- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-04-22
- Bylos Nr.
- 1A-20-334/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-41261-2021-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Donatas Jatužis, Daina Vaidachavičienė, Danutė Švitinienė
- Kaltinamasis
- O. V.
- Advokatai
- Kristina Rutkauskienė
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Donato Jatužio, Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dainos Vaidachavičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Rimos Matulionienės (toliau – prokurorė) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo O. V. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu O. V. buvo išteisintas dėl to, kad 2021 metų lapkričio 26 dieną, apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Kia Ceed“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), dėl nusikalstamo nerūpestingumo pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 24, 119 ir 128 punktų reikalavimus – privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, imtis papildomų atsargumo priemonių esant kelyje vaikui, atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, privalėdamas sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, nebuvo kelyje atidus, nevažiavo kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, iškilus grėsmei eismo saugumui – kelyje elektriniu paspirtuku važiuojančiam nepilnamečiui K. Š., laiku nestabdė vairuojamo automobilio, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir važiuodamas arčiau kairiojo kelkraščio, partrenkė automobilio „Kia Ceed“ priekinės dalies kaire puse per kelio važiuojamąją dalį, automobilio „Kia Ceed“ atžvilgiu iš dešinės pusės į kairę važiavusį elektrinį paspirtuką „Xiaomi Mi M 365“, vairuojamą K. Š., dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu nesunkiai sutrikdyta K. Š. sveikata – K. Š. nustatytas kairiosios blauzdos sumušimas pasireiškęs uždarais kairio blauzdikaulio kūno artimojo ir tolimojo galų lūžiais kartu su uždaru kairiojo šeivikaulio tolimojo galo lūžiu.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
2. Apeliaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. spalio 12 d. nuosprendį ir priimti naują - apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo prašo pripažinti O. V. kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir nubausti jį 60 MGL dydžio bauda bei tenkinti civilinį ieškinį ir, atsižvelgiant į tai, kad O. V. atsakomybė yra apdrausta, ieškinio sumą priteisti iš akcinės draudimo bendrovės „Compensa Vienna insurance group“. Taip pat prašoma atnaujinti įrodymų tyrimą ir apklausti liudytoją L. J.. Pridedamos nuotraukos.
2.1. Prokurorė teigia, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių, neteisingai įvertino byloje surinktus duomenis, rėmėsi vien tik kaltinamojo O. V. parodymais, o nukentėjusiojo K. Š. parodymus atmetė, nevertino įrodymų visumos, todėl padarė nepagrįstas išvadas dėl O. V. nekaltumo.
2.2. Prokurorė nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi vien tik O. V. parodymais, kurie, anot prokurorės, nėra nuoseklūs. Prokurorė analizuoja O. V. parodymus, duotus 2022-02-02 įtariamojo apklausos metu, 2022-02-09 parodymų patikrinimo vietoje, teisme, taip pat 2021-11-26 įvykio vietos schemą ir teigia, kad O. V. parodymai tiek dėl paspirtuko pamatymo, tiek dėl paspirtuko greičio, vingiavimo po kelią, važiuojamojoje kelio dalyje stovėjusio automobilio, susidūrimo vietos yra nenuoseklūs, juose nėra loginės sekos, kuri patvirtintų jo nurodomas eismo įvykio aplinkybes, t. y. kad lenkimo metu, važiuojant priešpriešine eismo juosta, paspirtuką vairavęs žmogus nei pristabdė, nei apsidairė ir staigiai suko į kairę. Prokurorė taip pat pažymi, kad O. V. tik teisme nurodė, jog jo matytas automobilis, kurį jis lenkė, buvo ne lengvasis, o šviesios spalvos autobusiukas. Tuo tarpu nukentėjusysis ir liudytoja R. G. tvirtino, kad stovėjo lengvasis automobilis. Pastaroji liudytoja teisme nurodė ir naują aplinkybę, kad pagal dešinį važiuojamosios dalies kraštą stovėjęs ne vienas, o keli, vienas paskui kitą stovėję lengvieji automobiliai. Be to, prokurorė nurodo ir tai, kad liudytoja R. G. paaiškino, jog ji prieš eismo įvykį ėjusi žalia veja tarp automobilių ir pagal namą esančio griovelio, o išgirdusi įvykio garsą, ji pasuko galvą ir kitoje (duomenys neskelbtini) g. pusėje pamatė susidūrimą. Taigi, šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad pats susidūrimas ir liudytoja R. G. buvo būtent ties (duomenys neskelbtini) namu.
