- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-17
- Bylos Nr.
- AN2-452-885/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-02232-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Arūnas Bartkus (pirm.)
- Pažeidėjas
- J. K.
- Institucija
- Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1 policijos komisariatas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Bartkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patrauktos J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato (toliau – Institucija) 2020 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu J. K. buvo nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 346 straipsnio 4 dalį už tai, kad 2020 m. liepos 9 d., 17.00 val., (duomenys neskelbtini), jai priklausantis šuo vardu H. B. užpuolė gatvėje einančio M. M. vedžiojamus Maltos bišono ir Šicu veislės šuniukus, priklausančius L. M.; šuo vardu H. B. užpuolė Maltos bišono veislės šuniuką, sugriebė jį per nugarą, suleisdamas dantis į abu šonus ir pakėlęs nuo žemės purtė, įkando per krūtinę, padarė dvi kastines žaizdas, šiais savo veiksmais neužtikrino, kad jos laikomas gyvūnas nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktų reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 15 d. nutartimi apeliantės skundą atmetė ir paliko galioti Institucijos 2020 m. rugpjūčio 7 d. nutarimą be pakeitimų.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde administracinėn atsakomybėn patraukta J. K. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. nutartį ir Institucijos 2020 m. rugpjūčio 7 d. nutarimą, ir administracinio nusižengimo bylą jos atžvilgiu nutraukti.
3.1. Apeliantės teigimu, skundžiama nutartis yra nepagrįsta, teismas neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai atsisakė byloje apklausti nagrinėjamojo įvykio dalyvius (liudytojus).
3.2. Skunde nurodoma, kad nėra ginčo, jog apeliantė yra šuns vardu H. B. savininkė. Apeliantė pati įvykio nematė, jame nedalyvavo, įvykis buvo 2020 m. liepos 9 d., 16.30 val., (duomenys neskelbtini) gale. Minėtą šunį su pavadėliu vedžiojo jos 15 metų sūnus, kuris, po įvykio jai paaiškino, kas įvyko: jis išėjo iš miško ir susitiko su nukentėjusiosios L. M. sūnumi, kuris vedė du mažus šuniukus ant ilgų FLEXI pavadėlių. Šuniukai su pavadėliais apsuko jos šuns letenas, pradėjo jas kandžioti. Apeliantės sūnus laikė šunį, reikalavo, kad nukentėjusiosios sūnus pasitrauktų, bet pastarasis pradėjo keiktis, pasakė: „Tau reikia, tu ir traukis“. Apeliantės šuo tikriausiai iš skausmo sužeidė nukentėjusiosios šunį. Priešingai negu nukentėjusiosios šunys, apeliantės šuo yra taikus, jos šuo neįkando iki to laiko, kol jo nukentėjusiosios šuniukai neužpuolė (apvyniojo pavadžiais jam letenas), ir tik tada jos šuo nuo skausmo griebė vienam šuniukui. Teisme buvo pateikti įrodymai, kad Apeliantės šuns veislė skirta sportui. Tai yra sportuojantis šuo, su kuriuo apeliantė užsiima nuo mažų dienų. Pati apeliantė daugiau nei 10 metų dresuoja šunis, užsiima su vaikais, sergančiais autizmu. Šis šuo taip pat užsiima su sutrikimus turinčiais vaikais.
3.3. Pasak apeliantės šiuos jos duotus paaiškinus teismas vertino kritiškai, pažymėjo, kad šuns šeimininkė yra apeliantė, todėl leisdama savo vaikui, kuris yra nepilnametis, vedžioti jos šunį, privalėjo imtis visų priemonių užtikrinti, kad jos vaiko vedžiojamas šuo nepadarytų kitiems šunims žalos, t. y. numatyti ir įvertinti, kaip jos šuo reaguotų į kitus šunis, turėti omeny vaiko pasiruošimą ir realias galimybes susitvarkyti panašioje situacijoje.
3.4. Apeliantė nurodydama, kad pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 30-2001 patvirtintas Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklėse (toliau – Taisyklės) nėra reikalavimo vedžioti šunis su antsnukiu, nėra jokio draudimo, kad tokį šunį vedžiotų nepilnametis asmuo (konkrečiu atveju – apeliantės sūnus, kuriam įvykio metu buvo 15 metų), teigia, jog ji, leisdama savo sūnui su pavadėliu vedžioti šunį, jokių teisės aktų nepažeidė.
3.5. Kitą vertus, nukentėjusiosios nepilnametis sūnus vedžiojo iš karto du šuniukus, kurie buvo su FLEXI pavadėliais, kurie šuniui patraukus, atsileidžia. Todėl, anot apeliantės, būtent nukentėjusiosios šunys užpuolė apeliantės šunį, nes pribėgo prie pastarojo, pavadėliais apvyniojo jo letenas. Ir tik iš skausmo (besigindamas), jis įkando nukentėjusiosios šuniui. Tai, kad jis įvykio metu buvo sužeistas, patvirtina ne tik apeliantės paaiškinimai, bet į bylą pateikti medicininiai dokumentai. Todėl Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktus pažeidė ne apeliantė, bet nukentėjusioji, ir dėl pastarosios kaltų veiksmų (neužtikrino, kad jos šunys, vedžiojami nepilnamečio sūnaus su FLEXI pavadėliais, neužpultų apeliantės šuns), apeliantei buvo padaryta turtinė žala, buvo kilęs realus pavojus jos sūnaus ir šuns H. B. sveikatai (pastarasis buvo sužalotas). Aplinkybes, kad nukentėjusiosios šunys yra pikti, patvirtina pastarosios susirašinėjimas viešuosiuose portaluose, kurį pavyko rasti apeliantei. Iš šio susirašinėjimo matyti, kad nukentėjusioji apibūdino savo šunį, kuris ir buvo sužalotas, taip: „nu jo... nuotraukoj pasiutusio charakterio nesimato:), bet kad jis puola net ant kalyčiu, tai pažintys bus bevertes“.
3.6. Pasak apeliantės, šioje byloje reikėjo spręsti, ar kalta apeliantė ar ne, ir tai buvo galima padaryti tik apklausus betarpiškai įvykyje dalyvavusius asmenis. Pirmos instancijos teismas bylą išnagrinėjo remdamasis ne įrodymais apie faktines įvykio aplinkybes, o kilusiomis pasekmėmis – jei nukentėjo mažas šuo, tai dėl to kaltas didelis, nors iš tikrųjų didelis šuo buvo užpultas ir gynėsi. Apeliantės sūnus negalėjo ir neturėjo galimybės numatyti, kad nukentėjusiosios šuniukai yra su ilgais pavadėliais, kad jie užpuls jo vedžiojamą šunį, todėl neturėjo pareigos, juos pamatęs bėgti, kad tik neįvyktų koks incidentas. Tai turėjo numatyti ir išvengti nukentėjusiosios šunis vedžiojęs asmuo.
Atsiliepimas
4. Nukentėjusioji L. M. atsiliepime nurodo, kad apeliaciniame skunde nėra jokių pagristų argumentų ar įrodymų, kurių pagrindu reikėtų naikinti skundžiamą nutartį. Apeliantė skunde iškraipo faktines aplinkybes ir nurodo neteisingus įvykio faktus. Prašo apeliantės skundą atmesti.
4.1. Nukentėjusioji nurodo, kad jos sūnus, M. M., vedžiojo du jai priklausančius dekoratyvinių veislių mažus šunis (maltos bišoną ir šicu). Abu šunys buvo su pavadėliais. Netikėtai (iš už nugaros) atbėgo didelis trumpo plauko Apeliantės šuo, kuris puolė jos sūnaus su pavadėliais vedžiojamus šunis. Atbėgęs Apeliantės šuo buvo be pavadėlio ar kitų saugumo priemonių, tik su antkakliu. Apeliantės šuo pirmiausia užpuolė Maltos bišoną, jį pakratė, tuomet puolė antrą šunį – šicu veislės šuniuką. Šis išslydo iš nasrų, puolė bėgti, išsinėrė iš antkaklio ir pabėgo namo. Tuomet Apeliantės šuo čiupo Maltos bišoną, sugriebė jį per nugarą, suleisdamas dantis į abu šonus ir pakėlęs nuo žemės purtė. Tik tada pribėgo šunį vedžiojęs Apeliantės sūnus paauglys, tačiau jis nesugebėjo nei pagauti, nei suvaldyti savo agresyviai besielgiančio Apeliantės augintinio. Maltos bišonas ištrūko iš nasrų, tuomet jos sūnus paėmė ant rankų sužeistą ir cypiantį Maltos bišoną ir skubiai ėjo namo.
