Vilniaus apygardos teismo nutarimas, AN2-233-932/2023

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutarimas
Data: 2023-09-08
Bylos Nr.: AN2-233-932/2023
Teisminio proceso Nr.: 4-48-3-00190-2021-4
Bylos rūšis: administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Panaikinti apylinkės teismo nutarimą ir priimti naują nutarimą administracinio nusižengimo byloje

Teisėjas: Julita Dabulskytė-Raizgienė (pirm.)
Institucija: Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos
Advokatai: Deimantė Drąsutavičienė

Kategorijos

Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-233-932/2023Teisminio proceso Nr.: 4-48-3-00190-2021-4Procesinio sprendimo kategorijos: 7.11; 21.11.10 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. rugsėjo 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Institucija) ir D. M. atstovės advokatės Deimantės Drąsutavičienės apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. liepos 12 d. nutarimo, kuriuo D. M. pradėta administracinio nusižengimo teisena pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalį nutraukta, pasibaigus administracinės nuobaudos skyrimo terminui, bei iš Institucijos priteista D. M.750 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Priimtų sprendimų esmė

1. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2021 m. lapkričio 19 d. nutarimu D. M. pripažinta kalta pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį dėl to, kad nuo 2011 m. rugsėjo 12 d. iki 2019 m. lapkričio 29 d. būdama UAB „I.“ vadove ir, žinodama apie bendrovės finansinę padėtį bei didėjančius įsipareigojimus Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei ir tokiu savo neveikimu neįvykdė Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 5 straipsnio 1 punkte numatytos pareigos inicijuoti nemokumo procesą.

Žemesnės instancijos teismas

2. Vilniaus apygardos teismo 2022 m. sausio 19 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2021 m. lapkričio 19 d. nutarimas panaikintas ir D. M. iškelta administracinio nusižengimo byla grąžinta iš naujo nagrinėti apylinkės teisme.

3. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. liepos 12 d. nutarimu administracinio nusižengimo teisena, pradėta D. M. pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, nutraukta, pasibaigus administracinės nuobaudos skyrimo terminui.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų teisiniai argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu Institucija prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. liepos 12 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą – pripažinti D. M. padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jai sankcijoje nustatytą baudą.

4.1. Skunde nurodoma, kad D. M. bendrovės vadove buvo nuo 2011 m. rugsėjo 12 d. iki 2019 m. lapkričio 29 d. Pagal Institucijos pateiktą pareiškimą bendrovė patiria finansinius sunkumus ir galimai yra nemoki, bendrovės vadovei apie tai turėjo būti žinoma nuo 2019 m. spalio 25 d., kuomet ji pateikė mokesčių administratoriui pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) deklaraciją, kurioje deklaruotas mokėtinas į valstybės biudžetą PVM. Institucijos teigimu, teismas neįvertino Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje (įstatymo redakcija galiojusi 2019 m. spalio 25 d.) įtvirtintos nuostatos, kad vadovė D. M. privalėjo atlikti įstatymuose nustatytus privalomus veiksmus nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki. Institucija neturi jokių duomenų nei apie tai, kad bendrovės vadovė atliko bent kokius aktyvius veiksmus siekiant inicijuoti bendrovei bankroto procesą, nei apie tai, kad bendrovės dalyviai per nustatytus terminus būtų ėmęsi priemonių bendrovės mokumui atkurti.

4.2. Institucija tvirtina, kad elgėsi operatyviai, Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmams pareiškimą dėl administracinės atsakomybės taikymo D. M. pateikė 2021 m. rugpjūčio 20 d., praėjus vos 11 dienų nuo UAB „I.“ bankroto bylos įsiteisėjimo. Skundžiame nutarime nėra nurodytos nei priežastys, nei pateikta išsami informacija, kodėl administracinio nusižengimo byla nebuvo išnagrinėta per ANK nustatytą administracinės nuobaudos skyrimo terminą. Pažymima byloje nesant jokių įrodymų, kad būtent dėl jos kaltės administracinio nusižengimo byla nebuvo operatyviai išnagrinėta ir priimtas nutarimas dėl bendrovės vadovės D. M. atsakomybės, priešingai – Institucija neteikė prašymų atidėti posėdį, gavus teismo šaukimus buvo teikiami prašymai administracinio nusižengimo bylą nagrinėti Institucijos atstovui nedalyvaujant.

4.3. Institucijos vertinimu, byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad D. M. padarė jai inkriminuojamą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, nes ji, būdama UAB „I.“ vadove, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo. UAB „I.“ vadovei D. M. nuo 2019 m. spalio 25 d. atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei „I.“. Bendrovės vadovė D. M. neatliko įstatymuose nustatytų privalomų veiksmų ir savo veiksmais/neveikimu vengė inicijuoti nemokios bendrovės bankrotą.

1. Apeliaciniu skundu D. M. atstovė advokatė Deimantė Drąsutavičienė prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 liepos 12 d. nutarimo dalį, kuria administracinio nusižengimo teisena, pradėta D. M. pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį, nutraukta pasibaigus administracinės nuobaudos skyrimo terminui ir priimti naują sprendimą – D. M. pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį pradėtą administracinio nusižengimo teiseną nutraukti, kadangi padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių (ANK 591 straipsnio 1 punktas). Netenkinus šio prašymo prašoma iš Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 liepos 12 d. nutarimo aprašomosios dalies pašalinti teiginį, jog „pažeidimas, kurio padarymu įtariama D. M., buvo padarytas iki 2019 m. lapkričio 29 d.“. Taip pat prašoma priteisti D. M. patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

5.1. Atstovės teigimu, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nustačius, jog administracinėn atsakomybėn patraukti asmenys administracinio nusižengimo apskritai nepadarė, administracinio nusižengimo teisena nutraukiama ANK 591 straipsnio 1 punkte nurodytu pagrindu, kadangi ANK 39 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik nustačius, jog buvo padarytas nusižengimas.

Žemesnės instancijos teismas

5.2. Atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nutarime konstatavo, jog nagrinėjamu atveju 40 dienų terminas pasibaigė 2019 m. gruodžio 4 d., t. y. UAB „I.” vadovei jau esant atleistai iš vadovės pareigų ir nuo 2019 m. lapkričio 29 d. pareiga imtis priemonių įmonės mokumui atkurti D. M. išnyko, kas, kaip pabrėžiama, akivaizdžiai patvirtina, kad D. M. ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo nepadarė, todėl teismas administracinio nusižengimo teiseną nepagrįstai nutraukė ANK 591 straipsnio 7 punkto pagrindu, t. y. pasibaigus administracinės nuobaudos skyrimo terminui.

5.3. Skunde nurodoma, kad UAB „I.” nemokumo atsiradimo momentą pirmosios instancijos teismas siejo su Institucijos nurodyta aplinkybe, kad bendrovė patiria finansinius sunkumus ir galimai yra nemoki, bendrovės vadovei apie tai turėjo būti žinoma nuo 2019 m. spalio 25 d., kuomet bendrovės vadovė pateikė mokesčių administratoriui PVM deklaraciją, kurioje deklaruotas į valstybės biudžetą mokėtinas PVM. Atstovės teigimu, UAB „I.” nemokumo momentą pagrindžia ne mokesčių administratoriui vadovo pateikta PVM deklaracija, kurioje deklaruotas į valstybės biudžetą mokėtinas PVM, o tam tikrų aplinkybių visetas, kuris sudaro pagrindą išvadai, jog UAB „I.” negali apmokėti kreditoriams skolų, kurių apmokėjimo terminai yra suėję, ir šie negalėjimai nėra laikini. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad PVM mokesčio nesumokėjimas įstatymo nustatytais terminais savaime nereiškia, kad UAB „I.” jau kitą dieną tapo nemoki ir negalėjo įvykdyti finansinių įsipareigojimų.