2.3. Skunde taip pat nurodoma, kad teismas nepagrįstai suabejojo nukentėjusiojo K. Š. parodymais, kurie, anot prokurorės, iš esmės buvo nuoseklūs, kadangi nukentėjusysis visą laiką tvirtino, kad jis paspirtuku privažiavo prie galinės dalies automobilio, stovėjusio pagal važiuojamosios dalies kraštą ties įvykio vieta – (duomenys neskelbtini) namu, sustojo, viena koja nulipo nuo paspirtuko, apsidairė, atsistojo ant paspirtuko ir pradėjo važiuoti į kitą kelio pusę, kurioje yra šaligatvis ir, kuriuo jis būtų važiavęs pas draugą. Kad toje vietoje nukentėjusiajam reikėjo pervažiuoti į kitą kelio pusę, patvirtino ir liudytojas V. Š.. Nors nukentėjusysis K. Š. teismo posėdžio metu nurodė, kad prieš įvykį jis į kitą (duomenys neskelbtini) pusę ne važiavo, o paspirtuką vedėsi, tačiau atsakant į teisėjo klausimus, K. Š. paaiškino, kad apklausiamas pas tyrėją po įvykio geriau atsiminė eismo įvykio aplinkybes ir patvirtino 2022-01-25 parodymus. Anot prokurorės, tokį iš dalies skirtingą K. Š. paaiškinimą reikėtų vertinti kaip savitą parodymų sureikšminimą teisme, lyg savęs pateisinimą, kad nesielgė taip, kaip mokykloje jam buvo aiškinama. Prokurorė pažymi, kad apklausoje dalyvavusiam K. Š. tėčiui V. Š. buvo netikėti K. Š. parodymai, kad paspirtuką jis vedėsi, tačiau byloje esantys duomenys, neabejotinai patvirtina, kad K. Š. į kitą (duomenys neskelbtini) pusę važiavo iš stovėjimo vietos.
2.4. Prokurorės teigimu, nukentėjusiojo K. Š. parodymus patvirtina ir eksperto T. P. paaiškinimai dėl susidūrimo mechanizmo bei LTEC specialisto išvada, jog susidūrimo vieta yra priešpriešinio eismo juostoje, arčiau kairiojo kelkraščio, ir kad, automobilis trenkėsi į paspirtuką, o ne atvirkščiai.
2.5. Prokurorė nurodo, kad teismas akcentavo, jog kaltinamojo O. V. parodymų patikrinimas vietoje iš esmės atitinka eismo įvykio vietos apžiūros schemą, tuo tarpu nukentėjusiojo K. Š. parodymų patikrinimo vietos schemoje nurodyta elektrinio paspirtuko nutrenkimo vieta, automobilio sustojimo vieta neatitinka eismo įvykio vietos apžiūros schemos. Tačiau prokurorės teigimu, nors nukentėjusiojo parodymai ir neatitinka schemoje užfiksuotų duomenų, tačiau šiuo atveju svarbu tai, kad nukentėjusysis yra vaikas, kuris gali klysti nurodydamas atstumus, tuo tarpu kaltinamasis yra suaugęs, turintis vairavimo stažą žmogus ir jo paaiškinimai, jeigu sutinka duoti parodymus, turi būti aiškūs ir tikslūs.
2.6. Galiausiai prokurorė nurodo, kad jei kaltinamasis O. V. būtų buvęs atidus ir stebėjęs viso kelio pločio atžvilgiu, būtų pastebėjęs ne tik paspirtuką, bet ir supratęs, kad paspirtuko vairuotojas yra vaikas. Tačiau kaltinamojo O. V. dėmesys buvo nukreiptas kažkur kitus, galimai ir dėl prasto matomumo ar nukentėjusiojo vilkėtos aprangos, jis laiku nepamatė K. Š., dėl to savalaikiai nesustabdė automobilio ir kliudė K. Š.. Jei kaltinamasis O. V. būtų laikęsis KET ir priartėjęs prie stovinčio automobilio, važiuodamas arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, ir tik po to būtų apvažiavęs stovintį automobilį, susidūrimas nebūtų įvykęs, nes K. Š. būtų saugiai pervažiavęs kelią. Prokurorės teigimu, apylinkės teismas nepagrįstai pripažino, kad kaltinamasis O. V. eismo įvykio metu lenkė K. Š. vairuojamą paspirtuką, važiavusį išilgai (duomenys neskelbtini).
3. Teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjusiojo atstovas V. Š. prašė prokuroės apeliacinį skundą tenkinti, išteisintasis ir jo gynėja advokatė prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. BPK 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Nagrinėjamu atveju, prokurorė iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįstas O. V. išteisinimas, vertinimą. Prokurorė ginčydama šią išvadą teigia, kad būtent O. V. padaryti KET pažeidimai sąlygojo BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius. Taigi, teisėjų kolegija patikrina skundžiamą nuosprendį, apeliacinio skundo ribose.
5. Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Pagal šias nuostatas, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tačiau teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-189-895/2018 ir kt.). Pažymėtina, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų dėl įrodymų vertinimo ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų įrodymų visuma.
6. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, prokurorės apeliacinio skundo turinį, skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismo išdėstytus motyvus, taip pat atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, kad O. V. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 1 dalyje, sudėties.
7. Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (konstatuoti KET pažeidimą), bet ir padarinius (eismo įvykį ir nesunkų kito žmogaus sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp pažeidimo ir kilusių padarinių. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tokiais atvejais daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus ir kurie jų pažeidimai buvo tiesioginė padarinių kilimo sąlyga. Tokiais atvejais, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, labai svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo susijęs priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais.
8. Kaip matyti, teismo išvada, jog O. V. nepadarė BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, pagrįsta paties O. V., liudytojų R. G., V. Š. parodymais, iš dalies nukentėjusiojo K. Š. parodymais, specialisto T. P. paaiškinimais, įvykio vietos, daiktų apžiūros protokoluose, transporto priemonių apžiūros ir techninės būklės patikrinimo akte nurodytais duomenimis, parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuotais duomenimis, teismo ekspertizių aktų išvadomis, medicinine teismo išvada, kuriais remdamasis teismas nustatė: atsižvelgiant į susidariusią situaciją, O. V. neturėjo bei negalėjo numatyti, jog K. Š. vairuojamas paspirtukas, O. V. vykdant jo lenkimą, kirs važiuojamąją dalį, nepraleidęs važiuojamąja dalimi važiuojančios O. V. transporto priemonės. K. Š.padarytas KET pažeidimas buvo eismo įvykio kilimo būtinoji sąlyga ir jis priežastiniu ryšiu yra susijęs su kilusiais padariniais – nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymu.
9. Skundžiamu nuosprendžiu teismas nustatė, kad 2021 metų lapkričio 26 dieną, apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu O. V., vairuodamas automobilį „Kia Ceed“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir važiuodamas arčiau kairiojo kelkraščio, partrenkė automobilio „Kia Ceed“ priekinės dalies kaire puse per kelio važiuojamąją dalį, automobilio „Kia Ceed“ atžvilgiu iš dešinės pusės į kairę važiavusį elektrinį paspirtuką „Xiaomi Mi M 365“, vairuojamą K. Š., kuriam dėl to buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata – K. Š. nustatytas kairiosios blauzdos sumušimas pasireiškęs uždarais kairio blauzdikaulio kūno artimojo ir tolimojo galų lūžiais kartu su uždaru kairiojo šeivikaulio tolimojo galo lūžiu. Tačiau teismas pripažino, kad O. V. jam inkriminuotų KET 24, 119, 128 ir 134 p. nepažeidė. Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis apygardos teismas sutinka, nes jos yra pagrįstos byloje teisingai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei pateikta išsamia bylos įrodymu analize.
Žemesnės instancijos teismas
10. Pagal KET 9, 24, 119, 128 punktų reikalavimus, eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti (9 p.). Transporto priemonių vairuotojai privalo imtis papildomų atsargumo priemonių, jeigu kelyje yra vaikų arba neįgaliųjų (24 p.). Vairuotojas privalo važiuotų kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto (119 p.). Jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, pažeidimu (128 p.).
11. Pagal KET 60 punkto reikalavimus, dviračio vairuotojas, ketindamas kirsti važiuojamąją dalį ten, kur eismas nereguliuojamas arba nėra eismo pirmumą nustatančių kelio ženklų, privalo praleisti važiuojamąja dalimi važiuojančias transporto priemones, išskyrus tuos atvejus, kai kerta išvažiavimus iš šalia kelio esančių teritorijų, gyvenamosios zonos, kiemo, stovėjimo aikštelės, kai kerta važiuojamąją dalį, į kurią kiti vairuotojai suka.