4.2. Paminėjo, kad Apeliantė iki ankščiau nurodyto įvykio ne kartą jau buvo perspėta, jog vedžioti šunį be pavadėlio yra draudžiama, kad toks didelis šuo gąsdina tiek suaugusius, tiek vaikus, tačiau jokios reakcijos nesulaukta. Apie tai, jog Apeliantės šuo yra vedžio0jamas be pavadėlio, patvirtina ir kitų sodų savininkų pranešimai bei Sodininkų bendrijos „Ž.“ valdybos susirinkimo protokolas.
4.3. Akcentavo, kad Apeliantės šuo įvykio metu buvo vedžiojamas be pavadėlio ar kitų saugumo priemonių, neužtikrinant, kad Apeliantės šuo nekeltų grėsmės žmonių ir kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai, turtui.
Motyvuojamoji dalis
Administracinėn atsakomybėn patrauktos J. K. apeliacinis skundas atmetamas
5. ANK 652 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Apygardos teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, jog tiek skundžiama apylinkės teismo nutartis, tiek Institucijos 2020 m. rugpjūčio 7 d. nutarimas, yra teisėti bei pagrįsti.
6. Administracinėn atsakomybėn asmuo traukiamas tada, kai byloje įrodymų pagrindu yra konstatuojama, kad jo padaryta veika atitinka jam inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtį. Administracinio nusižengimo sudėtis – tai įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio nusižengimo sudėties (ANK 591 straipsnio 1 punktas).
7. Pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį, administracinė atsakomybė kyla už Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, dėl kurio atsirado žalos asmens sveikatai ar turtui. ANK 346 straipsnis yra blanketinė norma, nukreipianti į kitus teisės aktus, kuriuose apibrėžti su gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymu ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimu ir registravimu susiję santykiai.
8. Institucijos 2020 m. rugpjūčio 7 d. nutarimu J. K. pagal ANK 346 straipsnio 4 dalį buvo nubausta už tai, kad nevykdė Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktų, kuriuose įtvirtinta, jog gyvūnų laikytojai privalo: užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui; nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad J. K., būdama šuns vardu H. B. savininkė (laikytoja), leisdama savo vaikui, kuris yra nepilnametis, vedžioti jos šunį, neužtikrino visų priemonių, kad jos vaiko vedžiojamas šuo nepadarytų kitiems šunims žalos, t. y. turėjo numatyti ir įvertinti, kaip jos šuo reaguotų į kitus šunis, turėti omeny vaiko pasiruošimą ir realias galimybes susitvarkyti panašioje situacijoje. Šie J. K. veiksmai tiesiogiai lėmė, kad 2020 m. liepos 9 d., 17.00 val., (duomenys neskelbtini), jai priklausantis šuo vardu H. B. užpuolė gatvėje einančio M. M. vedžiojamus Maltos bišono ir šicu veislės šuniukus, priklausančius L. M.; šuo vardu H. B. užpuolė Maltos bišono veislės šuniuką, sugriebė jį per nugarą, suleisdamas dantis į abu šonus ir pakėlęs nuo žemės purtė, įkando per krūtinę, padarė dvi kastines žaizdas.
