Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. M. (S. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo S. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, bei nubaustas laisvės atėmimu 11 metų;

vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Visagino miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 28 d. nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalimi ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 11 metų ir 6 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, veikdamas organizuota grupe, neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos, t. y. 2009 m. lapkričio mėnesio pabaigoje–gruodžio mėnesio pradžioje prie Vilniaus geležinkelio stoties, esančios Vilniuje, Geležinkelio g. 16, su D. J. (S.) (D. J. (S.)) susitarė prekiauti narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis.

Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2009 m. gruodžio mėn. Vilniaus mieste S. M. D. J. (S.) supažindino su L. B., kurio byla išskirta į atskirą, kaip su narkotinių bei psichotropinių medžiagų kurjeriu ir susitarė, kad D. J. (S.) S. M. psichotropines bei narkotines medžiagas perdavinės per L. B..

Vykdydamas susitarimą, 2010 m. vasario 9 d. D. J. (S.), turėdamas tikslą narkotikus platinimui perduoti S. M., savo nuomojamo buto Vilniuje, Grigiškėse, (duomenys neskelbtini) laiptinėje, narkotikų gabenimo kurjeriui L. B. perdavė 395,52 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje psichotropinė medžiaga amfetaminas (jo masė 110,748 g), kuriuos L. B., turėdamas tikslą perduoti S. M., neteisėtai gabeno autobusu iš Vilniaus miesto į Visaginą, tačiau S. M. šios psichotropinės medžiagos neįgijo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes 2010 m. vasario 9 d. 15.20 val. L. B. Visagino m., Kosmoso g., sulaikė policijos pareigūnai ir 110,748 g psichotropinės medžiagos amfetamino paėmė L. B. asmens kratos metu.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis, nesutikdamas su apkaltinamuoju nuosprendžiu, teigė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neištyrė faktinių bylos aplinkybių, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus ir padarė neteisingas išvadas dėl jo kaltumo.

Apeliacinės instancijos teismas nepripažįsta pagrįstais šių apelianto argumentų.

Nuteistojo pasirinkta pozicija pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo ir išdėstė tokį sprendimą pagrindžiančius motyvus. Teisėjų kolegija sutinka su apygardos teismo atliktu S. M. veiksmų įvertinimu, jų teisiniu kvalifikavimu ir kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus, kuriais bandoma įrodyti nežinojus apie L. B. vežamo krovinio turinį ir neigiant susitarimą su L. B. bei D. J. (S.) dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų prekybos.

S. M. argumentai įrodinėjant D. J. (S.) suinteresuotumą bylos baigtimi, tiksliau, pastarojo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės apkalbant nuteistąjį, vertinami kaip deklaratyvūs. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies argumentacija patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas šio liudytojo parodymus išsamiai ir tinkamai įvertino, patikrino bei patvirtino kitais bylos įrodymais. Liudytojo D. J. (S.) parodymai byloje nėra vienintelis įrodymų šaltinis. Asmenų, kurie galėjo būti ar buvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn, parodymai vertinami su kitais byloje surinktais įrodymais. Baudžiamosios atsakomybės grėsmė savaime neleidžia daryti išvados, kad tokio asmens parodymai gali būti neobjektyvūs. Apygardos teismas D. J. (S.) parodymus įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti D. J. (S.) parodymų leistinumu ir patikimumu.

Vilniaus apygardos teismas pagrįstai nurodė, kad D. J. (S.) parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys. Tai apeliaciniame skunde iš esmės pripažįsta nuteistasis S. M., nes ginčija ir kitus bylos įrodymus, kuriais remiantis nustatytos jo dalyvavimo nusikalstamoje veikoje aplinkybės ir pagrįsta jo kaltė padarius aptariamą nusikaltimą. Byloje yra pakankamai duomenų pripažinti, jog S. M., veikdamas organizuota grupe, neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos – amfetamino, taip pat pakanka duomenų jo kaltei pagrįsti.

Šios pirmosios instancijos teismo išvados, priešingai nei nurodė apeliantas, nepaneigia liudytojo L. B. parodymai (šiuo atveju apelianto nurodyti liudytojo G. L., kuris nėra susijęs su S. M. inkriminuojama veika, parodymai, o liudytojas A. D. neigė bet kokį faktą, susijusį su narkotikų prekyba, negali būti vertinami kaip S. M. teisinantys įrodymai).

Iš baudžiamojo proceso metu duotų L. B. parodymų matyti, kad 2010 m. vasario 10 d. pirmą kartą apklausiamas kaip įtariamasis L. B. aiškino paketą į Visaginą gabenęs nepažįstamo asmens, kurį atsitiktinai sutiko Vilniaus autobusų stotyje, prašymu; paketą jis turėjo perduoti Visagino autobusų stotelėje jo laukiančiam kitam nepažįstam asmeniui; už tokią paslaugą jam atlyginti turėjo siuntinio adresatas; sutiko su prašymu, nieko nežinodamas apie paketo turinį; Visagine jo niekas nepasitiko, todėl, palaukęs keletą minučių, nusprendė eiti namo; nors siuntinį perdavusiam asmeniui savo kontaktinių duomenų nepaliko, tačiau tikėjo, kad siuntinio adresatas pats jį susiras (t. 4, b. l. 107–108). Praėjus metams, įtariamojo papildomos apklausos metu L. B. atsisakė duoti parodymus apie jo asmens kratos metu rastą užrašų knygutę ir atskirą popieriaus lapą su įrašais (t. 4, b. l. 115). Praėjus dar trims mėnesiams, įtariamojo papildomos apklausos metu L. B. patikslino, kad Visagino autobusų stotyje jo niekas nepasitiko, todėl, palaukęs apie 10–15 minučių, nusprendė eiti namo; Vilniuje nesilankė nuo 2005 metų ir 2009 m. gruodį šiame mieste nebuvo (t. 4, b. l. 117–118). 2011 m. birželio 1 d. įtariamojo papildomos apklausos metu L. B. patvirtino 2009 m. gruodį įsigijęs mobiliojo ryšio telefoną ir SIM kortelę Nr. (duomenys neskelbtini); telefonu keletą kartų leido pasinaudoti draugams; telefoną paprastai visada nešiodavosi su savimi, kelis kartus buvo palikęs namuose (t. 4, b. l. 119). Analogiškas aplinkybes L. B. parodė ir apklaustas teisme.

Nors L. B. viso proceso metu neigė ką nors žinojęs apie disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ir pažintį su D. J. (S.), tokius jo parodymus objektyviai paneigia tiek liudytojų D. J. (S.), policijos pareigūnų J. T., E. S. bei R. Š. parodymai, tiek rašytinė bylos medžiaga.

Liudytojai policijos pareigūnai J. T., E. S. bei R. Š. parodė, kad sulaikė L. B. su psichotropine medžiaga. Asmuo sulaikytas pagal turimą operatyvinę informaciją. Pareigūnai žinojo, kad L. B. yra kurjeris ir gali kažkam perduoti narkotines medžiagas, todėl jį sekė ir sulaikė. Be to, šie liudytojai paneigė L. B. nurodytą aplinkybę, jog, išlipęs iš autobuso, jis kurį laiką stoviniavo stotelėje lyg ko laukdamas. Pareigūnai vienodai nurodė, kad jis, išlipęs iš atvykusio autobuso, patraukė gyvenamųjų namų kryptimi, todėl iš karto ir buvo sulaikytas (t. 8, b. l. 62–64).

Tokios aplinkybės užfiksuotos ir tarnybiniame pranešime dėl asmens sulaikymo bei liudytojų apklausos protokoluose (t. 4, b. l. 1, 8–10, 11–13, 14–16). Be to, pareigūnai atkreipė dėmesį į tai, jog tik sulaikyto L. B. buvo klausiama, kas yra pakete, ir jis nurodė, kad pareigūnai patys viską žino, taip pat ir kas yra pakete, kitaip jo nesulaikinėtų. Tokie policijos pareigūnų parodymai paneigia L. B. versiją, jog paketą su psichotropine medžiaga L. B. gabeno ne S. M. ir jam nieko nebuvo žinoma apie paketo turinį.

Nėra jokio pagrindo abejoti policijos pareigūnų parodymų patikimumu, juo labiau kad ir pats apeliantas nenurodė jokių logiškų tokio pareigūnų elgesio (suinteresuotumo jį apkalbėti, sufabrikuoti bylą) motyvų.

Ta aplinkybė, jog L. B. sulaikymo metu pareigūnams nebuvo žinoma apie S. M. ir jo vaidmenį darant šį nusikaltimą, priešingai nei galvoja apeliantas, nepaneigia jo kaltės dėl disponavimo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos – amfetamino, veikiant organizuota grupe. Akivaizdu, kad, tiriant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, atliekami operatyviniai veiksmai, renkama informacija ir tikrinamos faktinės aplinkybės. L. B. sulaikytas, pareigūnams disponuojant operatyvine informacija apie tai, jog 2010 m. vasario 9 d. asmuo vardu Laimis iš Vilniaus į Visaginą gabens narkotines medžiagas, todėl buvo surengta pasala, kurios metu jis sulaikytas. Visi kiti bylos duomenys patvirtino pastarojo turimus nusikalstamus ryšius su S. M. ir D. J. (S.).

Nors L. B. aiškino, kad iš nepažįstamo asmens Vilniaus autobusų stotyje gavo paketą, kurį už piniginį atlygį įsipareigojo pristatyti į Visaginą, apie psichotropinę medžiagą nieko nežinojo, tačiau visiškai nelogiška, kad jis paėmė iš nepažįstamo žmogaus paketą nuvežti į Visaginą nepaklausęs, kur paketą dėti, jei jo stotyje niekas nepasiims. Iš jau aptartų ikiteisminio tyrimo metu duotų L. B. parodymų matyti, jog siuntinį perdavusiam asmeniui savo kontaktinių duomenų jis nepaliko, tikėjo, kad siuntinio adresatas pats jį susiras. Toks paaiškinimas ir nelogiškas, ir neįtikinamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, už paprasto paketo nuvežimą L. B. pasiūlytas 50 Lt atlyginimas yra visiškai neadekvatus tokiai paslaugai, kurią tvirtina jis daręs. Be to, šią paslaugą oficialiai teikia autobusų vairuotojai. Nors L. B. parodė, kad tokia pinigų suma jam jokio įtarimo nesukėlė, tačiau ši aplinkybė ir tai, jog pats nepažįstamasis jam užsiminė, kad autobuso vairuotojas atsisakė vežti paketą, reiškė, jog jis turės atlikti ne visiškai teisėtus arba neteisėtus veiksmus.

Neįtikėtina, kad nepažįstamas asmuo, pažadėjęs už paslaugą tokio dydžio atlyginimą (kas leidžia spręsti apie siuntinio vertingumą) ir nurodęs, jog su L. B. atsiskaitys siuntinio gavėjas, nebūtų apsikeitęs su juo bent mobiliojo ryšio telefono numeriais. Nelogiškas L. B. aiškinimas, kad jis tikėjo, jog minimas nepažįstamasis, paprašęs už nemažą atlygį pristatyti paketą, ar jo gavėjas, paketo neperdavus, pats jį susirastų Visagine. Kokiu būdu tai būtų padaryta, liudytojas nenurodė. L. B. viso proceso metu akcentavo šio vyro neįsidėmėjęs, o tai atmeta galimybę pačiam L. B. jį surasti (o susitikus atpažinti).

Atmetami kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad, jei narkotikai (iš tiesų psichotropinė medžiaga) buvo skirti S. M., jis pats asmeniškai turėjo pasitikti L. B. kaip kurjerį stotyje ir pasiimti tokį vertingą krovinį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tiek L. B., tiek S. M. yra nurodę apie jųdviejų draugiškus santykius, gyvenimą kaimynystėje. Įvertinus tai, kad jie kaip organizuotos grupės nariai buvo pasiskirstę vaidmenimis, S. M. nebuvo jokio reikalo pasitikti su psichotropine medžiaga į Visaginą atvykstančio L. B..

