- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-08-03
- Bylos Nr.
- I-4305-815/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02217-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Iveta Pelienė, Ernestas Spruogis, Donatas Vansevičius
- Pareiškėjas
- A. S., K. S., E. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Vansevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. S., K. S. ir E. S., atstovaujamos įstatyminių atstovų A. S. ir K. S., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I
1. Pareiškėjai A. S., K. S. ir E. S., atstovaujama įstatyminių atstovų A. S. ir K. S. (toliau – ir pareiškėjai), kreipėsi į teismą su skundu, prašydami (b. l. 1–10):
1.1. panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Departamentas) 2017 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. (15/5-5)10K-23743 „Dėl Jūsų prašymo“ (toliau – ir Sprendimas);
1.2. įpareigoti Departamentą persvarstyti pareiškėjų pateiktą 2017 m. gegužės 17 d. prašymą;
1.3. priteisti pareiškėjų turėtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjai skunde nurodo, kad Sprendimas yra neteisėtas, skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais.
2.1. Pareiškėjai, (duomenys neskelbtini) piliečiai A. S. ir K. S., savo ir nepilnametės dukters E. S. vardu kreipėsi į Departamentą, prašydami išduoti teisėtą buvimą Lietuvoje patvirtinančius dokumentus, t. y. leidimus laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir LLG), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, atsižvelgiant į tai, kad, siekiant užtikrinti nepilnametės dukters E. S. geriausių interesų apsaugą ir teisę į asmeninį gyvenimą, pareiškėjų grąžinimas (išsiuntimas) iš Lietuvos nėra galimas. Prašyme buvo nurodytos aplinkybės, kurios lemia, kad pagal Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus (t. y. pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija) ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją (toliau – ir JT vaiko teisių konvencija)) ir tarptautinių institucijų bei Lietuvos teismų praktiką E. S. ir A. S. bei K. S. negali būti išsiųsti iš Lietuvos, o tai reiškia, kad pareiškėjų buvimas turi būti legalizuotas, tačiau Departamentas Sprendime dėl pareiškėjų nurodytų argumentų nepasisakė. Sprendime tik nurodoma, jog pareiškėjams LLG Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu nebus išduoti, nes pareiškėjai nepateikė Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytų aplinkybių, taip pat nurodė užsieniečių grąžinimo ir išsiuntimo iš Lietuvos tvarką (tai su pareiškėjų prašymu ir nurodytomis aplinkybėmis nesusiję).
2.2. A. S. ir K. S. susituokė (duomenys neskelbtini) m., vėliau, 2004 m., nusprendė išvykti gyventi į Lietuvą, todėl pardavė visą Armėnijoje turimą turtą, gavo vizas ir 2004 m. lapkričio mėn. atvyko į Lietuvą, (duomenys neskelbtini) m. gimė dukra E. S.. A. S. ir K. S. gyvenimas Lietuvoje patiko, tačiau dėl pasibaigusių vizų jų buvimas tapo neteisėtas, jie bandė įteisinti savo padėtį, tačiau niekaip nepavykdavo, nes jie neatitikdavo teisinių reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad niekaip nepavyksta įteisinti savo padėties, pareiškėjų šeimai gresia išsiuntimas į Armėniją, su kuria jie seniai neturi jokių ryšių. A. S. ir K. S. dukra E. gimė ir augo (duomenys neskelbtini), ji čia gyvena daugiau kaip 10 m., (duomenys neskelbtini) yra jos kilmės valstybė, (duomenys neskelbtini) lankė lopšelį-darželį (duomenys neskelbtini), mokosi mokykloje nuo pirmosios klasės (nuo (duomenys neskelbtini) m. mokėsi (duomenys neskelbtini)), ji puikiai integravosi į Lietuvos visuomenę, kalba tik lietuvių ir rusų kalbomis, ji jaučiasi Lietuvos visuomenės dalimi ir sieja savo ateitį su Lietuva. E. S. nėra buvusi Armėnijoje, nieko ten nepažįsta, armėnų kalbos nemoka, neturi jokių ryšių su Armėnija, todėl vienintele valstybė, su kuria ją sieja socialiniai, ekonominiai ryšiai, yra Lietuva. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų išsiuntimas iš Lietuvos pažeistų geriausius nepilnamečio vaiko interesus, teisę į šeimą ir asmeninį gyvenimą. E. S. nuo pirmos klasės buvo įteikiami diplomai, padėkos už dalyvavimą konkursuose, už mokyklos rusų kalbos ir matematikos olimpiadose, už puikų mokymąsi ir aktyvią gyvenimo poziciją, aktyvų dalyvavimą, o A. S. ir K. S. už šiuos dukters pasiekimus 2014 m. įteikta padėka už dukters auklėjimą, dalyvavimą klasės ir mokyklos gyvenime. E. S. šiuo metu jau yra įgijusi pradinį išsilavinimą Lietuvoje. Taigi, padėkos, aktyvus E. S. dalyvavimas visuomeninėje veikloje, pažangos siekis įrodo jos tvirtus socialinius ryšius su Lietuvos visuomene ir valstybe bei norą likti ir gyventi Lietuvoje.
