Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Antanavičiaus, Jurgio Kiškio ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Virgilijaus Lazausko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo R. P. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 2 dalį, A. P. BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu išteisinta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį išteisintas jį kaltinant tuo, kad jis iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrininkų grupe su A. P., turėdamas išankstinį tikslą A. P. naudai apgaule įgyti svetimą turtą - iš draudimo įmonės (duomenys neskelbtini) neteisėtai gauti draudimo išmoką, 2013 m. sausio 22 d., Lenkijos Respublikoje automobilių nuomos bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2013 m. sausio 22 d. iki 2013 m. sausio 25 d., išsinuomojo automobilį „Fiat Panda“, valst. (duomenys neskelbtini), priklausantį S. - P. M., žinodamas, kad automobilis apdraustas įstatymine turtinės žalos kompensacijos garantine 1 000 000 Eur suma, 2013 m. sausio 24 d., apie 20.00 val., (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu sukėlė gaisrą A. P. priklausančiame name bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu padegdamas automobilį „Fiat Panda“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), imitavo draudiminį eismo įvykį, atvykusiems ugniagesiams gelbėtojams ir policijos pareigūnams pateikė melagingus paaiškinimus, kad įvyko eismo įvykis, t. y. jog jis, vairuodamas automobilį „Fiat Panda“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuslydo nuo kelio ir atsitrenkė į namą, nuo ko užsidegė namas ir automobilis. Po ko, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2013 m. sausio 25 d., elektroniniu paštu draudimo įmonės (duomenys neskelbtini) centrinei būstinei Lenkijos Respublikoje, 2013 m. sausio 28 d. raštu draudimo įmonės filialui Lietuvoje pateikė melagingą informaciją, kad 2013 m. sausio 24 d., apie 19.00-20.00 val., įvyko eismo įvykis, dėl slidaus kelio automobilis „Fiat Panda“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsitrenkė į namą, nuo ko sudegė automobilis ir A. P. priklausantis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Po ko, A. P., vykdydama išankstinį susitarimą ir žinodama, kad gaisras įvyko ne dėl eismo įvykio, o tyčinio padegimo, 2013 m. sausio 30 d., surašė ir pateikė melagingą pranešimą draudimo įmonei (duomenys neskelbtini) apie turto sugadinimą, pateikdama melagingą informaciją, kad 2013 m. sausio 24 d., apie 19.00-20.00 val., įvyko autoįvykis, dėl slidaus kelio automobilis „Fiat Panda“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas R. P., neteko valdymo ir atsitrenkė į namą, dėl ko sudegė jai priklausantis namas. Tokiu būdu R. P. pasikėsino apgaulės būdu A. P. naudai užvaldyti svetimą - draudimo įmonei (duomenys neskelbtini) priklausantį didelės vertės turtą - 260658,02 Eur (900 000 Lt), tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi draudimo įmonė, nustačiusi, kad gaisras kilo ne dėl eismo įvykio, pinigų neišmokėjo.Taip pat R. P. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį išteisintas jį kaltinant tuo, kad 2013 m. sausio 24 d., apie 20.00 val., (duomenys neskelbtini), imituodamas eismo įvykį – ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu sukeldamas gaisrą visuotinai pavojingu būdu, tyčia sugadino svetimą turtą - ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu padegė A. P. priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), 5705,51 Eur (19700 Lt) vertės ir išsinuomotą Lenkijos Respublikoje automobilių nuomos bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ automobilį „Fiat Panda“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį S.- P. M., 3151 Eur (13000 zlotų) vertės.A. P. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį išteisinta ją kaltinant tuo, kad ji iš anksto susitarusi ir veikdama bendrininkų grupėje su R. P., turėdama išankstinį tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą - iš draudimo įmonės (duomenys neskelbtini) neteisėtai gauti draudimo išmoką, R. P. 2013 m. sausio 22 d., Lenkijos Respublikoje automobilių nuomos bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiui nuo 2013 m. sausio 22 d. iki 2013 m. sausio 25 d., išsinuomojus automobilį „Fiat Panda“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį S. P. M., žinant, kad automobilis apdraustas įstatymine turtinės žalos kompensacijos garantine 1 000 000 Eur suma, 2013 m. sausio 24 d., apie 20.00 val., (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu sukėlus gaisrą A. P. priklausančiame name bei inscenizavus draudiminį eismo įvykį, pateikus atvykusiems ugniagesiams gelbėtojams ir policijos pareigūnams melagingus paaiškinimus, kad vairuodamas automobilį „Fiat Panda“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuslydo nuo kelio ir atsitrenkė į namą, nuo ko užsidegė ir namas, ir automobilis, kad įvyko eismo įvykis. Po ko R. P. tęsiant nusikalstamą veiką, vykdant išankstinį susitarimą, 2013 m. sausio 25 d., elektroniniu paštu draudimo įmonės (duomenys neskelbtini) centrinei