Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušrelės Mažrimienės (pirmininkaujančios ir pranešėjos), Remigijaus Armino ir Vidos Stonkuvienės, sekretoriaujant Jurgitai Žvilauskienei, dalyvaujant vertėjai Lilijai Dautarienei, pareiškėjai ir pareiškėjo E. P. įstatyminei atstovei O. P. , atsakovo VSAT prie LR VRM Pakrančių apsaugos rinktinės atstovui N. P. , trečiajam suinteresuotam asmeniui I. M. , viešame teisme posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų O. P. ir E. P. įstatyminės atstovės O. P. skundą atsakovui VSAT prie LR VRM Pakrančių apsaugos rinktinei, trečiajam suinteresuotam asmeniui I. M. dėl 2011-08-24 sprendimo Nr. 21/23-155-68 panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2011-09-08 teisme iškelta administracinė byla pagal pareiškėjos O. P. ir pareiškėjo E. P. įstatyminės atstovės O. P. skundą, kuriuo prašoma panaikinti VSAT prie LR VRM Pakrančių apsaugos rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus 2011-08-24 sprendimą Nr. 21/23-155-68, kuriuo pareiškėja įpareigota išvykti iš Lietuvos Respublikos kartu su sūnumi ir įspėta, kad to nepadarius bus priimtas sprendimas dėl jų išsiuntimo iš šalies (b.l. 3).

Skunde nurodo, kad pareiškėja su I. M. gyvena drauge nuo 1997 metų, bendrą ūkį vedė dar gyvendami (duomenys neskelbtini). Vėliau I. M. apsigyveno (duomenys neskelbtini) pas savo tėvus, adresu (duomenys neskelbtini). Turėdama Lietuvos Respublikos trumpalaikę vienkartinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojančią nuo 2002-01-16 iki 2002-02-15, pareiškėja 2002-01-18 atvyko gyventi pas dabartinį savo vyrą I. M. . (duomenys neskelbtini) pareiškėjai gimė sūnus E. P. . Paaiškina, kad vaikui buvo išduotas vaiko gimimo pažymėjimas, tačiau nebuvo išduotas gimimo liudijimas, kadangi pareiškėja nebuvo nutraukusi santuokos su I. P. . 2003-04-14 ši santuoka buvo nutraukta, tai patvirtina ištuokos liudijimas I(duomenys neskelbtini) išduotas (duomenys neskelbtini). Taigi dar nenutraukus minėtos santuokos, O. P. pagimdė sūnų ir tai patvirtina vaiko gimimo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) kopija. Vaikui buvo suteikta motinos ir formalaus tėvo pavardė. Buvęs pareiškėjos sutuoktinis I. P. nėra šio vaiko tėvas, kadangi santuokiniai ryšiai tarp jų nutrūkę jau 20 metų. Biologinis vaiko tėvas yra I. M. ir tai jis pripažįsta. Todėl vaiko gimimo liudijime I. M. įrašytinas vaiko tėvu ir buvęs sutuoktinis I. P. su tuo sutinka. (duomenys neskelbtini) Klaipėdos miesto civilinės metrikacijos skyriuje įregistruota O. P. ir I. M. santuoka. Jie Klaipėdos miesto apylinkės teismui pateikė pareiškimą dėl vaiko kilmės iš tėvo nustatymo. Vaikui nėra išduotas gimimo liudijimas, todėl būtina teismo keliu nuginčyti tėvystę ir remiantis pateiktais įrodymais pripažinti, kad sūnus E. P. yra I. M. sūnus ir dokumentuose turi būti įrašytas tikrasis vaiko tėvas bei sutvarkyti kiti reikalingi vaikui dokumentai ir gauta Lietuvos Respublikos pilietybė, nes sūnus yra gimęs Lietuvoje. Sūnus lanko mokyklą, šiuo metu serga ir šias aplinkybes patvirtina su skundu pateikti duomenys. Pareiškėja sutinka išvykti iš Lietuvos Respublikos, tačiau prašo teismo surasti galimybę sustabdyti sprendimo galiojimo terminą ir palikti gyventi Lietuvos Respublikoje iki bus išnagrinėta civilinė byla dėl tėvystės nuginčijimo apylinkės teisme. Pažymi, kad pareiškėja ir jos nepilnametis sūnus nekelia jokios grėsmės Lietuvos Respublikos valstybei (b.l. 6-8). Pareiškėja O. P. teismo posėdžio metu skundą palaiko ir prašo tenkinti iš esmės jame išdėstytų argumentų ir aplinkybių pagrindu.

Atsakovas VSAT prie LR VRM Pakrančių apsaugos rinktinės atsiliepimu skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus (toliau - NMPKS) pareigūnai 2011-08-22 nustatė Lietuvos Respublikoje neteisėtai esančius Rusijos piliečius O. P. , gim. (duomenys neskelbtini) bei jos sūnų E. P. , gim. (duomenys neskelbtini), kurie gyvena adresu (duomenys neskelbtini). Užsieniečiai šiuo metu neturi galiojančių vizų ar leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje. O. P. į Lietuvos Respubliką atvyko 2002-01-18, turėdama Lietuvos Respublikos trumpalaikę vienkart vizą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojančią nuo 2002-01-16 iki 2002-02-15, buvimo laikas 30 d. Užsienietė neišvyko iš Lietuvos Respublikos pasibaigus vizos galiojimo laikui ir nuo 2002-02-16 Lietuvoje gyvena neteisėtai. Rusijos Federacijos pilietei O. P. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje gimė sūnus E. P. . NMPKS pareigūnai 2011-08-23 raštu kreipėsi į Rusijos Federacijos konsulatą Klaipėdoje tikslu nustatyti ar E. P. , gim. (duomenys neskelbtini) yra Rusijos Federacijos pilietis, siekiant išsiaiškinti galimybę užsieniečiui gauti kelionės dokumentą. (duomenys neskelbtini) pareiškėjos prašymu Rusijos Federacijos konsulate Klaipėdoje E. P. buvo išduotas Rusijos piliečio pasas. 1985 m. birželio 14 d. Konvencija dėl Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo įgyvendinimo (OL 239 22/09/2000 p.0019-0062)(Šengeno konvencija) 23 str.1d. nustatyta, jog užsienietis, kuris neįvykdė arba nebevykdo susitariančiosios šalies teritorijoje taikomų reikalavimų, keliamų trumpalaikiams apsilankymams, privalo nedelsdamas išvykti iš susitariančiųjų šalių teritorijos. Atsižvelgiant į tai, kad Rusijos Federacijos pilietė O. P. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai (Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties, Žin. 2004, Nr. 73-2539 (toliau - UTPĮ) 23 str. 2 ?.), yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimo laikui, atsirado pagrindas įpareigoti ją išvykti iš Lietuvos Respublikos, kas 2011-08-24 buvo padaryta, surašant sprendimą Nr. 21/23-155-68 „Dėl Rusijos pilietės O. P. bei jos sūnaus E. P. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“, kuriuo užsieniečiai buvo įpareigoti išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

UTPĮ 1 str. 1 ?., įtvirtinta jog įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką bei reglamentuoja kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus. UTPĮ 2 str. 32 p. išaiškinta sąvoka „Užsienietis“ - tai asmuo, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios; 3 str. 3 p. nustatyta, kad užsieniečiai, esantys Lietuvos Respublikoje privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. UTPĮ 6 str. l p. nustatyta, kad atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui jos teritorijoje užsienietis privalo turėti galiojantį kelionės dokumentą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, Europos Sąjungos teisės aktai arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė nenustato kitaip. UTPĮ 11 str. 1 nustatyta, kad užsieniečio, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, atvykimui Lietuvos Respubliką ir buvimui joje taikomos 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 539/2001, su visais vėlesniais jo pakeitimais ir papildymais, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams to reikalavimas netaikomas, sąrašus (toliau - Vizų režimo reglamentas), nuostatos. UTPĮ 15 str. nustatyta, kad užsienietis, turintis trumpalaikę vizą, gali atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje ne ilgi kaip 3 mėnesius per pusę metų, skaičiuojant nuo pirmosios atvykimo į Lietuvos Respubliką ar k Šengeno valstybę dienos. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog nustačius faktą jog yra bent viena UTPĮ 125 straipsnyje numatyta aplinkybė, to paties įstatymo 127 straipsnio 3 dalyje numatyta institucija privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais priimti sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, neatsižvelgiant į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes. Pažymi, jog toks teisės aiškinimas nepažeidžia pareiškėjos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinių ir Europos Sąjungos teisės aktų garantuojamų teisių į asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, nes įpareigojimas išvykti iš šalies nėra vykdomas priverstinio pobūdžio priemonėmis. UTPĮ iš esmės nustato tik sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti priėmimo pagrindus bei sprendimus priimančias institucijas, o detalesnę šios procedūros tvarką paveda nustatyti, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui (UTPĮ 127 str. 6 d.). Vykdydamas šį įstatymų leidėjo pavedimą, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. IV-429 patvirtino Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo taisykles (2007 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. IV-118 redakcija; toliau - ir Taisyklės). Taisyklių 2 punktas nustato, jog užsienietis įpareigojamas išvykti UTPĮ 125 straipsnyje nustatytais pagrindais. Minėtoje įstatymo nuostatoje nustatyta, kad užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui, jeigu į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti. Įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjo yra apibrėžtas kaip teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savarankiškai privalo palikti Lietuvos Respublikos teritoriją (UTPĮ 2 str. 9 d.).

Pareiškėja skunde nurodo, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismui pateikė pareiškimą dėl vaiko kilmės iš tėvo nustatymo. Vaikui nėra išduotas gimimo liudijimas, todėl būtina teismo keliu nuginčyti tėvystę ir remiantis pateiktais įrodymais pripažinti, kad E. P. yra I. M. sūnus ir dokumentuose turi būti įrašytas tikrasis vaiko tėvas bei sutvarkyti kiti reikalingi vaikui dokumentai ir gauta Lietuvos Respublikos pilietybė, nes sūnus yra gimęs Lietuvoje. Teigia, kad ši aplinkybė esminės reikšmės ginčui neturi, nes teisės aktų leidėjai nenustatė kompetentingoms institucijoms pareigos, priimant sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos atsižvelgti į šią aplinkybę. Tvirtina, kad pareiškėja gali vaiko tėvystės nuginčijimo bei pripažinimo klausimus spręsti ir nebūdama Lietuvoje per įgaliotą asmenį (advokatą), kuris gali atstovauti jos interesus teisme. Taip pat jai nėra atimta galimybė išvykus iš Lietuvos Respublikos kreiptis į Lietuvos Respublikos diplomatinę atstovybę ar konsulinę įstaigą užsienyje su prašymu išduoti vizą bei gavus vizą atvykti į Lietuvos Respubliką ir pačiai asmeniškai dalyvauti sprendžiant vaiko tėvystės nuginčijimo bei pripažinimo klausimus (b.l. 48-50). Atsakovo atstovas teismo posėdyje prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Palaiko atstovaujamos institucijos poziciją iš esmės atsiliepime į skundą išdėstytų motyvų pagrindu.

Tretysis suinteresuotas asmuo I. M. atsiliepime nurodė, kad palaiko pareiškėjos skundą. Patvirtina, kad skunde išdėstyti motyvai ir faktai yra tikri, neiškraipyti, todėl tų pačių aplinkybių atsiliepime nekartos. Pasižada rūpintis sutuoktine O. P. ir jų sūnumi E. P. , kurie yra jo šeima (b.l. 47). Teismo posėdžio metu I. M. savo pozicijos nekeitė ir pareiškėjos skundą prašė tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas (Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktai).

Byloje ginčas kyla dėl VSAT prie LR VRM Pakrančių apsaugos rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus viršininko N. P. 2011-08-24 sprendimo Nr. 21/23-155-68 teisėtumo ir pagrįstumo.

Faktinės bylos aplinkybės.

Dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad Rusijos Federacijos pilietė O. P. , turėdama trumpalaikę vienkartinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusią nuo 2002-01-16 iki 2002-02-25, į Lietuvos Respubliką atvyko 2002-01-18 (b.l. 57, 58). O. P. (duomenys neskelbtini) Lietuvoje gimė sūnus E. P. (b.l. 15), kuriam Rusijos Federacijos konsulatas Klaipėdoje (duomenys neskelbtini) išdavė Rusijos piliečio pasą (b.l. 15, 16, 60). Pareiškėjos santuoka su pirmuoju vyru I. P. nutraukta (duomenys neskelbtini) (b.l. 14). (duomenys neskelbtini) įregistruota santuoka tarp pareiškėjos ir I. M. (b.l. 32). Pagal (duomenys neskelbtini) SORPO medicinos tyrimų biologinės tėvystės tyrimo rezultatus, nustatyta, kad I. M. yra E. P. biologinis tėvas (b.l. 33). I. M. yra Lietuvos Respublikos pilietis (b.l 12), gyvena adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos mieste (b.l. 11), nuo (duomenys neskelbtini) registruotas darbo biržoje (b.l. 21), anksčiau dirbo (duomenys neskelbtini) (b.l. 17-19, 20). Pareiškėjos sūnus E. P. mokosi (duomenys neskelbtini) (b.l. 29). Pareiškėja su sūnumi E. P. gyvena kartu su I. M. , adresu (duomenys neskelbtini) (b.l. 54, 56). 2011-08-22 administracinio teisės pažeidimo protokole užfiksuota, kad I. M. nuo 2002-02-16 neteisėtai, adresu (duomenys neskelbtini), apgyvendino pareiškėją, taip padarė pažeidimą numatytą ATPK 206² str. 1 d. (b.l. 22-23). 2011-08-22 nutarimu pareiškėja patraukta administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 206 straipsnį, nustačius, kad nuo 2002-02-16 Lietuvoje ji yra neteisėtai, t.y. pasibaigus vizos galiojimui (b.l. 63). Taip pat šiame nutarime užfiksuota, kad pareiškėja nuo 2002-02-16 gyveno pas LR pilietį I. M. . Klaipėdos miesto apylinkės teisme šiuo metu yra nagrinėjama civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) dėl tėvystės nuginčijimo (b.l. 35, 36, 37). Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-09-09 nutartimi tenkintas ieškovo I. M. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo - uždraudimas mažamečiui E. P. išvykti iš LR iki kol byloje įsiteisės galutinis teismo sprendimas (b.l. 100). Pareiškėja be sūnaus E. P. išvyko 2011 09 08 iš Lietuvos Respublikos ir grįžo į ją su galiojančia viza iki 2011 11 08 (b.l.102-106).

VSAT prie LR VRM Pakrančių apsaugos rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus viršininkas N. P. , vadovaudamasis UTPĮ 125 straipsnio 3 ir 5 punktais, 2011-08-24 priėmė ginčijamą sprendimą Nr. 21/23-155-68 „Dėl Rusijos pilietės O. P. bei jos sūnaus E. P. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“, kuriuo įpareigojo pareiškėją su sūnumi išvykti iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos ir įspėjo pareiškėją, kad per nustatytą terminą neišvykus, bus sprendžiam dėl jos su vaiku išsiuntimo iš šalies (b.l. 68).

Teisinis ginčo situacijos vertinimas ir išvados.

Byloje neginčijama, jog pareiškėja nuo 2002-02-16 Lietuvos Respublikoje gyvena pasibaigus vizos galiojimo laikui, jog sūnus E. P. (duomenys neskelbtini) gimė Lietuvos Respublikoje ir ginčijamo sprendimo priėmimo metu neturėjo Šengeno valstybių vizos ar leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja ginčijamą sprendimą laiko nepagrįstu ir neteisėtu iš esmės todėl, kad jį priimant atsakovas neįvertino, neatsižvelgė į pareiškėjos ir jos vaiko buvimo Lietuvos Respublikoje laiką, esamus šeimyninius ryšius, t.y., kad ji nuo 1997 metų, o sūnus nuo gimimo 2003 metų gyvena Lietuvoje su biologiniu vaiko tėvu I. M. , bei kitas reikšmingas aplinkybes.

Lietuvos Respublikoje užsieniečių teisinės padėties klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, taip pat šį įstatymą įgyvendinantys teisės aktai. Europos Sąjunga ir jos valstybės narės bendrai įgyvendina kompetenciją laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės srityje. Atitinkamai, Europos Sąjungai yra suteikta kompetencija priimti teisėkūros aktus, reglamentuojančius užsieniečių teisinę padėtį ES valstybėse narėse, įskaitant ir neteisėtai jų teritorijose esančių užsieniečių grąžinimo į trečiąsias valstybes klausimus.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi 1990 m. birželio 19 d. Konvencijos dėl 1985 m. birželio 14 d. Šengeno susitarimo įgyvendinimo nuostatas ir ją plėtojančią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos priimtos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nuostatas, yra padariusi išvadas, jog: „Pirma, net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, ES teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti; Antra, sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą.“ ( LVAT 2011 m. spalio 17 sprendimas adm. byloje Nr. A858-2332/2011). Be to, LVAT pastaruoju metu formuojamoje praktikoje yra konstatavęs, jog aiškinant minėtas direktyvos nuostatas darytina išvada, kad reikalavimas įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes taikytinas ir priimant išsiuntimo sprendimą (Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties atitikmuo - įpareigojimas išvykti), ir apsisprendžiant dėl išsiuntimo sprendimo vykdymo (Lietuvos Respublikos įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties atitikmuo - išsiuntimas) (žr. LVAT 2009 m. spalio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009). Minėtos išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, toks teisės aiškinimas yra optimalus ir nėra pagrindo nuo jo nukrypti.

UTPĮ 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos – teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savarankiškai privalo palikti Lietuvos Respublikos teritoriją. Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis UTPĮ 125 straipsnio 3 ir 5 punktais, pagal kuriuos - Užsienietis yra įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui arba į Lietuvos Respubliką jis atvyko teisėtai, tačiau gyvena Lietuvos Respublikoje be leidimo laikinai gyventi ar leidimo nuolat gyventi, jeigu privalo jį turėti.

UTPĮ 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos – priverstinis užsieniečio išvežimas ar išvesdinimas iš Lietuvos Respublikos teritorijos teisės aktų nustatyta tvarka. UTPĮ 126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu: 1) jis per nustatytą laiką neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos; 2) jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra; 3) jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai; 4) priimtas sprendimas jį išsiųsti iš kitos valstybės, kuriai taikoma 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos direktyva 2001/40/EB dėl abipusio sprendimų dėl trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo pripažinimo. UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog priimant sprendimą išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika; 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Taigi UTPĮ įtvirtina dvi atskiras procedūras, tačiau abiejų procedūrų tikslas iš esmės yra tas pats – pasiekti, kad užsieniečio, kuris neatitinka ar nebeatitinka buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygų, nebeliktų Lietuvos Respublikos teritorijoje. Akivaizdu, kad ir vienos, ir kitos procedūros metu gali paaiškėti aplinkybių, kurios leidžia daryti prielaidą, jog poreikis užtikrinti asmens teises gali nusverti poreikį pasiekti, kad tas asmuo nebebūtų Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsižvelgiant į paminėtą tikslą, laikoma, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo ar išsiuntimo), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę. Įpareigojimas išvykti ir išsiuntimas yra privalomi vykdyti, taigi realių pasekmių požiūriu tarp įpareigojimo išvykti ir išsiuntimo esminio skirtumo nėra.

Sistemiškai aiškinant ir analizuojant paminėtų teisės aktų nuostatas, vertinant nustatytas faktines bylos aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas priimdamas ginčijamą sprendimą nevertino faktinių aplinkybių, jog pareiškėja bei jos nepilnametis sūnus nuo 2002 - 2003 m. gyvena Lietuvos Respublikoje, (duomenys neskelbtini), kartu su biologiniu vaiko tėvu, LR piliečiu I. M. , jog vaikas gimė Lietuvoje, dabar jam yra 8 metai ir vaikas lanko mokyklą.

Atkreiptinas atsakovo dėmesys į Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos 2001-03-14 rekomendacijos Nr. 1504(2001) 7 punktą, kuriame nurodyta, kad išsiuntimas (taigi ir įpareigojimas išvykti) dėl bet kokių priežasčių neturėtų būti taikomas asmenims, gimusiems ar užaugusiems toje valstybėje, taip pat nepilnamečiams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. kovo 5 d. nutarime yra pažymėjęs, jog Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas). Be to, Lietuvos Respublikos vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog vaikas turi teisę gyventi kartu su savo tėvais ar kitais teisėtais savo atstovais, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad išskirti vaiką su tėvais ar kitais teisėtais jo atstovais prieš vaiko, taip pat tėvų (teisėtų jo atstovų) valią galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais bei nustatyta tvarka, vadovaujantis teismo sprendimu (nuosprendžiu) ir kai toks išskyrimas vaikui yra būtinas (siekiama išvengti pavojaus vaiko gyvybei, sveikatai, būtina pasirūpinti jo priežiūra, auklėjimu, apsaugoti kitus svarbius vaiko interesus). EŽTT praktikoje pabrėžiama valstybės pareiga užtikrinti sąžiningą pusiausvyrą tarp asmens ir bendruomenės interesų (žr., pvz., 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimas Hokkanen prieš Suomiją (A serija, Nr. 290) bei pareigą priimant sprendimus vadovautis geriausių vaiko interesų užtikrinimo principu ir jo teisių apsauga pagal EŽTK 8 straipsnį (žr., pvz., 2004 m. vasario 5 d. sprendimą Kosmopoulou prieš Graikiją (pareišk. Nr. 60457/00).

Vadovaujantis sisteminiu bei teleologiniu paminėtų teisės nuostatų aiškinimu, darytina išvada, kad vien formalus UTPĮ nuostatų, reglamentuojančių įpareigojimo arba išsiuntimo procedūrą, taikymas, neįvertinus minėtų reikšmingų tokiems atvejams aplinkybių, yra juridiškai nepagrįstas.

Atsižvelgus į išdėstytus faktus, atsakovo argumentai dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo atmestini kaip faktiškai ir juridiškai nepagrįsti.

Skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo akto (veiksmo) priėmimo padėtis, t.y. atkuriamos pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai, tačiau iki panaikinto akto galiojusio kito akto teisinė galia tokiu atveju savaime neatkuriama (ABTĮ 92 straipsnis). Teismas sprendimu gali patenkinti skundą (prašymą) ir panaikinti skundžiamą aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas), tačiau iš esmės ginčo situacijos nesprendžia, sprendimų už viešojo administravimo instituciją nepriima. 1. Skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1-3 punktai).

Išdėstytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu, konstatuotina, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punkte numatytais pagrindais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 127 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos O. P. ir pareiškėjo E. P. įstatyminės atstovės O. P. skundą tenkinti.

Panaikinti atsakovo VSAT prie LR VRM Pakrančių apsaugos rinktinės Nelegalios migracijos prevencijos ir kontrolės skyriaus viršininko N. P. 2011-08-24 sprendimą Nr. 21/23-155-68 „Dėl Rusijos pilietės O. P. bei jos sūnaus E. P. įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos“.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismu.