Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. S. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovui Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Priežiūros departamento Kauno apygardos priežiūros skyriui dėl rašto panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundas laikytas nepaduotu, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartimi, atskirajame skunde teigia, jog nesutinka su teismo nustatytais skundo trūkumais, todėl neprivalėjo jų šalinti.

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą sąlygų.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismui paduotas skundas neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, 24, 25 ir 35 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti; jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Taigi, vadovaujantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, teismo nutartyje nurodytų skundo trūkumų nepašalinimas (netinkamas pašalinimas arba ne visų teismo nurodytų trūkumų pašalinimas) per teismo nustatytą terminą yra pagrindas laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio (toliau – ir LVAT) 2022 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-256-552/2022).

Laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, skundo trūkumų šalinimo institutu skundo priėmimo klausimą nagrinėjantis teismas turi teisę pasinaudoti tada, kai skundo turinio bei formos neatitikimai ABTĮ reikalavimams trukdo pradėti administracinės bylos teiseną (žr., pvz., LVAT 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-518-756/2020). Sprendžiant dėl teismo nutarties laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti jį pareiškėjui teisėtumo ir pagrįstumo, kartu turi būti tikrinamas ir nutarties dėl skundo trūkumų šalinimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr., pvz., LVAT 2012 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-3717-95/2012, 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-690-822/2021). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju bus vertinama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė pareiškėjo skundo trūkumus ir įpareigojo pareiškėją juos pašalinti.

ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad skunde (prašyme) turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjo skundo trūkumus, be kita ko, nurodė, kad pareiškėjas privalo pateikti detalų patirtos neturtinės žalos aprašymą, t. y. individualius faktinius duomenis, aiškiai nurodyti konkrečiai su jo asmeniu ir jo patirtos neturtinės žalos atsiradimu susijusias faktines aplinkybes ir civilinės atsakomybės sąlygas; nurodė, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą turėtų sieti su konkrečiai jo patirta neturtine žala.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo turinį, nesutinka su minėtu pirmosios instancijos teismo nustatytu skundo trūkumu. Pareiškėjas savo skunde pakankamai aiškiai nurodė aplinkybes, su kuriomis sieja, jo manymu, netinkamą Tarnybos pareigų vykdymą ir jam kilusią neturtinę žalą. Pareiškėjas apibūdino, jo įsitikinimu, jam asmeniškai kilusią neturtinę žalą – „<..> nuolatos tenka patirti detalių nepatogumų, dvasines, fizines ir emocines kančias, nepilnavertiškumo jausmą <...>“. Pažymėtina, kad skundo priėmimo stadijoje nevertintinas pareiškėjo argumentų pagrįstumas ir civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimas – tai sudaro skundo nagrinėjimo iš esmės dalyką. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo skundo turinys, apibūdinant jam kilusią neturtinę žalą, trukdo pradėti administracinės bylos teiseną.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo reikalavimas susijęs su kalinimo sąlygomis ir kad jis skundą teismui pateikė laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu, primintina, jog LVAT praktikoje, kuri mutatis mutandis (su tam tikrais (atitinkamais) pakeitimais), taikoma ir nagrinėjamu atveju, laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė aptariamą pareiškėjo skundo trūkumą.

Nagrinėdama pirmosios instancijos teismo nustatyto skundo trūkumo dėl žyminio mokesčio nesumokėjimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 25 straipsnio 2 dalyje nustatytas reikalavimas prie skundo pridėti žyminio mokesčio kvitą arba motyvuotą prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio, išskyrus ABTĮ 36 straipsnyje nustatytus atvejus. ABTĮ 36 straipsnyje, nustatančiame žyminiu mokesčiu neapmokestinamus skundus inter alia (be kita ko) nurodyta, jog žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (ABTĮ 36 str. 1 d. 10 p.).

Pareiškėjo skunde keliami reikalavimai ne tik dėl neturtinės žalos atlyginimo, bet ir dėl Tarnybos Rašto panaikinimo bei Tarnybos įpareigojimo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2024 m. liepos 29 d. skundą. Tokie skundai nepatenka tarp ABTĮ 36 straipsnio 1 dalyje išvardytų išimčių, todėl pagal bendrą taisyklę jie apmokestinami žyminiu mokesčiu (ABTĮ 25 str. 2 d.).

ABTĮ 37 straipsnyje numatyta administracinio teismo teisė, atsižvelgiant į turtinę fizinio asmens padėtį, visiškai ar iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas įrodymais.

Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2024 m. rugpjūčio 23 d. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas atlieka bausmę Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ajame kalėjime. Taigi, atsižvelgiant į jo statusą, jo galimybės dirbti ir gauti pajamas yra ribotos. Teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui pareiškėjas pateikė prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio. Pagrįsdamas savo blogą finansinę padėtį, pareiškėjas pateikė Lietuvos kalėjimų tarnybos Finansų skyriaus raštą „Dėl duomenų teikimo“, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje nuo 2024 m. sausio 24 d. iki 2024 m. liepos 25 d. negavo su darbo santykiais susijusių pajamų, pajamos iš trečiųjų asmenų sudarė 16 Eur, išlaidos – 13,55 Eur. Teismui taip pat pateiktas Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraštis už 2024 m. rugpjūčio 1 d. – 2024 m. rugpjūčio 14 d. laikotarpį, iš kurio matyti, kad pareiškėjas neturi lėšų sąskaitoje. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie pareiškėjo pateikti duomenys yra pakankami blogai pareiškėjo finansinei būklei kreipimosi į pirmosios instancijos teismą metu pagrįsti. Šiame kontekste papildomai atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad administracinėje byloje Nr. eI1-14802-860/2024, kurioje pareiškėjas į teismą kreipėsi taip pat 2024 m. rugpjūčio mėn., pareiškėjas buvo atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo remiantis minėtame Lietuvos kalėjimų tarnybos Finansų skyriaus rašte „Dėl duomenų teikimo“ pateikta informacija.

Pirmosios instancijos teismas 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutartyje taip pat nurodė, kad pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio mėn. į Regionų administracinį teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi keturis kartus, todėl vadovaujantis ABTĮ 36 straipsnio 4 dalimi pareiškėjas įpareigotinas teismo nustatytu terminu sumokėti 30 Eur už skundą mokėtino žyminio mokesčio ir pateikti tai patvirtinantį dokumentą.

ABTĮ 36 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismas turi teisę pareikalauti iš asmenų, kurie piktnaudžiauja teisminės gynybos teise (tai yra kreipiasi į teismą be rimto pagrindo arba dažniau kaip vieną kartą per mėnesį), sumokėti žyminį mokestį. Aiškindama šią nuostatą, LVAT teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. AS822-759/2011 pabrėžė, kad įstatymai garantuoja asmenims teisę kreiptis teisminės gynybos, tačiau šia teise turi būti naudojamasi sąžiningai ir ja neturi būti piktnaudžiaujama. Teismų sistema yra skirta realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus ir ja neturi būti naudojamasi nepagrįstam ir vien formaliam bylinėjimuisi (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-861/2011). Kita vertus, vien tik intensyvus (kiekybiniu aspektu) asmens bylinėjimasis teismuose per se (savaime) nereiškia piktnaudžiavimo teisminės gynybos teise. Priešingu atveju asmuo galėtų patirti neigiamų procesinių pasekmių net ir tuo atveju, kai jis pagrįstai kreiptųsi dėl teisminės gynybos, ir tai nebūtų teisinga, sąžininga ir protinga, neatitiktų teisės į teisminę gynybą paskirties ir tikslų. Todėl vien tik statistiniai duomenys iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo administraciniu procesu, turi būti vertinamas ir keliamo ginčo bei siekiamų apginti asmens teisių pobūdis (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-180/2010, 2016 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-752-662/2016; 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-506-662/2023).

Pirmosios instancijos teismas 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutartyje apsiribojo tik statistiniais duomenimis iš Lietuvos teismų informacinės sistemos – pareiškėjo piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise grindė tik pareiškėjo Regionų administraciniam teismui pateiktų skundų skaičiumi, nevertindamas keliamų ginčų bei siekiamų apginti asmens teisių pobūdžio.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis ir pirmosios instancijos teismo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės šiuo metu nesuponuoja išvados, jog pareiškėjas piktnaudžiauja teisminiu procesu. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, iš teismų informacinėje sistemoje Liteko esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio mėn. į Regionų administracinį teismą kreipėsi keturis kartus, t. y. šioje administracinėje byloje ir administracinėse bylose Nr. eI1-14229-422/2024, Nr. eI1-14622-426/2024 ir Nr. eI1-14802-860/2024. Tačiau matyti ir tai, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimus kildino iš skirtingų aplinkybių, t. y. administracinėje byloje Nr. eI1-14229-422/2024 pareiškėjas prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl privatumo duše neužtikrinimo ir nevalomo lango (atsakovu nurodoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos); administracinėje byloje Nr. eI1-14802-860/2024 prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl jo teisės paskambinti įgyvendinimo sąlygų (atsakovu nurodoma Lietuvos kalėjimų tarnyba); administracinėje byloje Nr. eI1-14802-860/2024 prašė panaikinti Lietuvos bioetikos komiteto raštą (atsakovas – Lietuvos bioetikos komitetas). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į skirtingą pareiškėjo inicijuotų ginčų bei siekiamų apginti asmens teisių pobūdį, nėra pagrindo teigti, kad vien pareiškėjo atitinkamą mėnesį pateiktų skundų skaičius sudaro pagrindą konstatuoti jo piktnaudžiavimą teisminės gynybos teise. Pažymėtina, kad pareiškėjo skundai minėtose bylose yra priimti nagrinėti. Visa tai sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrindė, jog pareiškėjo kreipimaisi į teismą buvo be rimto pagrindo.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, 2024 m. rugpjūčio 27 d. nepagrįstai nustatęs pareiškėjo skundo trūkumus, skundžiama nutartimi nepagrįstai pareiškėjo skundą laikė nepaduotu ir grąžino jį pareiškėjui. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama, o pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. S. atskirąjį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.