būstinei Lenkijos Respublikoje ir 2013 m. sausio 28 d. raštu draudimo įmonės filialui Lietuvoje, pateikus melagingą informaciją, kad 2013 m. sausio 24 d., apie 19.00-20.00 val., įvyko eismo įvykis, dėl slidaus kelio automobilis „Fiat Panda“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsitrenkė į namą, dėl ko sudegė ir automobilis ir A. P. priklausantis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), A. P., vykdydama išankstinį susitarimą ir žinodama, kad gaisras įvyko ne dėl eismo įvykio, o tyčinio padegimo, 2013 m. sausio 30 d. surašė ir pateikė melagingą pranešimą bei 2013 m. vasario 22 d. teikė paaiškinimus draudimo įmonei (duomenys neskelbtini) apie turto sugadinimą, pateikdama žinomai melagingą informaciją, kad 2013 m. sausio 24 d., apie 19.00-20.00 val., įvyko autoįvykis, dėl slidaus kelio automobilis „Fiat Panda“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas R. P., neteko valdymo ir atsitrenkė į namą, dėl ko sudegė jai priklausantis namas. Tokiu būdu A. P. pasikėsino apgaulės būdu savo naudai užvaldyti svetimą – draudimo įmonei (duomenys neskelbtini) – priklausantį didelės vertės turtą -260658,02 Eur (900 000 Lt), tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jos valios, kadangi draudimo įmonė, nustačiusi, kad gaisras kilo ne dėl eismo įvykio, pinigų neišmokėjo.Kauno apylinkės teismas, spręsdamas dėl R. P. ir A. P. pareikštų kaltinimų, konstatavo, kad byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, kad jie dalyvavo padarant inkriminuotas nusikalstamas veikas ir BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu priėmė išteisinamąjį nuosprendį.Apeliaciniame skunde prokuroras prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: R. P. pripažinti kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį ir paskirti 2 metų laisvės atėmimo bausmę, pripažinti kaltu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir paskirti 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinti ir paskirti subendrintą 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti 3 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau, kaip septynioms paroms.Skunde teigiama, kad R. P. dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų išteisintas nepagrįstai. Teismas, konstatuodamas, kad neįrodyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nuosprendyje išdėstė išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių. Išteisinamajame nuosprendyje teismas nepagrįstai nurodė, kad neįmanoma paneigti R. P. parodymų, kad jis nepadarė inkriminuotų nusikalstamų veikų. Tačiau jo parodymus teismas turėjo vertinti kritiškai, kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi jo parodymų nepatvirtino nei vienas teismo ištirtas duomuo, todėl jo gynimosi versija paremta tik jo paties parodymais. Taip pat teismas nepagrįstai liudytojų V. J., A. B., K. S., D. P., K. L., V. V., V. P., A. L., A. G. parodymus vertino kaip duomenis, kuriuose nėra jokių kaltinamojo R. P. kaltės įrodymų.Skunde vertinant R. P. parodymus, pažymėta, kad niekuo nepagrįstas kaltinamojo paaiškinimas dėl priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos iškvietimo. Kaip matyti iš liudytojo A. G. parodymų, jis kartu su kaimynu M. P. 2013 m. sausio 24 d., apie 17.00 val., grįžo iš darbo. Apie 19.30 val. išgirdo beldimą į langą, beldė M. P. močiutė, kuri pasakė, kad dega kaimynas R. Virš miško pamatė didelę pašvaistę, važiavo automobiliu apie 1 km ir galėjo užtrukti apie 5 minutes. Privažiavus prie leidimosi į nuokalnę pamatė, kad medinis pastatas buvo apimtas ugnies. Leisdamasis nuo nuokalnės paskambino bendruoju pagalbos telefonu. Neatvykus ugniagesiams, įgriuvo pastato stogas. Po kokių 10-15 minučių atvažiavo ugniagesiai. Automobilis jau buvo visiškai sudegęs, jo gesinti nereikėjo. Rašytiniais duomenimis nustatyta, kad apie gaisrą buvo pranešta 2013 m. sausio 24 d., 19.55 val., ugniagesiai atvyko 20.16 val. Apklausti visi ugniagesių ekipažo darbuotojai paaiškino, kad namas degė atvira liepsna, stogas jau buvo įgriuvęs, į detales jie nesigilino, kadangi jiems svarbiausia buvo užgesinti gaisrą. Tačiau gaisrų tyrimus atliekantis K. S. paaiškino, kad pastato elektros instaliacijoje jokių pažeidimų nebuvo fiksuota, automobilio konstrukcijoje taip pat nebuvo jokių pažeidimų, kokie būna po avarijos. Gesintuvas buvo automobilio bagažinėje ir jau buvo sudegęs. Šias aplinkybes nurodė ir draudimo įmonės atstovas A. L., išreiškęs abejones dėl gaisro kilimo priežasties. Įtarimus dėl gaisro kilimo priežasties savo apklausose išreiškė ir liudytojai V. P., V. V., K. L..Prokuroras skunde atkreipia dėmesį ir į byloje esantį UAB „(duomenys neskelbtini)“ ekspertizės aktą. Nors šis aktas ir užsakytas vienos iš šalių, t. y. draudimo bendrovės, tačiau vertintinas kaip patikimas ir nekeliantis abejonių. Tyrimą atliko nepriklausoma įmonė, jos kvalifikuotas specialistas K. L.. Akte nurodyta, kokia tyrimo medžiaga, metodais, literatūra buvo remtasi, kokios versijos iškeltos ir kokiu būdu kiekviena iš jų patikrintos. Apklaustas ekspertas K. L. nurodė, kad automobilio apdegimas buvo įtartinas, aplinkybės