2.3. Akivaizdu, kad E. S., kuri gyveno tik Lietuvos visuomenės aplinkoje, atsidūrimas Armėnijoje, nežinant kalbos, tradicijų, kultūrinės aplinkos, būtų traumuojanti patirtis ir neproporcinga priemonė siekiamam tikslui; dėl šios priežasties išsiuntimas (grąžinimas) iš Lietuvos visiškai neatitiktų geriausių vaiko interesų, neatitiktų JT vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punkto nuostatų. Be to, remiantis Jungtinių Tautų vaiko teisių komiteto bendruoju komentaru Nr. 6, teisės, kurios įtvirtintos JT vaiko teisių konvencijoje, jeigu nenurodyta kitaip, taikomos visiems vaikams, neatsižvelgiant į jų statusą, taigi, nepaisant to, kad vaikas valstybėje yra neteisėtai, priimant sprendimus turi būti užtikrinami geriausi vaiko interesai. Visa tai patvirtina, kad, priimant sprendimą dėl tolimesnės E. S. padėties Lietuvos Respublikoje, turi būti vadovaujamasi geriausiais vaiko interesais. Tai, kad priimant sprendimą turi būti atsižvelgta į socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika bei buvimo laikotarpį Lietuvoje, nurodyta ir Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėjai šiuo atveju nėra gavę grąžinimo (išsiuntimo) sprendimo, tačiau sprendžiant klausimą dėl leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo ar kito dokumento, patvirtinančio teisėtą buvimą, turi būti atsižvelgta į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, nes dėl išvardytų aplinkybių, t. y. socialinių ryšių su Lietuvos Respublika ir geriausių vaiko interesų apsaugos, E. S. negali būti grąžinta (išsiųsta) iš Lietuvos, o tai reiškia, kad turėtų būti išduotas dokumentas, leidžiantis teisėtai būti Lietuvoje.
2.4. Valstybių pareigą atsižvelgti į asmens ryšį su valstybe, jo socialinius ir ekonominius ryšius įtvirtina ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (žr. bylą Slivenko ir kt. prieš Latviją). Pareiga atsižvelgti į geriausius vaiko interesus įtvirtinta ir Lietuvos administracinių teismų praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinę bylą Nr. A858-2332/2011).
Motyvuojamoji dalis
Žemesnės instancijos teismas
2.5. Atsižvelgiant į tai, kai pareiškėjų A. S. ir K. S. dukters E. S. grąžinimas (išsiuntimas) dėl nurodytų aplinkybių nėra galimas, A. S. ir K. S. kaip jos tėvai negali būti išsiųsti iš Lietuvos, nes taip būtų pažeistas šeimos vientisumo principas, kurį Lietuva įsipareigojusi užtikrinti pagal Konvenciją. Pareiškėjai, pagrįsdami savo poziciją, remiasi ir Konvencijos 8 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalimis, šeima Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija (2000 m. birželio 13 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimai), Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 128 straipsnio 1 dalimi, EŽTT praktika (bylomis Kosmopoulou prieš Graikiją, Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, Sen prieš Nyderlandus, Tuquabo-Tekle ir kt. prieš Nyderlandus, Rodrigues Da Silva ir Hoogkamer prieš Nyderlandus, Maslov prieš Austriją Berrehab prieš Nyderlandus), LVAT praktika (administracinėmis bylomis Nr. A756-2681/2012, Nr. A822-486/2013; Nr. A662-1041/2013; Nr. A756-1242/2014), Klaipėdos apygardos administracinio teismo administracine byla Nr. I-536-342/2011, nurodo, kad EŽTT praktika patvirtina, kad sprendžiant užsieniečio išsiuntimo ir leidimo jam gyventi šalyje išdavimo klausimus, turi būti atsižvelgiama į Konvencijos 8 straipsnį, taip pat ir į geriausius vaiko interesus, todėl turi būti atsižvelgiama į užsieniečių šeiminius ryšius, į vaiko poreikius palaikyti ryšius su abiem tėvais, todėl ir šiuo atveju turi būti atsižvelgta į A. S. ir K. S. ir jų nepilnametės dukters E. S. šeiminius ryšius ir geriausius E. S. interesus.
