Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

dalyvaujant nukentėjusiajam ir privačiam kaltintojui R. Š., jo atstovui advokatui Aivarui Škėmai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją privataus kaltinimo bylą pagal privataus kaltintojo, nukentėjusiojo R. Š. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. pagal kaltinimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 1 dalyje, išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. Š. pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Priteista iš R. Š. J. V. 1500 (vienas tūkstantis penki šimtai) litų proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis paskleidė apie nukentėjusįjį R. Š. tikrovės neatitinkančią informaciją, o būtent 2009-03-02 vadovybės pasitarimo protokole Nr. 18, pasirašytame (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriaus J. V. ir pavaduotojos R. D. nurodyta, kad svarstomas R. Š.: 1. Dėl nepagarbaus elgesio su mokiniais; 2. Dėl R. Š. nevedimo kūno kultūros pamokų; 3. Dėl nepagarbaus elgesio su suaugusiųjų klasių mokiniais, jų įžeidinėjimo, kalbant telefonu necenzūriniais žodžiais; 4. Dėl nepagarbaus bendravimo su piliečiu, ketinančiu ateiti mokytis; 5. Dėl mokinės nusiskundimų, kuriai R. Š. padeda susitvarkyti dėl mokslų ir atsiskaitymo „natūra“; 6. Dėl mokytojų lenkimo rašyti teigiamus pažymius mokiniams, kurių nebuvo jie matę pamokose; ir šį dokumentą pateikė į 2010 m. spalio mėnesį į nagrinėjimą civilinę bylą Nr. 2-100-856/2011, tokiu būdu du kartus buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, galinti jį pažeminanti ir pakirsti pasitikėjimą juo.

Nukentėjusysis R. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011-12-20 nuosprendį ir J. V. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį, pripažįstant J. V. kaltu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį dėl jo asmens šmeižimo (duomenys neskelbtini) gimnazijoje pagal visus 2009-03-02 protokole Nr. 18 paskleistus tikrovės neatitinkančius faktus, taip pat pripažįstant J. V. kaltu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį dėl 2010-10-25 įvykdyto jo asmens šmeižimo pagal visus 2009-03-02 protokole Nr. 18 paskleistus tikrovės neatitinkančius faktus. Taip pat prašo tenkinti jo pareikštą civilinį ieškinį ir priteisti iš J. V. 30000 Lt žalos atlyginimą.