kėlė įtarimų, automobilio priekis nebuvo deformuotas. Lietuvos teismo ekspertizių centro specialistų išvadoje nustatyta, kad ant automobilio frontalinės dalies nėra ženklių deformacijų, kurios turėjo atsirasti šiai transporto priemonei atsitrenkus į pastato duris ar sieną. Taip pat nustatyta, kad negalima konstatuoti, jog tariamas automobilio atsitrenkimas į pastato sieną buvo gaisro kilimo priežastimi. Lietuvos teismo ekspertizių centro specialisto 2012 m. gruodžio 11 d. išvadoje nustatyta, kad tikėtina, jog gaisro kilimo židinys buvo automobilio suartėjimo su pastato šiaurinėmis durimis zonoje, o gaisro tiesiogine priežastimi buvo nenustatyto uždegimo šaltinio iš šalies, naudoto siekiant sukelti gaisrą arba neturint tokio tikslo, poveikis degioms medžiagoms gaisro kilimo židinyje. Šio specialaus tyrimo išvadas teisme patvirtino ir apklaustas ekspertas S. K.. Specialistas M. M. patvirtino nustatęs, kad automobilio priekyje ženklių deformacijų nebuvo, nebuvo ženklaus kontakto su namu. Liudytoju apklaustas I. K. nurodė, kad automobilis buvo techniškai tvarkingas.Prokuroro įsitikinimu, įvertinus ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisme ištirtų duomenų visumą, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnis, neabejotinai nustatyta, kad gaisras kilo ne dėl automobilio atsitrenkimo į pastatą, t. y., draudiminio įvykio. Surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad R. P., žinodamas, kad gaisras pastate kilo ne dėl draudiminio įvykio, o kitų priežasčių, draudimo kompanijai melagingai nurodė, kad gaisras kilo dėl autoįvykio ir siekė užvaldyti svetimą draudimo bendrovės didelės vertės turtą – 900 000 Lt. Kaltinamojo veikoje nustatyti apgaulės požymiai, numatyti BK 182 straipsnio 2 dalyje. Vertinant ištirtus duomenis, liudytojų G. ir P. parodymus, paties kaltinamojo paaiškinimus, kad prie pastato nebuvo jokių kitų asmenų, o specialistams nustačius, kad gaisras kilo dėl nenustatyto uždegimo šaltinio iš šalies, naudoto siekiant tikslingai sukelti šį gaisrą arba neturint tokio tikslo, surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių R. P. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 2 dalyje, požymius. Atsiliepime į apeliacinį skundą išteisintasis R. P. prašo prokuroro skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendį. R. P. nuomone, pirmosios instancijos teismas nedviprasmiškai, objektyviai ir teisingai nurodė, kad kaltinimai nėra pagrįsti, jiems trūksta teisinio pagrindo ir neginčijamų įrodymų. Išteisinamasis nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti, kaip to prašo prokuroras, nėra pagrindo.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti ir R. P. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Išteisintasis R. P. ir jo gynėjas prokuroro apeliacinį skundą prašė atmesti, kaip nepagrįstą.Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas.

Dėl R. P. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį.

Kauno apylinkės teismas R. P. dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Prokuroras su išteisinamajame nuosprendyje padarytomis išvadomis nesutinka tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, dėl to padarė neteisingas, faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas.Įrodymų vertinimą baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis, kurio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo pateiktas įrodymų vertinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. turi būti paremtas konkrečiais faktiniais duomenimis, šių duomenų palyginimu tarpusavyje, o išvados apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą daromos įvertinus tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Taigi, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas asmens kaltumo klausimą, teismas privalo motyvuotai įvertinti įrodymų patikimumą ir pakankamumą bei pagrįsti atitinkamą sprendimą.Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamame nuosprendyje padarytas išvadas, dar kartą įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad prokuroro skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo neatitikimo BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimams, sąlygojusio neteisingas, faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias pirmosios instancijos teismo išvadas, yra pagrįsti. Kauno apylinkės teismo priimtame išteisinamajame nuosprendyje konstatuota, kad R. P. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai aiškino, kad gaisras, kurio metu sudegė A. P. priklausantis namas, kilo dėl eismo įvykio automobiliui atsitrenkus į namo sieną ir užsidegus, o jokių kitų objektyvių įrodymų, kurie tokią versiją paneigtų, byloje nėra. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl R. P. išteisinimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, vertinant R. P. paaiškinimus, teisingai pažymėta, kad jis dėl gaisro kilimo priežasties iš esmės viso proceso metu buvo nuoseklus. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiamas teisme R. P. kategoriškai tvirtino, kad gaisras kilo jo vairuojamam automobiliui, kuris tapo nevaldomas, atsitrenkus į namo sieną ir užsidegus. Pažymima, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens paaiškinimų vertinimui taikomos tos pačios įrodymų vertinimo taisyklės, kurios taikomos ir iš kitų įrodymų šaltinių gautų duomenų vertinimui. Tai reiškia, kad kaltinamo asmens parodymai turi būti vertinami ne tik juos lyginant tarpusavyje, bet kartu ir su kitais byloje esančiais, tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais. Aukštesniojo teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju šių taisyklių nebuvo laikomasi. Kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sutinka su prokuroro apeliacinio skundo teiginiu, kad jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų R. P. pateiktą versiją dėl gaisro kilimo priežasties, byloje nėra, todėl jo paaiškinimai turėtų būti vertinami kritiškai, kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.Nagrinėjamoje byloje gaisro kilimo priežastis buvo nustatoma tiek draudimo bendrovės (duomenys neskelbtini) Lietuvos filialo (toliau – draudimo bendrovė), tiek ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų iniciatyva. Atlikus tyrimą, gautas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ekspertizės aktas (2 t., b. l. 120-164), taip pat dvi Lietuvos teismo ekspertizės centro išvados (2 t., b. l. 177-190; 3 t., b. l. 1-15). Specialistų išvadose nėra pateiktas kategoriškas atsakymas dėl gaisro kilimo priežasties, tačiau šiuose dokumentuose nustatytos aplinkybės yra reikšmingos vertinant R. P. paaiškinimų ir jo pateiktos versijos objektyvumą ir patikimumą, o tuo pačiu – sprendžiant dėl subjektyviojo BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio – tyčios – jo veiksmuose. Tuo tarpu UAB „(duomenys neskelbtini)“ ekspertizės akte pateikta išvada yra kategoriška. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktame ekspertizės akte aprašytas keturių galimų gaisro kilimo priežasčių tyrimas, nurodyti taikyti tyrimo metodai, duomenys, kurie buvo vertinami atliekant tyrimą, pateiktas iškeltų versijų tyrimo eigos aprašymas ir vertinimas. Atlikus tyrimą padaryta išvada, kad gaisras kilo dėl įnešto pašalinio atviros ugnies šaltinio poveikio. Tai pat nurodyta, kad nustatytos kelios gaisro židinio zonos, o keli gaisro židiniai yra tyčinio padegimo požymiai. 2014 m. vasario 27 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad nenustačius automobilio atsitrenkimo į pastatą požymių, nėra pagrindo teigti, kad tiriamasis gaisras kilo dėl automobilio atsitrenkimo į pastatą. Taip pat nurodyta, kad dėl duomenų stokos nustatyti tiesioginę gaisro automobilyje ir A. P. vilos pastate priežastį galimybės nėra. 2014 m. gruodžio 11 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), gautoje atlikus papildomą tyrimą, nurodyta, kad tiriamu atveju tikėtina, jog gaisro tiesiogine priežastimi buvo nenustatyto uždegimo šaltinio iš šalies, naudoto siekiant tikslingai sukelti gaisrą arba neturint tokio tikslo, poveikis degioms medžiagoms gaisro kilimo židinyje (ar židiniuose), t. y. atlikus papildomą tyrimą patvirtinta išvada, padaryta UAB „(duomenys neskelbtini)“ ekspertizės akte. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad nei vienoje iš išvadų nėra tiesioginių kaltinamojo R. P. kaltės dėl to, kad jis būtų sukėlęs gaisrą, įrodymų, be to, išvadose yra prieštaravimų. Tačiau su tokiu vertinimu nesutiktina. Pažymima, kad išvados dėl asmens kaltės ar nekaltumo gali būti grindžiamos ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi svarbu, kad įrodymai, tegul ir netiesioginiai, patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-284-696/2015). Tiek tiesioginių, tiek netiesioginių įrodymų vertinimui taikomos tos pačios rodymų vertinimo taisyklės, apibrėžtos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Būtent minėto straipsnio nuostatų taikymas vertinant ekspertizės aktą ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistų išvadas sudaro pagrindą šiuos įrodymų šaltinius pripažinti vienu iš įrodymų, pagrindžiančių R. P. kaltę dėl pasikėsinimo sukčiauti. Minėtuose dokumentuose nustatytos aplinkybės, paremtos objektyviai užfiksuotų duomenų analize ir vertinimu, suponuoja pagrįstą manymą, kad R. P. paaiškinimai, jog gaisras A. P. priklausančiame name kilo nuo į jį atsitrenkusio ir užsidegusio automobilio, prieštarauja objektyviai nustatytoms aplinkybėms. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ekspertizės akte nurodyta, kad, apžiūrėjus įvykio vietą ir joje esantį sudegusį automobilį, pagal apžiūros rezultatus nustatyta, jog mechaninių poveikių automobilio priekinėje dalyje nebuvo, nors R. P. atsakydamas į draudimo bedrovės klausimyne pateiktus klausimus, nurodė, kad nevaldoma automobilis padidinus greitį atsitrenkė į pastato šiaurinėje sienoje esančias įėjimo duris. Po smūgio užsiliepsnojo. Nors ekspertizės aktas buvo surašytas atlikus tyrimą suinteresuoto asmens – draudimo bendrovės – prašymu, vien tik šis faktas, pats savaime, nesudaro pagrindo jame nustatytas aplinkybes vertinti kaip neobjektyvias ir nepatikimas. Atkreipiamas dėmesys, kad automobilio padėtis įvykio vietoje, jam padaryti apgadinimai buvo vertinami ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistų išvadose, pateiktose vykdant ikiteisminį tyrimą atliekančių pareigūnų užduotis ir jose taip pat konstatuota, kad apgadinimai, būdingi automobiliui atsitrenkus į pastato sieną, nėra nustatyti. 