- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-27
- Bylos Nr.
- A-662-2406-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02320-2010-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Audrius Bakaveckas (pran.)
- Atsakovas
- Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos
- Pareiškėjas
- S. T.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. T. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas S. T. skundu (b. l. 1-3, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) 2010 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. KS-50 „Dėl S. T.“ (toliau – ir Sprendimas).
Paaiškino, kad Komisija 2009 m. kovo 26 d. nusprendė pradėti tyrimą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko pavaduotojo S. T. veiklos atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatoms. Ištyrusi pareiškėjo veiklą, nusprendė tyrimą dėl pareiškėjo veiklos atitikties Įstatymo nuostatoms tęsti iki bus suformuota visa komisija. Nurodė Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnį ir pažymėjo, kad Komisija 2009 m. liepos 9 d. tyrimą dėl pareiškėjo veiklos atitikties Įstatymo nuostatoms jau buvo atlikusi, todėl turėjo priimti atitinkamą sprendimą. Pareiškėjo manymu, Komisija pažeidė Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 26 straipsnio 1 dalyje nustatytus tyrimo terminus, nepriėmė sprendimo taip kaip reglamentuojama Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnyje. Pažymėjo, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pranešimams pateikti nustatomas trejų metų terminas nuo galimai teisės aktus pažeidžiančios veikos padarymo. Teismų praktikoje šis terminas vertinamas kaip patraukimo atsakomybėn už Įstatymo pažeidimus senaties terminas, ir suėjus šiam terminui Komisija negali priimti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto sprendimo. Akcentavo, kad Sprendime kaip pagrindas taikyti pareiškėjui atsakomybę nurodyti teismo posėdžiai, kuriuose jis pagal įgaliojimą atstovavo savo sutuoktinę Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, todėl, pareiškėjo manymu, Sprendimas priimtas pažeidžiant Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pabrėžė, kad pareiškėjui nebuvo pranešta apie Komisijos posėdžio, kuriame bus svarstoma jo veika, vietą ir laiką, tuo pažeidžiant Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies nuostatas, taip pat pagarbos žmogui ir valstybei, teisėtumo, nešališkumo, skaidrumo, viešumo ir atskaitomybės principus. Tvirtino, kad nei Klaipėdos apygardos administracinis teismas, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenustatė, kad pareiškėjas, pagal įgaliojimą atstovavęs savo sutuoktinei Klaipėdos apygardos administraciniame teisme, būtų pažeidęs kokius nors įstatymus, todėl Komisija, konstatuodama, kad pareiškėjo veiksmais buvo pažeisti Įstatymo reikalavimai, viršijo savo kompetenciją bei pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 6, 7 straipsnius. Pareiškėjo manymu, sutuoktinis nepriskirtinas prie bendros privačių grupių ar asmenų sąvokos.
Atsiliepimas
Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija atsiliepimu į skundą (b. l. 17-18, I t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigė, kad įrodymai bei argumentai, kuriais remiantis pareiškėjas buvo pripažintas pažeidusiu Įstatymo nustatytus teisės atstovauti apribojimus, išdėstyti Sprendime. Nurodė Įstatymo 12 straipsnį, kuriame sutuoktiniams atstovauti išimčių nenumatyta. Pastebėjo, kad pareiškėjas, būdamas Finansų ministerijos, o vėliau Mokesčių inspekcijos pareigūnu, teisme atstovavo sutuoktinei, kuri bylinėjosi dėl privatizuoto hidrotechninio deviacijos įrenginio įregistravimo, dėl saugomoje teritorijoje – Pajūrio regioniniame parke, (duomenys neskelbtini) kaime, esančiame sklype kaimo turizmo sodybos statybos. Teigė, kad atlikusi tyrimą ir įvertinusi Įstatymo draudžiamą pareiškėjo elgesį, savo įgaliojimų Komisija neviršijo. Pažymėjo, kad pareiškėjui, kaip valstybės pareigūnui, buvo taikomi visi Įstatymo nustatyti apribojimai, todėl jis negali remtis Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso normomis, siekdamas pateisinti atstovavimą teisme sutuoktinei. Nurodė, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 26 straipsnyje tyrimui atlikti ir sprendimui priimti numatytas trijų mėnesių procesinis terminas, kuris gali būti pratęstas. Pažymėjo, kad Įstatymas nenustato termino pažeidimo pasekmių, todėl Komisijos sprendimą laikyti neteisėtu ir nepagrįstu dėl procesinio termino pažeidimo, atsakovo manymu, nėra teisinio pagrindo. Paaiškino, kad Sprendimo priėmimas užsitęsė dėl objektyvių priežasčių, t. y. Seimo vykdomos naujos sudėties Komisijos formavimo. Teigė, kad pranešimas apie Komisijos posėdžio vietą bei laiką pareiškėjui 2010 m. birželio 22 d. buvo išsiųstas jo deklaruotos gyvenamosios vietos bei paties paaiškinime Komisijai nurodytu adresu. Atkreipė dėmesį, kad tuo pačiu adresu Komisija išsiuntė pareiškėjui ir Sprendimo nuorašą, kurį jis gavo. Pažymėjo, kad, žinodamas apie atliekamą tyrimą, apie savo gyvenamosios vietos pakeitimą pareiškėjas Komisijai nepranešė.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimu skundą tenkino ir Sprendimą panaikino.
Nurodė Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 23 straipsnio 1, 2 dalis, 26 straipsnio 1 dalį, 28 straipsnio 3 dalį, 29 straipsnį, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-55/2008, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d. nutarimą, nustatė, kad pareiškėjas iš valstybės tarnybos atleistas 2009 m. liepos 21 d., o Sprendimas priimtas 2010 m. liepos 1 d., t. y. beveik po vienerių metų. Pažymėjo, kad tyrimas dėl pareiškėjo veiksmų pradėtas 2009 m. kovo 26 d., 2009 m. liepos 9 d. nuspręsta tyrimą tęsti, kai bus sudaryta visa Komisija (nors teisės aktai tokio termino pratęsimo pagrindo nenumato), tyrimas 2009 m. liepos 24 d. sustabdytas, o 2010 m. birželio 3 d. vėl pratęstas. Atkreipė dėmesį, kad Komisijai buvo žinoma, jog pareiškėjas jau nebedirba valstybės tarnyboje. Darė išvadą, kad Komisija tyrimą atliko pažeisdama Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 26 straipsnio nuostatas, kadangi tyrė ir priėmė Sprendimą bei vertino pareiškėjo veiksmus, atliktus tuo metu, kai jis dar dirbo valstybinėje tarnyboje, nors Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas jau nebebuvo asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje. Kadangi negali būti daroma vienareikšmė išvada, jog Komisija yra įgalinta tirti ir įvertinti asmens, kuris nebedirba valstybinėje tarnyboje, veiksmus ar neveikimą, atliktus tuo metu, kai jis dar buvo asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, o visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, teismas sprendė, kad Komisija neturėjo reikiamų įgalinimų priimti Sprendimą, be to, neturėjo juridinio pagrindo stabdyti ir tęsti tyrimą. Teismo nuomone, Komisija viršijo jai įstatymo leidėjo suteiktą įstatyminę kompetenciją.
Patenkinęs pareiškėjo skundą nurodytais motyvais, teismas nepasisakė dėl kitų pareiškėjo skunde ir jo atstovo teismo posėdyje išdėstytų argumentų, nes jie nagrinėjamos bylos kontekste pripažinti teisiškai nereikšmingais.
III.
Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija apeliaciniu skundu (b. l. 161-164, I t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Teigia, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Įstatymo 18-21 straipsnius, įgalinančius Komisiją vertinti ir asmenų, nustojusių eiti pareigas valstybinėje tarnyboje, elgesį. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1211/2001, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-222/2003. Nurodo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 7 punktą, įgalinantį Komisiją reikšti ieškinius teisme, prašant panaikinti ar pripažinti negaliojančiais Įstatymo nuostatų neatitinkančius sandorius. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-197/2003 ir pabrėžia, kad tokių ginčijamų sandorių kita šalimi paprastai būna su valstybine tarnyba nieko bendra neturintys verslininkai, kurie juos panaikinus, taip pat gali patirti neigiamų pasekmių. Dėl teismo rėmimosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-55/2008 pažymėjo, kad šiuo atveju Komisijos veiklą reguliuoja ir jos įgalinimus praplečia Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas, įsigaliojęs 2008 m. rugpjūčio 18 d. Tvirtina, kad teismas nepagrįstai vadovavosi tik pažodiniu (gramatiniu) aiškinimu, jog Komisija kompetentinga vertinti tik dirbančių valstybinėje tarnyboje asmenų elgesį, tačiau neanalizavo Įstatymo, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, Korupcijos prevencijos įstatymų, Politikų elgesio kodekso bei Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimo Nr. 1484 nuostatų, taip susiaurindamas Komisijai įstatymo leidėjo suteiktas galias. Pažymi, kad pareiškėjas buvo pripažintas pažeidusiu dar 1997 metais nustatytą Įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą, todėl teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog iš teisinių santykių dalyvių nevalia reikalauti laikytis elgesio taisyklių, neegzistavusių jiems darant veiką. Nesutinka su teismo sprendime išdėstytais motyvais, susijusiais su tyrimo atlikimo procedūriniais terminais, tyrimo nutraukimo bei atnaujinimo tvarka, galimybe tirti veikas, padarytas ne vėliau kaip trejų metų laikotarpyje, ir pan.
Atsiliepimas
Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 35-39, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Nurodo iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-440/2010. Teigia, kad Komisija neištyrė jo 2009 m. birželio 4 d. paaiškinimo, netenkino jo prašymo dėl papildomų įrodymų rinkimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2010 m. liepos 1 d. sprendimo Nr. KS–50 „Dėl S. T.“, kuriame konstatuota, jog būdamas finansų ministro patarėju, vėliau – Mokesčių inspekcijos viršininko pavaduotoju, 2005 m. spalio 26 d. ir lapkričio 4 d., 2006 m. vasario 15 d., kovo 29 d. ir balandžio 10 d. bei 2008 m. balandžio 22–30 dienomis pagal 2004 m. kovo 10 d. išduotą įgaliojimą atstovaudamas savo sutuoktinės A. T. interesams Klaipėdos administraciniame teisme, šiais veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 12 straipsnio 2 dalies nuostatas, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad S. T. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2009-03-18 įsakymu Nr. P–160 „Dėl S. T. atleidimo iš pareigų“ atleistas iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko pavaduotojo pareigų, perkeliant atleidimo datą iš 2009 m. kovo 18 d. į 2009 m. liepos 21 d. Taigi nagrinėjamoje byloje aktualus klausimas, ar nebuvimas valstybinėje tarnyboje dirbančiu asmeniu, nors jis tokiu buvo įtarimo Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimo metu, yra kliūtis svarstyti ir įvertinti jo veiklą dirbant valstybinėje tarnyboje.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. vasario 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756–55/2008 nurodė, kad < ... negali būti daroma vienareikšmė išvada, jog Vyriausioji tarnybinės etikos komisija yra įgalinta tirti ir įvertinti (priimant atitinkamą sprendimą) asmens, kuris nebedirba valstybinėje tarnyboje, veiksmus ar neveikimą, atliktus tuo metu, kai jis dar buvo asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje ... >. Tokia pozicija buvo suformuluota atlikus viešojoje teisėje veikiančių įstatymo viršenybės ir teisinio apibrėžtumo principų, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo atitinkamų normų analizę. Atsižvelgta ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 14 d. sprendimą, pagal kurį Komisijos pateikiamas įvertinimas (sprendimo priėmimas) paprastai gali paliesti (teisinių pasekmių sukėlimo jiems prasme) tik dirbančius valstybinėje tarnyboje asmenis (Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 15 straipsnis, 23 straipsnio 8 dalis), o Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas visų pirma orientuotas į asmenis, dirbančius valstybinėje tarnyboje (administracinė byla Nr. A11–1935/2006). Vadinasi, kaip matyti iš formuojamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijos, nebedirbančio valstybinėje tarnyboje asmens atžvilgiu Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įgalinimai paneigiami (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje bylioje Nr. A556–749/2009).
Teisėjų kolegijos nuomone nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamos praktikos analogiškose bylose ir kurti naują precedentą. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija tyrė bei vertino pareiškėjo veiksmus, atliktus tuo metu, kai jis dar dirbo valstybinėje tarnyboje, nors sprendimo priėmimo metu jis jau nebebuvo asmuo dirbantis valstybinėje tarnyboje. Todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes jie šiuo atveju nebėra reikšmingi.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinis skundas netenkinamas.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apeliacinį skundą atmnesti.
Nutartis neskundžiama.