Aptartais policijos pareigūnų, dalyvavusių sulaikant L. B., parodymais taip pat paneigta apelianto versija, jog autobusu į Visaginą atvykusį L. B. stotyje (stotelėje) turėjo pasitikti jam nepažįstamas asmuo, kurio jis neva laukė apie 15 min. ir tik nesulaukęs ėjo namo, kur pakeliui buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Apelianto nurodytas jo kratos gyvenamojoje vietoje rezultatas, kad nerasti jokie narkotinių ir psichotropinių medžiagų pėdsakai, šiuo atveju negali būti vertinamas kaip jo kaltę paneigiantis įrodymas.

Faktą, jog S. M., L. B. bei D. J. (S.) buvo pažįstami ir veikė pagal iš anksto sutartą planą, patvirtina ir byloje esančių susirašinėjimo SMS žinutėmis bei telefoninių pokalbių turinys, iš kurio matyti, kad nuo 2008 m. gruodžio 8 d. S. M. su D. J. (S.) palaikė tarpusavio ryšį ir bendravo apie narkotikus, 2009 m. gruodžio 30 d. L. B. D. J. (S.) prisistatė nuo Sergejaus (S. M.). Tai reiškia, jog S. M. buvo jų bendras pažįstamas ir pokalbiai vyko apie narkotikų įsigijimą, gabenimą bei platinimą.

Nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtino, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai vertino susirašinėjimo SMS žinutėmis ir pokalbių išklotinių turinį. Jo nuomone, remiantis tuo turiniu galima daryti tik išvadą, jog narkotikų pardavėjas bendrauja su pirkėju ir kurjeriu.

Toks nuteistojo apeliacinio skundo argumentas yra nepagrįstas ir neatitinka byloje surinktų įrodymų viseto.

Iš 2010 m. balandžio 23 d. daiktų apžiūros protokolo matyti, kad, apžiūrėjus gyvenamosios vietos kratos metu paimtus D. J. (S.) priklausančius telefonus ir SIM korteles, nustatyti kontaktai „Ser.vis.drug“, „Drug doliokij“, „Serioga/M“, „Serioga(dal)“, „Ser.dalnij“ bei numeriai Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 93–102).

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme D. J. (S.) nuosekliai parodė, kad jo mobiliojo ryšio telefone Nr. 860865605, kurį jis naudodavo narkotikų platinimui, ir kratos metu iš gyvenamosios vietos paimtame sąsiuvinyje rasti telefonų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) su įrašais „Ser.vis.drug“, „Drug doliokij“, „Serioga/M“, „Serioga(dal)“, „Ser.dalnij“ priklausė S. M., o minėtame sąsiuvinyje užrašai rusų kalba „dalnij drug“, „Serioga dal“, „Drug iz daleka. Serioga“ su nurodytomis sumomis taip pat susiję su S. M. (t. 7, b. l. 27–30).

Apelianto teiginiai, jog teismo nurodyti telefonų numeriai S. M. nėra žinomi, nebuvo nustatyta jų priklausomybė jam – kratos metu tokių telefonų IMEI ar SIM kortelių numerių pas jį nerasta, nepaneigia to, kad su D. J. (S.) bendravo būtent S. M..

Pažymėtina ir tai, jog minėti D. J. (S.) parodymai neprieštarauja paties S. M. ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo bei kaupimo protokole užfiksuotų pokalbių 2009 m. gruodžio 31 d. (pagal protokolą turėtų būti nurodoma gruodžio 30 d.) 11:21:32 Nr. 1125 tarp telefonų Nr. (duomenys neskelbtini) (šiuo telefonu naudojosi S. M.) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (šiuo telefonu naudojosi D. J. (S.)), taip pat 2010 m. sausio 23 d. 16:30:19 Nr. 1620 tarp telefonų Nr. (duomenys neskelbtini) (šiuo telefonu naudojosi S. M.) ir jau minėtu Nr. (duomenys neskelbtini) garso įrašuose gali būti užfiksuotas ir jo balsas (t. 7, b. l. 47–48).

Duodamas parodymus apie šiuos pareigūnų užfiksuotus pokalbius, D. J. (S.) patvirtino, kad garso įrašuose užfiksuoti jo ir S. M. balsai (t. 7, b. l. 27–30).

Taigi liudytojas paneigė galimybę, jog užfiksuotuose pokalbiuose dėl narkotinių/ psichotropinių medžiagų prekybos yra kito asmens, o ne S. M. balsas.

Aplinkybę, kad elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo bei kaupimo protokole užfiksuotame susirašinėjime SMS žinutėmis yra D. J. (S.) ir L. B. bendravimas, patvirtina ne tik D. J. (S.) parodymai bei rašytinė bylos medžiaga (asmens kratos metu rastų daiktų poėmio ir apžiūros protokolai, Visagino policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus pažyma dėl SIM kortelės priklausomybės), bet ir paties L. B. ta parodymų dalis, kur jis patvirtina nepertraukiamai naudojęsis mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 18, 20, 50, 119).

Be to, L. B. D. J. (S.) 2009 m. gruodžio 30 d. 12:07:58 išsiųstoje SMS žinutėje L. B. prisistatė, kad jis nuo Sergejaus, bus trečią valandą (t. 7, b. l. 9). Iš to seka, jog visi trys asmenys tarpusavyje susiję ir bendravo išskirtinai vieninteliu klausimu – dėl narkotinių bei psichotropinių medžiagų prekybos ir gabenimo.

Nors, kaip teigė L. B., jis nesilankė Vilniuje nuo 2005 m. ir 2009 m. gruodį Vilniuje nebuvo (kas neva taip pat paneigia jo bendravimą su S. M. bei D. J. (S.)), tačiau, patikrinus jo naudoto telefono Nr. (duomenys neskelbtini) įeinančių ir išeinančių skambučių išklotines nuo L. B. paleidimo į laisvę dienos, t. y. 2009 m. lapkričio 13 d., iki 2010 m. vasario 9 d. su celėmis bei jų tiksliomis dislokacijos vietomis, nustatyta, kad 2009 m. lapkričio 20 d., gruodžio 18 d., gruodžio 30 d., 2010 m. sausio 23 d., vasario 6 d., vasario 7 d. ir vasario 9 d. minėtas telefonas užfiksuotas Vilniaus miesto bazinėse stotyse (celėse) (t. 4, b. l. 51, 52, 53, 54–56, 57).

Taigi L. B. versija yra ta, jog jis minėtu laikotarpiu nebuvo Vilniuje, tačiau pagal to telefono, kurio kortelė rasta L. B. kratos metu, išklotines buvo fiksuotas telefono judėjimas Vilniaus mieste, taip pat ir 2009 m. gruodžio 30 d. bei 2010 m. sausio 23 d., kai nustatytas D. J. (S.) ir S. M. bei paties L. B. ir D. J. (S.) susirašinėjimas dėl atvykimo, išsiuntimo, kelionės autobusu. Tai taip pat atitinka ir autobuso, atvykstančio iš Visagino į Vilnių, grafiką, patvirtina šių asmenų bendravimą dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo bei gabenimo.

Atkreipiamas dėmesys, kad telefoniniuose pokalbiuose ir susirašinėjime fiksuoti faktai apie autobusų grafikus, konkretų autobuso numerį bei kurjerio (L. B.) išvykimo datą sutampa su objektyviai egzistuojančiu autobusu, kuriuo teikiamos pervežimo paslaugos iš Vilniaus į Visaginą. Nurodytas išvykimo ir atvykimo laikas atitinka realiai nustatytą kelionės tvarkaraštį (t. 7, b. l. 33, 35).

Vertinant susirašinėjimo SMS žinutėmis bei pokalbių išklotinėse užfiksuotus duomenis tiek atskirai, tiek su kitais byloje esančiais ir apeliacinės instancijos teismo jau aptartais įrodymais, daroma išvada, jog S. M. buvo organizuotoje grupėje, t. y. jis kartu su D. J. (S.) ir L. B. disponavo labai dideliu kiekiu psichotropinės medžiagos – amfetamino. Iš šių išklotinių matyti, kad nuteistasis nepertraukiamai bendravo su D. J. (S.) ne tik dėl draudžiamų medžiagų įsigijimo ir jų atgabenimo iš Vilniaus į Visaginą, bet ir dėl atsiskaitymo už jas aplinkybių. Taigi nekyla abejonių, jog S. M. su D. J. (S.) buvo susitarę platinti pastarojo tiekiamas psichotropines bei narkotines medžiagas ir tą darė.

Akivaizdu, kad asmenys, darydami tokio pobūdžio nusikaltimus, paprastai imasi ypač didelio atsargumo ir itin griežtų konspiracinio pobūdžio saugumo priemonių. Dėl to S. M. ir D. J. (S.) tarpusavyje kalbantis užšifruotais terminais (žargonu) („kokosai“, „plytelės“, „kvepalai“, „cigaretės“ ir kt.), vadinant vienas kitą pravardėmis (2009 m. gruodžio 17 d. 16.30 val. D. J. (S.) išsiųstoje SMS žinutėje Nr. 944 S. M., rašydamas iš Nr. (duomenys neskelbtini), prisistatė kaip „serij, vas drug“ (vertimas: „serij, jūsų draugas“) ir koduojant telefonų adresatus, naudojant telefonų numerius išimtinai tik bendravimui tarpusavyje (anksčiau minėtoje SMS žinutėje S. M. informavo D. J. (S.), kad Nr. (duomenys neskelbtini) skirtas bendrauti „tik su juo“), nėra abejonių dėl minėtų telefoninių pokalbių ir susirašinėjimo SMS žinutėmis prasmės. Be to, pats apeliantas (kaip ir liudytojas L. B.) nenurodė, kaip kitaip reikėtų aiškinti ir (ar) vertinti šių pokalbių bei susirašinėjimo turinį. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šių pokalbių ir susirašinėjimo turinys paneigia S. M. teiginį, jog jis nedalyvavo, darant šią nusikalstamą veiką.

Apeliaciniame skunde S. M. neginčijo, kad daug kartų atliko pinigų pervedimus į I. J. sąskaitą, tačiau aktyviai įrodinėjo tai daręs D. M. prašymu. Apelianto teigimu, D. J. (S.) galėjo bendradarbiauti su L. B. ir D. M., o pastarasis juo pasinaudojo kaip kurjeriu (pervedant už narkotikus gautus pinigus D. J. (S.)). Pats S. M. žinojo, jog pinigai buvo už automobilį.

Tokius apelianto teiginius paneigia objektyviai nustatytos faktinės bylos aplinkybės.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistojo S. M. versiją dėl atliktų mokėjimų paskirties (atsiskaitant su I. J. už automobilį), nes ji nepasitvirtino.

Liudytojas D. J. (S.) patvirtino, kad nei jis pats, nei jo sutuoktinė I. J. automobilių verslu nesivertė, prekiautojų automobiliais nepažinojo. I. J. automobilio jokiam latviui taip pat nepardavė.

Dėl šios priežasties nebuvo jokio pagrindo už automobilį I. J. pervesti pinigus, juo labiau tai daryti per S. M..

Liudytojas D. J. (S.) taip pat patvirtino, kad S. M. jo telefone buvo įrašytas kaip „Dalnij drug“ (Tolimas draugas).

Teisėjų kolegija nurodo, kad visi paminėti adresatai D. J. (S.) telefone susiję su Sergejaus vardo šaknimi, taip pat atitinka ir duoda nuorodą į Visaginą. Be to, nėra nė vienos nuorodos į Daugpilį ar Latviją, su kuo būtų susijęs minėtas S. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodytas asmuo D. M. (ar M., M., M. ir pan.).

Nors S. M. neigė bet kokį prisidėjimo prie nusikalstamos veikos faktą, tačiau aptarti įrodymai patvirtina nebuvus jokio latvio, o L. B. gabenta psichotropinė medžiaga buvo skirta S. M..

Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, jog, sulaikant L. B., jo asmens kratos metu rastas ranka rašytas raštelis (teisme D. J. (S.) patvirtino šį raštelį parašęs S. M., jo turinys apie pinigus, susijusius su prekyba narkotikais), kuriame nurodyta apie 19 000 Lt suma iš esmės atitinka I. J. banko sąskaitos debeto apyvartą.

Iš I. J. sąskaitos AB „Swedbank“ išklotinės matyti, kad banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. vasario 20 d. debeto apyvarta buvo 19 850,55 Lt, kredito apyvarta – 19 854,50 Lt; sąskaitos likutis 2010 m. kovo 1 d. buvo 4,53 Lt. Nustatyta, jog S. M. į šią sąskaitą atliko 25 pinigų pervedimus. Pirmą pinigų pervedimą jis atliko 2009 m. rugpjūčio 3 d., paskutinį – 2010 m. vasario 19 d. Taip pat į šią sąskaitą du pinigų pervedimus atliko D. J. (S.) (2009 m. liepos 1 d. pervedė 10 Lt, 2009 m. liepos 14 d. – 20 Lt, iš viso 30 Lt); kiti fiziniai ar juridiniai asmenys lėšų į šią banko sąskaitą nepervedė (t. 1, b. l. 165–166).

Liudytojas D. J. (S.) teisme patvirtino, kad būtent į šią sąskaitą S. M. pervesdavo pinigus už narkotikus. Be to, iš šio dokumento matyti, jog tik S. M. ir D. J. (S.) į pastarojo žmonos I. J. vardu atidarytą sąskaitą banke atliko pinigų pervedimus. S. M. laikotarpiu nuo 2009 m. liepos 1 d. iki 2010 m. vasario 19 d. juos atlikinėjo sistemingai, persiųsdamas įvairias pinigų sumas. Tuo laikotarpiu, kai buvo pervedami pinigai, bendravimo telefonais metu tarp S. M. ir D. J. (S.) buvo naudojamos minėtos maskuojančio turinio frazės „laiškai“; užfiksuotas konkretus atvejis, kai S. M. 2009 m. gruodžio 7 d. į I. J. sąskaitą pervedė 900 Lt sumą, kuri sutampa su 2009 m. gruodžio 8 d. D. J. (S.) siųsta SMS žinute, kad jis gavo 900 laiškų (t. 7, b. l. 5).

Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su asmens iš Latvijos nustatymo aplinkybėmis. Skundžiamame nuosprendyje pateiktas bylos įrodymų įvertinamas patvirtina, kad ši S. M. versija yra išgalvota.

Siekiant nustatyti vyro, S. M. nurodyto kaip D. M. (D. M.), asmenybę, ikiteisminio tyrimo metu buvo vykdyta šio asmens paieška VRIS naršyklėje ir kitose įskaitose. Nustatyta, jog toks asmuo neegzistuoja. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad, tikrinant galimus sutapimus, buvo naudojami raktiniai paieškos žodžiai „Dima“, ,,Dmitrij“, ,,Dmitrijus“, ,,Dimitrij“, ,,M.“, ,,M.“, ,,M.“, ,,M.“ ir kt. (t. 7, b. l. 49).

Nagrinėjant bylą teisme, taip pat buvo patikrinti S. M. teiginiai, neva ikiteisminio tyrimo metu per apklausas jis nurodė asmenį D. M., o ne D. M.. Dėl to, S. M. teigimu, buvo ieškoma ne to asmens. Įvykdžiusi teismo pavedimą, prokurorė pateikė Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos (EUROPOL) atsakymą į užklausimą, kad Interpolo Latvijos nacionalinis biuras, atlikęs šios šalies gyventojų registro patikrą, jų gyventojų sąraše nenustatė asmens D. M. pavarde. Atliekant paiešką duomenų bazėje, buvo išbandyti įvairūs galimi vardo ir pavardės transkripcijos variantai. Policijos įstaigoje taip pat nėra informacijos apie asmenį vardu D. M. (t. 8, b. l. 80).

Vėliau skelbiant baudžiamosios bylos medžiagą, S. M. gynėjas teismui pateikė nepatvirtintą Daugpilio metrikacijos skyriaus pažymą ir jo paties padarytą vertimą į rusų kalbą, iš kurių, gynėjo nuomone, matyti, jog S. M. iš tiesų bendravo su Daugpilio miesto gyventoju, kurio tikslus vardas ir pavardė D. M. (gynėjas išvertė į M.), gim. 1974 m. spalio 21 d. (t. 8, b. l. 133–134). Gynėjo nuomone, išrašas iš Daugpilio metrikacijos skyriaus patvirtina, kad S. M. nurodytas asmuo realiai egzistavo, tačiau šiuo metu yra miręs – mirties data nurodyta 2011 m. spalio 9 d. Gynėjas nuvyko į šio asmens deklaruotą gyvenamąją vietą ir, pabendravęs su kaimynais, sužinojo, jog šis asmuo iš tiesų buvo susijęs su kriminaliniu pasauliu ir nužudytas.

Priešingai, nei skunde nurodė apeliantas, skundžiamame nuosprendyje visos šios aplinkybės buvo įvertintos ir motyvuotai atmestos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, S. M. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios nebuvo nuoseklus, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu egzistavo trys skirtingos versijos dėl asmens iš Latvijos, su kuriuo jis tariamai bendravo, tikrosios pavardės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, apklaustas apeliacinės instancijos teisme, nuteistasis S. M., duodamas parodymus apie asmenį, kurio prašymu į I. J. banko sąskaitą pervesdavo pinigus, jį įvardijo jau kaip D. M.. Nuteistojo S. M. gynėjas taip pat nurodė, kad jo ginamojo įvardytas asmuo – D. M. galbūt yra tas pats D. J. (S.) nurodytas asmuo, kuris užsiėmė narkotikų prekyba. Taigi apeliacinės instancijos teisme gynyba iškėlė dar vieną asmens iš Latvijos pavardės versiją.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, taip pat į aptartus bylos įrodymus, S. M. parodymų dalis, kuria jis tvirtino pinigus į I. J. banko sąskaitą pervedinėjęs gerai nepažįstamo asmens prašymu, pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinta kaip nuteistojo gynybinė pozicija, siekiant išvengti atsakomybės už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje.

Taip pat atmetami apeliacinio skundo teiginiai dėl neva skundžiamame nuosprendyje aptiktų faktinių aplinkybių netikslumų bei prieštaravimų. Jokių netikslumų ir prieštaravimų teisėjų kolegija nenustatė.

Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo kaltė įrodyta ir tinkamai kvalifikuota.

Pirmosios instancijos teismas motyvuotai nurodė, kad S. M. veikė organizuota grupe.

Pagal BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį.

Aptarti įrodymai leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog S. M. veikė organizuota grupe, kadangi jis, BK 39¹ straipsnio nustatyta tvarka nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas D. J. (S.) ir L. B., dėl kurio baudžiamoji byla atskirta į atskirą, susitarė, kad D. J. (S.) per L. B. perdavinės narkotines ir psichotropines medžiagas S. M., dėl šių veiksmų buvo iš anksto susitarę, suderinę šių medžiagų įgijimo bei atsiskaitymo už jas tvarką, žinojo apie kitų grupės narių atliekamas funkcijas.

Faktą, jog S. M. kartu su D. J. (S.) ir L. B. buvo organizuotos grupės nariai, patvirtina aptartas byloje esančių telefoninių pokalbių ir susirašinėjimo SMS žinutėmis suvestinių turinys, iš kurio matyti, kad organizuotos grupės nariai vieni kitus pažinojo, S. M. ir D. J. (S.) bendravo dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo bei perdavimo, apmokėjimo, skolų, D. J. (S.) ir L. B. – dėl narkotinių bei psichotropinių medžiagų perdavimo, susitikimo laiko ir vietos derinimo. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė S. M. veikus organizuota grupe.

Šios išvados nepaneigia apeliacinio skundo argumentai, susiję su skundžiamame nuosprendyje iš kaltinimo pašalintomis neįrodytomis aplinkybėmis.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų dėl paskirtos bausmės, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jos išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad, už skundžiamą veiką esant laisvės atėmimo bausmės sankcijai nuo dešimties iki penkiolikos metų, paskirta mažesnės nei vidutinės trukmės bausmė atitinka įstatymo reikalavimus ir savo dydžiu nėra per griežta. Nuosprendis teisėtas bei pagrįstas. Nėra jokio pagrindo tenkinti nuteistojo S. M. apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo S. M. apeliacinį skundą atmesti.