- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-03
- Bylos Nr.
- I-3668-968/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01599-2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- J. S. K., Z. K.
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Advokatai
- Aušra Ragelienė
- Kategorijos
atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Laurynui Konteniui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų J. S. K. ir Z. K. skundus atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėjas J. S. K. su skundu (b. l. 1–11) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2017-04-21 sprendimą Nr. S-85(7-292/2016), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2016-11-17 sprendimą Nr. 68-334, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI) 2016-07-28 sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-488. Pareiškėja Z. K. su skundu (b. l. 60–70) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti MGK 2017-04-24 sprendimą Nr. S-86(7-291/2016) (kartu toliau su MGK 2017-04-21 Nr. S-85(7-292/2016) sprendimu – ir MGK sprendimai), VMI 2016-11-17 sprendimą Nr. 68-333 (toliau kartu su VMI 2016-11-17 sprendimu Nr. 68-334 – ir VMI sprendimai), Kauno AVMI 2016-07-28 sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-489 (toliau kartu su Kauno AVMI 2016-07-28 sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-488 – ir Kauno AVMI sprendimai). Teismo 2017-05-19 nutartimi (b. l. 115–116) pareiškėjų skundai sujungti į vieną bylą.
2. Pareiškėjai skunduose nurodo, kad 2007 metais nusipirko nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Nekilnojamasis turtas), kurį pardavė 2008 m. Prieš notariškai sudarant Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį jo pardavėjai pasiūlė pareiškėjams sutartyje nurodyti mažesnę kainą ir mažesnį pastato baigtumo procentą, o likusią Nekilnojamojo turto kainą įforminti kaip sumą, sumokėtą už statybines medžiagas, kurios buvo panaudotos pastato rekonstrukcijai. Pareiškėjai minėtą turtą pardavė nepraėjus trejiems metams, todėl gautos pajamos apmokestinamos 15 procentų gyventojų pajamų mokesčiu (toliau – GPM). Kauno AVMI atlikus mokestinį patikrinimą, Nekilnojamojo turto įsigijimo kaina buvo laikoma pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta kaina. MGK, atmesdama pareiškėjų skundus dėl VMI sprendimų, netinkamai įvertino byloje susiklosčiusias aplinkybes, iš kurių matyti, kad pareiškėjams sudarant Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, turto vertė buvo žymiai didesnė už nurodytąją sutartyje. Šioje sutartyje parduodamo Nekilnojamojo turto kaina buvo nurodyta 63 000 Lt, gyvenamojo pastato baigtumas – 34 procentai, nors realus pastato baigtumas siekė apie 90 procentų. Pareiškėjams 2007-07-03 sudarius Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, 2007-07-04 buvo sudaryta kita sutartis dėl statybinių medžiagų pirkimo iš pardavėjų už 817 000 Lt. Pareiškėjai pardavėjais pasitikėjo, tokiais veiksmais pardavėjai galimai siekė išvengti didelių išlaidų už notaro paslaugas. Reali sumokėta kaina už Nekilnojamąjį turtą buvo 880 000 Lt, todėl ši suma turėtų būti laikoma Nekilnojamojo turto įsigijimo verte. Pareiškėjų atveju turėjo būti pritaikytas turinio viršenybės prieš formą principas. Pareiškėjų Nekilnojamojo turto įsigijimo kaina turi būti laikoma ne tik suma, nurodyta 2007-07-03 pirkimo-pardavimo sutartyje, tačiau ir 2007-07-04 sutartyje nurodyta statybinių medžiagų įsigijimo kaina. Be to, turto didesnę įsigijimo vertę, nei buvo nurodyta sutartyje, įrodo turto vertintojų UAB Korporacijos „Matininkai“ pažyma, kurioje, siekiant nustatyti ketinamo bankui įkeisti turto vertę, Nekilnojamojo turto vertė nurodyta 1 012 000 Lt. Atsižvelgiant į pažymą, AB DnB NORD banke pareiškėjams buvo suteikta 173 772,01 Eur tikslinė paskola, skirta gyvenamojo namo statybų už nuosavas pareiškėjų lėšas refinansavimui ir namo statybos užbaigimui. MGK nepagrįstai nurodė, kad kreditavimo sutartis ir turto vertės nustatymo pažyma nėra tinkamas įrodymas, patvirtinantis apie realiai pareiškėjų sumokėtą didesnę nei pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą 63 000 Lt pinigų sumą turto pardavėjams. Šiuo atveju patikrinimo aktas yra paremtas neteisingai įvertintomis aplinkybėmis. Inspekcija vertino, kad iš banko gauta informacija yra neobjektyvi, o tai patvirtina, kad mokestinis patikrinimas, o vėliau – ir pareiškėjų skundo nagrinėjimas nebuvo atliktas objektyviai. Pareiškėjai pateikė pakankamai vienas kitą papildančių įrodymų, patvirtinančių, kad už įsigytą Nekilnojamąjį turtą jie sumokėjo žymiai daugiau negu buvo nurodyta pirkimo-pardavimo sutartyje.
Teismo posėdyje pareiškėjų atstovė palaikė skunduose išdėstytus argumentus, prašė skundus tenkinti.
Atsiliepimas
3. VMI atsiliepime (b. l. 123–130) su pareiškėjų skundais nesutinka ir prašo juos atmesti kaip nepagrįstus. Nurodo, kad mokesčių administratorius nepripažino pareiškėjų 2009-05-04 pateiktose metinėse pajamų mokesčio deklaracijose už 2008 metų mokestinį laikotarpį deklaruotos 880 000 Lt (po 440 000 Lt) Nekilnojamojo turto įsigijimo kainos ir kitų su jo perdavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybės nusijusių išlaidų. Atsižvelgdamas į mokestinių ginčų bylose nustatytas aplinkybes, turimą medžiagą bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) nuostatomis, VMI išsamiai įvertino pareiškėjų pateiktus įrodymus. Pareiškėjų sudaryta 2007-07-04 statybinių medžiagų pirkimo-pardavimo sutartis, nesant tiesioginių įrodymų, patvirtinančių joje nurodytos sumos sumokėjimo faktą, neįrodo, kad pareiškėjai patyrė šioje sutartyje nurodytas 817 000 Lt išlaidas Nekilnojamojo turto įsigijimui. Ši sutartis mokesčių administratoriui buvo pateikta tik su 2016-03-25 paaiškinimais, mokestinių patikrinimų pabaigoje, nors tokio pobūdžio dokumentus pareiškėjų atstovas buvo prašomas pateikti anksčiau, kas kelia abejonių dėl pareiškėjų sąžiningumo. Dėl kreditavimo sutarties ir turto vertės nustatymo pažymos atsakovė nurodo, kad šie dokumentai negali patvirtinti ir pagrįsti pareiškėjų patirtų išlaidų nekilnojamajam turtui įsigyti, kadangi tai nėra tiesioginiai, konkrečias ir tikslias sumas pagrindžiantys dokumentai (įrodymai), iš kurių galima nustatyti konkrečių ūkinių operacijų turinį. Pareiškėjų gautos papildomos pajamos nepatvirtina fakto, kad banko paskola (ar jos dalis) buvo panaudota Nekilnojamajam turtui. Pagal 2007-07-03, t. y. Nekilnojamojo turto įsigijimo dieną, kadastrinių matavimų duomenis ginčo gyvenamojo namo baigtumas buvo 90 procentų, todėl darytina išvada, kad statybos darbai jau buvo atlikti ir šių išlaidų pareiškėjai faktiškai negalėjo patirti.
Teismo posėdyje VMI atstovas palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašė skundus atmesti.
4. Trečiojo suinteresuoto asmens Kauno AVMI atstovas atsiliepimų į pareiškėjų skundus nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta tinkamai (b. l. 133).
5. Prie nagrinėjamos administracinės bylos prijungta MGK bylos Nr. 6.11-(7-292/2016) ir MGK bylos Nr. 6.11-(7-291/2016) medžiaga.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
6. Ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais pareiškėjams buvo papildomai apskaičiuota ir nurodyta į valstybės biudžetą sumokėti GPM, GPM delspinigius ir GPM baudą, teisėtumo ir pagrįstumo.
7. Byloje nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:
7.1. Kauno AVMI atliko pareiškėjų laikotarpio nuo 2008-01-01 iki 2008-12-31 mokestinį patikrinimą ir surašė pareiškėjui J. S. K. 2016-05-24 patikrinimo aktą Nr. (13.2) FR0680-383 (MGK bylos Nr. 7-292/2016 1 t., b. l. 90–108), pareiškėjai Z. K. – 2016-05-26 patikrinimo aktą Nr. (13.2) FR0680-385 (MGK bylos Nr. 7-891/2016 1 t., b. l. 88–108). Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad: pareiškėjai pagal 2007-07-03 pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – 2007-07-03 sutartis) iš fizinio asmens V. A. už 63 000 Lt įsigijo Nekilnojamąjį turtą (t. y. žemės sklypą su statiniais (statinių būklė: nebaigtas statyti, baigtumas 34 procentai), esantį adresu (duomenys neskelbtini)) (MGK bylos Nr. 7-292/2016 2 t., b. l. 17–21; MGK bylos Nr. 7-891/2016 2 t., b. l. 17–20); pareiškėjai pagal 2008-05-19 pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – 2008-05-19 sutartis) Nekilnojamąjį turtą (t. y. žemės sklypą su statiniais (pastatų būklė: nebaigtas statyti, baigtumas 90 procentai)) pardavė B. M. ir V. R. už 900 000 Lt (MGK bylos Nr. 7-292/2016 2 t., b. l. 22–27; MGK bylos Nr. 7-891/2016 2 t., b. l. 21–26); pareiškėjai 2009-05-04 Kauno AVMI pateikė Metinių pajamų mokesčio deklaracijas (GPM305) už 2008 metus (toliau – GPM deklaracijos), kuriose, be kita ko, deklaravo po 10 000 Lt ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybės pajamų, apmokestinamų taikant 15 proc. tarifą (t. y. po 450 000 Lt turto pardavimo pajamų ir po 440 000 Lt turto įsigijimo pajamų) (MGK bylos Nr. 7-292/2016 1 t., b. l. 120–127; MGK bylos Nr. 7-891/2016 1 t., b. l. 120–122). Mokestinio patikrinimo metu, įvertinus pareiškėjų gautas pajamas, patirtas išlaidas ir piniginių lėšų likučius banke ir ne banke tikrinamuoju laikotarpiu, pareiškėjų atstovo pateiktus paaiškinimus ir įrodymus, mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjai, GPM deklaracijose, pažeisdami tuo metu galiojusios redakcijos GPMĮ 19 straipsnio 3 dalį (pagal ją leidžiama atimti tik tas sumas, kurios pagrindžiamos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, ir, jei dokumentų blankams Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra nustačiusi atitinkamus reikalavimus, – atitinkančiais keliamus reikalavimus, ir (arba) galiojančiais sandoriais, ir (arba) užsienio vienetų bei gyventojų surašytais dokumentais, jei iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį), už 2008 metus, deklaruodami ne individualios veiklos turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybės pajamų, apmokestinamų taikant 15 proc. tarifą, sumą, nepagrįstai po 343 623 Lt padidino deklaruotas išlaidų sumas, tokiu būdu šiomis sumomis sumažino apskaičiuotas apmokestinamąsias pajamas ir neteisingai apskaičiavo mokėtiną GPM. Todėl pareiškėjams papildomai apskaičiuota į biudžetą sumokėti po 14 927,88 Eur GPM.
7.2. Kauno AVMI, įvertinusi pareiškėjų rašytines pastabas dėl Kauno AVMI patikrinimo aktų (MGK bylos Nr. 7-292/2016 1 t., b. l. 56–70; MGK bylos Nr. 7-291/2016 1 t., b. l. 57–71), priėmė skundžiamus Kauno AVMI sprendimus, kuriais patvirtino patikrinimo aktus ir apskaičiavo pareiškėjui J. S. K. 14 927,88 Eur GPM, 12 801,87 Eur GPM delspinigių ir 4 478 Eur GPM baudą, pareiškėjai Z. K. – 14 927,88 Eur GPM, 12 810,83 Eur GPM delspinigių ir 4 478 Eur GPM baudą (MGK bylos Nr. 7-292/2016 1 t., b. l. 43–54; MGK bylos Nr. 7-291/2016 1 t., b. l. 44–55). Kauno AVMI skundžiamuose sprendimuose, be kita ko: vertino 2007-07-03 sutartį, 2008-05-19 sutartį, statybą leidžiančius dokumentus, pareiškėjų atstovo V. B. paaiškinimus ir pateikti dokumentai; savo iniciatyva atliko pareiškėjų namo statybos kainos ir atkuriamosios vertės skaičiavimus; nustatė, kad pareiškėjų Nekilnojamojo turto įsigijimo kainos ir kitų, su jo pardavimu susijusių išlaidų suma iš viso sudarė 192 754,36 Lt (po 96 377,18 Lt kiekvienam pareiškėjui), nes tik tokiai sumai pagrįsti pareiškėjai pateikė dokumentus; konstatavo, kad Nekilnojamojo turto pardavimo apmokestinamųjų pajamų suma kiekvienam pareiškėjui už 2008 m. yra 343 623 Lt didesnė nei jų deklaruotos 10 000 Lt sumos, taip pat, kad pagal GPMĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostatas iš nekilnojamojo turto pardavimo pajamų leidžiama atimti tik nekilnojamojo turto įsigijimo kainos ir kitų, su jo pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybės susijusių išlaidų sumas, kurios pagrindžiamos dokumentais, turinčiais Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, todėl tik 2007-07-04 sutarties, kurioje įformintas statybinių medžiagų pardavimas už 817 000 Lt bei sutartyje pateikta medžiagų, darbų detalizacija, nepridedant šias išlaidas patvirtinančių dokumentų, negali nulemti sprendimo, priimtino mokesčių mokėtojų naudai.
7.3. Pareiškėjai, nesutikdami su skundžiamais Kauno AVMI sprendimais, 2016-09-16 pateikė skundus VMI, prašydami panaikinti Kauno AVMI sprendimus (MGK bylos Nr. 7-292/2016 1 t., b. l. 25–38; MGK bylos Nr. 7-291/2016 1 t., b. l. 26–39). VMI skundžiamais sprendimais patvirtino Kauno AVMI sprendimus (MGK bylos Nr. 7-292/2016 1 t., b. l. 20–23; MGK bylos Nr. 7-291/2016 1 t., b. l. 12–15). MGK skundžiamais sprendimais (MGK bylos Nr. 7-292/2016 3 t., b. l. 137–151; MGK bylos Nr. 7-291/2016 3 t., b. l. 46–60) patvirtino skundžiamus VMI sprendimus.
8. Pareiškėjai teismui skundžia Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimus, kuriais jiems apskaičiuota į biudžetą sumokėti GPM, GPM delspinigius ir GPM baudas, nustačius, kad jie GPM deklaracijose už 2008 metus nepagrįstai padidino deklaruotas išlaidų sumas, šia suma sumažino apmokestinamąsias pajamas, neteisingai apskaičiavo mokėtiną GPM ir tokiu būdu pažeidė GPMĮ 19 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjų nuomone, skundžiamais sprendimais paskaičiuojant papildomai mokėtiną GPM, GPM delspinigius ir baudas, buvo pažeistas turinio viršenybės prieš formą principas, nes nepagrįstai į Nekilnojamojo turto pirkimo kainą nebuvo įskaityta 2007-07-04 sudarytoje sutartyje dėl statybinių medžiagų pirkimo nurodyta suma, neatsižvelgta į UAB Korporacijos „Matininkai“ pažymą ir į tai, kad, remiantis šia pažyma pareiškėjams AB DnB NORD banke buvo suteikta paskola.
9. Pareiškėjai neginčija aritmetinio mokesčių, baudų ir delspinigių apskaičiavimo. Jie iš esmės nesutinka su skundžiamuose sprendimuose pateiktu mokesčių administratoriaus surinktų įrodymų vertinimu. Šiame kontekste paminėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
10. Ginčui aktualios redakcijos GPMĮ (redakcija, galiojusi nuo 2008-04-24 iki 2008-12-30) 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad, apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų šio įstatymo nustatyta tvarka atimama, be kita ko, per mokestinį laikotarpį parduoto ar kitaip perleisto nuosavybėn ne individualios veiklos turto įsigijimo kaina ir su šio turto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusios išlaidos – šio Įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka. GPMĮ 19 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nustatyta, kad pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimta turto įsigijimo kaina ir sumokėtas komisinis atlyginimas bei mokesčiai, rinkliavos, susiję su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn. GPMĮ 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad turto įsigijimo kainai priskiriamos išlaidos, patirtos įsigyjant turtą, įskaitant sumokėtus komisinius atlyginimus bei mokesčius, rinkliavas, susijusius su šio turto įsigijimu, taip pat savo ar sutuoktinio lėšomis (įskaitant tam tikslui pasiskolintų lėšų sugrąžintą dalį) atlikto turto rekonstravimo išlaidos; tuo atveju, kai turtas yra pasigamintas paties gyventojo, turto įsigijimo kaina laikomos visos to turto pagaminimo ir rekonstravimo išlaidos (įskaitant tam tikslui pasiskolintų lėšų sugrąžintą dalį). Pagal GPMĮ 19 straipsnio 3 dalį leidžiama atimti tik tas sumas, kurios pagrindžiamos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, ir, jei dokumentų blankams Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra nustačiusi atitinkamus reikalavimus, – atitinkančiais keliamus reikalavimus, ir (arba) galiojančiais sandoriais, ir (arba) užsienio vienetų bei gyventojų surašytais dokumentais, jei iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį.
11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), aiškindamas GPMĮ 16 ir 19 straipsnių nuostatas yra nurodęs, kad iš paminėtų teisės normų matyti, jog mokesčių mokėtojas iš apmokestinamųjų pajamų gali atimti turto įsigijimo kainą (pasigaminimo, rekonstravimo išlaidas) ir su turto pardavimu (kitokiu perleidimu) susijusias išlaidas, jei egzistuoja dvi esminės sąlygos: 1) tokio pobūdžio sumos (išlaidos) realiai buvo patirtos; 2) jas mokesčių mokėtojas gali pagrįsti atitinkamais tai patvirtinančiais dokumentais. Netenkinus bent vienos iš šių sąlygų, mokesčių mokėtojas netenka teisės iš apmokestinamųjų pajamų atimti paminėto pobūdžio sumų (žr., pvz., LVAT 2010-12-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1752/10). Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/07, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Iš GPMĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostatų išplaukia, jog nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidos turi būti grindžiamos tiesioginiais, nustatytus reikalavimus atitinkančiais, konkrečias ir tikslias sumas pagrindžiančiais dokumentais (įrodymais), iš kurių galima nustatyti konkrečių ūkinių operacijų turinį (žr., pvz., LVAT 2011-05-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-867/2011).
12. MAĮ nustatyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai (10 straipsnis). Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos (67 straipsnio 1 ir 2 dalys). Aiškindamas šių MAĮ nuostatų turinį bei taikymą, LVAT yra konstatavęs, kad administracinėse bylose dėl mokestinių ginčų įrodinėjimo pareiga tenka ne tik mokesčių administratoriui, bet ir mokesčių mokėtojui. Mokesčių mokėtojas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotų mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumą ir pagrįstumą, privalo ne tik nurodyti savo abejones dėl mokesčių ir su jais susijusių sumų apskaičiavimo teisėtumo ir pagrįstumo, bet ir pateikti tokias abejones pagrindžiančius įrodymus (LVAT 2017-07-13 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1345-442/2017). Apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo priėmimo mokesčių mokėtojo naudai (žr., pvz., LVAT 2010-11-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A556?1527/2010). Taigi pagal MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintas įrodinėjimo taisykles, neigiamos pasekmės dėl neįrodytų aplinkybių, paneigiančių mokesčių administratoriaus argumentus, tenka būtent mokesčių mokėtojui (žr., pvz., LVAT 2009-09-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A556?1024/2009, 2010-06-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A556?862/2010, 2010-09-16 nutartį administracinėje byloje Nr. A442?863/2010).
13. Pareiškėjai teigia, kad skundžiamais Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimais paskaičiuojant papildomai mokėtiną GPM, GPM delspinigius ir baudas, turinio viršenybės prieš formą principas pažeistas neįvertinus, kad 2007-07-03 sutartyje pareiškėjai ir Nekilnojamojo turto pardavėjai, siekdami išvengti didelio notarinio mokesčio, sąmoningai nurodė labai mažą nekilnojamojo turto kainą, o į Nekilnojamojo turto pirkimo kainą nepagrįstai neįskaityta 2007-07-04 sudarytoje sutartyje dėl statybinių medžiagų pirkimo nurodyta suma. Nustatyta, kad, siekdami pagrįsti 2008-05-19 parduoto Nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidas, pareiškėjai be kitų dokumentų, mokesčių administratoriui pateikė 2007-07-04 sutartį (toliau – 2007-07-04 sutartis) (MGK bylos Nr. 7-292/2016 2 t., b. l. 147–148; MGK bylos Nr. 7-291/2016, 2 t., b. l. 126), kurioje nurodyta, kad pareiškėjai iš V. A. už 817 000 Lt įsigijo sutartyje išvardintas statybines medžiagas gyvenamojo namo statybai ir apdailai. Įvertinęs 2007-07-04 sutarties turinį, teismas pažymi, kad ji nelaikytina įrodymu, savaime pagrindžiančiu faktą, kad pareiškėjai jos pagrindu realiai patyrė joje nurodyto dydžio išlaidas. Siekiant 2007-07-04 sutarties įrodomąją galią įvertinti nagrinėjamo administracinio ginčo kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į tai, kad šią sutartį pareiškėjų ir pardavėjo V. A. vardu pasirašė tas pats atstovas – V. B., kuris atstovavo pareiškėjus ir mokestinio patikrinimo metu. Kartu teismas pažymi, kad nors mokestinis patikrinimas truko nuo 2013-12-31 iki 2016-05-26, visu šiuo laikotarpiu pareiškėjų atstovas mokesčių administratoriui teikė dokumentus (2014-03-19 pateikė UAB „MJ Projektai“ atliktą gyvenamojo namo statybos skaičiuojamosios kainos nustatymą su sąmatomis, 2014-04-10 paaiškinimus, kad namas buvo statomas ūkio būdu, o pareiškėjai nėra teisės aktai įpareigoti vesti savo patirtų išlaidų apskaitos, saugoti išlaidas patvirtinančius dokumentus, vėliau teikė paaiškinimus, kad namo statybai pirktų medžiagų pirkimo dokumentų (kasos čekių) pateikimas užtruks, 2015-11-26 pateikė medžiagų įsigijimą pagrindžiančių dokumentų už 2006–2008 metus kopijas, kreipėsi į mokesčių administratorių su prašymais, kad būtų pratęstas namo įsigijimo ir statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų pateikimo terminas), tačiau 2007-07-04 sutartis, dėl kurios vertinimo GPMĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostatų atžvilgiu kilo ginčas, mokesčių administratoriui buvo pateikta tik kartu su 2016-03-25 paaiškinimais, t. y. mokestinio patikrinimo pabaigoje, nors iš 2007-07-04 sutarties sudarymo aplinkybių matyti, kad pareiškėjų įgaliotam asmeniui V. B. tiek šios sutarties sudarymo faktas, tiek su jos sudarymu tiesiogiai susijusios aplinkybės turėjo būti žinomos 2007-07-04 sutarties sudarymo dieną, t. y. 2007-07-04. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad 2007-07-04 sutartis nėra ir negali būti laikoma atitinkančiu GPMĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostatas atitinkančiu dokumentu, įrodančiu patirtas išlaidas, ši sutartis nepatvirtina, kad pareiškėjai dėl joje detalizuotų statybinių medžiagų, skirtų gyvenamojo pastato statybai ir įrengimui, įsigijimo faktiškai patyrė minėtas išlaidas, t. y. kad atitinkamą sumą pinigų realiai būtų sumokėję pardavėjui. Priešingai, pareiškėjų įgalioto asmens pateikti mokestiniam patikrinimui statybinių medžiagų ir susijusios įrangos pirkimą pagrindžiantys dokumentai (kasos čekiai, sąskaitos faktūros) tvirtina, kad pareiškėjai minėtas prekes 2006–2008 metais pirko įvairiose prekybos vietose, bet ne pagal 2007-07-04 sutartį. Pareiškėjų įgalioto asmens veiksmai mokestinio patikrinimo metu, laikytini prieštaringais, o pateiktų duomenų ar dokumentų, galinčių pagrįsti pareiškėjų Nekilnojamojo turto įsigijimo išlaidas, pobūdis ir eiliškumas (pirmiausia parduotuvių čekiai, o pabaigoje – 2007-07-04 sutartis) vertintini kaip gynybinė pozicija. Pareiškėjams kartu su 2007-07-04 sutartimi mokesčių administratoriui nepateikus jokių juridinę galią turinčių dokumentų, galinčių patvirtinti pareiškėjų faktiškai patirtas išlaidas, pastarajam nebuvo teisinio pagrindo spręsti apie realiai įvykusią ūkinę operaciją, mažinančią pareiškėjų apmokestinamąsias pajamas už 2008 metus.
14. Pareiškėjai teigia, kad, skundžiamais sprendimais paskaičiuojant papildomai mokėtiną GPM, GPM delspinigius ir baudas, buvo pažeistas turinio viršenybės prieš formą principas, nes neatsižvelgta į UAB Korporacijos „Matininkai“ pažymą, ir į tai, kad, remiantis šia pažyma pareiškėjams AB DnB NORD banke buvo suteikta tikslinė paskola, skirta gyvenamojo namo statybų už nuosavas pareiškėjų lėšas refinansavimui ir namo statybos užbaigimui. Dėl šios pažymos ir kreditavimo sutarties Nr. K-2500-2007-440 vertinimo (MGK bylos Nr. 7-291/2016, 2 t., b. l. 127–135; MGK bylos Nr. 7-292/2016, 2 t., b. l. 149–157), teismas pritaria VMI ir MGK sprendimuose padarytai išvadai, kad šie įrodymai galimai pagrindžia pareiškėjų 2007-07-03 sutarties pagrindu įsigyto Nekilnojamojo turto vertę, bet neaptvirtina skundo argumentų, kad jie realiai už šį Nekilnojamąjį turtą pardavėjams sumokėjo 880 000 Lt. MGK bylose esantys V. B. pateikti paaiškinimai (MGK bylos Nr. 7-291/2016, 2 t., b. l. 137; MGK bylos Nr. 7-292/2016, 2 t., b. l. 159), kad pareiškėja Z. K., gavusi paskolą pagal kreditavimo sutartį Nr. K-2500-2007-440, lėšas išgrynino ir perdavė V. B., taip atsiskaitydama pagal 2007-07-04 sutartį, vertintinas kritiškai, nes nepatvirtintas jokiais juridinę galią turinčiais įrodymais, susijusiais su lėšų perdavimo faktu.
15. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Kauno AVMI, VMI ir ikiteismine tvarka išnagrinėjusi ginčą MGK visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bei įvertino surinktus duomenis, todėl, priešingai, nei teigia pareiškėjai, skundžiami sprendimai laikytini pagrįstais ir teisėtais, nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą ir juos naikinti. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų skundas netenkintinas. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjų J. S. K. ir Z. K. skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.