Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Artūras Pažarskis Baudž. byla Nr. 1A–993-648/2012

Teisėja Aiva Survilienė Teisminio proceso Nr. 1-01-3-00112-2011-3

2012 m. gruodžio 11 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Artūro Pažarskio, teisėjų Lauretos Ulbienės ir Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. ir T. L. išteisinti dėl 2011-10-15 inkriminuotų nusikaltimų pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. nesant A. L. ir T. L. veiksmuose šių nusikaltimų sudėčių (Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 105 str., atmestas V. G. prašymas dėl proceso išlaidų, t. y. 1 500 Lt, išieškojimo iš A. L. ir T. L..

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. už tai, kad jis 2011-05-30 prie (duomenys neskelbtini) pastato, Vilniuje, S. M. akivaizdoje įžeidė V. G. garbę ir orumą bei šmeižė pastarąjį sakydamas, jog V. G. neatsiskaitys už paslaugas, kad yra vagis ir aferistas.

Taip pat A. L. ir T. L. buvo kaltinami pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. už tai, kad jie 2011-10-15 prie (duomenys neskelbtini) pastato, Vilniuje, O. I. akivaizdoje įžeidė V. G. garbę ir orumą bei šmeižė pastarąjį sakydami, kad V. G. yra vagis, aferistas, sukčius, liepė džiovintis džiūvėsius, nes V. G. atžvilgiu yra iškelta baudžiamoji byla dėl vagystės ir sukčiavimo bei kad jis atsidurs kalėjime, kur jo jau seniai laukia draugai, po to nurodytu laiku ir vietoje A. L., O. I. girdint, pasakė, jog nepirktų namo, nes čia velniai gyvena, prieš tai velnias gyveno ir dabar velnias, kad V. G. yra aferistas, vagis, kad apgaudinėja O. I., nurodė, jog V. G. parduodamas namas yra užstatytas bankui ir areštuotas prieš V. G. pradėtoje baudžiamojoje byloje dėl sukčiavimo, atsinešęs kažkokius dokumentus ir juos rodydamas šaukė, jog yra apgautas ir apvogtas, ragino jokiu būdu nepirkti namo.

Teismas, konstatuodamas, jog išteisintieji turėjo pagrindą jį vadinti vagimi, sukčiumi ir aferistu, netinkamai įvertino aplinkybes dėl pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 10-2-00461-11 pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. Visiškai ignoruotas buvo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1 policijos komisariato 2012-04-17 pranešimas, kuriame nurodyta, jog minėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, o V. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kaip liudytojas. Be to, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal paties A. L. pareiškimą. Taigi, vien ikiteisminio tyrimo pradėjimas dar nesudaro pagrindo viešai remtis šia informacija kaip faktu. Skundžiamame nuosprendyje nurodoma, kad V. G. ieškinys dėl sutarties pripažinimo negaliojančia yra atmestas, o konfliktai tarp jo ir išteisintųjų vyksta dėl ieškinyje nurodytų aplinkybių, tačiau nebuvo atsižvelgta į tai, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-09-28 sprendimas, kuriuo apelianto ieškinys buvo atmestas, dar nėra įsiteisėjęs, nes dėl šio procesinio sprendimo yra paduotas apeliacinis skundas.

Teismas, priimdamas nuosprendį, taip pat rėmėsi tuo, kad jo atžvilgiu dar iki išteisintiesiems inkriminuojamų nusikaltimų padarymo jau buvo atliktas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo, kuris buvo nutrauktas susitaikius su nukentėjusiuoju. Šiuo atveju teismas, analizuodamas, ar A. L. ir T. L. galėjo susidaryti neigiamą nuomonę apie jį, neatsižvelgė į tai, kad jiems tokių veiksmų padarymo metu nebuvo žinoma apie pradėtą ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu bei apie priimtą procesinį sprendimą. Kita vertus, kadangi ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas, jis nėra teistas. Todėl išteisintieji bet kokiu atveju negalėjo susidaryti neigiamos nuomonės apie jį ir skleisti jos viešai.

Pasak V. G., teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas O. I. patvirtino jo nurodytas aplinkybes parodydamas, jog A. L. ir T. L. pavadino jį „žuliku“ ir aferistu bei pasakė, jog jis „sėdės“. Sprendžiant iš šio liudytojo parodymų, akivaizdu, kad išteisintieji pateikė minėtą informaciją kaip akivaizdų ir neginčijamą faktą, o ne kaip jų susidariusią nuomonę dėl esamo ginčo civilinėje byloje. O. I. suvokė pasakytus žodžius kaip visiškai oficialią patvirtintą informaciją, todėl atsisakė pirkti namą, o jeigu ši informacija būtų pateikta kaip nuomonė, O. I. galimai būtų ja nepatikėjęs.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad žodis „žulikas“ Lietuvių kalbos žodyne yra aiškinamas kaip apgavikas, sukčius, vagis, plėšikas. Žodis „aferistas“ apibrėžiamas kaip asmuo, kuris daro aferas, sukčius, o „afera“ - tai stambi apgavystė, nesąžiningas apgavikiškas darbas norint pasipelnyti. Kadangi V. G. atžvilgiu nėra priimto nei vieno apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo jis būtų pripažintas kaltu padaręs vagystę, sukčiavimą ar kokį kitą nusikaltimą, akivaizdu, kad jis buvo apšmeižtas girdint O. I.. Atsižvelgiant į tai, kad tarp jo ir išteisintųjų santykiai yra konfliktiški dėl apeliaciniame tvarka neišnagrinėtos civilinės bylos dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, bei į tai, kad A. L. ir T. L. išsakė minėtus žodžius viešai norėdami pakirsti O. I. pasitikėjimą juo, apeliantas mano, kad išteisintųjų veiksmuose buvo tyčia įžeisti jį ir apšmeižti pašalinio asmens akivaizdoje.

Teismo posėdyje privatus kaltintojas ir jo atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintieji ir jų atstovė - apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Privataus kaltintojo V. G. apeliacinis skundas atmetamas.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei tvirtina privatus kaltintojas, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas išteisintajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad privačiam kaltintojui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar Lietuvos Respublikos BPK normų pažeidimu.

Lietuvos Respublikos BK 2 str. 4 d. įtvirtinta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Nusikalstamos veikos sudėties požymiai būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

A. L. ir T. L. buvo kaltinami pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir 155 str. 1 d. už tai, kad jie 2011-10-15 prie (duomenys neskelbtini) pastato, Vilniuje, O. I. akivaizdoje įžeidė V. G. garbę ir orumą bei šmeižė pastarąjį sakydami, kad V. G. yra vagis, aferistas, sukčius, liepė džiovintis džiūvėsius, nes V. G. atžvilgiu yra iškelta baudžiamoji byla dėl vagystės ir sukčiavimo bei kad jis atsidurs kalėjime, kur jo jau seniai laukia draugai, po to nurodytu laiku ir vietoje A. L., O. I. girdint, pasakė, jog nepirktų namo, nes čia velniai gyvena, prieš tai velnias gyveno ir dabar velnias, kad V. G. yra aferistas, vagis, kad apgaudinėja O. I., nurodė, jog V. G. parduodamas namas yra užstatytas bankui ir areštuotas prieš V. G. pradėtoje baudžiamojoje byloje dėl sukčiavimo, atsinešęs kažkokius dokumentus ir juos rodydamas šaukė, jog yra apgautas ir apvogtas, ragino jokiu būdu nepirkti namo.

Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. numatyta, kad baudžiamoji atsakomybė atsiranda tam, kas paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šmeižimas – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo. Taigi, baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam tikrovės neatitinkančią informaciją, t. y. perdavusiam žinias. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-545/2005).

Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. įtvirtinta, kad baudžiamoji atsakomybė atsiranda tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Įžeidimas žodžiu yra neigiamas nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo žodžiu atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-269/2005).

Išteisintieji teisiamojo posėdžio metu neigė padarę inkriminuotus nusikaltimus (b.l. 124-125).

V. G. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2011-10-15 pas jį atvyko klientas O. I., kuris ketino pirkti jo namą. Prie O. I. priėjęs A. L. pradėjo vadinti V. G. aferistu, vagimi, liepė džiovintis džiūvėsius, pasakė, kad namas yra areštuotas, užstatytas, be to, išteisintasis rodė O. I. kažkokius dokumentus. T. L. pasakė analogiškus žodžius. O. I. po tokių įvykių išvažiavo ir nepirko namo. Tuo metu V. G. namui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje (b.l. 121-122).

Teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas O. I. parodė, kad 2011-10-15 jis atvyko apžiūrėti V. G. namo. Išteisintieji klausė jo, ar jis nori pirkti namą, jis atsakė teigiamai. Išteisintieji patarė nepirkti namo, nes savininkas yra apgavikas, aferistas, jie rodė dokumentus, kad iš jų paėmė pinigus. A. L. kažką minėjo dėl arešto. Tuo metu buvo ir V. G. kitoje pusėje. Paklausus pastarojo, kodėl kaimynai taip kalba, šis atsakė, kad jie yra nusistatę. O. I. nepirko namo (b.l. 122).

Byloje nustatyta, kad tarp privataus kaltintojo ir išteisintųjų yra susiklostę konfliktiniai santykiai dėl piniginių reikalų. Tai patvirtina byloje esantys rašytiniai dokumentai. Visų pirma, A. L. 2011-06-08 pareiškimu prašė pradėti ikiteisminį tyrimą V. G. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. nurodydamas, kad A. L. 2009-03-03 paskolino V. G. 11 000 eurų, tačiau šis negrąžino skolos (b.l. 39-40), dėl ko Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje 2011-07-05 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (b.l. 42). Antra, Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme buvo nagrinėjama civilinė byla, kurioje priimtas 2011-09-28 sprendimas atmesti ieškovo V. G. ieškinį dėl 2009-03-03 sudarytos paskolos sutarties su A. L. pripažinimo negaliojančia (b.l. 45-47). A. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad santykiai su V. G. pablogėjo būtent dėl sudarytos paskolos sutarties (b.l. 125). Tai patvirtina, kad A. L. ir T. L. pasakyti žodžiai V. G. atžvilgiu tokie kaip „aferistas“, „sukčius“ parodo jų nuomonę, susiformavusią dėl nesutarimų, susijusių su piniginiais reikalais, ir iš to pradedamų baudžiamojo ar civilinio pobūdžio procesų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad minėtas ikiteisminis tyrimas yra nutrauktas, o V. G. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kaip liudytojas. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nutarimu tik 2012-01-05 (b.l. 102), kas rodo, jog išteisintiesiems inkriminuotų nusikaltimų padarymo metu ikiteisminis tyrimas dėl galimai V. G. padaryto sukčiavimo dar buvo atliekamas. Tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal paties A. L. pareiškimą, taip pat parodo pastarojo susiformavusį manymą dėl V. G. galimai neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju minėtos išvados nepaneigia ta aplinkybė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-09-28 sprendimas, kuriuo buvo atmestas V. G. ieškinys, civilinėje byloje dar nėra įsiteisėjęs. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo atmestas kaltinimas dalyje dėl išteisintųjų pasakytų žodžių dėl V. G. priklausančio namo arešto, ir nebekartoja jų. Tai, ar išteisintieji žinojo, ar nežinojo, jog V. G. atžvilgiu buvo atliktas kitas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo, kuris nutrauktas privačiam kaltintojui susitaikius su nukentėjusiuoju (b.l. 87), neturi teisinės reikšmės vertinant išteisintųjų veiksmus baudžiamojo įstatymo prasme.

Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas O. I. teisiamajame posėdyje nenurodė girdėjęs, jog A. L. ar T. L. liepė V. G. džiovintis džiūvėsius, nes V. G. atžvilgiu yra iškelta baudžiamoji byla dėl vagystės ir sukčiavimo bei kad jis atsidurs kalėjime, kur jo jau seniai laukia draugai, ar kad A. L. sakė, jog V. G. namuose velniai gyvena, prieš tai velnias gyveno ir dabar velnias. Taip pat liudytojas nenurodė, kad A. L. ar T. L. V. G. vadino vagimi. Šias aplinkybės nurodė tik pats V. G.. Esant tokiems įrodymams, darytina išvada, kad nenustatyta, jog A. L. ar T. L. inkriminuotu laiku ir vietoje sakė minėtus žodžius. Apeliantas pateikia tik savo subjektyvią nuomonę, kad dėl išteisintųjų žodžių O. I. nepirko jo namo. Pats liudytojas tiesiogiai nepatvirtino tokio fakto, o jis galėjo atsisakyti sudaryti sandorį su apeliantu ir dėl kitų priežasčių.

Atsižvelgiant į visas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad nagrinėjamo konflikto metu nei A. L., nei T. L. išsakytais žodžiais nepaskleidė apie V. G. tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, dėl ko nenustatyta Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismui, kad A. L. ar T. L. veiksmuose nėra ir įžeidimo sudėties (Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d.), nes žodžiai „aferistas“, „sukčius“ buvo pasakyti esant neišspręstam ginčui dėl V. G. negrąžintos skolos, o išteisintųjų veiksmuose nenustatyta tiesioginė tyčia įžeisti apeliantą. Vien V. G. subjektyvaus manymo, kad A. L. ir T. L. pasakyti žodžiai jo atžvilgiu yra įžeidžiantys, nepakanka konstatuoti šio nusikaltimo padarymą.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, naikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-09-25 nuosprendį V. G. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Kadangi V. G. apeliacinis skundas atmetamas, todėl tenkinti apelianto prašymą dėl turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo taip pat nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti privataus kaltintojo V. G. apeliacinį skundą.