2.6. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) išduotose E. S. charakteristikose be itin teigiamo E. S. apibūdinimo, pažymimas ir jos tėvų, t. y. A. S. ir K. S., rodomas rūpestis dukra ir šeimos gera aplinka. A. S. ir K. S. veda teisėtą ir teisingą gyvenimo būdą. per visą savo buvimo Lietuvoje laikotarpį nebuvo teisti, be to, šeimoje ugdomos ir palaikomos krikščioniškos vertybės, dorovinis auklėjimas, dalyvaujama (duomenys neskelbtini), šios bendruomenės pateiktoje charakteristikoje A. S. ir K. S. apibūdinami kaip neturintys žalingų įpročių, patikimi, tvarkingi, darbštūs, taigi, pareiškėjų šeima vertinama kaip teigiama, naudą visuomenei teikianti ir siekianti teisėto gyvenimo būdo.
2.7. Taigi, remiantis Lietuvos tarptautiniais įsipareigojimais ir tarptautinių teismų bei Lietuvos teismų praktika, siekiant užtikrinti A. S. ir K. S. nepilnametės dukters E. S. geriausių interesų apsaugą ir teisę į asmeninį gyvenimą, pareiškėjų grąžinimas (išsiuntimas) iš Lietuvos nėra galimas, o todėl pareiškėjams turėtų būti išduoti dokumentai, patvirtinantys jų statusą, t. y. leidimai laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu.
Be to, remiantis geriausių vaiko interesų apsaugos principu, įtvirtintu JT vaiko teisių konvencijoje, bei privataus gyvenimo apsaugos, įtvirtintu Konvencijoje, taip pat LVAT praktika, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 128 straipsnio 1 dalies nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai. Tuo atveju, kai egzistuoja aplinkybės, dėl kurių asmuo negali būti išsiųstas, nes būtų pažeistos jo žmogaus teisės, ginamos tarptautinėse konvencijose, jam turi būti išduotas leidimas gyventi, o leidimas gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu ir yra išduodamas, kai asmens išsiuntimas nėra galimas.
II
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, kad Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 65–68).
1. Departamente 2017 m. gegužės 17 d. gautas pareiškėjų prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi (toliau – ir LLG) Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu (toliau – ir Prašymas). Departamentas, išnagrinėjęs Prašymą, Sprendime informavo pareiškėjus, kad nenustatė Įstatyme nurodytų aplinkybių, kurioms esant LLG galėtų būti išduotas pareiškėjams, kad sprendimas dėl grąžinimo savaime neužkerta kelio, gavus dokumentus, suteikiančius teisę atvykti, būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, grįžti į Lietuvą ir joje būti ar gyventi teisėtai, nenutraukiant socialinių ir kitų ryšių su Lietuvos Respublika.
2. Atsakovas remiasi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 2 straipsnio 7¹ dalimi, 130¹ straipsniu, 130 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 dalimis, 132 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nurodo, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktas buvo pakeistas 2014 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatyme Nr. XII-1396 (įsigaliojo 2015 m. kovo 1 d.), įsigaliojus šiam pakeitimui, atsisakyta neapibrėžtos formuluotės „negalima išsiųsti įstatymo nustatyta tvarka“, t y. įstatymų leidėjas konkrečiai reglamentavo, kokiais atvejais užsieniečiui gali būti išduotas LLG Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Dar kartą pažymėtina, kad pareiškėjai nenurodė ir nepagrindė dokumentais nė vieno iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų atvejų. Pažymėtina ir , kad Įstatymo 40 straipsnio nuostatos yra imperatyvios, o Departamentas, viešojo administravimo institucija, savo veikloje privalo vadovautis įstatymų nuostatomis.
3. Pasak pareiškėjų A. S. ir K. S., Prašyme buvo nurodytos aplinkybės, kurios lemia, jog remiantis Lietuvos tarptautiniais įsipareigojimais ir tarptautinių institucijų bei Lietuvos teismų praktika, jų dukra E. S. ir jie patys negali būti išsiųsti iš Lietuvos, dėl jų nurodytų argumentų Departamentas nepasisakė. Departamentas Sprendime nurodė, kad, atsižvelgus į pateiktą informaciją, darytina išvada, jog pareiškėjus su Lietuvos Respublika sieja socialiniai ir kiti ryšiai, todėl tai vertintina kaip reikšminga aplinkybė: į ją turėtų būti atsižvelgiama, nustatant savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos terminą. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjai nepateikė, o Departamentas nenustatė aplinkybių, kurioms esant LLG galėtų būti išduodamas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Departamentas, Sprendime neperrašydamas ir necituodamas Prašymo teksto ir motyvų, tačiau pateikdamas atsakymą į juos, nepažeidė teisės aktų nuostatų.