9. Apygardos teismas pažymi, kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Pagal ANK 569 straipsnį, įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Remiantis komentuojamo straipsnio 4 dalimi, teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, jų pakankamumas, nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės bei įrodymų šaltinių patikimumas. Duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra išskirtinė teismo teisė, todėl administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujančių asmenų nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu, pats savaime, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad įrodymai buvo įvertinti neteisingai, jei byloje nėra faktinių duomenų, rodančių akivaizdžias įrodymų vertinimo klaidas, lėmusias nepagrįsto nutarimo priėmimą. Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas
10. Apeliantė neneigia, kad įvykio metu jos šuo vardu H. B. sužalojo vieną iš nukentėjusiosios šunų, tačiau mano, kad dėl kilusio įvykio yra ir nukentėjusiosios kaltė. Apeliantė argumentuoja, kad nukentėjusiosios šunys buvo su FLEXI pavadėliais, kurie šuniui patraukus, atsileidžia. Todėl būtent nukentėjusiosios šunys užpuolė apeliantės šunį, nes pribėgo prie pastarojo ir apvyniojo jo letenas. Ir tik iš skausmo (besigindamas), jos šuo įkando nukentėjusiosios šuniui. Apygardos teismas pažymi, jog nenagrinėja ir nepasisako dėl skundo argumentų susijusių su nukentėjusiosios L. M. veiksmais ir ANK 346 straipsnio 4 dalies taikymu jos atžvilgiu, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. L. M. nagrinėjamoje byloje nebuvo surašytas protokolas, ji nebuvo kaltinama jokio pažeidimo padarymu, todėl vertinti jos veiksmų nagrinėjamos bylos duomenų kontekste apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. Ir kaip pagrįstai apylinkės teismas vertino, Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme numatytų pareigų laikymosi prasme ir šios bylos kontekste (J. K. didelis šuo, nukentėjusiosios du dekoratyviniai šunys) neturi teisinės reikšmės, ar J. K. šuo be priežasties užpuolė nukentėjusiosios šunis ar tam įtakos turėjo nukentėjusiųjų šunų elgesys, kandžiojant J. K. šuns letenas. Kaip ir neturi teisinės reikšmės aplinkybė, kad J. K. šuo taip pat galimai buvo sužalotas, nes įsipainiojo į nukentėjusiosios šunų pavadėlius. J. K., būdama šuns laikytoja, privalėjo numatyti tokią situaciją ir užtikrinti, kad taip neatsitiktų.
11. Apeliantės įsitikinimu, neteisingas teismo išvadas lėmė ir tai, kad liudytojais nebuvo apklausti įvykyje dalyvavę nepilnamečiai vaikai, kurie vedžiojo minėtus šunis. Atsakant į šį skundo argumentą atkreipiamas dėmesys į tai, kad įrodymų rinkimas negali būti begalinis procesas – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų asmens kaltei pagrįsti ar nekaltumui įrodyti. Nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami daryti neabejotinas išvadas tiek dėl administracinio nusižengimo fakto, tiek dėl J. K. kaltės, šiuos įrodymus jų visumos aspektu apylinkės teismas įvertino teisingai, todėl tai, kad byloje nebuvo renkami papildomi apeliaciniame skunde minimi įrodymai nelaikytina proceso pažeidimu.
12. Atmetant apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl nepilnamečių vaikų apklausos, išsamiai išaiškino dėl kokių priežasčių teismas netenkino apeliantės šio prašymo, aukštesnės instancijos teismas su pateiktais teismo argumentais visiškai sutinka. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos galutiniam teismo sprendimo priėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2013), teismas neprivalo atsakyti į absoliučiai visus skundo argumentus, kurie yra akivaizdžiai nepagrįsti ir subjektyvūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-296-788/2017), o į apeliacinio skundo argumentus susijusius su šuns vedžiojimu be antsnukio, apeliantės šuns įsipainiojimo į nukentėjusiosios šunų pavadėlius ir jo sužalojimo, taip pat dėl nukentėjusiosios šuns elgesio, išsamiai pasisakyta pirmosios instancijos teismo nutartyje, todėl aukštesnysis teismas nesikartoja.
13. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo nurodytiems motyvams ir padarytoms išvadoms. Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai paliko galioti Institucijos 2020 m. rugpjūčio 7 d. nutarimą. Naikinti skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. nutartį dėl J. K. skunde išdėstytų argumentų nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 15 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patrauktos J. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama