- Teismas
- Utenos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-24
- Bylos Nr.
- PK-16-913/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Jolanta Gasparavičienė
- Nukentėjusysis
- D. S.
Anykščių rajono apylinkės teismo teisėja Jolanta Gasparavičienė, susipažinusi su nukentėjusiosios D. S. skundu privataus kaltinimo tvarka, kuriuo prašoma pradėti privataus kaltinimo procesą J. S. atžvilgiu dėl šmeižimo (BK 154 str. 2 d.),
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Skunde D. S. prašo pradėti baudžiamąjį procesą privataus kaltinimo tvarka ir J. S. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį.
Skunde nurodoma, kad J. S. kaltinamas tuo, kad 2016 m. lapkričio 4 d. 20 val. 11 min. straipsnio autorei I. S. pateikė šmeižikišką informaciją apie D. S., „Pasak teisiamojo, buvusi jo sutuoktinė turi problemų dėl alkoholio“. Įtariamojo J. S. veika pasireiškė tuo, kad pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją apie D. S. el. leidiniui www.delfi.lt. J. S. faktai apie girtaujančią D. S. buvo kategoriški, o kategoriška žinia, kuri neatitinka tikrovės pažeidžia LR Konstitucijos 21 straipsnį, kuriame yra nurodyta, jog draudžiama žeminti žmogaus orumą, kurį giną įstatymas, o 22 str. nurodyta, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų kėsinimosi į garbę ir orumą. Taigi galima daryti išvadą, jeigu D. S. iš tiesų buvo šmeižiama, ji turi teisę kreiptis į teismą, ir jeigu teismas įvertins, jog iš tiesų buvo įvykdyta nusikalstama veika kaltinamasis bus baudžiamas pagal BK 154 str. 2 d. dėl šmeižimo arba pagal CK 2.24 str. dėl asmens garbės ir orumo gynimo. Taip pat nurodo, jog šia nusikalstama veika yra padaryta neturtinės žalos.
Privataus kaltinimo procesą atsisakytina pradėti.
Motyvuojamoji dalis
Pagal BK 154 straipsnyje numatyto nusikaltimo dispoziciją šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Būtini veikos objektyvieji požymiai yra tada, kai apie kitą žmogų paskleidžiama informacija, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją. Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-1/2009, Nr. 2K-7-437/2008). Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę.
Asmens garbę ir orumą taip pat gina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnis, kuriame nurodyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Tiek baudžiamiesiems, tiek civiliniams įstatymams nustatant atsakomybę už iš esmės tokius pat veiksmus, atsiranda baudžiamųjų ir civilinių teisės normų konkurencija. Svarbu ir tai, kad įstatymai nenustato jokių aiškių kriterijų, leidžiančių spręsti, kokiais atvejais asmens garbė ir orumas turi būti ginami baudžiamosios teisės priemonėmis, o kokiais turi būti ginami civilinės teisės priemonėmis. Tačiau tai nereiškia, kad klausimas yra paliktas spręsti tik skundą paduodančio asmens valiai. Jau skundo priėmimo stadijoje, vadovaujantis BPK 412¹ straipsnio 1 dalimi, teismas turi atlikti dalinę pateiktų faktų analizę ir spręsti, ar skunde nurodytuose faktuose apie nusikalstamą veiką nėra aiškių BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tokiam sprendimui svarbi yra nusikalstamos veikos sąvoka, nurodyta BK 11 straipsnio 1 dalyje – nusikaltimas yra pavojinga ir baudžiamajame kodekse uždrausta veika, už kurią numatytą laisvės atėmimo bausmė. Vienas iš nusikaltimo požymių yra veikos pavojingumas. Taigi, šioje stadijoje teismas turi spręsti, ar skunde pateikti teiginiai, įvardijami kaip šmeižiantys asmenį, yra tiek pavojingi, kad juos reikėtų vertinti baudžiamosios teisės kontekste. Tam yra teismų praktikoje suformuotos prielaidos.
Konstitucinio Teismo 1997-11-13, 2005-11-10 nutarimuose yra išaiškinta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“. Kasacinėje praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, kad ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K–P-267/2011, 2K–P-183/2012, 2K-7–251/2013, 2K-7–262/2013).
Įvertinęs D. S. skunde nurodytą teiginį, kurį žurnalistei pasakė J. S., pačios pareiškėjos vertinamą kaip neatitinkantį tikrovės ir ją šmeižiantį prieš visuomenę, šio teiginio galimą paskleidimo mastą, teismas konstatuoja, kad šis teiginys nesiekia tokio pavojingumo lygio, koks keliamas nusikalstamoms veikoms. Teismo įsitikinimu, skunde nurodomas teiginys: „Pasak teisiamojo, buvusi jo sutuoktinė turi problemų dėl alkoholio“ apskritai negali būti vertinamas kaip žinia ar informacija, o yra laikytinas nuomone, kuriai tiesos kriterijus nėra taikomas. Konstatuotina ir tai, kad pareiškėja gali pasiekti tų pačių rezultatų pasinaudojusi civilinės teisės priemonėmis. CK 2.24 straipsnis nustato, kad civilinės teisės taikymo rezultatas gali būti paskleistų duomenų, žeminančių asmens garbę ir orumą ir neatitinkančių tikrovės, paneigimas, taip pat turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas. Skunde pareiškėja reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, tačiau ji gali jos reikalauti tiek baudžiamajame procese, tiek civiliniame procese ir šiuo atveju abiejų procesų rezultatas yra toks pats. Civiliniame procese asmuo gali reikalauti paneigti paskleistus duomenis, o baudžiamasis procesas nenumato galimybės reikalauti paneigimo. Kitą vertus, baudžiamojo proceso rezultatas yra kriminalinės bausmės paskyrimas asmeniui, ko nenumato civilinis procesas. Todėl teismas, remdamasis išdėstyta teismų praktika daro išvadą, kad galimai atlikti veiksmai nėra tokio pavojingumo, kad už jų padarymą galima būtų svartyti kriminalinės bausmės paskyrimo klausimą.
Kaip jau minėta, BPK 412¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Atsižvelgus į anksčiau išdėstytus argumentus teismas daro išvadą, kad pareiškėjos nurodytais J. S. veiksmais nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 2 dalyje, požymių.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atsisakyti pradėti privataus kaltinimo procesą pagal pareiškėjos D. S. skundą, kadangi J. S. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo, požymių.
Nutartis per septynias dienas nuo nutarties nuorašo gavimo dienos gali būti skundžiama Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Anykščių rajono apylinkės teismą.