Žemesnės instancijos teismas
12. Nusikalstama veika (BK 281 straipsnis), kuria pažeidžiamos kelių transporto eismo saugumo taisyklės, padaroma neatsargia kaltės forma, dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 str. 3 d.), t. y. nustačius subjektyviojo požymio buvimą – kad kaltininkas (transporto priemonės vairuotojas), nors ir nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Baudžiamoji atsakomybė už Kelių eismo taisykles pažeidžiančius kaltus veiksmus pagal BK 281 straipsnį kyla, kai jie susiję priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje nurodytais padariniais. Šis nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis konstatuojamas tuo atveju, kai būtent kaltininko (vairuotojo) padarytas KET pažeidimas lemia padarinių atsiradimą.
13. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, teisingai nustatė, jog nukentėjusysis K. Š. pažeidė KET 60 punktą ir būtent šiuo pažeidimu sukėlė grėsmę eismo saugumui, priversdamas O. V. staigiai stabdyti automobilį, t. y. šis KET pažeidimas buvo eismo įvykio kilimo būtinoji sąlyga ir jis priežastiniu ryšiu yra susijęs su kilusiais padariniais – nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymu. Apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, jog eismo įvykis nebūtų kilęs, jeigu O. V. būtų laikęsis KET reikalavimų – važiavęs atidžiai ir stebėjęs viso kelio pločio atžvilgiu, važiavęs arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto ir tik priartėjęs prie stovinčio automobilio, atlikęs lenkimo manevrą, kad jis turėjo realią galimybę iš anksto pamatyti K. Š. vairuojamą paspirtuką ir savalaikiai stabdydamas išvengti susidūrimo, pirmosios instancijos teismo išvadų savaime nepaneigia, ir tik rodo, kad prokurorė nesutinka su bylos įrodymų vertinimu.
14. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, teismas vertino O. V. inkriminuotus KET reikalavimų pažeidimus ir dėl jų motyvuotai pasisakė. Nustatydamas teisiškai reikšmingus faktus ir atsakydamas į klausimą, ar O. V. privalėjęs važiuoti kaip to reikalauja KET, laikėsi šių taisyklių, ar jo veiksmai lėmė eismo įvykį ir jo metu nukentėjusiajam K. Š. padarytus sužalojimus, pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė ir įvertino bylos įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius visas bylai reikšmingas aplinkybes.
15. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai konstatavo, kad O. V., vairuodamas transporto priemonę, KET 119 p. nepažeidė – jis atliko lenkimo manevrą išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą, t. y. atliekant lenkimo veiksmą, taisyklė – važiuoti kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, negalioja. Nors prokurorė tvirtina, kad O. V. lenkimas buvo atliktas per anksti, neprivažiavus stovinčio automobilio, tačiau sutikti su šiais teiginiais nėra pagrindo. Visų pirma, pažymėtina, kad O. V. lenkė ne kelkraštyje stovintį automobilį, bet elektrinį paspirtuką. O. V. viso proceso metu (tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme) nuosekliai teigė, kad važiuojantį paspirtuką jis pastebėjo jam būnant ties autobusų stotele (maždaug 40 m atstumu). Prie sustojimo yra posūkis į dešinę, todėl jis sulėtino. Matė, jog paspirtuko vairuotojas mėtėsi kelyje, jo važiavimas buvo neužtikrintas, todėl nuo sankryžos pradėjo lenkti, įjungė kairįjį posūkį ir ėmė apvažiuoti. O. V. taip pat nurodė, kad prie 52 namo stovėjo automobilis – šviesios spalvos autobusiukas. Paspirtukas tą automobilį aplenkė ir nuo automobilio pavažiavęs nedidelį atstumą, staiga pasuko į kairę pusę. Kai paspirtukas lenkė autobusiuką, jis važiavo paspirtukui iš paskos. Taigi, O. V. aiškiai nurodė, kad nuo pat autobusų stotelės jis pamatė paspirtuką, važiuojantį dešine važiuojamosios dalies puse, ir būtent todėl (mėtėsi po kelią, nebuvo užtikrintas) nutarė jį aplenkti, išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą. Teisėjų kolegija pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, kad O. V., atlikdamas kelkraštyje stovinčio automobilio bei paspirtuku važiuojančio K. Š. lenkimo manevrą ir dėl to, nevažiuodamas kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto, KET 119 punkto reikalavimų nepažeidė. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad apvažiuojant vieną ar kelias važiuojančias transporto priemones, turi būti užtikrintas saugus atstumas nuo lenkiamos transporto priemonės (KET 136.4. punktas). KET tiksliai nenurodo, kokiu atstumu priartėjus prie lenkiamos transporto priemonės, lenkimą atliekanti transporto priemonė turi pradėti lenkimo manevrą. Šiuo atveju, dar kartą pabrėžtina, kad O. V., nuo autobusų stotelės, pamatęs dešine važiuojamosios dalies puse nestabiliai važiuojantį paspirtuką, nusprendė atlikti lenkimo manevrą. Tai, kad lenkimo manevrą jis pradėjo daryti nuo sankryžos, neleidžia spręsti, kad O. V. pažeidė KET 119 punkto reikalavimus. O. V. įvertinęs susidariusią situaciją, pasirinko, jo manymu, saugų atstumą siekiant aplenkti paspirtuką ir atliko lenkimo manevrą, todėl prokurorės teiginiai, kad stovinčio automobilio lenkimas turėjo būti atliktas privažiavus arčiau šio automobilio yra nepagrįstas.
16. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad tikėti O. V. parodymais negalima, kadangi jie yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti O. V. parodymais. Kaip matyti, O. V. ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nurodė tas pačias esmines vertinamo įvykio aplinkybes. Jo parodymai viso baudžiamojo proceso metu iš esmės nekito ir buvo detalūs, nuoseklūs bei neprieštaringi. O. V. parodymai sutampa ir su O. V. parodymų patikrinimo vietoje schema, iš esmės atitinka ir eismo įvykio vietos apžiūros schemą (1 t., b. l. 44)(2 t., b. l. 111). Abejoti O. V. parodymų patikimu ir objektyvumu aukštesniajam teismui neleidžia ir prokurorės skundo teiginiai dėl kelkraštyje stovėjusio automobilio vietos. Byloje nustatyta, kad eismo įvykis įvyko (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties pastatu Nr. (duomenys neskelbtini). To neginčija ir prokurorė, tačiau jos teigimu, byloje esantys duomenys patvirtina, kad automobilis kelkraštyje stovėjo ties (duomenys neskelbtini) 54, todėl eismo įvykis turėjo įvykti toliau, o tai prieštarauja O. V. parodymams. Visgi, teisėjų kolegija jokių prieštaravimų neįžvelgia. Visų pirma pažymėtina, kad apklaustas įtariamuoju 2022-02-02 O. V., parodė, kad nuo šalutinio kelio ties trečiu ar ketvirtu namu, ant kelio stovėjo šviesios spalvos automobilis (2 t., b. l. 87-89). Apklausiamas teisme O. V. patikslino, jog minėtas automobilis stovėjo ties (duomenys neskelbtini). 52 namo įvažiavimu. Taigi, priešingai prokurorės teiginiams, O. V. nuosekliai nurodė, kad kelkraštyje stovėjo automobilis, o vien tai, kad ikiteisminio tyrimo metu O. V. nurodė tik apytikslę vietą, kurioje stovėjo minėtas automobilis, neleidžia vertinti, jog jo parodymai nepatikimi ir jais tikėti nėra pagrindo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad asmuo stresinėje situacijoje, o ypač po eismo įvykio, patiria emocinį sukrėtimą ir būtent dėl to, asmuo įsimena tik esmines įvykio aplinkybes, tuo tarpu atpasakodamas mažiau reikšmingas įvykių aplinkybes, gali natūraliai painiotis ir klysti (stovėjo lengvoji mašina ar autobusiukas), tačiau tai nelaikytina parodymų keitimu ar nenuoseklumu.