Skunde nurodo, kad teismas netinkamai ir kartu šališkai įvertino byloje esančius įrodymus bei byloje įrodinėtas faktines aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis), padarė esminių BPK pažeidimų ir dėl to aiškiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. neteisėtai ir nepagrįstai išteisino J. V. dėl jo šmeižimo. Nurodo, jog teismas išteisinti J. V. galėjo tik tuo atveju, jei R. Š. skunde visi kaip neatitinkantys tikrovės nurodyti faktai būtų tikri, t. y. realiai buvę ir pagal byloje esančius įrodymus turėjo nustatyti: ar R. Š. iš tikrųjų nepagarbiai elgėsi su mokytojos A. S. klasės mokiniais; ar R. Š. iš tikrųjų nevedė kūno kultūros pamokų; ar R. Š. iš tikrųjų vertė mokytojus surašyti teigiamus pažymius mokiniams, kurių jie nėra net matę savo pamokose; ar R. Š. iš tikrųjų kalbėdamas telefonu, siekdamas sudrausminti suaugusiųjų klasių mokinius dėl pamokų lankomumo, juos įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais; ar R. Š. iš tikrųjų nepagarbiai bendravo su piliečiu, ketinančiu ateiti mokytis ir šaukė ant jo; ar R. Š. iš tikrųjų suaugusiųjų klasės mokinei už kokias nors paslaugas reikalavo atsiskaityti natūra, o jei ji to nedarys, gąsdino, jog ji nebaigs mokyklos. Tačiau, pasak apelianto, įvertinus teismo motyvų turinį matyti, kad teismas, pripažinęs, jog vadovybės pasitarimas 2009-03-02 vyko realiai (nors jis skunde nurodė, kad jokio 2009-03-02 vadovybės pasitarimo, kuriame būtų dalyvavęs ir jis, nebuvo) jo skunde nurodytus jį šmeižiančius faktus vertino ne pagal jų atitikimo tikrovei arba tiesos kriterijų, o traktavo šiuos faktus kaip vadovybės pasitarime svarstytus klausimus, t. y. teiginius, neturinčius konstatuojamojo pobūdžio. Taigi nurodo, kad teismas skundžiamame nuosprendyje nevertino, ar tie faktai, kuriuos jis nurodė kaip neatitinkančius tikrovę, atitinka tikrovę ar neatitinka, bet vertino, ar tie faktai realiai buvo svarstomi 2009-03-02 vadovybės pasitarime. Todėl teigia, jog teismas turėjo ir galėjo J. V. 2009-03-02 protokole Nr. 18 suformuluotus teiginius pagal byloje ištirtus įrodymus įvertinti tiesos požiūriu. Dėl šių priežasčių apeliantas sprendžia, kad teismas netinkamai įvertino dokumento, įvardyto „2009-03-02 vadovybės pasitarimo protokolas Nr. 18“ turinį ir tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Taip pat nurodo, kad faktų (informacijos), kuriais nukentėjusysis nurodo kaip neatitinkančius tikrovės nevertinimas tiesos požiūriu, t. y. nevertinimas tu aplinkybių, kuriomis yra grindžiamas kaltinimas, laikytinas esminiu BPK pažeidimu, sutrukdžiusiu teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendi, kadangi šmeižikišku faktu nevertinant tiesos požiūriu neįmanoma padarytos veikos įvertinti pagal BK 154 straipsnio 1 dalį. Todėl mano, kad teismo skundžiamame nuosprendyje pateiktas aiškinimas, kad J. V. suformuluoti teiginiai tėra svarstyti klausimai, neturintys konstatuojamojo pobūdžio, lėmė ir aiškiai netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą. Nukentėjusysis pažymi, jog net teismui ir pripažinus, kad 2009-03-02 vadovybės pasitarimas vyko realiai, tai nesudarė pagrindo teismui dokumente, įvardytame „2009-03-02 vadovybės pasitarimo protokolas Nr. 18“ išdėstytus teiginius, kuriuos jis įvardijo šmeižikiškais, įvertinti tik kaip svarstomus klausimus. Nurodo, kad dokumente, įvardytame „2009-03-02 vadovybės pasitarimo protokolas Nr. 18“ nurodyti teiginiai yra konstatuojamojo pobūdžio, t. y. jais informuojama, kad jis atliko konkrečius veiksmus. Todėl mano, kad šiame dokumente esanti informacija atitinka BK 154 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto požymio „informacija“ sąvoką. Apelianto teigimu, teismas taip pat nepagrįstai pripažino, kad buvo toks 2009-03-02 vadovybės pasitarimas dalyvaujant jam asmeniškai su kaltinamuoju J. V. ir liudytojomis I. B. ir R. D.. Plėtodamas savo argumentus nukentėjusysis nurodo, kad jam dalyvaujant 2009-03-02 nebuvo jokio vadovybės pasitarimo, kuriame būtų svarstytas dėl minėtų tikrovės neatitinkančių faktų ir kad vadovybės pasitarimo protokolo Nr. 18 kopiją pirmą kartą pamatė civilinėje byloje Nr. 2-100-856/2011. Nurodo, kad jo parodymus apie tai, kad jam dalyvaujant 2009-03-02 nebuvo jokio posėdžio, patvirtino liudytoja R. D., kuri nurodė, kad apie R. Š. bendravimą su suaugusiųjų klasių mokiniais buvo kalbama tik pas ją kabinete ir protokolinio posėdžio tuomet nebuvo (2011-09-07 teisiamojo posėdžio protokolo 12 lapas). Tuo tarpu, apelianto teigimu, liudytoja I. B. kalbėdama apie 2009-03-02 vadovybės pasitarimo posėdžio buvimą buvo nenuosekli, t. y. pradžioje nurodė, kad posėdis buvo, vėliau nurodė, kad buvo nuspręsta surengti pasišnekėjimą dėl R. Š. bendravimo su suaugusiųjų klasių mokiniais, dar vėliau nurodė, kad faktas dėl atlygio prašymo iš mokinės buvo aptarinėjamas prie kavos (teismo posėdžio protokolo 11 lapas) ir nenurodė, kad jis pakartotinai būtų aptarinėjamas kokiame nors posėdyje. Nukentėjusiojo įsitikinimu, konkretus faktas negali būti konstatuojamas nenuosekliais liudytojo parodymais, nes liudytojo parodymų nenuoseklumas leidžia abejoti jo parodymų patikimumu. Todėl mano, kad teismas nepagrįstai pripažino, kad L. B. gerai prisimena šį pasitarimą ir dėl to esą nėra pagrindo abejoti jos parodymais. Apeliantas pažymi, kad I. B. nurodydama, kad 2009-03-02 protokolas Nr. 18 buvo surašytas praėjus ne vienai dienai po posėdžio, patvirtina, kad jokio oficialaus posėdžio, kuriame būtų dalyvavęs ir jis dėl bendravimo su suaugusiųjų klasių mokiniais, 2009-03-02 nebuvo, nes kiekvieno oficialaus posėdžio, vykstančio tiek biudžetinėje įstaigoje, tiek privačioje, eiga visuomet yra fiksuojama posėdžio metu, o ne po keleto ar keliolikos dienų. Taip pat nurodo, kad tiek liudytoja R. D., tiek liudytoja I. B., pasakodamos, kaip buvo surašytas protokolas Nr. 18, paneigė faktą esą jam buvo žinoma apie protokolo Nr. 18 surašymą ir jo turinį. Tuo tarpu teismas, nukentėjusiojo nuomone, minėtų liudytojų I. B. ir R. D. parodymų dalies apskritai niekaip nevertino, atsižvelgdamas tik į tą parodymų dalį, kuri palanki J. V., ir tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Dėl to mano, kad teismas neturėjo pagrindo suabejoti jo ir R. D. parodymais apie tai, kad realiai jokio vadovybės pasitarimo posėdžio, kuriame būtų dalyvavęs ir jis, nebuvo. Dėl J. V. protokole Nr. 18 suformuluotų faktų (informacijos) neatitikimo tikrovei ir jų žeminančio R. Š. garbę ir orumą pobūdžio nurodo, kad teismas byloje esančius įrodymus vertino neišsamiai, apsiribojo tik lakoniškais įrodymų vertinimo teiginiais, nenurodė konkrečiai, koks liudytojas ir kokiais konkrečiais parodymais bei koks byloje esantis rašytinis įrodymas ir kokie konkretūs jame esantys duomenys patvirtina atskirai kiekvieno fakto, kurį skunde įvardijo neatitinkančiu tikrovės, atitikimą tikrovei. Apelianto teigimu, teismas neturėjo pagrindo išteisinti J. V., kadangi liudytojai, kurie, anot J. V., turėjo patvirtinti, kad apie jį protokole Nr. 18 paskleisti faktai yra tikri, šių faktų tikrumo nuosekliais ir patikimais parodymais nepatvirtino. Dėl pirmo protokole nurodyto fakto, esą jis nepagarbiai elgėsi su A. S. auklėjamos klasės mokiniais nurodo, kad J. V. bylos nagrinėjimo pradžioje, gindamasis nuo pareikšto kaltinimo nurodė, kad jis protokole Nr. 18 perteikė iš A. S. gautas žinias, tačiau paskui ir pats tvirtino, kad jis elgėsi nepagarbiai tiek su A. S. klasės mokiniais, tiek ir su kitais mokiniais. Todėl mano, kad J. V., konstatuodamas A. S. jam pasakytą teiginį apie nepagarbų elgesį su mokiniais kaip tikrą faktą, šio fakto atžvilgiu turėjo būti vertinamas pagal BK 154 straipsnio 1 dalį. Nurodo, jog liudytoja A. S. teigė, kad ji pati tiesiogiai nėra girdėjusi ir mačiusi, kad jis nepagarbiai elgtųsi su jos klasės mokiniais ir apie tariamą jo nepagarbų elgesį ji išgirdo tik iš kelių savo klasės mokinių, kurių nei vardų, nei pavardžių neprisimena. Taip pat nurodo, kad byloje buvo apklaustos dvi A. S. tuometinės auklėjamos klasės mokinės – R. B. ir D. U., kurios teigė, kad jis jų klasės mokinius, bendraklasius, yra apšaukęs ir pavadinęs „debilais, asilais, įsižiojeliais“, nors tuo pačiu metu liudytojos tvirtino, kad jis jų asmeniškai nėra įžeidęs, užgauliojęs. Tai, pasak nukentėjusiojo yra akivaizdus liudytojų parodymų prieštaravimas – viena vertus, teigia, kad jis šaukė ant klasės mokinių, tarp kurių buvo ir jos, kita vertus, teigia, kad jų atžvilgiu jis nepagarbaus elgesio neatliko. Taigi teigia, kad dėl nepagarbaus elgesio su A. S. klasės mokiniais nė vienas apklaustas A. S. auklėtinis ar auklėtinės nepatvirtino, kad jų atžvilgiu jis elgėsi nepagarbiai, todėl mano, kad nesant įsižeidusio nė vieno moksleivio, J. V. neturėjo ne tik teisinio, bet ir faktinio pagrindo konstatuoti kaip tikrą faktą, kad R. Š. nepagarbiai elgėsi su A. S. klasės mokiniais, ir šį faktą kaip tikrą viešinti. Be kita ko apeliantas nurodo, kad liudytojos turėjo motyvą sakyti, kad jis nepagarbiai elgėsi, nes besimokydamos gimnazijoje minėtos liudytojos buvo labai nepatenkintos jo žodiniu liepimu šaltuoju sezonu pamokų metu nevilkėti paltų ir striukių. Taigi nukentėjusysis daro išvadą, kad teismas visiškai neatsižvelgė į liudytojų A. S., R. B., D. U. parodymų nenuoseklumą prieštaravimus ir neinformatyvumą (A. S. negalėjo nurodyti nė vieno mokinio, kuris jai skundėsi), neįvertino jų visumoje su R. D. ir kitos apklaustos mokinės A. A. parodymais ir tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir padarė nepagrįstą išvadą esą jis nepagarbiai elgėsi su A. S. auklėjamos klasės mokiniais. Dėl antro protokole nurodyto fakto nurodo, kad šio fakto neatitikimą tikrovei patvirtino tiek jo parodymai, tiek R. D. parodymai, kur ji teigė, kad būtų žinojusi, jei jis nebūtų vedęs pamokų. Tai, nuteistojo teigimu, patvirtina tiek I. B. parodymai, kuriuose ji nurodė, kad apie tokį faktą ji išgirdo tik iš direktoriaus. Pats J. V. patvirtino, kad jam niekada nebuvo pažymėtos pravaikštos ir buvo mokamas atlyginimas už kūno kultūros pamokų vedimą, nebuvo nė vieno liudytojo parodymų, kuris tiesiogiai būtų matęs, kad jis neveda pamokų. Dėl trečio protokole nurodyto fakto, esą jis suaugusiųjų klasių mokinių mokytojus vertė surašyti teigiamus pažymius mokiniams, kurių jie nėra net matę savo pamokose nurodo, kad nė vienas iš apklaustų liudytojų nenurodė, kad jis kada nors būtų vertęs, t. y. prievarta reikalavęs, kad mokytojas rašytų teigiamus pažymius mokiniams, kurių jis nėra net matęs savo pamokose. Nurodo, jog liudytoja A. Š., kuri, anot J. V., buvo verčiama rašyti teigiamus pažymius, nurodė visiškai priešingas aplinkybes, t. y. ji nurodė, kad jis jos mandagiai paprašė vienam iš mokinių nerašyti neigiamo pažymio ir sudaryti galimybę atsiskaityti už praleistas pamokas. Liudytoja taip pat patvirtino, kad tokia praktika, kai mokiniams, kurie yra praleidę pamokas, sudaromos galimybės atsiskaityti, yra normali. Dėl to šiuo atveju apeliantui akivaizdu, kad jis ne tik nevertė mokytojų surašyti teigiamus pažymius mokiniams, kurių jie nėra net matę savo pamokose, bet paprašydamas mokytojos A. Š. nerašyti neigiamo pažymio ir sudaryti galimybę atsiskaityti už praleistas pamokas vienam iš mokinių, elgėsi teisėtai pagal nusistovėjusią mokykloje praktiką. Tuo tarpu teismas, nuteistojo teigimu, nuosprendyje aprašydamas pareikštą kaltinimą J. V., nežinia iš kur nurodė, kad jis J. V. kaltino ne dėl fakto, esą mokytojus vertė rašyti teigiamus pažymius, melagingumo, o dėl fakto, esą mokytojus lenkė rašyti teigiamus pažymius, melagingumo. Taigi teigia, kad teismas neturėdamas BPK numatytos teisės savo iniciatyva keisti kaltinimą, pats pakeitė kaltinimą šioje dalyje ir nuosprendį šioje dalyje nagrinėjo pagal pakeistą kaltinimą, todėl teismas, tirdamas kaltinimą, kuris nebuvo suformuluotas teismui pateiktame skunde, pažeidė BPK 255 straipsnio 1 dalį ir padarė esminį BPK pažeidimą, o šis pažeidimas tik patvirtina, kad byla buvo išnagrinėta aplaidžiai ir neišsamiai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalį. Dėl ketvirto protokole nurodyto fakto, esą direktoriaus pavaduotojos ugdymui R. D. ir I. B. yra informavusios direktorių, kad jis labai nepagarbiai elgėsi su suaugusiųjų klasių mokiniais, kad kalbėdamas telefonu, siekdamas juos sudrausminti dėl pamokų lankomumo, juos įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais nurodo, jog J. V., duodamas parodymus nurodė, kad jis protokole Nr. 18 nurodydamas, jog jis, bendraudamas su suaugusiųjų klasių mokiniais vartoja necenzūrinius žodžius, perteikė pavaduotojų ugdymui R. D. ir I. B. jam išsakytus teiginius. Tačiau, pasak apelianto, nei I. B., nei R. D., apklausiamos liudytojomis nepatvirtino, kad kada nors būtų informavusios direktorių, jog R. Š. suaugusiųjų klasių mokinius įžeidinėja necenzūriniais žodžiais. Liudytoja I. B. konkrečiai nurodė, kad apie R. Š. elgesį su suaugusiųjų klasių mokiniais direktorius sužinojo ne iš jos, o iš A. S. ir taip pat, kad direktorius turėjo kažkokių savo pranešimų (2011-09-07 posėdžio protokolo 9 lapas). I. B., atsakydama į jo klausimą taip pat nurodė, kad ji nėra girdėjusi jo vartojant necenzūrinius žodžius. Todėl nukentėjusysis daro išvadą, kad I. B. negalėjo J. V. informuoti apie tai, ko pati negirdėjo nei tiesiogiai, nei netiesiogiai. Be to, pasak apelianto, I. B. net patvirtino, kad visus teiginius, išskyrus girdėtą iš A. S. dėl nepagarbaus elgesio su jos auklėjamos klasės mokiniais, ji išgirdo iš direktoriaus J. V.. Liudytoja R. D. nurodė, kad direktoriui yra pasakiusi tik apie vieną jo ir suaugusiojo mokinio pokalbį telefonu, tačiau R. D. parodymų metų paneigė, kad J. V. yra informavusi apie tai, kad jis neva vartojo necenzūrinius žodžius kalbėdamas su suaugusiųjų klasių mokiniais. Įvertinus aukščiau minėtų liudytojų parodymus, nukentėjusiajam akivaizdu, kad nei I. B., nei R. D. nėra informavusios J. V. apie, anot J. V., nepagarbų jo elgesį su suaugusiųjų klasių mokiniais ir jų atžvilgiu neva vartotus necenzūrinius žodžius, todėl J. V., protokole Nr. 18 nurodydamas, kad jis labai negarbiai elgėsi su suaugusiųjų klasių mokiniais ir kalbėdamas telefonu, siekdamas juos sudrausminti dėl pamokų lankomumo, juos įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais, perteikė ne kitų asmenų jam išsakytus tikrovės neatitinkančius faktus, o savo sugalvotus tikrovės neatitinkančius faktus. Dėl penkto protokole Nr. 18 nurodyto fakto, esą jis nepagarbiai bendravo su piliečiu, ketinančiu ateiti mokytis nurodo, kad J. V., duodamas parodymus teisiamajame posėdyje, asmenį, su kuriuo jis neva nepagarbiai bendravo, įvardijo kaip T. B., kuris atitinkamu laiku buvo (duomenys neskelbtini) gimnazijos suaugusiųjų klasių mokinys. Liudytojas T. B. nurodė, kad jis 2009 metais prieš rugsėjo 1 d. buvo atėjęs į (duomenys neskelbtini) ir teikė jam prašymą dėl priėmimo į 12 klasę, ir neva jis iš jo pradėjo juoktis, pavadino jį idiotu ir atsisakė priimti į 12 klasę. T. B. taip pat nurodė, kad jam juokiantis iš jo, buvo R. D., kuri neva nuėjo pakviesti J. V., o jam atėjus, jis kartu su direktoriumi išėjo ir direktorius J. V. jį nusprendė priimti mokytis. Tačiau, pasak nukentėjusiojo, šie T. B. parodymai visiškai neatitinka byloje esančių įrodymų, nes: T. B. dėl priėmimo į 12 klasę kreipėsi ne 2009 metais prieš rugsėjo pirmą o 2010 metais (birželio mėnesį), t. y. tuomet kai jis jau nebedirbo pavaduotoju ugdymui, todėl T. B. neturėjo jokio pagrindo kreiptis į jį dėl priėmimo mokytis; byloje esančiame (duomenys neskelbtini) gimnazijos 2011-11-17 atsakyme į advokato Aivaro Škėmos paklausimą nurodyta, kad jam nebuvo pavesta spręsti mokinių priėmimo į mokyklą klausimo ir kad jis galėjo tik tvarkyti jau esamą suaugusių klasių mokinių dokumentaciją, todėl jis negalėjo spręsti klausimo dėl kokio nors mokinio priėmimo, tame tarpe ir dėl T. B.; liudytoja R. D., atsakydama į jo atstovo klausimus, kategoriškai paneigė, kad jis kada nors nepagarbiai elgėsi su mokiniu, ketinančiu ateiti mokytis, tame tarpe ir su T. B.. Ji taip pat nurodė, kad nebuvo jokios situacijos, kad į jį būtų kas nors kreipęsis dėl priėmimo į mokyklą ir kad jam atsisakant tai padaryti, ji būtų bėgusi pas J. V.. Apelianto manymu, netikėti R. D. parodymais nėra jokio pagrindo, nes ji nuosekliai savo parodymų laikosi nuo civilinėje byloje Nr. 2-100-856/2011 duotų parodymų momento. Taigi, nukentėjusiojo nuomone, aptartų įrodymų visuma patvirtina, kad T. B. davė neteisingus parodymus apie tai, kad jis atėjo pas jį dėl priėmimo į mokyklą ir kad jis ant jo šaukė ir kitaip nepagarbiai elgėsi. Dėl šešto protokole nurodyto fakto, esą jis suaugusiųjų klasės mokinei teikė paslaugas ir esą už jas reikalavo atsiskaityti natūra, o jei to nedarys, esą gąsdino, jog nebaigs mokyklos nurodo, kad šio fakto tikrumo nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Ir priešingai, remiantis liudytojų I. B. ir R. D. parodymais, matyti, kad šį faktą sugalvojo pats J. V., nes minėtos liudytojos tik iš jo išgirdo apie tokio fakto tariamą egzistavimą. Be to, nukentėjusysis įvertinęs paties J. V. parodymus apie šio fakto tariamą tikrumą, kuriuose jis teigė, jog negali pasakyti nei jo minėtos merginos vardo, nei pavardės, nei bent minimaliai ją apibūdinti, konstatuoja, jog jokia mergina J. V. nėra pasiskundusi dėl to, jog neva jis reikalauja atsiskaityti natūra ir jog gąsdina mokyklos nebaigimu. Tuo tarpu, pasak apelianto, bylą nagrinėjęs teismas šios J. V. paskleistos informacijos tiesos požiūriu nevertino, o įvertino tik paties žodžio „natūra“ pobūdį, t. y. ar jis šiuo atveju turėjo žeminantį pobūdį. Taip pat, apelianto nuomone, teismas visiškai nepagristai nurodė, kad teiginys dėl reikalavimo atsiskaityti natūra neturi žeminančio pobūdžio dėl to, kad juo nebuvo pasakyta apie seksualinių paslaugų reikalavimą ir teigia, kad net žodį „natūra“ suprantant ne kaip lytinį santykiavimą o kaip kitą atsiskaitymo formą, jo reikalavimas atsiskaityti natūra už teikiamas paslaugas gimnazijos moksleivės atžvilgiu patektų į BK uždraustų veikų sąrašą t. y. atitiktų BK 225 straipsnio 1 dalį. Todėl nukentėjusiajam akivaizdu, kad bylą nagrinėjęs teismas turėjo pagrindą pripažinti, jog J. V. paskleistas faktas, esą jis iš kažkokios mokinės reikalavo atsiskaitymo natūra ir esą gąsdino mokyklos nebaigimu, yra žeminantis ir niekinantis jo garbę. Taipogi nurodo, jog faktas, kad jis vertė mokytojus rašyti teigiamus pažymius mokiniams, atitinka BK 148 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymius (žmogaus veiksmų laisvės suvaržymas), o faktas, kad jis už galimybę baigti mokslus reikalavo iš mokinės atsiskaityti natūra gali būti vertinamas tiek kaip atitinkantis BK 152 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėties požymius (seksualinis priekabiavimas), tiek kaip atitinkantis BK 225 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Nurodo, jog byloje surinkti įrodymai J. V. veikoje, nurodant apie jį tikrovės neatitinkančius teiginius, patvirtina ne tik objektyviuosius BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, bet ir jo tiesioginę tyčią paskleisti apie jį minėtus tikrovės neatitinkančius faktus. Apelianto teigimu, liudytojos R. D. ir I. B. 2011-09-07 teisiamajame posėdyje nurodė, kad protokolą Nr. 18 surašė J. V.. Jos taip pat nurodė, kad J. V. tam tikrą dieną atnešė jo paties surašytą protokolą Nr. 18 pasirašyti R. D., kuri jo nepasirašė ir sakė J. V. ištaisyti tai, kas apie jį buvo parašyta neteisingai. Taip pat jos nurodė, kad J. V. tuomet protokolą Nr. 18 išsinešė pataisymui ir po kažkurio laiko atnešė vėl pasirašyti R. D.. R. D. nurodė, kad antrą kartą atneštą protokolą Nr. 18 ji pasirašė jo papildomai nepatikrinusi, t. y. nepažiūrėjusi, ar J. V. išbraukė apie jį neteisingai parašytus teiginius. Vėliau, kaip matyti iš bylos medžiagos, R. D. iš jai pareikšto kaltinimo dėl jo asmens šmeižimo sužinojusi, kad ji, nepatikrinusi antrą kartą jai atnešto protokolo Nr. 18, pasirašė pirminį protokolo Nr. 18 variantą, t. y. jį šmeižiantį protokolo Nr. 18 variantą, raštu kategoriškai paneigė apie jį neteisingai parašytus ir tikrovės neatitinkančius faktus, t. y. tuos pačius faktus, kuriuos ji dar prie liudytojos I. B. J. V. prašė išbraukti kaip neteisingus. Šias aplinkybes, pasak nukentėjusiojo, patvirtina prie šios baudžiamosios bylos prijungtos privataus kaltinimo R. D. atžvilgiu bylos duomenys. Be to, pasak nukentėjusiojo, liudytoja R. D., duodama parodymus teisiamajame posėdyje, nurodė, kad protokolas Nr. 18 atsirado „dėl visa ko“, o ne kaip vadovybės pasitarimo posėdžio rezultatas. Taigi teigia, kad šie liudytojos R. D. parodymai nėra paneigti kitais byloje esančiais įrodymais, jų nepaneigė ir bylą nagrinėjęs teismas. Dėl anksčiau išdėstyto, apeliantas mano, kad aptarti įrodymai patvirtina, jog J. V. tiek dėl savo paties užimamų pareigų, tiek R. D. paprašius išbraukti protokole Nr. 18 nurodytus faktus kaip neteisingus suvokė, jog protokole Nr. 18 apie jį suformuluoti faktai neatitinka tikrovės, turi žeminantį pobūdį ir jog jų neišbraukimas ir tolesnis skleidimas gali pažeminti jo garbę ir orumą bei pakirsti pasitikėjimą juo tiek kaip pedagogu, tiek kaip žmogumi. Todėl mano, kad J. V. neįvykdytas R. D. prašymas išbraukti protokole Nr. 18 apie jį suformuluotus tikrovės neatitinkančius faktus, šio neištaisyto protokolo pateikimas pasirašyti R. D. ir po R. D. prašymo išbraukti neteisingus faktus apie jį ir protokolo Nr. 18 panaudojimas civilinėje byloje Nr. 2-100-856/2011, siekiant bylą nagrinėjančiam teismui sudaryti nuomonę, kad jis yra netinkamai vykdantis savo darbines pareigas pedagogas, nors minėtoje byloje nebuvo nagrinėjami, kokie nors tariami jo darbo pažeidimai, įrodo, jog J. V. norėjo paskleisti apie jį jo paties suformuluotus tikrovės neatitinkančius ir jo garbę bei orumą žeminančius faktus. Todėl nukentėjusysis mano, kad J. V. veika atitinka BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius sudėties požymius, o teismas, neįvertinęs minėtų liudytojos R. D. parodymų, kuriuos dėl protokolo Nr. 18 surašymo aplinkybių patvirtino ir liudytoja I. B., pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus ir dėl to padarė aiškiai nepagrįstą išvadą dėl J. V. tyčinės kaltės nebuvimo viešinant protokole Nr. 18 esančius ir jį šmeižiančius teiginius. Nukentėjusysis nurodo, jog teismo motyvas, kad protokolas Nr. 18 nebuvo apskųstas gimnazijos parlamentui, pripažintinas vienu iš teisinio nihilizmo pavyzdžių, kadangi apeliantui nesuprantama, kokiu teisės aktu remiantis bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad J. V. paskleidus apie jį šmeižikiškus faktus, jis turėjo kreiptis į J. V. vadovaujamos gimnazijos parlamentą. Taip pat nurodo, jog kai informacija yra neatitinkanti tikrovės ir žeminanti asmens, apie kurį ji paskleidžiama, garbę ir orumą, tokios informacijos skleidimas turi ne tik charakterizuojantį pobūdį, bet ir nusikalstamą pobūdį, nes už tokios informacijos skleidimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Apeliantas pažymi, kad teismas nuosprendyje konstatuodamas, jog protokole Nr. 18 nurodyti jį šmeižiantys faktai tėra svarstyti klausimai, iškelti pagal „tiesioginius ir netiesioginius nusiskundimus“, ir tuo pagrindu išteisindamas J. V., sukūrė sąlygas darbdavių atstovams (įvairių juridinių asmenų vadovams) piktnaudžiauti jiems suteiktais įgalinimais. Apibendrinant išdėstytą, nukentėjusiajam akivaizdu, kad byloje surinkti ir teismo tinkamai neįvertinti įrodymai (protokolas Nr. 18; R. D. rašytinis paneigimas; R. D. parodymai šioje byloje ir civilinėje byloje Nr. 2-100-856/2011 bei šios civilinės bylos duomenys; I. B. parodymai, toje dalyje, kur ji patvirtino R. D. parodymus dėl protokolo Nr. 18 surašymo aplinkybių ir kuriais ji teigė, kad nėra girdėjusi jo sakant necenzūrinius žodžius ir kad visus protokole Nr. 18 suformuluotus jį šmeižiančius faktus ji sužinojo tik iš J. V.; A. Š. parodymai, kuriais ji paneigė, jog jis ją vertė rašyti teigiamą pažymį mokiniui, kurio ji nebuvo mačiusi; rašytiniai įrodymai apie T. B. mokymosi pradžią (duomenys neskelbtini) gimnazijoje; taip pat liudytojų R. B., D. U. parodymų nenuoseklumas bei J. V. nesugebėjimas paaiškinti, kodėl už neva nevedamas pamokas jam buvo mokamas atlyginimas, ir nesugebėjimas apibūdinti mokinės, kuri neva į jį kreipėsi tiesiogiai ir skundėsi jo tariamu reikalavimu atsiskaityti natūra) patvirtina, kad J. V. tyčia apie jį paskleidė tikrovės neatitinkančius ir jo garbę bei orumą žeminančius faktus ir tai padarė 2 kartus, t. y. – 2009-03-02, kai dokumente, įvardytame „2009-03-02 vadovybės pasitarimo protokolas Nr. 18“ surašė tikrovės neatitinkančius faktus ir juos Radviliškio Lizdeikos gimnazijoje paskleidė R. D. bei I. B., ir – 2010-10-25, kai tikrovės neatitinkančius faktus J. V. paskleidė Radviliškio rajono apylinkės teisme, pateikdamas dokumento, įvardyto „2009-03-02 vadovybės pasitarimo protokolas Nr. 18“ kopiją į civilinę bylą Nr. 2-100-856/2011.

Teismo posėdžio metu privatus kaltintojas ir nukentėjusysis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti

Apeliacinis skundas atmestinas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant išteisintojo J. V. kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Apelianto skunde nurodytus deklaratyvius teiginius dėl įrodymų vertinimo, kuriais jis kritikuoja pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstais ir konstatuoja, kad byloje esantieji ir teismo ištirti duomenys prieštarauja apelianto skundo argumentams ir jo deklaruojamam pirmosios instancijos teismo šališkumui.

Dėl BK 154 straipsnio taikymo

Pagal BK 154 straipsnyje numatyto nusikaltimo dispoziciją, šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyti šmeižimą kvalifikuojantys požymiai – tokios informacijos paskleidimas per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje arba asmens šmeižimas neva šis padarė sunkų arba labai sunkų nusikaltimą. Būtini veikos objektyvieji požymiai yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės; taip pat šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama netikra informacija, kad asmuo neva padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami paskleidus negatyvią, visuomenės akyse asmenį diskredituojančią informaciją.

Nustatant šmeižimo turinį sudarančius požymius, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė pagal BK 154 straipsnį. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, t. y. konstatavimą faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes, veiksmus. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (kasacinė byla Nr. 2A–1/2009).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog J. V. privataus kaltintojo R. Š. buvo kaltinamas, kad 2009-03-02 vadovybės pasitarimo protokole Nr. 18, pasirašytame (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriaus J. V. ir pavaduotojos R. D. nurodyta, kad svarstomas R. Š.: 1. Dėl nepagarbaus elgesio su mokiniais; 2. Dėl R. Š. nevedimo kūno kultūros pamokų; 3. Dėl nepagarbaus elgesio su suaugusiųjų klasių mokiniais, jų įžeidinėjimo, kalbant telefonu necenzūriniais žodžiais; 4. Dėl nepagarbaus bendravimo su piliečiu, ketinančiu ateiti mokytis; 5. Dėl mokinės nusiskundimų, kuriai R. Š. padeda susitvarkyti dėl mokslų ir atsiskaitymo „natūra“; 6. Dėl mokytojų lenkimo rašyti teigiamus pažymius mokiniams, kurių nebuvo jie matę pamokose; ir šį dokumentą pateikė į 2010 m. spalio mėnesį į nagrinėjimą civilinę bylą Nr. 2-100-856/2011, ir tokiu būdu du kartus paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią jį – R. Š. pažeminanti ir pakirsti pasitikėjimą juo.

Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas. Atsakomybė pagal BK 154 straipsnį atsiranda, jei tikrovės neatitinkančią ir kito žmogaus garbę ir orumą žeminančią ar niekinančią informaciją skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tyčia, t. y. subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti BK 15 straipsnio 2 dalyje numatytą tiesioginės tyčios formą. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, arba supranta, kad skleidžia pramanytas žinias, neva asmuo padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, ir sąmoningai tai daro.

BK 2 straipsnio 4 dalyje, reglamentuojančioje pagrindines baudžiamosios atsakomybės sąlygas, įtvirtinta nuostata, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2009-03-02 (duomenys neskelbtini) gimnazijoje vyksta šios gimnazijos vadovybės pasitarimas, kuriame svarstomas netinkamas R. Š. elgesys. Pasitarimo protokolą Nr. 18 pasirašo gimnazijos direktoriaus J. V. ir pavaduotoja R. D.. Nors apeliantas ir neigia tokio pasitarimo faktą, tačiau tai paneigiama pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustos liudytojos I. B. parodymais (68-70, 72-73 b. l.), ką iš dalies patvirtina ir R. D. parodymai (71-73). Dėl pastarosios liudytojos parodymų, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nors liudytoja R. D. teisiamojo posėdžio metu nurodė neprisimenanti vykusio posėdžio, tačiau jo buvimo nepaneigė, todėl kolegija, remdamasi liudytojos I. B. parodymais, sprendžia, kad jos parodymai patvirtina tą aplinkybę, kad 2009-03-02 (duomenys neskelbtini) gimnazijoje vyko šios gimnazijos vadovybės pasitarimas, kuriame buvo svarstomas netinkamas R. Š. elgesys. Be to, tą aplinkybę, kad apeliantas ne visada tinkamai elgėsi su moksleiviais, apylinkės teismo teisiamajame posėdyje patvirtino – liudytojai A. S. (66-67 b. l.), I. B. (68-70 b. l.), R. B. (70-71 b. l.), T. B. (73-74 b. l.), D. U. (74-75 b. l.), A. Š. (75-76 b. l.). Tai reiškia, kad toks pasitarimas buvo būtinas ir jis įvyko. Apeliantas R. Š. nepateikia – nors kaip privatus kaltintojas privalėjo tai padaryti – jokių įrodymų, paneigiančių tokio pasitarimo nebuvimą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog protokolo Nr. 18 pateikimas į nagrinėjamą civilinę bylą 2010 metų spalio mėnesį, negali būti laikomas, kaip tyčinis veiksmas, kuriuo siekiama paskleisti apie asmenį tikrovės neatitinkančią informaciją, nes protokolo Nr. 18 pateikimas turėjo charakterizuojantį pobūdį apie R. Š., tikslu teismą informuoti, jog minėtas asmuo vadovybės pasitarimo metu buvo svarstytas 2009-03-02.

Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog J. V. žeminančio pobūdžio tikrovės neatitinkančią informaciją, kurios egzistavimą, be paties J. V. patvirtino ir liudytojai – A. S. (66-67 b. l.), I. B. (68-70 b. l.), R. B. (70-71 b. l.), T. B. (73-74 b. l.), D. U. (74-75 b. l.), A. Š. (75-76 b. l.) bei iš dalies R. D. (71-73), paskleidė tyčia, neturėdamas jokių realių, faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą, ir, kad tai būtų daręs suvokdamas, jog paskleistos žinios pažemins R. Š. kaip asmenį, suprasdamas, kad paskleista informacija gali pakirsti pasitikėjimą juo, neigiamai paveikti tolimesnę jo veiklą, ir to siekdamas.

Apelianto skunde nurodytas teiginys, kad byloje yra duomenų, kurie leidžia spręsti apie pirmosios instancijos teismo šališkumą jo atžvilgiu, ne tik kad nepagrįstas, tačiau ir deklaratyvus. Visų pirma, pastebėtina tai, kad kiekvienas apeliaciniame skunde nurodomas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas turi būti paremtas teisiniais argumentais, pagrindžiančiais nurodyto teiginio buvimą. Nagrinėjamu atveju, nors apeliantas skunde ir nurodo baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą – teismo šališkumą, tačiau neatskleidžia šio pažeidimo esmės ir nenurodo jokių savo teiginį patvirtinančių aplinkybių. Antra, priešingai nei teigia apeliantas, šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad bylą išnagrinėjusi pirmosios instancijos teismo teisėja buvo šališka. Pirmosios instancijos teismo posėdžių protokoluose užfiksuota, kad nušalinimų teisėjai nėra. Apeliantas nenurodo, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl kurios nors iš aplinkybių, numatytų BPK 58 straipsnyje. Šių aplinkybių visuma rodo, kad teismo šališkumą nuteistasis įžvelgia vien dėl to, kad jam nepriimtinos nuosprendyje padarytos išvados vertinant įrodymus. To akivaizdžiai nepakanka pripažinti, kad teismas bent vienu ar abiem – subjektyvaus ir objektyvaus – vertinimo aspektais buvo šališkas ar padarė kitus apelianto skunde nurodytus pažeidimus.

Kiti apelianto R. Š. apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, kurie susiję su įrodymų vertinimu, ir apelianto daromų išvadų savaip vertinant įrodymus, atmestini. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Vadinasi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir privatus kaltintojas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (kasacinė byla Nr. 2K-7-137/2008). Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek J. V. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismui nenustačius pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nėra ir pagrindo plačiau aptarti apelianto skundo argumentų, kurie susiję su įrodymų vertinimu ir iš to kylančių apelianto daromų išvadų.

Dėl proceso išlaidų

Lietuvos Respublikos BPK 105 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Iš bylos medžiagos, iš pateikto kvito LAT Nr. 630186 matyti, kad išteisintasis J. V. advokatės, dalyvavusios byloje kaip jo gynėjos paslaugoms apmokėti patyrė 2000 Lt išlaidų, dėl ko minėta suma priteistina iš privataus kaltintojo R. Š. išteisintojo J. V. naudai.

Išdėstytų duomenų visumos pagrindu, kolegija konstatuoja, kad nuosprendyje padarytos išvados pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, todėl yra teisėtas ir pagrįstas. Teisinių argumentų jį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Privataus kaltintojo R. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš R. Š. 2000 Lt (du tūkstančius litų) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti išteisintojo J. V. naudai.