4. Pareiškėjai skunde remiasi EŽTT praktika. Ginčijamame sprendime nespręstas pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas, todėl skundo argumentai dėl pareiškėjų išsiuntimo šioje byloje neturi teisinės reikšmės. Departamentas nurodė, kad į pareiškėjų ryšius turėtų būti atsižvelgiama, sprendžiant pareiškėjų grąžinimo į užsienio valstybę klausimą (grąžinimo klausimas Sprendime nespręstas).
5. Departamentas laikosi pozicijos, kad Konvencijos 8 straipsnis nenustato absoliutaus teisinio pagrindo valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimui. Remiantis EŽTT sprendime byloje Jeunesse prieš Nyderlandus, valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutarčių (taip pat Konvencijos) įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos; Konvencija negarantuoja užsienio valstybės piliečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje, šios valstybės teisės įgyvendinimo padarinys yra užsieniečių pareiga paklusti imigracijos kontrolei ir procedūroms bei palikti valstybės teritoriją, kai to reikalaujama, jeigu jiems teisėtai atsisakoma leisti atvykti ar apsigyventi; kai valstybė toleruoja asmens buvimą savo teritorijoje, kol laukiama sprendimo dėl leidimo gyventi arba apeliacijos rezultato, pati valstybė tokiu būdu sudaro užsieniečiui sąlygas dalyvauti šalies visuomeniniame gyvenime, formuoti santykius arba sukurti šeimą, tačiau tai automatiškai nereiškia, kad Konvencijos 8 straipsnis nustato pareigą tokios valstybės valdžios institucijoms leisti šiam užsieniečiui gyventi šalyje; panašiai, pastatymas valdžios institucijų prieš šeimos gyvenimą, kaip įvykusį faktą (fait accompli) lygiai taip pat automatiškai nereiškia, kad Konvencijos 8 straipsnis nustato pareigą leisti šiam užsieniečiui gyventi šalyje; apskritai tokioje situacijoje atsidūrę asmenys neturi teisės tikėtis, kad jiems bus suteikta teisė apsigyventi. Paminėtame sprendime EŽTT pakartojo savo nusistovėjusią praktiką, kad tais atvejais, kai šeima buvo sukurta tuo metu, kai susiję asmenys žinojo, kad vieno iš jų imigracinė padėtis buvo tokia, kad šeimos gyvenimo tęsimas valstybėje nuo pradžių bus rizikingas, tik išimtinėmis aplinkybėmis šeimos nario, kuris yra ne pilietis, išsiuntimas iš valstybės sudarys 8 straipsnio pažeidimą.
Pareiškėjų atveju nė vienas iš šeimos narių nėra Lietuvos Respublikos pilietis, migracijos institucijoms iki 2017 m. nebuvo žinoma apie pareiškėjų neteisėtą buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje, pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kad būtų kreiptasi į migracijos institucijas dėl savo teisinės padėties. Gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmė savaime negali būti pagrindas leidimui gyventi: nagrinėjamu atveju šią trukmę lėmė pareiškėjų sąmoningas vengimas kreiptis į atsakingas institucijas, o pareiškėjams visada turėjo būti žinoma, kad jų imigracinė padėtis nėra išspręsta.
Pažymėtina, kad pareiškėjams neužkertamas kelias, gavus dokumentus, suteikiančius teisę atvykti, būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, grįžti į Lietuvą ir joje būti ar gyventi teisėtai, nenutraukiant socialinių ir kitų ryšių su Lietuvos Respublika.
Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,
konstatuoja:
I
1. Pareiškėjai A. S. ir K. S. yra (duomenys neskelbtini) piliečiai (žr. atitinkamai 2017 m. kovo 30 d. išduotų pasų Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kopijas (b. l. 13, 14)), susituokę (duomenys neskelbtini) (žr. santuokos liudijimo (AA Nr. (duomenys neskelbtini) vertimą į lietuvių kalbą (b. l. 25, 86)), jų duktė E. S., gimė (duomenys neskelbtini) (žr. gimimo liudijimo, serija AA Nr. (duomenys neskelbtini), kopiją (b. l. 27, 76)). Remiantis Informatikos ir ryšių departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. sausio 10 d. pažymomis Nr. 14R-1475 ir Nr. 14R-1476 „Dėl Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų apie fizinį asmenį“, K. S. ir A. S. pagal 2017 m. sausio 10 d. duomenis Lietuvoje nebuvo teisti (pažymų kopijos (b. l. 82, 83)).
2. E. S. (duomenys neskelbtini) m. lankė (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Lopšelis-darželis), nuo (duomenys neskelbtini) – (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Progimnazija), 2017 m. įgijo pradinį išsilavinimą (žr. Lopšelio-darželio ir Progimnazijos E. S. charakteristikas (b. l. 51 ir 110, 52 ir 111), Progimnazijos 2017 m. gegužės 31 d. pradinio išsilavinimo pažymėjimą Nr. 114 (b. l. 50)).
3. Remiantis Lopšelio-darželio 2017 m. sausio 18 d. E. S. charakteristika, E. S. gyvena (duomenys neskelbtini), su mama ir tėvu, tarp E. S. ir jos tėvų labai stiprus ryšis, santykiai su tėvais šilti, draugiški; mergaitę į darželį atvesdavo ir mama, ir tėtis; vaikas su tėveliais dažnai pramogauja, keliauja, šeimos materialinė padėtis yra gera; mergaitė auga pilnoje, darnioje šeimoje, šeima visada rūpinosi vaiku, domėjosi vaiko ugdymosi procesu, rezultatais, pasiekimais, konsultavosi ir bendravo su auklėtoja, kitais pedagogais, darželio administracija, dalyvavo tėvų susirinkimuose, darželio bendruomenės gyvenime, renginiuose ir šventėse; mergaitė visada buvo geros nuotaikos ,retai sirgo, mėgo būti darželyje, čia jautėsi saugi, turėjo daug draugų, buvo komunikabili, pozityvi, žingeidi, geranoriška, gebėjo bendrauti ir su suaugusiais, ir su bendraamžiais, domėjosi socialine aplinka, iš kitų vaikų išsiskyrė savo plačia vaizduote ir gera atmintimi, puikiai įsisavino ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas (b. l. 51, 110).
4. Remiantis Progimnazijos 2017 m. sausio 9 d. E. S. charakteristika, E. S. yra labai motyvuota, sąžininga ir atsakinga mokinė, yra ramaus būdo, santūri, visada noriai padedanti draugams, laikosi mokinių elgesio taisyklių per pamokas ir pertraukas, per visus mokymosi metus aktyviai dalyvauja visuose klasės ir mokyklos renginiuose, konkursuose; bendraklasiai su mergaite bendrauja pagarbiai, draugiškai, tarp klasiokų ji yra autoritetas, jos santykiai su mokytojais ir suaugusiais yra pagarbūs; mergaitė auga darnioje šeimoje, tėvai rūpinasi dukra, domisi ir džiaugiasi jos pasiekimais, padeda ruošti namų darbus, visada dalyvauja tėvų susirinkimuose (b. l. 52, 111).
5. E. S. Progimnazijoje ne kartą skatinta diplomais, padėkomis už mokymosi pasiekimus, aktyvią gyvenimo poziciją ir popamokinę veiklą (žr. Diplomų ir padėkų vertimų į lietuvių kalbą kopijas ir padėką lietuvių kalba (b. l. 29, 32, 35, 38, 44, 48, 46)), jos tėvams 2014 m. įteikta mokyklos „Santara“ administracijos ir klasės auklėtojos padėka už dukters auklėjimą, už bendradarbiavimą, supratimą, dalyvavimą klasės ir mokyklos gyvenime (vertimo į lietuvių kalbą kopija (b. l. 41)).
6. Remiantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendruomenė) 2017 m. gegužės 7 d. charakteristika (adresuota Departamentui), A. S. ir K. S. nuo 2005 m. liepos 25 d. yra Bendruomenės nariai, aktyviai dalyvauja jos veikloje, gyvenime vadovaujasi Evangelijos ir Biblijos principais, neturi žalingų įpročių; šeima įspėjimų Bendruomenėje neturėjo, yra ramaus būdo, patikimi, tvarkinga ir darbšti; A. S. ir K. S. yra Bendruomenės organizacinio komiteto nariai, aktyviai padeda organizuoti renginius; jų dukra E. S. aktyviai dalyvauja Bendruomenės veikloje, lanko sekmadieninę vaikų mokyklą, su kitais Bendruomenės vaikais dalyvauja bendrose renginių programose, šventinių pamaldų ir susirinkimų metu gieda solines giesmes (b. l. 54, 84).
7. Pareiškėjai A. S. ir K. S. pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Migracijos valdybai 2017 m. vasario 15 d. prašymą išduoti LLG Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (toliau – ir Prašymas Migracijos valdybai), jame, be kita ko, nurodė: į Lietuvą jie atvyko 2004 m. lapkričio mėn., turėdami reikalingus kelionės dokumentus; pradėjus tvarkyti reikiamus dokumentus, dėl Lietuvos Respublikos įstojimo į Europos Sąjungą pasikeitė teisės aktai ir jie nespėjo per trumpą laiką pratęsti vizų galiojimo termino, jų vizų galiojimo laikas pasibaigė ir jie liko gyventi Lietuvos Respublikoje nelegaliai, t. y. Lietuvoje jie 13 m. de jure gyvena neteisėtai, tačiau jie niekada nebuvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, gerbia ir laikosi Lietuvos įstatymų; prieš išvykdami iš Armėnijos jie pardavė savo turtą, gautus pinigus investavo Maskvoje (pasiliko minimalią sumą įsikūrimui), iš procentų nuo investicijų ir gyvena (450 Eur–650 Eur); Lietuvoje 2006 m. jiems gimė duktė E. S.; pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 13 straipsnį Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant, taigi, vadovaujantis pilietybės įgijimo teritoriniu principu (gimus Lietuvos Respublikoje), duktė yra (duomenys neskelbtini) pilietė, o pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punktą užsieniečiams LLG gali būti išduotas šeimos sujungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra (duomenys neskelbtini) pilietis; jie labai apgailestauja kad 13 m. Lietuvoje gyvena neteisėtai, bet jų dukra yra (duomenys neskelbtini)pilietė, todėl ji negali būti išvaryta iš savo gimtinės, bet dėl A. S. ir K. S. priėmus sprendimus dėl įpareigojimo išvykti iš Lietuvos ar išsiuntimo iš šalies, nukentės jų nepilnametė duktė, o tai neatitiks teisingumo ir protingumo principų (b. l. 77–78).
8. Vilniaus AVPK Migracijos valdyba, atsakydama į Prašymą Migracijos valdybai (gautą 2017 m. vasario 20 d.) ir į advokato D. F. 2017 m. kovo 22 d. prašymą dėl LLG išdavimo, 2017 m. balandžio 18 d. rašte Nr. 10-S-69614(8.38-1027) „Dėl prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“ (toliau – ir Raštas), nurodė, kad E. S., gim. (duomenys neskelbtini), pagal Pilietybės įstatymą nėra Lietuvos Respublikos pilietė, todėl nėra teisinio pagrindo priimti dokumentus dėl LLG išdavimo pagal Įstatymą šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis (b. l. 79–81). Rašte, be kita ko, nurodyta:
8.1. Susipažinus su prašyme nurodytomis aplinkybėmis ir pateiktais dokumentais nustatyta, kad E. S. gimė (duomenys neskelbtini), jos tėvai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, tai patvirtina A. S. (duomenys neskelbtini) piliečio pasas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas (duomenys neskelbtini), ir K. S. (duomenys neskelbtini) pilietės pasas Nr. (duomenys neskelbtini), išduotas (duomenys neskelbtini). Minėti asmenys pateikė laisvos formos prašymą išduoti LLG Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.
8.2. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakyme Nr. 1V-329 (suvestinė redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 3 d.) patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 6 punktą užsienietis, kuris pirmą kartą kreipiasi dėl LLG išdavimo, nustatytos formos prašymą išduoti leidimą pateikia Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai užsienyje, o užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, – apskrities vyriausiojo policijos komisariato padaliniui (toliau – ir migracijos tarnyba), kurio aptarnaujamoje teritorijoje jis ketina deklaruoti gyvenamąją vietą. Pagal Tvarkos aprašo 8 punktą užsienietis prašymą išduoti ar pakeisti leidimą pateikia asmeniškai, išskyrus Tvarkos aprašo 9–13 punktuose nurodytus atvejus; pagal 9 punktą užsieniečio prašymą išduoti ar pakeisti leidimą gali užpildyti ir pateikti jo advokatas, pateikęs savo asmens tapatybę, teisę verstis advokato veikla bei atstovavimą patvirtinančius dokumentus, 17 punkte nustatyta, kokius dokumentus su prašymu būtina pateikti, (pagal 17.1 punktą – galiojantį kelionės dokumentą, pagal 17.2 punktą – dokumentą, suteikiantį teisę būti Lietuvos Respublikoje, kai prašymą išduoti leidimą užsienietis, kuriam netaikomas bevizis režimas, pateikia migracijos tarnybai arba Departamentui). Tvarkos aprašo 24.12 punkte nustatyta, kokius dokumentus reikia pateikti Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu (LLG išdavimas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio vaikas, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis): vaiko Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą ir šeiminius ryšius su atvykstančiu užsieniečiu patvirtinančius dokumentus.
8.3. Lietuvoje galioja Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo gimimo faktu ius sanguinis (kraujo teisės) principas, jis yra papildytas ir ius soli (žemės teisės) principo elementais. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 13 straipsnio 1 punktą Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant, ši nuostata taikoma vaikams, kurie gimė po Pilietybės įstatymo įsigaliojimo, t. y. po 2011 m. balandžio 1 d. Pagal Pilietybės įstatymo 14 straipsnio 1 dalį vaikas, kurio abu tėvai arba vienas iš jų yra Lietuvos Respublikos piliečiai, gimdamas įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę, nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų; pagal 14 straipsnio 2 dalį vaikas, kurio bent vienas iš tėvų buvo Lietuvos Respublikos pilietis, tačiau mirė iki vaiko gimimo, gimdamas įgyja Lietuvos Respublikos pilietybę, nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų. Pagal Pilietybės įstatymo 15 straipsnio 1 dalį asmenų be pilietybės, teisėtai nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų, jeigu jis gimdamas neįgijo kitos valstybės pilietybės, pagal 15 straipsnio 2 dalį vaikas, kurio vienas iš tėvų yra asmuo be pilietybės, teisėtai nuolat gyvenantis Lietuvos Respublikoje, o kitas nežinomas, yra Lietuvos Respublikos pilietis, nesvarbu, ar jis gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar užjos ribų, jeigu jis gimdamas neįgijo kitos valstybės pilietybės. Pilietybės įstatymo 14 ir 15 straipsniuose nurodytų vaikų Lietuvos Respublikos pilietybė įrašoma į vaiko gimimo faktą patvirtinantį dokumentą, registruojant vaiko gimimą.
Pagal Pilietybės įstatymo 45 straipsnio 11 dalį nuo 2008 m. liepos 22 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos gimę vaikai, kurių tėvai ar vienas iš jų vaiko gimimo metu buvo Lietuvos Respublikos piliečiai, nesvarbu, ar vaikas gimė Lietuvos Respublikos teritorijoje, ar už jos ribų, ir ar gimdamas įgijo kitos valstybės pilietybę, ar ne, laikomi Lietuvos Respublikos piliečiais, įgijusiais Lietuvos Respublikos pilietybę gimstant; tokiu atveju vaikų Lietuvos Respublikos pilietybė įrašoma Lietuvos Respublikos gyventojų registre, išduodant Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą.
9. Pareiškėjai A. S. ir K. S. savo bei nepilnametės dukters E. S. vardu pateikė Departamentui 2017 m. gegužės 17 d. Prašymą, kuriame prašė išduoti LLG Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu, pažymėdami, kad siekiant užtikrinti jų nepilnametės dukters E. S. geriausių interesų apsaugą ir teisę į asmeninį gyvenimą, jų grąžinimas (išsiuntimas) iš Lietuvos nėra galimas; Prašyme nurodė, kad kartu pateikia papildomus dokumentus, be kita ko: Prašymą Migracijos valdybai, Raštą, santuokos ir dukters gimimo liudijimų kopijas, charakteristikas, mokymo įstaigos „Santara“ diplomų ir padėkų kopijas (b. l. 15–20, 70–75).
10. Departamentas, išnagrinėjęs Prašymą, 2017 m. birželio 1 d. sprendime Nr. (15/5-5)10K-23743 „Dėl Jūsų prašymo“ A. S. ir K. S. nurodė (Sprendimo kopija išsiųsta Vilniaus AVPK Migracijos valdybai), kad jie nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad per daugiau kaip 12 neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje metų jie ketino įteisinti savo buvimą, kad Prašyme jie nepateikė, o Departamentas nenustatė, kad yra Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytos aplinkybės, kurioms esant, jiems LLG galėtų būti išduodamas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu (b. l. 21–23, 112–114). Sprendime taip pat nurodyta:
10.1. Pagal Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktą sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimo laikui. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakyme Nr. 1V-429 patvirtinto Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Grąžinimo aprašas) 20.1 punktą dokumentus dėl užsieniečio grąžinimo nagrinėja ir sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo priima policijos įstaiga, kurios aptarnaujamoje teritorijoje užsienietis yra ar gyvena arba yra sulaikytas, suimtas, jam skirtas administracinis areštas arba jis atlieka arešto ar laisvės atėmimo bausmę.
10.2. Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, priimant sprendimą grąžinti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą. Atsižvelgus į A. S. ir K. S. pateiktą informaciją darytina išvada, kad juos ir jų dukrą su Lietuvos Respublika sieja socialiniai ir kiti ryšiai, todėl tai vertintina kaip reikšminga aplinkybė sprendimo grąžinti priėmimo metu, nustatant savanoriško išvykimo iš Lietuvos Respublikos terminą. Prašyme A. S. ir K. S. nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) piliečiai. Pagal Grąžinimo aprašo 7 punkto antrąją pastraipą užsienietis grąžinamas į užsienio valstybę (kilmės valstybę ar užsienio valstybę, į kurią jis turi teisę vykti arba kuri sutinka jį priimti), kuri nėra Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybė narė.
10.3. Grąžinimo procedūra pareiškėjams turėtų būti taikoma, siekiant nutraukti jų neteisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje. Sprendimas dėl grąžinimo, nenustatant draudimo atvykti laikotarpio, savaime neužkerta jiems kelio, gavus dokumentus, suteikiančius teisę atvykti, būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, grįžti į Lietuvą ir joje būti ar gyventi teisėtai, nenutraukiant socialinių ir kitų ryšių su Lietuvos Respublika.
II
1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. S., K. S. ir E. S., atstovaujamos įstatyminių atstovų A. S. ir K. S., skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. (15/5-5)10K-23743 „Dėl Jūsų prašymo“ (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 10 punktą), taip pat įpareigoti Departamentą persvarstyti pareiškėjų pateiktą 2017 m. gegužės 17 d. prašymą (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 9 punktą), kuriame pareiškėjai prašė jiems išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu.
2. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu
nelydimas nepilnametis užsienietis negrąžinamas į užsienio valstybę, užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių, užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę ar išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais arba užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdytas dėl šio Įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių. Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nustatyta, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę; užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į užsienio valstybę, jeigu jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra suteiktas apsisprendimo laikotarpis, per kurį jis, kaip esanti ar buvusi su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų auka, turi priimti sprendimą, ar bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo įstaiga ar su teismu. Įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog jeigu sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas yra sustabdytas dėl šio Įstatymo 128 straipsnio 2 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nurodytų aplinkybių (užsienietį atsisako priimti užsienio valstybė, į kurią jis gali būti išsiųstas, užsieniečiui būtina suteikti būtinąją medicinos pagalbą, jo negalima išsiųsti dėl objektyvių aplinkybių), šios aplinkybės per vienerius metus nuo sprendimo išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos vykdymo sustabdymo neišnyko ir užsienietis nėra sulaikytas, jam išduodamas leidimas laikinai gyventi. Pabrėžtina, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjų atžvilgiu nėra nustatytos aplinkybės, numatytos Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte, 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse, 132 straipsnio 1 dalyje. Kitaip tariant, pareiškėjams pagrįstai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu. Vadinasi, nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. birželio 1 d. sprendimą Nr. (15/5-5)10K-23743 „Dėl Jūsų prašymo“ (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 10 punktą), taip pat įpareigoti Departamentą persvarstyti pareiškėjų pateiktą 2017 m. gegužės 17 d. prašymą (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 9 punktą).
3. Pareiškėjai, kvestionuodami skundžiamą sprendimą, skunde remiasi Europos žmogaus teisių teismo praktika. Tačiau ginčijamame sprendime nespręstas pareiškėjų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos klausimas, todėl skundo argumentai dėl pareiškėjų išsiuntimo šioje byloje neturi teisinės reikšmės. Departamentas nurodė, kad į pareiškėjų ryšius turėtų būti atsižvelgiama, sprendžiant pareiškėjų grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, o teismas papildomai pabrėžia, kad ypač turi būti atsižvelgiama į tai, jog pareiškėja E. S. gimė Lietuvoje, 11 metų joje gyvena, kad jos socialiniai ryšiai yra užmegzti tik Lietuvoje.
4. Pareiškėjai taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau netenkinus jų skundo, prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas taip pat negali būti tenkinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjų A. S., K. S. ir E. S., atstovaujamos įstatyminių atstovų A. S. ir K. S., skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.