17. Be to, prokurorė nurodo, kad O. V. parodymai dėl kelkraštyje stovėjusio automobilio prieštarauja ir liudytojos R. G. parodymams. Čia svarbu pabrėžti, kad visi eismo įvykyje dalyvę ar jį matę asmenys, skirtingai nurodo aplinkybes, susijusias su šalikėlyje stovėjusiu automobiliu. Kaip minėta, O. V. nurodė, kad stovėjo automobilis – šviesios spalvos autobusiukas, nukentėjusysis K. Š. nurodė, kad stovėjo lengvoji mašina, tuo tarpu liudytoja R. G. nurodė, kad pagal dešinį važiuojamosios dalies kraštą stovėjęs ne vienas, o keli, vienas paskui kitą stovėję lengvieji automobiliai. Nors visų proceso dalyvių parodymai dėl matyto automobilio skiriasi, tačiau tai leidžia daryti išvadą, kad eismo įvykio metu pagal dešinį važiuojamosios dalies kraštą stovėjo bent vienas automobilis. Kita vertus, pagal liudytojos R. G. parodymus, ji prieš eismo įvykį ėjusi žalia veja tarp automobilių ir pagal namą esančio griovelio, kuris yra ties (duomenys neskelbtini) 54 namu. Teisėjų kolegija, peržiūrėjusi prokurorės pateiktas fotonuotraukas (3 t., b. l. 69-73), taip pat apžiūrėjusi vietą Google Maps programoje, pastebi, kad liudytojos R. G. nurodytas griovelis (ties (duomenys neskelbtini) 54 namu) prasideda iškart po (duomenys neskelbtini) 52 namo įvažiavimu, tai yra ta vieta, kurioje O. V. nurodė matęs stovintį automobilį, o tai leidžia manyti, kad jei automobilių ir buvo keli, kaip nurodo liudytoja, tai vienas paskui kitą jie galėjo stovėti būtent taip: pirmas automobilis ties (duomenys neskelbtini) 52 namo įvažiavimu (kaip nurodė O. V.) ir antrasis, jau ties (duomenys neskelbtini) 54 namo esančiu grioveliu (kaip nurodė liudytoja R. G.). Todėl, priešingai nei nurodo prokurorė, liudytojos R. G. parodymai niekaip nepaneigia O. V. parodymų ir nesuteikia pagrindo abejoti jų objektyvumu, juo labiau, kad, kaip minėta, O. V. nurodė visas esmines vertinamo eismo įvykio faktines aplinkybes ir jas patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.
18. Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad O. V., vairuodamas transporto priemonę, nepažeidė ir KET 24 punkto reikalavimų. Teismas pagrįstai konstatavo, kad įvertinus atstumą buvusį iki nukentėjusiojo - ne mažiau 40 m; eismo sąlygas – jau buvo pradėję temti (eismo įvykis įvyko apie 16 val., o apšvietimas tą dieną buvo įjungtas 16.30 val.), kelias buvo drėgnas; nukentėjusiojo aprangą – apsivilkęs storesnę striukę, užsidėjęs kapišoną; O. V. galėjo pamanyti, kad elektriniu paspirtuku važiuoja suaugęs žmogus, o ne vaikas. Nors prokurorė tvirtina, kad šiuo atveju O. V. negalėjo nesuprasti, kad paspirtuko vairuotojas yra vaikas ir šiuos teiginius prokurorė grindžia tuo, kad nukentėjusysis K. Š. buvo vaikiško sudėjimo, ūgis 153 cm, svoris 44 kg, tačiau teisėjų kolegijos manymu, vien kūno sudėjimas ne visuomet leidžia identifikuoti asmenį. Kaip matyti, O. V. nuosekliai teigė, kad suprato, jog tai yra vaikas, tik jo atsitrenkimo į kapotą momentu. O. V. taip pat parodė, kad galvojo, jog paspirtuku važiuoja neblaivus asmuo, kadangi jis važiavo neužtikrintai, vingiavo po kelią. Apygardos teismas, įvertinęs tuo metu buvusias meteorologines sąlygas, paspirtuko vairuotojo aprangą, O. V. parodymus dėl paspirtuko vairuotojo važiavimo pobūdžio, taip pat tai, kad iki pat eismo įvykio O. V. važiavo paspirtukui už nugaros ir vairuotojo iš priekio nematė, sprendžia, kad iš tiesų O. V. galėjo ir nesuprasti, kad elektriniu paspirtuku važiuoja vaikas. Nors liudytoja R. G. nurodė, kad ji iškart suprato, kad nutrenktas buvo vaikas, tačiau čia reikia pažymėti, kad eismo įvykis įvyko liudytojai už nugaros ir, kaip ji pati nurodė, atsisukusi lygiagrečiai pamatė vaiką ant žemės. Iš to seka, kad tuo metu, kai liudytoja pamatė vaiką, jis buvo priešais ją, gulėjo ant žemės ir jai buvo matomi visi bendri jo bruožai, kas nepasakytina apie O. V.. Todėl akivaizdu, kad liudytojos pateiktas vertinimas, jog ji iškart suprato, kad tai vaikas, neatspindi visos situacijos, buvusios iki eismo įvykio, ir O. V. galėjimo identifikuoti nukentėjusįjį kaip vaiką. Dėl to remtis liudytojos R. G. parodymais, kaip paneigiančiais O. V. nurodytas aplinkybes, nėra jokio pagrindo.
19. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, prokurorė tvirtina, kad jeigu O. V. būtų važiavęs atidžiai ir stebėjęs viso kelio pločio atžvilgiu, tai jis būtų turėjęs realią galimybę iš anksto pamatyti K. Š. vairuojamą paspirtuką ir savalaikiai stabdyti bei išvengti susidūrimo. Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su tokia prokurorės pozicija, kadangi kiekvienas eismo dalyvis (tiek paspirtuko vairuotojas, tiek vairuotojas) turi išmanyti KET reikalavimus ir jų laikytis.
20. Priešingai prokurorės teiginiams, O. V. viso proceso metu teigė, kad jis K. Š. vairuojamą paspirtuką matė nuo stotelės. Paspirtukas važiavo dešine kelio puse, esant reikalui aplenkdamas šalikelėje stovinčius automobilius, todėl jis nusprendė atlikti lenkimo manevrą – išvažiuoti į priešpriešinę eismo juostą. Jis nesitikėjo, jog paspirtukas net nesustodamas suks į kairę ir privers jį staigiai reaguoti į atsiradusią kliūtį. Kaip jau minėta anksčiau, KET 60 punkte numatyta, kad dviračio vairuotojas (šiuo atveju paspirtuko vairuotojas), ketindamas kirsti važiuojamąją dalį ten, kur eismas nereguliuojamas arba nėra eismo pirmumą nustatančių kelio ženklų, privalo praleisti važiuojamąja dalimi važiuojančias transporto priemones <...>. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju paspirtuko vairuotojas šių reikalavimų nesilaikė. Neabejotinai nustatyta, jog nukentėjusysis matė atvažiuojantį automobilį, tačiau nebūdamas įsitikinęs, jog automobilis pakankamai toli, kirto važiuojamąją dalį, t. y. nepraleido automobilio ir tokiais savo veiksmais sukėlė grėsmę eismo saugumui ir sudarė kliūtį prie jo artėjusio automobilio „Kia Ceed“ vairuotojui O. V., priversdamas O. V. staigiai stabdyti automobilį. Nustatyta, kad automobilio vairuotojas pastebėjęs paspirtuko vairuotoją staigiai stabdė, tačiau išvengti kontakto nepavyko. Jeigu nukentėjusysis būtų praleidęs transporto priemonę, o ne pamanęs, kad automobilis „jį praleis“, nebūtų kirtęs važiuojamosios dalies, nepraleidęs važiuojamąja dalimi važiuojančios transporto priemonės, eismo įvykis nebūtų įvykęs, o tai reiškia, kad būtent nukentėjusiojo K. Š. padarytas KET pažeidimas buvo susijęs būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Tai patvirtina ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2023 m. sausio 27 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei specialisto T. P. parodymai, jog buvusioje kelio eismo situacijoje elektrinio paspirtuko „Xiaomi“ vairuotojo K. Š. veiksmai – važiuodamas į kitą kelio važiuojamosios dalies pusę, kėlė grėsmę eismo saugumui ir sudarė kliūtį prie jo artėjusio automobilio „Kia Ceed“ vairuotojui O. V., – techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą.
21. Aptariamu atveju taip pat svarbu pažymėti, jog specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) punkte nurodyta, kad, jeigu buvusioje kelio eismo situacijoje automobilio „Kia Ceed“ vairuotojas O. V. turėjo techninę galimybę išvengti elektrinio paspirtuko vairuotojo K. Š. partrenkimo, t. y. jeigu važiuodamas jo paties nurodytu 15-20 km/h greičiu, nuo susidūrimo vietos buvo nutolęs atitinkamai didesniu kaip 7,1-10,1 m atstumu, tai jo veiksmai, – laiku nestabdė savo vairuojamos transporto priemonės, dėl to partrenkė į kitą kelio važiuojamosios dalies pusę važiavusi elektrinio paspirtuko „Xiaomi“ vairuotoją K. Š., – techniniu požiūriu taip pat sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Tačiau akivaizdu, kad vadovautis šia specialisto išvados dalimi teismui nebuvo jokio pagrindo, nes byloje tokios aplinkybės nebuvo nustatytos. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra galimybės nustatyti transporto priemonių judėjimo greičių bei tikslios susidūrimo vietos, todėl negalima tiksliai nustatyti ir to, ar O. V. turėjo realią galimybę išvengti kilusių padarinių (KET 9; 128 punktai). Tačiau apylinkės teismas, įvertinęs O. V. parodymų patikrinimo vietoje schemą, eismo sąlygas, taip pat nukentėjusiojo K. Š. parodymus ir parodymų patikrinimo vietoje schemą, padarė motyvuotą išvadą, kad O. V. neturėjo techninės galimybės išvengti elektrinio paspirtuko vairuotojo K. Š. partrenkimo. Daryti kitokią išvadą nei padarė apylinkės teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
22. Galiausiai teisėjų kolegija pažymi, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai nepažeis KET ir savo veiksmais nekels pavojaus kitiems eismo dalyviams. Todėl transporto priemonės vairuotojas neprivalo lėtinti greičio ar stabdyti transporto priemonę vien tik dėl to, kad yra teorinė tikimybė, kad kiti eismo dalyviai gali nesilaikyti eismo taisyklių, kol dar nėra tiesioginio pavojaus eismo saugumui. Taigi, akivaizdu, kad nepateisinama būtų vairuotoją įpareigoti mažinti greitį ar stabdyti transporto priemonę, kol dar pavojus eismo saugumui yra tik menamas, ir tokį vairuotojo elgesį laikyti KET pažeidimu. Eismo dalyvio veika, kuria padaromas KET pažeidimas, yra avarijos priežastis tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų, įvykis nebūtų įvykęs.
23. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad O. V. jam inkriminuotų KET reikalavimų nepažeidė, o būtent K. Š. veiksmai buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti ir tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais. Todėl apygardos teismas konstatuoja, kad O. V. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį išteisintas pagrįstai. Esant tokioms aplinkybėms, tenkinti prokurorės skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
24. Apeliaciniame teismo posėdyje išteisintojo O. V. gynėja advokatė K. Rutkauskienė pateikė rašytinius įrodymus, kad išteisintojo išlaidos už gynybą apeliaciniame teismo posėdyje sudaro 500 Eur (3 t., b. l.95-96).
25. Pagal BPK 106 straipsnio 3 dalį, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Šios nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant atlygintinas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-431/2012, 2K-147/2013 ir kt.).
26. Sprendžiant klausimą dėl proceso išlaidų, teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje atsižvelgia į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą (prokurorės apeliacinis skundas atmestas), bylos nagrinėjimo žodiniame procese trukmę (byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta per du teismo posėdžius), išteisintojo gynėjos advokatės darbo laiko sąnaudas, bylos sudėtingumą ir apimtį. Be to, teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis buvo ginčijamas tik prokurorės, taigi apeliacinis procesas nagrinėjamoje byloje vyko išimtinai valstybės iniciatyva, o tokiu atveju, gynėjo dalyvavimas būtinas (BPK 322 straipsnis). Šių motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad prašoma atlyginti 500 Eur proceso išlaidų suma už suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme nėra aiškiai neproporcinga ir neteisinga. Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas proceso išlaidų dydis nėra aiškiai per didelis ir vertinant jį Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2022-04-29 įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintose rekomendacijose „Dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktos paslaugoms apmokėti nustatymo“ numatytų atlygintinų išlaidų rekomenduojamų maksimalių dydžių kontekste.
27. Prašymų atlyginti išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo suteiktas paslaugas baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose nagrinėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022-04-27 nutarimu Nr. 429 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 3 dalies ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 666 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo“ 2.1. punkte nurodyta, kad už advokatui teikiant paslaugas patirtas išlaidas, priteistas išteisinamuoju teismo nuosprendžiu ar nutartimi baudžiamojoje byloje atlygina Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra. Vadovaujantis šiuo reguliavimu, išlaidos priteistinos iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės Rimos Matulionienės apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros O. V. 500 Eur už patirtas proceso išlaidas advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme.