Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Lozoraitytės ir Rūtos Palubinskaitės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės UAB „IMPEX HOUSE“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1354-638/2013 pagal ieškovės UAB „Optina“ ir partneriai ieškinį atsakovei UAB „IMPEX HOUSE“, trečiajam asmeniui I. B. dėl skolos, delspinigių, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo bei atsakovės UAB „IMPEX HOUSE“ priešieškinį ieškovei UAB „Optina“ ir partneriai dėl skolos už grąžintus gaminius ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

Teismas nepagrįstai sprendė, kad trečiasis asmuo I. B., pasirašydamas pretenziją ir debetinę sąskaitą faktūrą, viršijo jam pavestas pareigas, todėl tokie jo veiksmai negali sukurti ieškovei pareigos, kadangi nuo pat šalių bendradarbiavimo pradžios I. B. su ieškovės direktoriumi M. G. dalyvavo bendruose įmonių atstovų susitikimuose, visi klausimai buvo derinami tiek su ieškovės direktoriumi, tiek ir su I. B., todėl tokie ieškovės veiksmai davė pakankamą pagrindą manyti, kad I. B. yra atsakingas už prekių gamybą ir kokybę bei yra tinkamas ieškovės atstovas spręsti klausimus, susijusius su prekių užsakymu, gamyba, pretenzijų priėmimu. Teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, kad atsakovė nagrinėjamu atveju remiasi CK 2.136 straipsnio taisyklėmis, kadangi atsakovė minėtu straipsniu nesiremia, o teigia, kad ieškovė sudarė pakankamą pagrindą manyti, jog jos darbuotojas trečiasis asmuo yra tinkamas ieškovės atstovas ir savo poziciją grindžia CK 2.133 straipsnio 9 dalimi. Teismo nuoroda į straipsnį, kuris neatitinka atsakovės pozicijos kelia pagrįstų abejonių dėl teismo įsigilinimo į ginčo esmę ir priimto teismo sprendimo teisingumo.Teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai rėmėsi aplinkybėmis, jog atsakovė nepateikė kitų vienasmeniškai I. B. pasirašytų sąskaitų ar pretenzijų, kadangi šalys bendradarbiavo pakankamai neilgą laiko tarpą, t. y. nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2012 m. rugsėjo 21d., tačiau ieškovei suformavus I. B., kaip ieškovės atstovo įvaizdį, vien aplinkybė apie kitų dokumentų, pasirašytų jo vardu, nebuvimą, nesudaro pagrindo spręsti, jog jis neturėjo teisės pasirašyti tokių dokumentų.Atsakovės priešieškinyje nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojai, tačiau teismas į liudytojų parodymus neatsižvelgė ir jų nevertino, nors turėtų tirti kiekvieną byloje esantį įrodymą. Iš teismo sprendimo matyti, kad yra tirta ir pasisakyta tik dėl atsakovei nepalankių įrodymų.Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog ji pranešė ieškovei apie susikaupusį kiekį nekokybiškų gaminių ir pakvietė pasirašyti pretenziją, kadangi pretenzija buvo tinkamai įteikta ieškovės darbuotojui I. B., o, be to, ieškovė apie pretenziją ir susidariusį įsiskolinimą buvo tinkamai informuota išsiunčiant jai 2012 m. liepos 13 d. raginimą dėl įsiskolinimo registruotąja pašto siunta, kuriai negrįžus siuntėjui, laikytina, kad ji buvo įteikta siuntos gavėjui. Vien ta aplinkybė, kad laiškas nėra įregistruotas ieškovės korespondencijos apskaitoje, nėra pakankama paneigti tokio laiško gavimą. Šalių tarpusavio geri santykiai neleido manyti esant būtina aprašyti ir siunčiamų dokumentų turinį.

Apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių materialinės ar procesinės teisės normų, kurias neva būtų pažeidęs Kauno apylinkės teismas priimdamas skundžiamą sprendimą, ar teismas būtų nukrypęs nuo suformuotos teismų praktikos. Apeliaciniame skunde yra išdėstyta tik subjektyvi apeliantės nuomonė bei emocinis nepasitenkinimas priimtu teismo sprendimu, kurie nėra pagrindas naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.Apeliaciniame skunde apeliantė subjektyviai interpretuoja teismo nurodytas aplinkybes ir argumentus neva 2012 m. birželio 6 d. pretenzija yra pagrįsta ir prekės nekokybiškos, kad sąskaita faktūra Nr. IMB 000905 yra įteikta ieškovei, kadangi teismas konstatavo priešingai ir nurodė, kad būtent apeliantė neįrodė, jog 2012 m. birželio 6 d. pretenzija ir sąskaita faktūra buvo įteiktos ieškovei, kad ieškovė gavo šiuos dokumentus, kad atitinkama tvarka nepatvirtino, dėl ko ieškovei negali kilti jokios pasekmės remiantis CK 2.133 straipsnio 6 dalimi. Teismas vadovavosi byloje surinktais rašytiniais įrodymais, nuosekliais ieškovės vadovo paaiškinimais, o apeliantės darbuotojų parodymai buvo nenuoseklūs, prieštaringi, nepagrįsti jokiais kitais leistinais įrodymais.Apeliantė netinkami interpretuoja kasacinio teismo praktiką, kadangi jos nurodytos bylos Nr. 3K-3-173/2011 faktinės aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, o, be to, teismas įvertino visas atsakovės nurodytas aplinkybes dėl jos manymo, kad ieškovės darbuotojas I. B. veikė ieškovės vardu ir ją tinkamai atstovavo. Apeliantė nepagrįstai reikalauja remtis nagrinėjamoje byloje CK 2.133 straipsnio 9 dalimi, kadangi minėtas straipsnis reglamentuoja atvejus, kai atstovas viršija jam suteiktus įgaliojimus, kai tuo tarpu nagrinėjamu atveju I. B. nebuvo suteikti jokie įgaliojimai atstovauti ieškovę. Trečiojo asmens pareigos (stalius – staklininkas) nesuponuoja, kad tokias pareigas užimantis asmuo galėtų būti tinkamas įmonės atstovas santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Trečiasis asmuo vienasmeniškai neatstovavo ieškovės santykiuose su apeliante, jokių dokumentų nepasirašinėdavo, prekes priimdavo tik ieškovės direktorius, ką patvirtino ir apeliantės direktorė. Jokių įrodymų, kad ieškovė savo atstovu būtų paskyrusi trečiąjį asmenį, apeliantė nepateikė, o jos darbuotojų, suinteresuotų bylos baigtimi, parodymai paneigti ieškovės direktoriaus parodymais.Apeliantė, kaip juridinis asmuo, ginčo situacijoje veikė nepakankamai rūpestingai ir apdairiai, savo rizika, nepasidomėjo I. B. įgaliojimais, nesikreipė dėl patvirtinimo apie I. B. galimybes atstovauti ieškovę, neprašė patvirtinti sandorio, o, be to, ginčo sąskaitą faktūrą pateikė tik po to, kai ieškovės darbuotojas I. B. nutraukė darbo sutartį su ieškove ir sudarė darbo sutartį su apeliante, dokumentus jam įteikė į rankas ir nurodytą aplinkybę atskleidė tik teismo posėdžio metu.Apeliantė nepateikė įrodymų, kad 2012 m. liepos 13 d. pretenzija su pranešimu apie įskaitymą įteikta ieškovei tinkamai. Nors apeliantė pateikė kvitą apie registruota pašto siunta siųstą siuntą, tačiau siunčiamos korespondencijos turinys nėra aiškus, o, be to, ieškovė nurodė, kad minėta siunta yra gavusi grąžinamą sąskaitą faktūrą, kuri buvo pateikta apeliantei su prekėmis 2013 m. liepos 3 d. Ieškovei taip pat nebuvo žinoma ir apie sąskaitą faktūrą Nr. IMB 000905 iki apeliantės buhalterė mėgino suderinti likučius.Apie įskaitymą turi būti pranešama kitai šaliai, tačiau apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių tokį pranešimą. Kadangi byloje esantys įrodymai paneigia buvus reikalavimų įvykdymo įskaitymą, teismas pagrįstai sprendė, kad įskaitymas nebuvo atliktas.Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti priešieškinio, kadangi prekių trūkumai neįrodyti, prekių kilmė nenustatyta, prekės yra apeliantės žinioje, dėl ko ieškovė neturi pareigos apmokėti apeliantės prašomos sumos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaudamasi CPK 320 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija bylą išnagrinėjo neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrino ir nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atstovavimą, taip pat procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, įrodinėjimo pareigą, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Nagrinėjamoje byloje keliami tinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo, įrodinėjimo bei juridinio asmens veikimo per atstovą klausimai, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad šalis laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. siejo rangos teisiniai santykiai ieškovei gaminant pagal apeliantės pateiktą užsakymą medienos gaminius. Per nurodytą šalių bendradarbiavimo laikotarpį ieškovė įvykdė 13 apeliantės pateiktų užsakymų bei pateikė apmokėjimui 13 sąskaitų faktūrų, kurias, ieškovės teigimu, apeliantė apmokėjo tik iš dalies. Gaminiams neatitinkant kokybės reikalavimų apeliantė grąžindavo ieškovei šios pagamintus medienos gaminius ir išrašydavo debetinę sąskaitą faktūrą. Ginčas byloje kilo dėl apmokėjimo už pagamintus gaminius apeliantei teigiant, jog ieškovei pagaminus netinkamos kokybės gaminius apie tai ji informavo ieškovę ir pateikė dėl to pretenziją ieškovės darbuotojui, kuris pasirašė ir pateiktą debetinę sąskaitą faktūrą, o esant tarpusavio įsiskolinimams atliko vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, dėl ko prievolė atsiskaityti už pagaminus medienos gaminius yra pasibaigusi.

Dėl atstovavimo teisinių santykių

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar ginčo šalis, t. y. ieškovė savo elgesiu sudarė pakankamą pagrindą manyti, jog jos darbuotojas trečiasis asmuo I. B. yra tinkamas ieškovės atstovas ir ar jis turėjo teisę pasirašyti apeliantės ieškovei pateiktus dokumentus, sukeliančius ieškovei teisines pasekmes.

Pažymėtina, kad teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškinyje ieškovo nurodytas teisinis ieškinio pagrindas ir faktinių aplinkybių teisinis vertinimas teismui nėra privalomas ir šio nesaisto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2K-3-331/2012; kt.). Nors skundžiamame sprendime ir minimas CK 2.136 straipsnis nurodant, kad savo poziciją šio straipsnio nuostatomis grindžia apeliantė, tačiau šio straipsnio nurodymas, atsižvelgiant į skundžiamo teismo sprendimo esmę, yra greičiau rašytinis apsirikimas, nei, kaip kad teigia apeliantė, teismo neįsigilinimas į ginčo esmę. Priešingai, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad apeliantė nepateikė įrodymų, jog ji turėjo pagrindą manyti trečiąjį asmenį esant ieškovės darbuotoju, įgaliotu spręsti dėl prekių grąžinimo, ir konstatavo, kad byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios būtų leidę apeliantei manyti trečiojo asmens veiksmuose buvus tinkamą, o ne tariamą atstovavimą, t. y. teismas skundžiamame sprendime pasisakė dėl apeliantės nurodyto faktinio ir teisinio priešieškinio pagrindo. Kaip jau buvo nurodyta, teismas atlieka ginčo teisinių santykių teisinę kvalifikaciją ir apeliacinės instancijos teismo manymu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas šią savo pareigą atliko tinkamai.

