- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-30
- Bylos Nr.
- 2A-1844-585/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Neringa Švedienė, Ona Gasiulytė
- Atsakovas
- O. U.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo O. U. apeliacinį skundą, pareikštą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį, pareikštą atsakovui O. U. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovo 28 285,18 Lt nuostolių atlyginimą, šešių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškovės teigimu, ji, kaip draudikė, yra apdraudusi Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „LINAVA“ riziką, susijusią su galimomis muitinės įstaigų mokestinėmis pretenzijomis, pareikštomis šiai asociacijai dėl netinkamo asociacijos išduotų TIR knygelių panaudojimo (pasak ieškovės, 80 procentų įvardytos draudimo rizikos ji yra perdraudusi Loyd‘s draudikų asociacijoje). Anot ieškovės, asociacija „LINAVA“ atsakovo personalinei įmonei buvo išdavusi TIR knygelę, pagal kurią 2003 m. lapkričio 1 d. Kauno teritorinės muitinės Kalvarijos kelio poste buvo įforminta muitinio tranzito procedūra. Ieškovės teigimu, vėliau buvo nustatyta, jog prekės nebuvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, o muitinės procedūra buvo užbaigta apgaulės būdu, todėl Kauno teritorinė muitinė, atsižvelgdama į nurodytą aplinkybę, 2004 m. birželio 30 d. sprendimu įregistravo atsakovo personalinės įmonės 175 810 Lt skolą. Atsakovo personalinė įmonė nepadengė skolos, todėl muitinės įstaiga pareikalavo, kad asociacija „LINAVA“ padengtų įvardytą skolą. Esant nurodytam reikalavimui, ieškovei kilo pareiga pagal draudimo sutartį išmokėti draudimo išmoką. Ieškovė, gavusi RL Davison Ltd. 2011 m. balandžio 19 d. pranešimą, patvirtinantį, jog buvo išmokėta visa draudimo išmoka, 2011 m. gegužės 16 d. kompensavo RL Davison Ltd. draudimo išmokos dalį, lygią 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, tai yra 10 549 Šveicarijos frankams (28 285,18 Lt). Pasak ieškovės, ji, kompensavusi įvardytą draudimo išmokos dalį, įgijo regreso teisę į pagrindinę skolininkę – atsakovo personalinę įmonę. Ieškovė pažymėjo, jog Vilniaus apygardos teismas 2007 m. kovo 1 d. nutartimi iškėlė atsakovo personalinei įmonei bankroto bylą. Vilniaus teritorinė muitinė atsakovo personalinės įmonės bankroto byloje pareiškė 211 183 Lt reikalavimą, kuris buvo patenkintinas tik iš dalies. Ieškovės teigimu, atsakovo tyčiniai nusikalstami veiksmai lėmė, jog jo personalinė įmonė įgijo didelius finansinius įsipareigojimus ir tapo nemoki, todėl, ieškovės vertinimu, atsakovas pagal Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalį privalo įvykdyti ieškovės regresinį reikalavimą. Pasak ieškovės, tas faktas, jog atsakovo personalinė įmonė buvo likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro, neužkerta ieškovei kelio nukreipti reikalavimą į atsakovą. Ieškovė inter alia pažymėjo, jog jos ir asociacijos „LINAVA“ sudaryta draudimo sutartis nėra civilinės atsakomybės draudimo sutartis, todėl, anot ieškovės, ad hoc netaikytinas Civilinio kodekso 6.1015 straipsnyje numatytas subrogacijos draudimas, be to, akcentavo, jog jos regresiniam reikalavimui yra taikomos ne civilinės atsakomybės dėl žalos atlyginimo taisyklės, o tos taisyklės, kurios reglamentuoja atsakovo personalinės įmonės pareigą sumokėti valstybei muito mokesčius, todėl, pasak ieškovės, ad hoc taikytinas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris nėra praleistas.
Atsakovas nesutiko su ieškiniu ir prašė jį atmesti. Atsakovas pažymėjo, jog, vykdant jo personalinės įmonės bankroto procedūras, buvo realizuotas ne tik personalinės įmonės turtas, bet ir atsakovo asmeninis turtas, todėl, atsakovo vertinimu, jo, kaip juridinio asmens dalyvio, prievolės yra pasibaigusios, išregistravus įmonę iš Juridinių asmenų registro. Pasak atsakovo, priešingai negu teigia ieškovė, jo personalinė įmonė tapo nemoki ne dėl jo nesąžiningų veiksmų, o dėl nepasisekusio verslo. Atsakovo teigimu, ieškovė yra pareiškusi subrogacinį reikalavimą, kurio pareiškimui yra taikomas sutrumpintas ieškinio senaties terminas. Atsakovo vertinimu, ieškovė ad hoc praleido ieškinio senaties terminą.
Žemesnės instancijos teismas
Trakų rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 4 d. sprendimu patenkino ieškovės ieškinį ir priteisė ieškovei iš atsakovo 28 285,18 Lt nuostolių atlyginimą, šešių procentų dydžio procesines palūkanas ir 4 849 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pasak pirmosios instancijos teismo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad mokestinių prievolių valstybei tinkamo įvykdymo rizikos draudimas nelaikytinas civilinės atsakomybės draudimu vien dėl to, kad mokestiniai santykiai tarp konkretaus subjekto ir surenkančios mokesčius valstybės institucijos yra grindžiami valdžios ir pavaldumo santykiais ir, skirtingai nei civilinės atsakomybės atsiradimo atveju, mokestinės prievolės atsiranda administracinio akto pagrindu, nepriklausomai nuo to, ar objektyviai egzistuoja visos įstatyme numatytos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2004). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šalys sudarė ne civilinės atsakomybės draudimo sutartį, todėl, pasak teismo, ad hoc negali būti taikomas Civilinio kodekso 6.1015 straipsnio 1 dalyje numatytas subrogacijos draudimas ir kartu negali būti tenkinamas atsakovo prašymas taikyti (sutrumpinto) ieškinio senaties termino praleidimo pasekmes.
Pirmosios instancijos teismo teigimu, likvidavus individualią įmonę, pasibaigia jos savininko prievolės įmonės kreditoriams, bet individualios įmonės likvidavimas negali būti pagrindas pasibaigti prievolėms, kurias įgijo įmonės savininkas. Individuali įmonė ir jos savininkas yra savarankiški civilinių teisinių santykių subjektai, o pagal Civilinio kodekso 2.50 straipsnį bankrutuojančios individualios įmonės savininkui kyla pareiga atsakyti už įmonės prievoles, tačiau bankrutuojančiai įmonei nekyla atsakomybė už jos savininko asmenines prievoles (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje 2A-534/2008). Pagal Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalį, jeigu neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, šiuo atveju – individualios įmonės savininkas – atsakovas. Tokia prievolė atsiranda savarankišku įstatyminiu pagrindu – dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, be to, tarp šių veiksmų ir įmonės negalėjimo įvykdyti prievoles kreditoriams turi būti konstatuotas priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2008). Pirmosios instancijos teismo teigimu, atsakovo personalinės įmonės negalėjimą vykdyti prievoles įrodo bankroto bylos iškėlimo faktas, o atsakovo nesąžiningi veiksmai bei priežastinis šių veiksmų ir įmonės negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais ryšys yra konstatuoti Panevėžio apygardos teismo 2006 m. spalio 6 d. nuosprendžiu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas bylos faktines aplinkybes, konstatavo esant pagrindą patenkinti ieškovės ieškinį.
Atsiliepimas
Atsakovas, nesutikdamas su Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį.
Atsakovo apeliacinis skundas yra grindžiamas inter alia šiais argumentais:
pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog priežastinį atsakovo neteisėtų veiksmų ir įmonės negalėjimo įvykdyti kreditoriams prievoles ryšį įrodo Panevėžio apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiai. Pasak atsakovo, jis įvardytų teismų nuosprendžiais buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Baudžiamojo kodekso 200 straipsnį, tai yra už muito taisyklių pažeidimą ir neteisėtą prekių neišvežimą iš Lietuvos, ir, kitaip nei teigia pirmosios instancijos teismas, teismų apkaltinamaisiais nuosprendžiais nebuvo konstatuotas aukščiau įvardytas priežastinis ryšys. Pasak atsakovo, kitaip negu sprendė pirmosios instancijos teismas, jo personalinės įmonės negalėjimą vykdyti kreditoriams prievoles lėmė verslo nesėkmė. Atsakovas šiame kontekste pažymėjo, jog tuo atveju, jeigu būtų egzistavęs aukščiau įvardytas priežastinis ryšys, atsakovo personalinės įmonės bankrotas būtų buvęs pripažintas tyčiniu;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties. Atsakovas pažymėjo, jog, pirma, ieškovė nesilaikė draudimo išmokos išmokėjimo termino, nustatyto Draudimo įstatymo 82 straipsnyje, kas, pasak atsakovo, sudaro pagrindą atmesti ieškovės subrogacinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2005), antra, nuo draudžiamojo įvykio dienos – 2003 m. lapkričio 1 d. – iki ieškinio pareiškimo teisme dienos praėjo 9 (devyneri) metai, kas, atsakovo teigimu, sudaro pagrindą konstatuoti, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, ir, esant atsakovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, atmesti ieškinį;pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo šešių procentų dydžio procesines palūkanas. Atsakovas yra fizinis asmuo, todėl šiuo atveju taikytina Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalis.
Šalies argumentai
Ieškovė, atsiliepdama į atsakovo apeliacinį skundą, pareiškė, jog nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Ieškovės atsiliepimas į apeliacinį skundą yra grindžiamas inter alia šiais argumentais:
pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalį ir pagrįstai pripažino, kad atsakovas, kaip personalinės įmonės dalyvis, privalo atsakyti pagal įmonės prievoles, nes pati įmonė negalėjo įvykdyti prievolių dėl nesąžiningų atsakovo veiksmų. Tokia atsakovui tenkanti pareiga sudaro savarankiškos asmeninės atsakovo prievolės turinį ir ši prievolė nesibaigia netgi likvidavus atsakovo įmonę dėl bankroto. Muitinės įstaigos mokestinis reikalavimas atsirado dėl nusikaltimo, kurį atsakovas padarė tiesiogine tyčia, todėl, pasak ieškovės, nėra abejonių, jog atsakovo įmonės prievolė atsirado dėl atsakovo neteisėtų ir kartu nesąžiningų veiksmų. Ieškovė, atsikirsdama į atsakovo argumentą, kad jo personalinės įmonės negalėjimą vykdyti kreditoriams prievoles lėmė verslo nesėkmė, inter alia pažymėjo, jog viena iš priežasčių, lėmusių negalėjimą tęsti pervežimų veiklą, buvo ta, kad atsakovo personalinė įmonė 2004 metais (po to, kai įvyko draudžiamasis įvykis) buvo pašalinta iš asociacijos „LINAVA“;pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovė ir asociacija „LINAVA“ sudarė ne civilinės atsakomybės draudimo sutartį, ir kartu pagrįstai konstatavo, jog ad hoc netaikytinas subrogacijos ribojimas, nustatytas Civilinio kodekso 6.1015 straipsnyje. Be to, ieškovės teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino;pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo šešių procentų dydžio procesines palūkanas. Pasak ieškovės, atsakovas yra verslininkas, įgyvendinęs savo verslą per personalinę įmonę.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegijos vertinimu, paremtu šios bylos medžiagos ir skundžiamo teismo sprendimo analize, nėra pagrindo peržengti bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apibrėžtas atsakovo apeliaciniu skundu, todėl, atsižvelgiant į išdėstytus aspektus, konstatuotina esant pagrindą skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrinti pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
Apeliacinės instancijos teismas, ex officio patikrinęs bylos medžiagą ir šios bylos apeliaciniame procese skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, jog neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
Dėl ginčo materialinio santykio kvalifikavimo ir apelianto atsakomybės už jo personalinės įmonės prievoles
Byloje nustatyta, jog, pirma, apelianto personalinė įmonė, naudodamasi TIR knygele, kurią jai buvo išdavusi Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacija „LINAVA“, 2003 m. lapkričio 1 d. Kauno teritorinėje muitinėje įformino muitinio tranzito procedūrą; antra, Kauno teritorinė muitinė, gavusi informaciją iš Muitinės kriminalinės tarnybos, 2004 m. birželio 30 d. sprendimu konstatavo, jog aukščiau įvardyta muitinio tranzito procedūra buvo baigta apgaulės būdu, ir įregistravo apelianto personalinei įmonei, kaip TIR procedūros vykdytojai, 175 810 Lt skolą, bei 2004 m. liepos 1 d. pranešimu pareikalavo, kad apelianto personalinė įmonė sumokėtų muitinei įvardytą skolą.
Atsižvelgiant į nustatytas ir aukščiau nurodytas bylos faktines aplinkybes, konstatuotina, jog tarp valstybės, veikiančios per Lietuvos Respublikos muitinę, ir apelianto personalinės įmonės susiformavo mokestinis santykis, kuriame skolininke tapo apelianto personalinė įmonė, įgijusi mokestinę prievolę sumokėti muitinei aukščiau nurodytą skolą.
Byloje inter alia nustatyta, jog, pirma, Vilniaus teritorinei muitinei, vykdžiusiai mokestinės nepriemokos išieškojimą, nepavykus visos mokestinės nepriemokos išieškoti iš tiesioginės skolininkės – apelianto personalinės įmonės – turto, ši muitinės įstaiga pateikė Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijai „LINAVA“ 2005 m. rugsėjo 13 d. mokestinę pretenziją, kuria pareikalavo, jog ji įvykdytų tiesioginės skolininkės mokestinę prievolę ir sumokėtų muitinei 148 170 Lt skolą; antra, pasibaigus ginčo, kurį inicijavo Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacija „LINAVA“, procesui, muitinės įstaiga įvardytos mokestinės nepriemokos, pinigine išraiška sudarančios 148 170 Lt, išieškojimą nukreipė į asociacijos „LINAVA“ lėšas, esančias jos banko sąskaitoje (sąskaitose).
Viena vertus, byloje nėra faktinių duomenų, pagal kuriuos būtų galima vienareikšmiškai spręsti, kada asociacijos „LINAVA“ lėšomis buvo įvykdyta aukščiau nurodyta mokestinė prievolė, kita vertus, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įvardyta prievolė buvo įvykdyta ne anksčiau negu 2010 m. rugpjūčio 23 d., kai Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos priėmė sprendimą, kuriuo atmetė asociacijos „LINAVA“ 2005 m. spalio 13 d. skundą, pareikštą dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2005 m. rugsėjo 13 d. mokestinės pretenzijos, kuria, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta, muitinės įstaiga pareikalavo, jog asociacija „LINAVA“ įvykdytų apelianto personalinės įmonės mokestinę prievolę (t. 1, b. l. 68-70), nes, kaip yra inter alia nustatyta Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių išieškojimą.
Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis (Civilinio proceso kodekso 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, jog, pirma, Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 1 d. nutartimi apelianto personalinei įmonei buvo iškelta bankroto byla; antra, teismo 2008 m. vasario 5 d. nutartimi Vilniaus teritorinė muitinė, kuri, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, vykdė apelianto personalinės įmonės mokestinės nepriemokos išieškojimą, buvo įtraukta į apelianto personalinės įmonės kreditorių sąrašą ir buvo patvirtintas šios muitinės įstaigos 202 763,84 Lt reikalavimas, kurį ji, kaip galima spręsti iš teismo 2008 m. birželio 12 d. nutarties, perleido akcinei bendrovei Turto bankui; teismo 2008 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu apelianto personalinė įmonė pripažinta pasibaigusia likvidavimu dėl bankroto.
Byloje, be aukščiau nurodytų faktinių aplinkybių, nustatyta, jog, pirma, Tarptautinė kelių transporto sąjunga kompensavo asociacijos „LINAVA“ nuostolius, susijusius su mokestinės nepriemokos išieškojimu iš asociacijos turto; antra, ieškovė 2011 m. gegužės 16 d. pervedė į draudiko R. L. Davison & Co. Ltd., perdraudusio draudimo išmokos išmokėjimo pagal įsipareigojimų dėl Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „LINAVA“ išduotų TIR knygelių naudojimo draudimo sutartį, 2003 m. kovo 24 d. sudarytą tarp ieškovės ir asociacijos „LINAVA“, rizikos dalį, sudarančią 80 procentų, banko sąskaitą 10 549 CHF, šiuo mokėjimu de facto atlygindama aukščiau įvardytų Tarptautinės kelių transporto sąjungos nuostolių dalį, pinigine išraiška sudarančią 10 540,80 CHF.
Bendroji materialinė taisyklė yra ta, jog juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o jis neatsako pagal juridinio asmens prievoles (Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 2 dalis), kita vertus, ši taisyklė turi išlygas, iš kurių viena yra įtvirtinta Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 4 dalyje. Šioje materialiojo įstatymo nuostatoje inter alia nustatyta, jog tuo atveju, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis. Iš vienos pusės, Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 4 dalyje nėra expressis verbis įvardyta, kokia forma neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvis atsako už juridinio asmens prievoles, iš kitos pusės, šios materialiojo įstatymo nuostatos „Jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto“ analizė sudaro pagrindą teigti, jog neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio atsakomybė už juridinio asmens prievoles yra subsidiarioji.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bankroto bylos iškėlimo įmonei dėl jos nemokumo faktas yra prima facie įrodymas, bylojantis, kad įmonės turtas nėra pakankamas įmonės prievolių įvykdymui, kas šios bylos kontekste sudaro pagrindą teigti, jog apeliantas Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 4 dalies prasme bent jau nuo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 1 d. nutarties, kuria apelianto personalinei įmonei buvo iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo dienos tapo atsakomybės pagal jo personalinės įmonės prievoles subjektu.
Civilinio kodekso 6.128 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog, kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, prievolės baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Šios materialiojo įstatymo normos analizė sudaro pagrindą teigti, jog bendroji taisyklė yra ta, kad juridinio asmens likvidavimas lemia jo prievolių pabaigą, o individualios (personalinės) įmonės likvidavimas – ir jos savininko prievolių pabaigą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004), kas šioje byloje, nustačius, jog mokestinės nepriemokos išieškojimo iš asociacijos „LINAVA“ turto momentu apelianto personalinė įmonė jau buvo pasibaigusi likvidavimu dėl bankroto, a priori sudarytų pagrindą teigti, jog apeliantas nebuvo atsakingas asociacijai „LINAVA“ ir atitinkamai nėra atsakingas ieškovei už jo personalinės įmonės prievolę (prievoles), kita vertus, kaip yra expressis verbis įvardyta Civilinio kodekso 6.128 straipsnio 3 dalyje, aukščiau nurodyta bendroji taisyklė turi išlygas, iš kurių viena, ką patvirtina kasacinio teismo išaiškinimai, suformuoti šios bylos kasaciniame procese, yra įtvirtinta Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalyje.
Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog, kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai.
Šios bylos apeliaciniame procese jau buvo nustatytos šios faktinės aplinkybės: pirma, asociacijos „LINAVA“ lėšomis ne anksčiau negu 2010 m. rugpjūčio 23 d. buvo įvykdyta mokestinė prievolė; antra, Tarptautinė kelių transporto sąjunga kompensavo asociacijos „LINAVA“ nuostolius, susijusius su mokestinės nepriemokos išieškojimu iš asociacijos turto; trečia ieškovė 2011 m. gegužės 16 d. pervedė į draudiko R. L. Davison & Co. Ltd., perdraudusio draudimo išmokos išmokėjimo pagal įsipareigojimų dėl Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „LINAVA“ išduotų TIR knygelių naudojimo draudimo sutartį rizikos dalį, banko sąskaitą 10 549 CHF, šiuo mokėjimu de facto atlygindama aukščiau įvardytų Tarptautinės kelių transporto sąjungos nuostolių dalį, pinigine išraiška sudarančią 10 540,80 CHF.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant aukščiau nurodytoms bylos faktinėms aplinkybėms ir pasitvirtinus Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygoms, būtų pagrindas konstatuoti, jog, pirma, muitinės įstaigai nukreipus apelianto personalinės įmonės mokestinės nepriemokos, pinigine išraiška sudarančios 148 170 Lt, išieškojimą ir išieškojus šią nepriemoką iš asociacijos „LINAVA“, Muitinės konvencijos dėl tarptautinio krovinių gabenimo su TIR knygelėmis prasme veikiančios kaip garantinė asociacija, turto, mokestinė prievolė, siejusi valstybę ir, pasibaigus apelianto personalinei įmonei, apeliantą, baigėsi tinkamu įvykdymu ir šios prievolės pagrindu atsirado nauja (išvestinė) prievolė, kvalifikuotina žalos atlyginimo prievole, kurios aktyviąja šalimi (kreditore) tapo asociacija „LINAVA“, įgijusi atgręžtinį reikalavimą, pinigine išraiška sudarantį 148 170 Lt, į pasyviąja prievolės šalimi tapusį apeliantą (Civilinio kodekso 6.114 straipsnio 3 punktas); antra, Tarptautinei kelių transporto sąjungai kompensavus asociacijos „LINAVA“ nuostolius, įvyko įstatyminė cesija ir kartu prievolės aktyviosios šalies pasikeitimas, kitaip tariant, Tarptautinė kelių transporto sąjunga subrogacijos tvarka įgijo reikalavimo teisę į apeliantą, pinigine išraiška sudarančią 148 170 Lt, ir žalos atlyginimo prievolėje, kuri siejo asociaciją „LINAVA“ ir apeliantą, stojo į pradinės kreditorės – asociacijos „LINAVA“ – vietą; trečia, ieškovei draudimo išmokos, išmokėtos pagal 2003 m. kovo 24 d. įsipareigojimų dėl Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „LINAVA“ išduotų TIR knygelių naudojimo draudimo sutarties 7.3 punktą, pavidalu kompensavus Tarptautinės kelių transporto sąjungos nuostolių dalį, pinigine išraiška sudarančią 28 285,18 Lt, įvyko įstatyminė cesija ir kartu prievolės dalies, pinigine išraiška sudarančios 28 285,18 Lt, aktyviosios šalies pasikeitimas, kitaip tariant, ieškovė subrogacijos tvarka įgijo reikalavimo teisę į apeliantą, pinigine išraiška sudarančią 28 285,18 Lt, ir šia apimtimi žalos atlyginimo prievolėje pakeitė aktyviąją prievolės šalį – Tarptautinę kelių transporto sąjungą.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog šios bylos teisingas išsprendimas iš esmės priklauso nuo to, egzistuoja ar ne Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šios bylos kasaciniame procese priimta nutartimi inter alia išaiškino, jog Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalies taisyklės taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: pirma, juridinio asmens dalyvio veiksmai, dėl kurių juridinis asmuo negali vykdyti savo prievolės, buvo nesąžiningi, antra, juridinis asmuo negali vykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, tai yra egzistuoja teisiškai reikšmingas priežastinis dalyvio nesąžiningų veiksmų ir atsiradusios žalos ryšys.
Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis nustatyta, jog apeliantas Panevėžio apygardos teismo 2006 m. spalio 6 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2007 m. balandžio 2 d., kai Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nuosprendį, kuriuo pakeitė apeliantui paskirtos baudos dydį, buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal Baudžiamojo kodekso 200 straipsnio 1 dalį, tai yra už neteisėtą prekių, kurios pagal tranzito dokumentus turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, neišvežimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tyčiniai neteisėti veiksmai, sudarantys nusikalstamos veikos sudėtį, per se reiškia nesąžiningus veiksmus, todėl, atsižvelgiant į nurodytą aspektą, konstatuotina, jog, ką pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apelianto nesąžiningi veiksmai yra nustatyti Panevėžio apygardos teismo 2006 m. spalio 6 d. nuosprendžiu (Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 3 punktas). Kita vertus, apeliantas yra teisus, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nurodytu teismo nuosprendžiu yra konstatuotas priežastinis apelianto nesąžiningų veiksmų ir atsiradusios žalos ryšys, bet, teisėjų kolegijos vertinimu, šis pažeidimas gali būti pašalintas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas, savo asmeniniu sprendimu bei neteisėtais ir kartu nesąžiningais veiksmais sukūręs savo personalinei įmonei 175 810 Lt mokestinę prievolę, kurios dalį, pinigine išraiška sudarančią 28 285,18 Lt, ad hoc prašo priteisti ieškovė, padarė įmonei žalą ir reikšmingai prisidėjo prie jos ekonominio ir teisinio nemokumo būsenų susiformavimo bei negalėjimo vykdyti kreditoriams, inter alia asociacijai „LINAVA“, prievoles, kas sudaro pagrindą teigti, kad apelianto personalinės įmonės mokestinės prievolės, pinigine išraiška sudarančios 28 285,18 Lt, atsiradimas ir įmonės ekonominis nepajėgumas vykdyti šią piniginę prievolę yra apelianto nesąžiningų veiksmų rezultatas, kitaip tariant, apelianto neteisėti ir kartu nesąžiningi veiksmai lėmė mokestinės nepriemokos, pinigine išraiška sudarančios 28 285,18 Lt, kurios išieškojimas buvo nukreiptas į asociacijos „LINAVA“ turtą, atsiradimą ir kartu įmonės negalėjimą vykdyti šią piniginę prievolę, kas sudaro pagrindą konstatuoti esant nustatytą priežastinį apelianto nesąžiningų veiksmų ir atsiradusios žalos ryšį (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis).
Apibendrinus nustatytas ir aukščiau nurodytas bylos faktines aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog ad hoc egzistuoja Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalies taikymo sąlygos, kas, kaip jau buvo aukščiau nurodyta šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, sudaro pagrindą teigti, jog apeliantas, nepaisant to, kad jo personalinė įmonė pasibaigė likvidavimu dėl bankroto, yra atsakingas ieškovei, kuri, įvykus dviem subrogacijoms, įstojo į regresinę žalos atlyginimo prievolę, už jo personalinės įmonės piniginę prievolę, kurios dydis – 28 285,18 Lt.
Dėl ieškinio senaties
Apeliantas, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje, apeliuoja į pirmosios instancijos teismo išvadą, bylojančią, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino.
Civilinio kodekso 1.124 straipsnyje nustatyta, jog ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.
Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios lex generalis analizė sudaro pagrindą teigti, jog ieškinio senaties termino pradžios momentas sietinas ir kartu nustatytinas pagal subjektyvųjį kriterijų – asmens sužinojimą arba turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kita vertus, tame pačiame materialiojo įstatymo straipsnyje yra įtvirtinta lex specialis aukščiau įvardytos bendrosios taisyklės atžvilgiu, kurios esmė yra ta, jog iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento. Šios specialiosios taisyklės analizė leidžia daryti išvadą, jog ieškinio senaties termino pradžios momentas sietinas ir kartu nustatytinas pagal objektyvųjį kriterijų – pagrindinės prievolės, kurios pagrindu yra atsiradusi regresinė prievolė, įvykdymo momentą.
Byloje jau buvo nustatyta, jog pagrindinė prievolė, siejusi valstybę ir, pasibaigus apelianto personalinei įmonei, apeliantą, pasibaigė tinkamu įvykdymu, kai valstybės mokestinis reikalavimas buvo patenkintas nukreipus išieškojimą į asociacijos „LINAVA“ turtą, ir šios prievolės pagrindu atsirado regresinė žalos atlyginimo prievolė, siejanti asociaciją „LINAVA“ ir apeliantą, į kurią, įvykus dviem subrogacijoms, įstojo ieškovė.
Subrogacija, kaip jau buvo įvardyta šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, yra asmens pasikeitimo prievolėje būdas, vadinasi, esminė faktinė aplinkybė, nuo kurios priklauso šios bylos apeliaciniame procese iškelto klausimo, praleido ieškovė ieškinio senaties terminą ar ne, išsprendimas – pagrindinės prievolės įvykdymo momentas (Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 4 dalis, 1.128 straipsnis).
Atsižvelgiant į prievolės, į kurią, įvykus dviem subrogacijoms, įstojo ieškovė, pobūdį, konstatuotina, jog ieškovės materialinio reikalavimo, kurį ji ex lege perėmė iš ankstesnės kreditorės, pareiškimui taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).
Atsižvelgiant į tas faktines aplinkybes, jog, pirma, kaip jau buvo nustatyta ir aukščiau nurodyta šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje, pagrindinė prievolė buvo įvykdyta ne anksčiau kaip 2010 m. rugpjūčio 23 d., antra, ieškovės pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo buvo pareikštas ne vėliau kaip 2012 m. gegužės 14 d. (t. 1, b. l. 1), o ieškinys – ne vėliau kaip 2012 m. spalio 3 d. (t. 1, b. l. 59), konstatuotina, jog, priešingai negu teigia apeliantas, ieškovė ad hoc nepraleido ieškinio senaties termino.
Civilinio kodekso 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Šios materialiojo įstatymo nuostatos analizė leidžia daryti išvadą, jog už žalą atsakingas asmuo turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus – draudiko – reikalavimui tik tuos atsikirtimus, kuriuos jis galėjo reikšti pradiniam kreditoriui, kas šios bylos kontekste sudaro pagrindą teigti, jog apeliantas negali reikšti ieškovei atsikirtimus, kildinamus iš draudimo teisinių santykių, nes draudimo santykyje su ieškove nebuvo ir apelianto personalinė įmonė. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus aspektus, ad hoc nevertina apelianto argumentų, kurie yra grindžiami Draudimo įstatymo 82 straipsnio pažeidimais.
Apibendrinus aukščiau nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino.
Dėl procesinių palūkanų dydžio
Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas yra teisus, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš apelianto šešių procentų dydžio procesines palūkanas, nes apeliantas, priešingai negu šios bylos apeliaciniame procese teigia ieškovė, nėra verslininkas, vadinasi, jam, esant ieškovės reikalavimui, kyla pareiga mokėti ne šešių, o penkių procentų dydžio procesines palūkanas (Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalis).
Apibendrinus šio procesinio sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė šią bylą, todėl, atsižvelgiant į nurodytą aspektą, konstatuotina esant pagrindą palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės nepakeistą, patikslinant, kad ieškovei iš apelianto priteistinų procesinių palūkanų norma – 5 (penki) procentai (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šios bylos apeliaciniame procese, neturi teisinės reikšmės teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas, priimdamas šį procesinį sprendimą, nevertina kitų argumentų, kurie yra suformuluoti apelianto skunde.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir atlyginimo
Apeliantas pralaimėjo šią bylą, vadinasi, ieškovė turi teisę gauti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).
Viena vertus, ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė priteisti iš apelianto 2 200 Lt išlaidų, susijusių su advokato teisinės pagalbos apeliaciniame procese suteikimu, atlyginimą, kita vertus, ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji de facto patyrė šias bylinėjimosi išlaidas (Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalis), todėl, atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, konstatuotina esant pagrindą atmesti ieškovės prašymą dėl 2 200 Lt išlaidų, susijusių su advokato teisinės pagalbos apeliaciniame procese suteikimu, atlyginimo priteisimo.
Ieškovė, ką patvirtina bylos faktiniai duomenys (t. 2, b. l. 94, 127-129), šios bylos kasaciniame procese patyrė 2 899 Lt bylinėjimosi išlaidas, tiksliau – 849 Lt žyminio mokesčio išlaidas ir 2 050 Lt išlaidas, susijusias su advokato teisinės pagalbos suteikimu, todėl, apeliantui pralaimėjus šią bylą, ieškovei iš apelianto priteistinas 2 899 Lt bylinėjimosi išlaidų, patirtų šios bylos kasaciniame procese, atlyginimas.
Bylos medžiaga (t. 2, b. l. 114-116) byloja, kad ieškovė šios bylos kasaciniame procese pareiškė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir, reikšdama šį procesinį prašymą, sumokėjo į valstybės biudžetą 200 Lt žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tą aplinkybę, jog ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturėjo būti apmokėtas žyminiu mokesčiu, konstatuotina esant pagrindą grąžinti ieškovei 200 Lt žyminį mokestį (Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalis, 87 straipsnio 1 dalies 8 punktas).
Be to, apeliantui pralaimėjus šią bylą, iš jo į valstybės biudžetą priteistinas 12,87 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių šios bylos kasaciniame procese (t. 2, b. l. 142), atlyginimas.
Bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusių šios bylos apeliaciniame procese, suma yra mažesnė už Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministrės 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl, esant nurodytam aspektui, šios bylos apeliaciniame procese nespręstinas šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutarė:
palikti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimą iš esmės nepakeistą, patikslinant, jog akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ iš O. U. priteistų procesinių palūkanų norma – 5 (penki) procentai.
Priteisti akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ iš O. U. 2 899 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Grąžinti akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ 200 Lt žyminį mokestį, 2013 m. lapkričio 14 d. sumokėtą į valstybės biudžetą.
Priteisti iš O. U. į valstybės biudžetą 12,87 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.