

5. Pažymėtina, kad psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo, yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl visais atvejais šis klausimas yra pateikiamas ekspertams. Šiuo atveju tyrimą atlikę ekspertai vertino bylos medžiagą, medicininius dokumentus, M. K. būklę bei nurodė, kad jam yra reikalinga taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Apeliaciniu skundu keliamas klausimas tik dėl M. K. paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies ir teigiama, jog nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės neduoda pakankamo pagrindo manyti, kad tiek veikų padarymo metu, tiek dabar M. K. yra pavojingas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Ekspertizės akto išvadomis, ekspertės E. Z. paaiškinimais, įvertinęs pačios nukentėjusios E. K. parodymus pirmosios instancijos teisme (sūnus realiai kėlė grėsmę, jis buvo apimtas pykčio, galvojo, kad ją užmuš; po įvykio nebėra puolimų, didelės agresijos, tačiau pyktis yra likęs, sūnus mėto daiktus; sūnus gydėsi stacionare nuo 2022 m. kovo 2 d. iki gegužės 24 d.; 2022 m. birželio, liepos mėnesiais ligoninėje gulėjo po 10 dienų, rugpjūčio visą mėnesį gulėjo ligoninėje; 2022 m. rugsėjo mėnesį vėl buvo gydytas ligoninėje; po gydymo ligoninėje jam buvo išrašyti vaistai, vaistų vartojimą nutraukė 8 gydymosi dieną ir po gydymo vėl užėjo psichozė, tada kvietė greitąją pagalbą, ligoninėje buvo gydytas nuo 2022 m. spalio 10 iki 19 d.; po gydymo ligoninėje įvyko įvykis; po įvykio 2022 lapkričio 4 d. iki gruodžio 2 d. gydėsi ligoninėje, po to namie; 2023 m. vasario mėnesį vėl jam pablogėjo, ligoninėje buvo gydytas nuo 2023 m. kovo 27 d. iki balandžio 8 d. (2 t., b. l. 87-88)) ir kitus rašytinius bylos įrodymus, padarytos veikos pobūdį, padarė teisingą išvadą, kad M. K. yra būtina skirti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka M. K. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jo socialinį pavojingumą sau ir visuomenei.

6. Svarbu ir tai, kad pirmosios instancijos teisme E. K. nurodė, jog M. K. vaistus vartoja ne taip, kaip paskirta gydytojo, t. y. vartoja mažesnes dozes (nesilaiko gydytojo nurodymų); taip pat pati nukentėjusioji mano, kad M. K. paskirtos per didelės vaistų dozės, kurias ji pati koreguoja (2 t., b. l. 87). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog M. K. sveikata epizodiškai pagerėja po gydymosi ligoninėse, kuriose jis gydytas net 18 kartų, tačiau aiškaus efekto M. K. gydyme nestebėta. Akivaizdu, jog ambulatorinio gydymo taikymas būtų galimas tik esant medicininės apžiūros išvadai, kuri leistų neabejoti dėl asmens psichinės būsenos ir socialinio pavojingumo, tačiau bylos duomenys rodo, jog M. K. gydymo tęstinumas be tinkamos kontrolės nebuvo pakankamas. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad M. K. šiuo metu padeda ir esant reikalui jį prižiūri jo motina, kuri galėtų juo toliau rūpintis ir ateityje bei užtikrinti, kad jis vartotų vaistus, tačiau iš bylos matyti, jog iki nagrinėjamo įvykio M. K. ir E. K. gyvenant tuose pačiuose namuose, M. K. vaistus vartojo nereguliariai. Ekspertizės aktas patvirtina, jog M. K. vengia ambulatorinio gydymo, pats savo būklei visiškai nekritiškas. Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog M. K. prieš nusikalstamos veikos padarymą pykosi su A. E. K.. Šios aplinkybės patvirtina, jog E. K. dar iki M. K. padarant nusikalstamą veiką, negalėjo pakankamai įtakoti M. K. elgesio bei užtikrinti, kad M. K. vartotų vaistus taip, kaip jam yra priskirta. Vadovaujantis išdėstytu, negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog šiuo metu M. K. gali būti neprižiūrimas specializuotoje gydymo įstaigoje. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad paskyrus M. K. stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje bus nutraukti jo socialiniai ryšiai, taip pat kartu su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai (Sprendimas dėl specialiųjų poreikių, rekomendacija dėl specialiosios pagalbos priemonių), tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, iš pirmiau aptartų duomenų visumos matyti, kad šiuo metu nėra pagrindo išvadai, kad M. K. kitokio pobūdžio gydymas būtų pakankama priemonė priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nesuteikia pagrindo apeliacinį skundą tenkinti.

7. M. K. motina E. K. apeliacinės instancijos teisme kėlė abejones dėl neapibrėžto sūnaus gydymo termino. Pažymėtina, kad sutinkamai su BPK 405 straipsnio 2 dalies ir BK 98 straipsnio 6 dalies nuostatomis, teismas yra įpareigotas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius spęsti dėl priverčiamosios medicinos priemonės pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo. Teigiamas asmens sveikatos būklės pasikeitimas (BPK 405 straipsnio 3 dalies 2 punktas) yra pagrindas pakeisti taikytas priverčiamąsias medicinos priemones, t. y. į švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę.

8. Visuma aptartų duomenų patvirtina tai, kad priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti šiuo metu M. K. reikalingas pastovus stebėjimas bei gydymas stacionare, kas darytų teigiamą įtaką jo elgesiui ir sveikatai. Dėl to skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pagrįstai skyrė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, jos keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, padariusio baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką – M. K., motinos E. K. apeliacinį skundą atmesti.