2014 m. vasario 27 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad iš tyrimui pateiktų nuotraukų spręstina, jog ant automobilio frontalinės dalies nėra ženklių deformacijų, kurios turėjo atsirasti šiai transporto priemonei atsitrenkus į pastato duris ir sieną. Taip pat nustatyta, kad, atsižvelgiant į tai, jog automobilio priekinėje dalyje nėra jo atsitrenkimo į kliūtį pėdsakų ir požymių, nėra pagrindo pripažinti, kad tiriamo gaisro kilimo atveju minėtas automobilis atsitrenkė į A. P. vilos pastatą ir, kad tiriamo gaisro kilimo minėtame automobilyje tiesiogine priežastimi buvo procesai ar reiškiniai, susiję su automobilio tariamu atsitrenkimu į pastatą. 2014 m. gruodžio 11 d. specialisto išvadoje, surašytoje atlikus papildomą tyrimą, nustatyta ne tik tai, kad jokių duomenų, kurie patvirtintų ankstesnių tyrimų paneigtą pastato užsidegimo nuo eismo įvykio automobiliui atsitrenkus į pastatą ir užsidegus versiją, nėra, tačiau pasisakyta ir dėl vieno kūno smūgio į kitą, kaip egzoterminio proceso, vertinimo. Šioje išvadoje pažymėta, kad automobiliui šioje byloje aptariamu būdu atsitrenkus į medines pastato duris, išsiskyrusios šilumos kiekis negalėjo būti reikšmingas, todėl durų užsidegimo dėl automobilio smūgio į jas versija neturi pagrindo. Palyginus išteisintojo R. P. parodymuose nurodytas aplinkybes su aplinkybėmis, nustatytomis atliekant specialų tyrimą gaisro kilimo priežasčiai nustatyti, laikyti R. P. pateiktą versiją, kad gaisras kilo dėl automobilio atsitrenkimo į pastato sieną ir užsidegimo, objektyvia ir patikima, nėra pagrindo. Ši versija, kaip teisingai nurodyta ir prokuroro apeliaciniame skunde, yra iš esmės paneigta specialistų išvadomis, padarytomis įvertinus objektyviai užfiksuotus duomenis – automobilio apgadinimus, užfiksuotus įvykio vietoje po gaisro. Teismo posėdyje apklausti K. L., V. V., S. K. ir M. M. ekspertizės akte ir specialisto išvadoje padarytas išvadas patvirtino. Be to, aplinkybę, kad įvykio vietoje ant automobilio nebuvo matyti apgadinimų, būdingų transporto priemonei atsitrenkus į sieną, patvirtino ir teismo posėdyje apklausti liudytojai K. S. (6 t., b. l. 89, 90) ir D. P. (6 t., b. l. 91), A. L. (6 t., b. l. 174).Byloje taip pat buvo apklausti liudytojai K. B., R. P., K. J., R. V., R. A., kurie davė paaiškinimus apie gaisro gesinimo aplinkybes nurodydami, kad tik dirbo savo darbą ir gaisro priežasčių netyrė, patvirtino, kad automobilio iš vietos netraukė (A. M. ir R. V.), nors pats R. P. teigė, kad automobilį atvykę gaisrininkai patraukė. Apklausti V. P., S. K. nurodė, kad su R. P. bendravo reikalais, susijusiais su žalos byla. Taip pat apklaustas R. P. sūnus A. P., kuris įvykio metu nebuvo, aplinkybes žino tik tiek, kiek pasakojo tėvas. Liudytoja A. A. (Š.) nurodė, kad R. P. žino tik dėl to, kad jis su dukra buvo atvykęs dėl žalos atlyginimo, jokių kitų reikšmingų aplinkybių, susijusių su gaisro kilimu, nenurodė. Liudytojai L. A. ir A. D. nurodė aplinkybes, susijusias su elektros atjungimu, tačiau jų parodymuose duomenų, reikšmingų sprendžiant dėl gaisro kilimo priežasties ir kitų aplinkybių, neužfiksuota. Liudytojai V. J. ir A. B. nurodė įforminę įvykį, kaip eismo, gaisro kilimo priežasčių nenustatinėjo, nes tai ne jų kompetencija. Liudytojas T. S., įvykio metu dirbęs „(duomenys neskelbtini)“ žalų skyriaus vadovu, aplinkybių, reikšmingų sprendžiant dėl gaisro kilimo priežasties, taip pat nenurodė. Teismo posėdyje buvo apklausta ir A. P., kuri nurodė įvykio vietoje nebuvusi, ir, kaip ir jos brolis, aplinkybes žinanti tik iš tėvo. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Sukčiavimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti. Būtent apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, yra esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, ir darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad apgaulė suprantama kaip turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, taip pat kitų asmenų, priimančių atitinkamus sprendimus, suklaidinimas dėl aplinkybių ar faktų, kurie yra esminiai, lemiantys šių asmenų apsisprendimą dėl turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ir panašiai. Baudžiamajai apgaulei konstatuoti būtini trys požymiai: objektyviosios tiesos iškreipimas; tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį; tyčia – kaltininkas turi suvokti, kad jis sąmoningai pateikia objektyviosios tikrovės neatitinkančius duomenis ar informaciją.Kolegijos vertinimu, visi paminėti požymiai, būtini apgaulei konstatuoti, nagrinėjamu atveju yra nustatyti ir įrodyti. Aukščiau paminėtais įrodymais (ekspertizės akte ir specialistų išvadose nustatytomis aplinkybėmis, liudytojų parodymais) paneigus išteisintojo R. P. versiją, kad gaisras name kilo dėl to, kad į namą atsitrenkė nuslydęs ir išteisintojo