CK 2.132 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai, ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius. Atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu (CK 2.132 straipsnio 2 dalis). Nors įstatyme nurodyti konkretūs atstovavimo pagrindai, tačiau pripažįstama, kad atstovo teisės gali būti suprantamos ir iš aplinkybių, kuriomis atstovas veikia (CK 2.133 straipsnio 2 dalis). Taigi, atstovui įgaliojimai gali būti suteikti ne tik aiškiai išreiškiant juos išduodamame rašytiniame įgaliojime (CK 2.137 straipsnis), tačiau jie taip pat gali būti numanomi, atsižvelgiant į šalių santykius ir aplinkybes, kuriomis atstovas veikia (CK 2.133 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 2.133 straipsnio 2 dalies nuostatas numanomo atstovavimo atveju, jeigu asmuo savo elgesiu davė rimtą pagrindą trečiajam asmeniui protingai manyti ir sąžiningai tikėti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tai tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam, t. y. sukuria šiam civilinių teisių ir pareigų. Nagrinėjamoje byloje apeliantė savo poziciją grindžia CK 2.133 straipsnio 9 dalimi, kurioje nurodyta, kad tuo atveju, kai atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises, nurodydama, kad ieškovė sudarė pakankamą pagrindą manyti, jog jos darbuotojas trečiasis asmuo yra tinkamas ieškovės atstovas ir kad jis turėjo teisę spręsti klausimą dėl prekių grąžinimo bei pasirašyti tiek pretenziją, tiek debetinę sąskaitą faktūrą. Pažymėtina, kad atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė neigia apeliantės galimybę nagrinėjamu atveju remtis CK 2.133 straipsnio 9 dalimi nurodydama, kad minėtas straipsnis reglamentuoja atvejus, kai atstovas viršija jam suteiktus įgaliojimus, kai tuo tarpu nagrinėjamu atveju I. B. nebuvo suteikti jokie įgaliojimai atstovauti ieškovę. Taigi, ginčo atveju spręstina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios būtų leidę apeliantei manyti trečiojo asmens I. B. veiksmuose buvus tinkamą, o ne tariamą atstovavimą, todėl apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar apeliantė nagrinėjamoje byloje įrodė, jog ieškovė savo elgesiu davė rimtą pagrindą apeliantei manyti, kad ji trečiąjį asmenį I. B. paskyrė savo atstovu, įgaliotu atstovauti ieškovę santykiuose su apeliante.

Apeliantės teigimu, nuo pat šalių bendradarbiavimo pradžios trečiasis asmuo I. B. su ieškovės direktoriumi M. G. dalyvavo bendruose įmonių atstovų susitikimuose, visi klausimai buvo derinami tiek su ieškovės direktoriumi, tiek ir su I. B., todėl tokie ieškovės veiksmai davė pakankamą pagrindą manyti, kad I. B. yra atsakingas už prekių gamybą ir kokybę bei yra tinkamas ieškovės atstovas spręsti klausimus, susijusius su prekių užsakymu, gamyba, pretenzijų priėmimu.

Pažymėtina, kad šalių tarpusavio sutartiniai santykiai nebuvo įtvirtinti raštiškai sudarytoje sutartyje, todėl nei konkrečios tarpusavio įsipareigojimų vykdymo sąlygos, nei kiti esminiai duomenys, būtini sprendžiant klausimą, ar buvo tinkamai vykdomi sutartiniai įsipareigojimai, nėra niekur užfiksuoti. Šalių tarpusavio santykiai buvo grindžiami nusistovėjusia praktika, todėl sprendžiant klausimą, ar apeliantė galėto pagrįstai manyti, kad I. B. veikia kaip ieškovės atstovas, būtina įvertinti iki tol tarp šalių egzistavusių santykių pobūdį ir ieškovės elgesį. Pažymėtina, kad trečiajam asmeniui nebuvo išduotas rašytinis įgaliojimas veikti įmonės vardu.

Kaip matyti iš byloje esančių apeliantės ieškovei apmokėti pateiktų PVM sąskaitų faktūrų atitinkamai 2012 m. balandžio 13 d. serija IML Nr. 00042 (t. 1, b.l. 49) bei 2012 m. gegužės 7 d. serija IML Nr. 00049 (t. 1, b.l. 50), minėtas sąskaitas faktūras pasirašė ieškovės direktorius M. G. nurodant, kad būtent jis priėmė apeliantės patiektas prekes – beržo lentas. Susipažinus su byloje esančiomis debetinėmis PVM sąskaitomis faktūromis (t. 1, b.l. 51-52) spręstina, jog jos patvirtina šalių nurodytas aplinkybes, kad brokuotus gaminius apeliantė grąžindavo ieškovei, išrašydama apmokėjimui debetinę PVM sąskaitą faktūrą. Atitinkamai 2012 m. balandžio 13 d. buvo išrašyta debetinė PVM sąskaita faktūra grąžinant prekes pagal 2012 m. balandžio 5 d. sąskaitą ir krovinio važtaraštį Nr. BI-29, o 2012 m. gegužės 4 d. – pagal krovinio važtaraštį Nr. BI-42. Pažymėtina, kad abi šias debetines PVM sąskaitas faktūras taip pat yra pasirašęs ieškovės direktorius nurodant, kad jis priėmė grąžinamas prekes. Tuo tarpu ginčijama debetinė sąskaita faktūra serija IMB Nr. 000905 išrašyta apeliantės 2012 m. birželio 11 d. grąžinant ieškovei prekių už 34 792,80 Lt sumą ir priešingai nei pirmiau nurodytas byloje esančias pateiktas debetines sąskaitas faktūras, šią sąskaitą faktūrą yra pasirašęs I. B., kaip ir 2012 m. birželio 6 d. pretenziją Nr. BER-IPTPR-001 (t. 1, b.l. 54-58). Taigi, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad šalių sutartinių teisinių santykių egzistavimo metu visus šalių tarpusavio dokumentus, susijusius tiek su prekių priėmimu, tiek ir su jų grąžinimu, pasirašinėdavo ne kas kitas, kaip tik ieškovės direktorius. Jokių įrodymų ar kitų duomenų, kurie pagrįstai leistų manyti, kad trečiajam asmeniui buvo suteikti įgaliojimai veikti įmonės vardu, nėra. Vien tik ta aplinkybė, kad trečiasis asmuo vykdavo kartu su ieškovės direktoriumi į susitikimus su apeliantės atstovais, kad dalyvaudavo priimant tam tikrus sprendimus šalių bendradarbiavimo klausimais, nesudaro pagrindo teigti jį esant įmonės atstovu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir pati apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad trečiasis asmuo I. B. bendruose įmonių atstovų susitikimuose dalyvaudavo tik su ieškovės direktoriumi M. G., kad visi klausimai buvo derinami tiek su ieškovės direktoriumi, tiek ir su I. B., o, kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, visas sąskaitas faktūras, susijusias su prekių grąžinimu, pasirašydavo tik įmonės vadovas. Taigi, galima spręsti, kad nors trečiasis asmuo ir dalyvaudavo sprendžiant klausimus, susijusius su šalių tarpusavio bendradarbiavimu, tačiau jokių sprendimų esminiais klausimais nepriiminėdavo ir jokių reikšmingų dokumentų nepasirašinėdavo. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai rėmėsi aplinkybėmis, jog apeliantė nepateikė kitų vienasmeniškai I. B. pasirašytų sąskaitų ar pretenzijų, kadangi šalys bendradarbiavo pakankamai neilgą laiko tarpą, t. y. nuo 2012 m. vasario 8 d. iki 2012 m. rugsėjo 21d. Priešingai, tokių rašytinių įrodymų buvimas kaip tik leistų spręsti, kad tiek ieškovės direktorius, tiek ir trečiasis asmuo I. B. santykiuose su apeliante veikė kaip lygiaverčiai ieškovės atstovai, turintys teisę abu pasirašyti visus su šiais santykiais susijusius dokumentus, tarp jų debitorines sąskaitas faktūras ir pareikštas pretenzijas dėl prekių kokybės. Be to, nors, kaip kad yra nurodyta apeliaciniame skunde, šalys bendradarbiavo pakankamai neilgą laiko tarpą, tačiau ši aplinkybė, priešingai, nei kad nurodo apeliantė, atsižvelgiant į tai, kad iki tol visus šalių tarpusavio dokumentus pasirašydavo įmonės direktorius, kad iškylančius klausimus spręsdavo kartu su įmonės direktoriumi, turėtų sąlygoti pačios apeliantės abejones dėl tinkamo atstovavimo sprendžiant tokį reikšmingą šalių tarpusavio santykiams klausimą.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad trečiasis asmuo I. B. UAB „Optina ir partneriai“ dirbo nuo 2010 m. vasario 22 d. staliaus-staklininko pareigose ir buvo atleistas paties prašymu 2012 m. rugsėjo 11 d. (t. 2, b.l. 3-4). Staliaus-staklininko pareiginėje instrukcijoje Nr. 06, su kuria trečiasis asmuo buvo pasirašytinai supažindintas 2010 m. vasario 22 d. (t. 2, b.l. 5-6), jokių staliaus-staklininko įgaliojimų veikti savarankiškai įmonės vardu nenustatyta, nenumatyta staliaus-staklininko teisė atstovauti įmonę. Trečiojo asmens teigimu, jis pasirašinėdavo ir kitas sąskaitas, tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Be to, nors trečiasis asmuo teigia, kad ir su kitomis įmonėmis jis yra kalbėjęs dėl gaminių kokybės, tačiau raštu nieko nėra gavęs (t. 2, b.l. 50), kas taip pat apeliacinės instancijos teismui leidžia manyti, jog sprendimus esminiais įmonės veiklos klausimais priimdavo tik įmonės direktorius, o kiti asmenys veikti įmonės vardu ir priimti sprendimus įgaliojimų neturėjo. Be to, aplinkybes, kad, sprendžiant visus klausimus dalyvaudavo ir įmonės direktorius, patvirtino ir apeliantės direktoriaus pavaduotoja (t. 2, b.l. 51). Bylos nagrinėjimo metu apeliantės atstovas teigė, jog apeliantė turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad trečiasis asmuo I. B. tais pačiais įgalinimais gali atstovauti įmonę kaip kad ir jos vadovas, kadangi su šiuo asmeniui tie klausimai buvo sprendžiami iki tol (t. 1, b.l. 150), tačiau su tuo sutikti negalima. Kaip jau buvo minėta, netinkamos kokybės prekes priimdavo ir tą faktą savo parašu patvirtindavo įmonės vadovas, o ne koks kitas trečiasis asmuo, todėl negalima sutikti, jog iki tol šie reikalai buvo sprendžiami būtent su trečiuoju asmeniu. Be to, pats trečiasis asmuo pripažino, kad jis be įmonės direktoriaus negalėjo spręsti klausimo ar pagamintos prekės neatitinka kokybės reikalavimų (t. 2, b.l. 49). Ir nors trečiasis asmuo nurodė, kad viskas buvo derinama su įmonės direktoriumi, tačiau nurodytos aplinkybės yra niekuo nepagrįstos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad trečiasis asmuo šiuo metu dirba būtent UAB „IMPEX HOUSE“, pažymi, jog trečiojo asmens pateikti paaiškinimai verčia abejoti jų teisingumu ir pagrįstumu, kadangi minėtas asmuo yra suinteresuotas bylos baigtimi, t. y. kad bylą laimėtų dabartinė jo darbdavė. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, trečiojo asmens teigimu, jis dėl prekių trūkumų į įmonę UAB „IMPEX HOUSE“ važiavo net kelis kartus, iš pradžių apžiūrėjo prekes ir tik vėliau jam buvo pateikta pretenzija, tačiau nurodytos aplinkybės, atsižvelgiant į tai, kad iki šiol visus šiuos klausimus spręsdavo įmonės vadovas, nors ir dalyvaujant trečiajam asmeniui, atrodo pakankamai neįtikinamai. Abejotina, kad įmonės direktorius net kelis kartus negalėtų ar atsisakytų nuvažiuoti į įmonę siekiant išsiaiškinti prekių trūkumus, ypač, kai iki tol jis asmeniškai spręsdavo šiuos klausimus. Sutiktina su ieškovės teiginiu, jog nei trečiojo asmens pareigos, nei vykdyta veikla, nei elgesys dalyvaujant santykiuose su apeliante, nesudarė pagrindo spręsti trečiąjį asmenį esant tinkamu ieškovės atstovu, kadangi, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, visus esminius klausimus spręsdavo ir pateiktas sąskaitas faktūras dėl prekių grąžinimo pasirašydavo išimtinai tik įmonės vadovas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą spręsti, jog ieškovė savo elgesiu davė rimtą pagrindą apeliantei manyti, jog ji savo atstovu yra paskyrusi trečiąjį asmenį I. B.. Apeliantė neįrodė, jog ji dėl ieškovės elgesio turėjo rimtą pagrindą manyti, jog trečiojo asmens veiksmai pasirašant debetinę sąskaitą faktūrą bei pretenziją dėl prekių kokybės buvo ne tariamas, o tinkamas atstovavimas. Pirmosios instancijos teismui pagrįstai nusprendus, jog trečiojo asmens nebuvo galima laikyti tinkamu ieškovės atstovu, nagrinėjamu atveju netaikytina ir CK 2.133 straipsnio 9 dalis, nes joje numatytos atstovo, veikusio viršijant savo teises, pasekmės jo atstovaujamajam. Kadangi nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo nebuvo ieškovės atstovas, taigi, ir jo veiksmai negali sukelti ieškovei teisinių pasekmių.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas tinkamo įrodymų tyrimo bei vertinimo klausimas, dėl kurio apeliacinės instancijos teismas taip pat pasisako.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentu dėl netinkamo įrodymų tyrimo ir vertinimo byloje. Apeliantės teigimu, priešieškinyje nurodytas aplinkybes patvirtino liudytojai, tačiau teismas į liudytojų parodymus neatsižvelgė, jų nevertino, o ištyrė ir priimdamas skundžiamą sprendimą rėmėsi tik tais įrodymais, kurie yra nepalankūs apeliantei. Nurodyti argumentai nepagrįsti, kadangi, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas vertino ir apeliantės iniciatyva apklaustų liudytojų (R. B., I. B.) parodymus, taip pat apeliantės pateiktus rašytinius įrodymus. Vien ta aplinkybė, kad teismas priėmė apeliantei nepalankų teismo sprendimą, nesudaro pagrindo teismo sprendimą laikyti nepagrįstu ir neteisėtu, o kartu teigti, kad teismas ištyrė ir pasisakė tik dėl apeliantei nepalankių įrodymų.

Apeliaciniame skunde keliamas ir tinkamo įrodinėjimo klausimas dėl to, ar apeliantė buvo pranešusi ieškovei apie susikaupusį kiekį nekokybiškų gaminių ir ar pakvietė ją pasirašyti pretenziją. Apeliantės teigimu, byloje esantys įrodymai apie tai, kad pretenzija buvo pasirašyta ir įteikta ieškovės darbuotojui I. B., patvirtina nurodytas aplinkybes, o taip pat nurodytas aplinkybes patvirtina ir raginimo ieškovei 2012 m. liepos 13 d. išsiuntimas. Kaip jau buvo nurodyta, įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, todėl nurodytas aplinkybes turėjo įrodyti būtent apeliantė. Tačiau sprendžiant klausimą, ar apeliantė įrodė nurodytas aplinkybes, būtina nustatyti, ar apeliantė pateikė pakankami įrodymų, leidžiančių daryti pagrįstą ir neginčijamą išvadą dėl nurodytų aplinkybių egzistavimo. Kaip jau buvo nurodyta, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Ieškovės teigimu, jai nebuvo žinoma nei apie surašytą pretenziją, nei apie debetinę sąskaitą faktūrą, kurią pasirašė trečiasis asmuo, nei apie 2012 m. liepos 13 d. raginimą. Nors byloje esantys rašytiniai įrodymai ir patvirtina, kad ginčo pretenziją bei debetinę sąskaitą faktūrą yra pasirašęs I. B., tačiau nurodytos aplinkybės, ieškovei keliant abejones tiek dėl pretenzijos, tiek ir dėl debetinės sąskaitos faktūros surašymo datos, neleidžia neabejotinai spręsti, jog apie nurodytus dokumentus ieškovei buvo žinoma iš karto po jų surašymo momento. Pažymėtina, kad apeliantė pripažino, jog raštu minėtų dokumentų ieškovei nepateikė, o ieškovei neigiant faktą apie minėtų dokumentų gavimą, nesant rašytinių įrodymų, jog tiek pretenzija, tiek debetinė sąskaita faktūra būtų registruotos ieškovės dokumentų registruose, manytina, kad trečiasis asmuo, jei ginčo dokumentai ir buvo pasirašyti tuo metu, kaip kad yra nurodyta jų surašymo data, jų ieškovo atsakingiems darbuotojams ar vadovui nepateikė. Nors trečiasis asmuo bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad pasirašytą pretenziją bei debetinę sąskaitą faktūrą perdavė įmonės vadovui M. G., tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra, kaip ir įrodymų, kad šios sąskaitos faktūros būtų įtrauktos į ieškovės buhalterinę apskaitą, kas pagrįstai leidžia abejoti trečiojo asmens paaiškinimų teisingumu. Pretenzijos ieškovei raštu nepateikė ir apeliantė, nors toks juridinio asmens elgesys, atsižvelgiant į tai, kad šalis siejo sutartiniai santykiai, neįforminti raštiškai, kad jau iki tol apeliantė buvo grąžinusi ieškovei jos nekokybiškai pagamintas prekes, leidžia pagrįstai teigti apeliantę nurodytoje situacijoje veikus neatsargiai, neatidžiai, prisiimant galimus tokio elgesio neigiamus rizikos padarinius. Pažymėtina, kad apeliantė yra juridinis asmuo, kuriam keliami aukštesni atidumo ir atsargumo reikalavimai, todėl pirmiau nurodytas apeliantės elgesys vertintinas kaip veikimas savo rizika. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vien tik dokumentų pasirašymas trečiojo asmens I. B. ir nurodymas, jog jam tiek pretenzija, tiek debetinė sąskaita faktūra buvo įteikti, nepatvirtina fakto, jog apeliantė pranešė ieškovei apie susikaupusį kiekį nekokybiškų gaminių ir pakvietė pasirašyti pretenziją.

Ginčas byloje yra kilęs ir dėl 2012 m. liepos 13 d. raginimo dėl įsiskolinimo Nr. 1-308 (t. 1, b.l. 59) ieškovei įteikimo. Minėtame raginime yra nurodomos tiek ieškovės skolos apeliantei, tiek šios įsiskolinimas ieškovei, taip pat nurodyta, kad ieškovei yra pateikta 212 m. birželio 6 d. pretenzija ir debetinė sąskaita faktūra dėl broko už 34 792,80 Lt sumą grąžinimo, todėl apeliantei atlikus sudengimo veiksmus ieškovės skola apeliantei 2012 m. liepos 13 d. yra 39 405,27 Lt . Byloje esančios pašto siuntos kvito ir PVM sąskaitos faktūros kopijos (t. 1, b.l.127) patvirtina faktą, kad 2012 m. liepos 13 d. apeliantė registruota pašto siunta išsiuntė ieškovei siuntą registracijos Nr. RN383276786LT, tačiau duomenų apie tai, kad minėta siunta yra įteikta ieškovei, byloje nėra pateikta. Tačiau net ir tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad aplinkybė, jog laiškas nėra įregistruotas ieškovės korespondencijos apskaitoje, nėra pakankama paneigti tokio laiško gavimą, pažymėtina, kad nurodyti duomenys neleistų spręsti, jog būtent šia siunta apeliantė ieškovei išsiuntė pirmiau paminėtą raginimą, o kitų duomenų ar juos pagrindžiančių įrodymų, kad ieškovei būtų žinoma apie minėtą raginimą, nėra. Nesant konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kas buvo siunčiama pirmiau paminėta siunta, negalima konstatuoti, kad ja buvo siunčiamas būtent apeliantės nurodytas raginimas, kuriame minima apie surašytą pretenziją. Apeliantės teigimu, šalių tarpusavio geri santykiai neleido manyti esant būtina aprašyti ir siunčiamų dokumentų turinį, tačiau, kaip jau buvo nurodyta, apeliantė yra juridinis asmuo, kuriam keliami didesni atidumo ir rūpestingumo kriterijai, todėl ji turėtų imtis visų įmanomų priemonių siekiant užtikrinti savo teisių tinkamą gynybą tuo atveju, jei jos būtų pažeistos, o kartu ir imtis priemonių surinkti tinkamus ir pakankamus įrodymus jos teisių pažeidimui patvirtinti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas visus byloje esančius įrodymus įvertino pagal CPK 185 straipsnyje nustatytas taisykles, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Ieškovė UAB „Optina“ ir partneriai atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti jai iš apeliantės 484 Lt teisinės pagalbos išlaidų. Ieškovės pateikti duomenys bei įrodymai patvirtina, kad ji už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 484 Lt (t. 2, b.l. 80-82). Prašymas tenkintinas visiškai. Remiantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatomis, už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduotina priteisti maksimali suma yra 1 500 Lt (1.5 koeficientas * 1 000 Lt = 1 500 Lt). Prašoma priteisti suma neviršija nurodytos rekomenduotinos maksimalios priteistinos sumos, bylos apimtis ir sudėtingumas, apeliaciniame skunde keliamo klausimo reikšmingumas ir sudėtingumas, pateikto atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtis ir motyvai, leidžia spręsti, kad ieškovės turėtos išlaidos už teisinę pagalbą rengiant apeliacinį skundą yra pagrįstos, todėl jos priteistinos ieškovei iš apeliantės.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei UAB „Optina“ ir partneriai, juridinio asmens kodas 136023596, Kaunas, H. Ir O. Minkovskių g. 41A, iš atsakovės UAB „IMPEX HOUSE“, juridinio asmens kodas 236040550, Kaunas, H. Ir O. Minkovskių g. 98, 484 Lt (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis litus) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.