nebevaldomas automobilis, kuris po smūgio į namą užsidegė, konstatuotina, kad R. P. atvykusiems ugniagesiams ir policijos pareigūnams pateikė melagingus paaiškinimus apie įvykį, taip pat melagingus paaiškinimus pateikė ir draudimo bendrovei kreipdamasis dėl žalos atlyginimo. Melagingų paaiškinimų pateikimas rodo R. P. siekį suklaidinti draudimo bendrovę dėl gaisro kilimo priežasties, įvykį traktuojant kaip nelaimingą atsitikimą ir siekiant, kad draudimo bendrovei pripažinus, jog namas sudegė ne dėl tyčinių veiksmų, o įvykus nelaimingam atsitikimui, būtų išmokėta draudimo išmoka. Objektyvios tiesos neatitinkančių aplinkybių gaisrininkams, policijos pareigūnams ir draudimo bendrovei nurodymas suponuoja pagrįstą manymą, kad R. P. veikė tyčia, t. y. suprasdamas neteisėtą savo veiksmų pobūdį, numatydamas galimas tokio elgesio pasekmes ir jų norėdamas. Vien ta aplinkybė, kad ekspertizės akte gaisro kilimo priežastis buvo nustatyta kategoriškai, o Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistų pateiktose išvadose pateiktos tik tikimybinės išvados, R. P. kaltės pasikėsinus padaryti BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą nešalina. Kaip minėta, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktame ekspertizės akte konstatuota, kad gaisras kilo dėl įnešto pašalinio atviros ugnies šaltinio poveikio. Nors Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistų ši išvadose kategoriška išvada nėra pateikiama, versija, kad gaisras galėjo kilti dėl uždegimo šaltinio panaudojimo iš šalies, nėra atmesta, kaip visiškai netikėtina. Priešingai, ši versija nei patvirtinta, nei atmesta tik dėl to, kad dėl gaisro ir kitų subjektyvių faktorių (nesavalaikio įvykio vietos apžiūrėjimo ikiteisminio tyrimo pradėjimo) neišliko (nebuvo užfiksuoti) reikšmingi duomenys. Atsižvelgiant į tai, kad automobilio užsidegimo nuo smūgio į pastatą versija paneigta kategoriškai, kas rodo, jog R. P. nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, sudarančias pagrindą jo paaiškinimus vertinti kritiškai ir jais netikėti, taip pat įvertinus tai, kad atlikus specialų tyrimą padegimo versija kategoriškai nebuvo atmesta, o kitos tirtos gaisro kilimo versijos nepatvirtintos, kolegijai nekyla abejonių, kad gaisras kilo dėl sąmoningų R. P. veiksmų, t. y. jam pačiam sukėlus gaisrą, kurio metu sudegė automobilis ir A. P. priklausantis namas. Konstatuojama, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ištirtais ir įvertintais įrodymais, analizuojant juos kiekvieną atskirai ir lyginant tarpusavyje bei lyginant su kitais duomenimis, įrodyta, kad R. P., turėdamas išankstinį tikslą A. P. naudai apgaule įgyti svetimą turtą - iš draudimo įmonės (duomenys neskelbtini) neteisėtai gauti draudimo išmoką, 2013 m. sausio 22 d., Lenkijos Respublikoje automobilių nuomos bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, nuo 2013 m. sausio 22 d. iki 2013 m. sausio 25 d., išsinuomojo automobilį „Fiat Panda“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį S. - P. M., žinodamas, kad automobilis apdraustas įstatymine turtinės žalos kompensacijos garantine 1 000 000 Eur suma, 2013 m. sausio 24 d., apie 20.00 val., (duomenys neskelbtini), ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu sukėlė gaisrą A. P. priklausančiame name bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu padegdamas automobilį „Fiat Panda“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), imitavo draudiminį eismo įvykį, atvykusiems ugniagesiams gelbėtojams ir policijos pareigūnams pateikė melagingus paaiškinimus, kad įvyko eismo įvykis, t. y. jog jis, vairuodamas automobilį „Fiat Panda“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nuslydo nuo kelio ir atsitrenkė į namą, nuo ko užsidegė namas ir automobilis. Po ko, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2013 m. sausio 25 d., elektroniniu paštu draudimo įmonės (duomenys neskelbtini) centrinei būstinei Lenkijos Respublikoje, 2013 m. sausio 28 d. raštu draudimo įmonės filialui Lietuvoje pateikė melagingą informaciją, kad 2013 m. sausio 24 d., apie 19.00-20.00 val., įvyko eismo įvykis, dėl slidaus kelio automobilis „Fiat Panda“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsitrenkė į namą, nuo ko sudegė automobilis ir A. P. priklausantis gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu R. P. pasikėsino apgaulės būdu A. P. naudai užvaldyti svetimą - draudimo įmonei (duomenys neskelbtini) priklausantį didelės vertės turtą - 260658,02 Eur (900 000 Lt), tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi draudimo įmonė, nustačiusi, kad gaisras kilo ne dėl eismo įvykio, pinigų neišmokėjo, t. y. įrodyta, kad R. P. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje. R. P. skundžiamu nuosprendžiu buvo išteisintas ir dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, tačiau prokuroras dėl šios veikos pripažinti R. P. kaltu neprašo, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis (duomenys neskelbtini) straipsnio 4 dalies nuostatomis, dėl R. P. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį motyvų nepasisako ir jų nevertina.

Dėl R. P. išteisinimo pagal BK 187 straipsnio 2 dalį.

Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu R. P. dėl BK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo buvo išteisintas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu, t. y. neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Prokuroro apeliaciniame skunde su išteisinamajame nuosprendyje padarytomis išvadomis nesutinkama tvirtinant, kad byloje surinkti įrodymai, priešingai, negu konstatuota nuosprendyje, įrodo, jog R. P. padarė šią nusikalstamą veiką.Pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija nuo 2003 m. gegužės 1 d.) baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu arba išardydamas ar sugadindamas įrenginį ar agregatą, jeigu dėl to galėjo nukentėti žmonės, arba sunaikino ar sugadino didelės vertės svetimą turtą ar didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Turtas laikomas sunaikintu, kai jis netenka savo ekonominės ir ūkinės vertės bei jo nebegalima naudoti pagal funkcinę paskirtį. Turtas gali prarasti vertę, kai jo nebelieka, t. y. jis sunaikinamas fiziškai (sudeginamas, išpilamas, supjaustomas ir kt.), praranda savo vartojamąsias savybes bei ekonominę vertę ir negali būti panaudojamas pagal paskirtį, lieka tik turto dalis, kurios atstatymui reikalingos lėšos viršija pirminę to daikto vertę (po gaisro lieka tik namo pamatai ir pan.), nors ir nepažeidžiamas, tačiau nustoja egzistuoti kaip turtas. Tuo tarpu visuotinai pavojingu svetimo turto sunaikinimo būdu laikoma tokia veika, kai jos įvykdymui panaudojama didelė griaunamoji jėga, galinti sukelti visuotinę nelaimę, pavojų daugelio žmonių gyvybei ar sveikatai. Šis būdas neabejotinai padidina veikos pavojingumą, kadangi vienu metu sukeliamas pavojus daugeliui įstatymo saugomų gėrių – nuosavybei, žmonių gyvybei ir sveikatai, gamtai ir pan. Komentuojama nusikalstama veika yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Šiuo atveju tyčia gali būti tiek išankstinė, gerai apgalvota, tiek kilusi staiga ir tuoj pat realizuota.Nagrinėjamu atveju faktinė aplinkybė, kad A. P. priklausantis turtas buvo sugadintas kilusio gaisro, abejonių nekelia, ji nustatyta įvykio vietoje gaisro metu ir po jo buvusių asmenų parodymais bei rašytiniais duomenimis. Pirmosios instancijos teismui pats turto sugadinimo dėl ugnies poveikio faktas abejonių nekėlė, tačiau teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra nustatyta, jog gaisrą galėjo sukelti R. P.. Su tokia išvada nesutiktina. Nuosprendyje teigiama, kad nepaneigta versija, jog įvykio vietoje be R. P. galėjo būti kitų asmenų, tačiau pažymima, kad tokia versija nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo keliama. Pats R. P. neteigė, kad prieš gaisrą ar jam kilus prie A. P. namo būtų buvę kitų pašalinių asmenų. Šios aplinkybės nenurodė ir jau kilus gaisrui įvykio vietoje buvę liudytojai (A. G., gaisrą gesinę asmenys). Paminėtos aplinkybės, kartu vertinant tai, kad R. P. iškelta gaisro kilimo versija paneigta kategoriškai, suponuoja pagrįstą, logišką ir faktinėms aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, kad gaisrą sukėlė būtent R. P.. Tas faktas, kad įvykio vietoje nebuvo surasta medžiagų, galinčių sukelti gaisrą, pėdsakų, įvertinus gaisro intensyvumą ir jo padarytą žalą, šios išvados nepaneigia.Nagrinėjamų aplinkybių kontekste, kolegijos vertinimu, išvadą, kad būtent R. P. sukėlė gaisrą, įrodo ir jo paties parodymų nenuoseklumas kalbant apie įvykio aplinkybes, jo paaiškinimų neatitikimas kitais įrodymais nustatytoms aplinkybėms. Analizuojant R. P. parodymus visų pirma atkreipiamas dėmesys į tai, kad tyrimą atlikusių specialistų išvadose, vertinat objektyviai fiksuotus duomenis įvykio vietoje, pastebėta, jog tarp automobilių priekinių sėdynių karkaso elementų yra išlikę galvos atramos karkasai ir tokia trauma sudarė apsaugą vairuotojo pakaušiui nuo smūgio iš nugaros, taip pats nenustatyta masyvių daiktų automobilio salono galinėje dalyje liekanų (2 t., b. l, 185). Liudytojas K. S. nurodė, kad apžiūrėjo automobilį, gesintuvą matė automobilio bagažinėje, gesintuvas buvo jau sudegęs (t. 6, b. l. 90). Atsižvelgiant į paminėta, R. P. paaiškinimai, kad dėl kažkokio sunkaus daikto smūgio į pakaušį, jis buvo praradęs sąmonę, kad bandė gesinti gaisrą automobilio salone buvusiu gesintuvu, vertintini kritiškai. Taip pat neįtikinami ir nelogiški atrodo R. P. paaiškinimai dėl bandymo paskambinti bendruoju pagalbos numeriu ir išsikviesti pagalbą. Pats R. P. patvirtino, kad mobiliojo ryšio telefono visą laiką su savimi lauke neturėjo, telefonas buvo automobilyje, palto kišenėje. Taip pat nurodė, kad apie 10 minučių iki pradėjimo važiuoti automobilio variklis buvo užvestas, kad pasišildyti. Įvertinus šiuos paaiškinimus, R. P. versija, kad jis negalėjo paskambinti, nes dėl šalčio poveikio neveikė jo telefonas, vertintina, kaip nelogiška. Tokį vertinimą pagrindžia ir duomenys apie tuo metu buvusias oro sąlygas. Pagal meteorologijos stoties pateiktus duomenis įvykio metu buvo apie 6 laipsnius šalčio, vėjas vakarų krypties, apie 2 m/s, t. y. oro sąlygos nebuvo atšiaurios. Paminėtų aplinkybių visuma, aukštesniojo teismo įsitikinimu, yra pakankama abejonių nekeliančioms išvadoms dėl R. P. kaltės padarius BK 187 straipsnio 2 dalyje nusikaltimą daryti. Konstatuojama, kad, priešingai, nei nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, byloje surinktų įrodymų visuma yra įrodyta, kad R. P. 2013 m. sausio 24 d., apie 20.00 val., (duomenys neskelbtini) imituodamas eismo įvykį – ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu sukeldamas gaisrą visuotinai pavojingu būdu, tyčia sugadino svetimą turtą - ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu būdu padegė A. P. priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini) 5705,51 Eur (19700 Lt) vertės ir išsinuomotą Lenkijos Respublikoje automobilių nuomos bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ automobilį „Fiat Panda“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį S. - P. M., 3151 Eur (13000 zlotų) vertės. Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. P. dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes vertino atsietai, išskirtinę reikšmę suteikdamas tik nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens paaiškinimams, kurie, kaip matyti iš aukščiau aptartų įrodymų visumos, negali būti pripažįstami nuosekliais ir abejonių nekeliančiais. Nagrinėjamu atveju iš kitų įrodymų šaltinių (specialistų išvadų ir jų paaiškinimų teisme, liudytojų parodymų, rašytinių duomenų) gauta informacija, vertinant ją sistemiškai, iš esmės paneigia R. P. iškeltą gaisro kilimo versiją, o tuo pačiu sudaro pagrindą R. P. paaiškinimus vertinti kaip melagingus, neatitinkančius byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Dėl bausmės.

Pripažinus, kad šioje byloje įrodyta, jog R. P. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, spręstinas bausmės R. P. skyrimo klausimas. R. P. padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, iš kurių viena nutrūko pasikėsinimo stadijoje dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios. Pagal BK 11 straipsnio nuostatas R. P. padaryti nusikaltimai priskiriami apysunkių (BK 187 straipsnio 2 dalis) ir sunkių (BK 182 straipsnio 2 dalis) kategorijai. R. P. savo kaltę neigė, jo atsakomybę lengvinančių, taip pat sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. R. P. nusikalstamų veikų padarymo metu buvo neteistas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba. Įvertinus šias aplinkybes kaltinamajam skirtina laisvės atėmimo bausmė, mažesnė, negu straipsnių sankcijoje numatytas šios rūšies bausmės vidurkis. Taip pat taikytinos BK 75 straipsnio nuostatos. Įvertinus tai, kad duomenų apie R. P. polinkį nusikalsti baudžiamosios bylos medžiagoje nėra, taip pat nėra duomenų, kurie R. P. charakterizuotų itin neigiamai, kolegijos nuomone, yra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nagrinėjamu atveju gali būti pasiekti ir be realaus bausmės atlikimo. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus pažyma, iš kurios matyti, kad antrinės teisinės pagalbos, teikiamos R. P., išlaidas sudaro 62,72 Eur dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkte numatytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika, taip pat įvertinus aplinkybę, kad byla apeliacine tvarka teismo posėdyje iš esmės buvo išnagrinėta dalyvaujant R. P. pasirinktam, o ne valstybės paskirtam, advokatui, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš R. P. nepriteistinos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Virgilijaus Lazausko apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria R. P. išteisintas dėl nusikaltimų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, padarymo panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

R. P. pripažinti kaltu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį, 187 straipsnio 2 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija nuo 2003 m. gegužės 1 d.) ir paskirti bausmes:

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams,

pagal BK 187 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimą 1 (vieniems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvė atėmimą 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau, kaip 7 (septynioms) paroms.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, kurias sudaro 62,72 Eur, iš nuteistojo R. P. nepriteisti.