5.4. Pabrėžiama, kad D. M., einant UAB „I.” vadovės pareigas, įmonė su jokiais ilgalaikiais finansiniais sunkumais, kurie užkirstų kelią vykdyti veiklą ar atsiskaityti su kreditoriais, niekada nebuvo susidūrusi ir tokių finansinių sunkumų nebuvo. Priešingai, D. M. iki 2019 m. rugsėjo 1 d. de facto einant vadovės pareigas visi finansiniai įsipareigojimai buvo vykdomi tinkamai, įsiskolinimų nebuvo. Kartu pažymima, kad UAB „I.” akcininkai jau buvo priėmę sprendimą nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. atleisti D. M., tačiau delsė tai įforminti visuotiniu akcininkų sprendimu. Atitinkamai D. M., kaip vadovei, nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. nebuvo mokamas ir darbo užmokestis. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys duomenys. Būtent nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. UAB „I.” akcininkai toliau priiminėjo visus sprendimus, susijusius su įmonės tolimesne veikla, jiems buvo pateiktos finansinės ataskaitos. Nepaisant to, D. M., de jure būdama UAB „I.” vadove, el. laišku gavusi informaciją apie UAB „I.” atsiradusį PVM mokestį pagal pateiktą 2019 m. spalio 25 d. deklaraciją, tą pačią dieną informavo UAB „Iv.“ laukianti mokėjimo už prekes (15 541,60 Eur), kad galėtų sumokėti VMI. Apie atsiradusius įmonės įsipareigojimus buvo informuoti ir bendrovės akcininkai, iš kurių vienas buvo V. Š., tuo metu ėjęs ir UAB „Iv.“ vadovo pareigas. D. M. buvo informuota, kad UAB „Iv.“ artimiausiu laiku atsiskaitys su UAB „I.”. Anksčiau taip pat yra buvę atvejų, kai UAB „Iv.“ vėluodavo atsiskaityti už prekes, tačiau visuomet įvykdydavo savo įsipareigojimus. Dėl nurodytų priežasčių D. M. neturėjo pagrindo abejoti, jog UAB „Iv.“ nevykdys savo įsipareigojimų bendrovei, juo labiau, kad tiek UAB „I.”, tiek UAB „Iv.“ iš esmės siejo tie patys akcininkai, jiems buvo žinoma visa situacija dėl tolimesnės bendrovės veiklos.

5.5. Pažymima, jog D. M. iki 2019 m. lapkričio 29 d. einant vadovo pareigas nei naujų įsipareigojimų, nei nuostolių dėl neatsiskaitymo su kreditoriais (VMI) iš esmės neatsirado. Iš VMI pateiktų duomenų matyti, jog bendrovės kreditoriniai įsipareigojimai pradėjo didėti, kai mokesčių administratoriaus iniciatyva 2020 m. sausio 2 d., 2020 m. sausio 14 d., 2019 m. spalio 12 d. VMI, vadovaudamasi Mokesčių administravimo įstatymu, apskaičiavo mokestinę prievolę, t. y. už laikotarpius, už kuriuos nebuvo pateiktos pridėtinės vertės mokesčių deklaracijos. Čia atstovė pabrėžia, kad tuo metu, kai VMI mokesčių administratoriaus iniciatyva apskaičiavo mokestinę prievolę, D. M. iš UAB „I.” vadovės pareigų buvo atleista daugiau kaip prieš mėnesį laiko ir pareigą teikti pridėtinės vertės mokesčių deklaracijas (būtent už kurių neteikimą buvo apskaičiuota mokestinė prievolė) jau turėjo naujas UAB „I.” vadovas, kurio akcininkai taip ir nepaskyrė.

5.6. Apeliantės įsitikinimu, UAB „I.” tapo nemoki jau po D. M. atleidimo iš UAB „I.” vadovės pareigų, t. y. kai nebuvo paskirtas naujas bendrovės vadovas. Būtent UAB „I.” akcininkų neveikimas – vadovo nepaskyrimas nulėmė, jog bendrovė toliau nevykdė ir negalėjo vykdyti veiklos bei galiausiai tapo nemoki. Tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 9 d. nutartimi buvo patenkintas VMI pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „I.“ ir bendrovei iškelta bankroto byla, nereiškia, kad įmonė tapo nemoki būtent tuo metu, kai D. M. ėjo bendrovės vadovės pareigas. Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, UAB „I.“ nemokumą vertino VMI pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo dienai, kai D. M. bendrovės vadove nebuvo jau daugiau kaip pusantrų metų. Skunde atitinkamai pažymima, jog sprendžiant, ar asmens veiksmuose yra ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymių, yra vertinama, ar įmonė tapo (buvo) nemoki jam einant bendrovės vadovo pareigas. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, jog D. M. einant UAB „I.” vadovės pareigas, bendrovė nebuvo nemoki, todėl D. M. nepadarė pažeidimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje.

5.7. Kitoje skundo dalyje aptariama tai, jog nuo momento, kai įmonė tapo nemoki, skaičiuojami Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodyti kreipimosi į teismą terminai (nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti). Pažymima, jog vertinant, jei bendrovė tapo nemoki 2019 m. spalio 25 d., ĮBĮ 8 straipsnyje numatyti terminai D. M. imtis veiksmų dar nebuvo pasibaigę. Teismas nepagrįstai sutrumpino įstatyme numatytus imperatyvius terminus, t. y. vertino, jog D. M. turėjo ne per 40 dienų, bet per 35 dienas įvykdyti numatytas pareigas, nors įstatymas nenumato, jog įtvirtinti terminai dėl vienų ar kitų priežasčių gali būti sutrumpinti. Apeliantės teigimu, nagrinėjamu atveju pagrindas konstatuoti, jog D. M. veiksmuose yra ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyti požymiai, kiltų tada, jei per nustatytą terminą, t. y. 40 dienų, ji būtų nesiėmusi teisės aktuose nurodytų veiksmų. Tai, kad D. M. buvo atleista iš bendrovės vadovės pareigų per ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje reglamentuotą terminą, per kurį buvo privaloma imtis numatytų veiksmų, nesudaro pagrindo įstatyme numatytus terminus sutrumpinti ir atitinkamai konstatuoti D. M. veiksmuose esant ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo požymius. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismui vertinant, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad įmonė tapo nemoki 2019 m. spalio 25 d., nėra pagrindo daryti išvadą, kad D. M. ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą padarė iki 2019 m. lapkričio 29 d. Šiuo atveju tik pasibaigus ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems terminams galima objektyviai įvertinti, ar D. M. veiksmuose yra nusižengimo požymių ir spręsti, ar D. M. (ne)padarė administracinį nusižengimą.

5.8. Taip pat pabrėžiama, kad skundžiamo nutarimo aprašomojoje dalyje teismas nurodė, jog pažeidimas, kurio padarymu įtariama D. M., buvo padarytas iki 2019 m. lapkričio 29 d. Atsižvelgdamas į tai, teismas, nutraukdamas administracinio nusižengimo teiseną suėjus ANK 39 straipsnyje numatytam senaties terminui, tuo pačiu konstatavo, kad D. M. padarė ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatytą nusižengimą. Apeliacinės instancijos teismui sprendžiant, jog pirmosios instancijos teismas D. M. administracinio nusižengimo teiseną pagrįstai nutraukė suėjus ANK 39 straipsnyje nurodytam naikinamajam administracinės nuobaudos skyrimo terminui, vadovaujantis teismine praktika, teismo skundžiamojo nutarimo aprašomoji dalis „pažeidimas, kurio padarymu įtariama D. M., buvo padarytas iki 2019 m. lapkričio 29 d.“ neabejotinai pažeidžia nekaltumo prezumpcijos principą ir turi būti pašalinta.

Atsiliepimas

1. Atsiliepimu į Institucijos apeliacinį skundą D. M. atstovė advokatė Deimantė Drąsutavičienė prašo Institucijos apeliacinį skundą atmesti.

1.1. Atsiliepime nurodoma, kad ANK 39 straipsnis numato, jog administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos, o trunkamojo administracinio nusižengimo atveju – per dvejus metus nuo jo paaiškėjimo dienos. ANK 39 straipsnio nuostatos yra imperatyvios, todėl, pasibaigus administracinės atsakomybės taikymo senaties terminui administracinio nusižengimo byloje, nutrūksta administracinio proceso teisiniai santykiai, asmens, patraukto administracinėn atsakomybėn, kaltumo klausimas nesprendžiamas ir kaltininkui nuobauda negali būti paskirta, gali būti priimtas tik vienintelis sprendimas – administracinio nusižengimo bylos nutraukimas. Pateiktu apeliaciniu skundu VMI neskundžia aplinkybės, jog pirmosios instancijos netinkamai taikė ANK 39 straipsnyje numatytą senaties terminą. Priešingai, VMI pripažįsta, kad administracinei atsakomybei taikyti senaties terminas yra suėjęs, nes Institucijos apeliaciniame skunde nurodoma, jog „skundžiamame nutarime nėra nei nurodytos priežastys, nei pateikta išsami informacija, kodėl administracinio nusižengimo byla nebuvo išnagrinėta per ANK nustatytą administracinės nuobaudos skyrimo terminą“.

Šalies argumentai

1.2. Atstovė taip pat atkreipia dėmesį, kad pateiktame apeliaciniame skunde Institucija mini ANK 32 straipsnio 2 dalyje nurodytą operatyvumo principą, pažymi, jog VMI operatyviai kreipėsi į teismą dėl atsakomybės D. M. taikymo. Atstovės teigimu, šios VMI nurodytos aplinkybės nepaneigia, jog ANK 39 straipsnyje numatytas administracinės atsakomybės taikymo senaties terminas pasibaigęs ir net ir vertinant, kad D. M. veiksmuose galimai yra ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo požymių, atsakomybė negali būti taikoma. Atsižvelgiant į tai, kad yra pasibaigęs administracinės atsakomybės taikymo senaties terminas, VMI apeliaciniame skunde keliamas reikalavimas panaikinti skundžiamą nutarimą ir taikyti D. M. administracinę atsakomybę yra nepagrįstas bei nesuderinamas su imperatyvioms įstatymo nuostatoms, todėl atstovė prašo VMI apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimas

2. Atsiliepimu į D. M. atstovės advokatės Deimantės Drąsutavičienės apeliacinį skundą Institucijos atstovė G. V. prašo D. M. apeliacinio skundo netenkinti, panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. liepos 12 d. nutarimą ir šioje administracinio nusižengimo byloje priimti naują nutarimą – pripažinti UAB „I.“ buvusią vadovę D. M. padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jai sankcijoje nustatytą baudą. Jeigu aukštesnės instancijos teismas pripažintų, jog administracinio nusižengimo teisena D. M. pagrįstai nutraukta suėjus naikinamajam administracinės nuobaudos skyrimo terminui, prašoma panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. liepos 12 d. nutarimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir atmesti D. M. prašymą priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Institucijos apeliacinis skundas atmetamas, o D. M. atstovės advokatės apeliacinis skundas tenkinamas.

1. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą bei apeliacinių skundų ir atsiliepimų argumentus, daro išvadą, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas, kuriuo administracinio nusižengimo teisena nutraukta pasibaigus administracinės nuobaudos skyrimo terminui, yra nepagrįstas, todėl naikintinas ir administracinio nusižengimo teisena nutraukiama vadovaujantis ANK 565¹ straipsnio 1 punktu.

2. Iš Institucijos apeliacinio skundo turinio matyti, kad jame pirmiausia akcentuojama tai, kad Institucija veikė operatyviai, o skundžiamame nutarime taip ir nebuvo nurodytos priežastys bei nepateikta išsami informacija, kodėl administracinio nusižengimo byla nebuvo išnagrinėta per ANK nustatytą administracinės nuobaudos skyrimo terminą. Visgi pažymėtina, jog ANK 39 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos. ANK 565¹ straipsnio 7 punkte nurodoma, kad administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta, kai iki administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo dienos pasibaigia šio kodekso 39 straipsnyje nurodytas terminas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pasibaigus terminui, per kurį galėjo būti paskirta administracinė nuobauda, gali būti priimtas tik vienintelis sprendimas – administracinio nusižengimo teisenos nutraukimas. Priežastys, dėl kurių administracinė nuobauda per numatytą terminą nebuvo paskirta, priimant byloje sprendimą jokios reikšmės neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinio teisės pažeidimo bylose Nr. 2AT-23-303/2015, 2AT-52-2014). Numatytų terminų skirti nuobaudai paskirtis – garantuoti, kad administracinė nuobauda būtų skiriama per protingą laiką nuo veikos padarymo. Tik tokiu atveju administracinė nuobauda gali pasiekti jai keliamus tikslus. Administracinės nuobaudos skyrimo terminai kartu yra ir trauktino atsakomybėn asmens garantija, turinti užtikrinti, kad byla būtų išsprendžiama per protingą laiką, ir taip saugoti asmenį nuo pernelyg ilgo persekiojimo. Taigi Institucijos apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl administracinės atsakomybės taikymo, kadangi suėjus administracinės nuobaudos paskyrimo terminui, nepriklausomai nuo jo suėjimo priežasčių, asmuo negali būti pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą.

3. Nagrinėjamoje byloje iš esmės nėra ginčo dėl pasibaigusio termino administracinei nuobaudai paskirti. Faktas, jog toks terminas jau suėjo, yra akivaizdus, to neginčija nei Institucija, nei D. M. atstovė. Pabrėžtina, kad administracinio nusižengimo teisena ANK 565¹ straipsnio 7 punkto pagrindu galėjo būti nutraukta tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad D. M. buvo pagrįstai kaltinama pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį. Priešingu atveju, nustačius, jog asmuo administracinio nusižengimo apskritai nepadarė, administracinio nusižengimo teisena nutraukiama konstatavus, kad padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių (ANK 565¹ straipsnio 1 punktas), kadangi ANK 39 straipsnio nuostatos gali būti taikomos tik nustačius, jog buvo padarytas nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-80-594/2022).

4. Pirmosios instancijos teismas administracinio nusižengimo bylą nutraukė dėl suėjusio naikinamojo termino administracinei nuobaudai paskirti, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, tuo pačiu konstatavo ir tai, jog administracinis nusižengimas buvo padarytas iki 2019 m. lapkričio 29 d. Institucija apeliaciniame skunde tvirtina, kad byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog D. M. padarė jai inkriminuojamą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 120 straipsnio 1 dalyje. Tuo tarpu D. M. atstovė advokatė laikosi priešingos pozicijos ir įrodinėja, kad įmonė tapo nemoki, kai D. M. jau buvo atleista iš vadovės pareigų, o PVM deklaracijos pateikimas ir buvęs įsiskolinimas savaime nepatvirtina įmonės nemokumo, todėl ji neturėjo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

5. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apylinkės teismo nutarimą, sutinka su dalimi D. M. atstovės apeliacinio skundo argumentų ir daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyti visi ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymiai.

6. ANK 120 straipsnio 1 dalyje yra numatyta administracinė atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už kreditorių teisių pažeidimus, kurie gali būti įvykdyti alternatyviomis veikomis, viena jų yra pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimas.

7. Įmonės vadovo pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, kai įmonė yra nemoki, įtvirtinta nagrinėjamai bylai aktualiame ĮBĮ (galiojusiame iki 2020 m. sausio 1 d.), kurio 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti.

8. Faktinis pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindas yra įmonės nemokumas, kuris pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Įstatymas apibrėžia, kad pagrindinis (formalus) įmonės nemokumo kriterijus yra pradelsti įsiskolinimai, kurie pradeda viršyti pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Tačiau teismų praktikoje bendrovės mokumas yra vertinamas ne tik pagal šį rodiklį, bet ir atsižvelgiant į bendrą įmonės verslumo situaciją, t. y. vertinama, ar įmonė vykdo veiklą, kuria siekiama pelno, ar toks juridinis asmuo sugeba turimomis priemonėmis (grynaisiais pinigais, atsargomis, gautinomis sumomis, kitu turtu) padengti savo turimus trumpalaikius ir ilgalaikius įsipareigojimus, koks yra įmonės veiklos pelnas. Teismų praktikoje atnaujintose administracinių nusižengimų bylose įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra pradelsti įmonės įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-17-511/2020).

9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. M. apie įmonės nemokumą turėjo būti žinoma nuo 2019 m. spalio 25 d., kuomet ji pateikė mokesčių administratoriui PVM deklaraciją, kurioje deklaruotas mokėtinas į valstybės biudžetą PVM. Tokią pačią poziciją apeliaciniame skunde išreiškia ir Institucija, tuo tarpu D. M. atstovė tvirtina, kad vien deklaracijos pateikimas neparodo įmonės nemokumo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendžia esant pakankamai įrodymų išvadai, jog bendrovė buvo nemoki, ką patvirtina ne tik pateikta PVM deklaracija ir joje nurodyta mokėtina suma. Kaip matyti iš bylos medžiagos, jau 2016 m. ir 2017 m. įmonė veikė nuostolingai – atitinkamai fiksuotas 1 846 Eur ir 1 304 Eur nuostolis (1 t., b. l. 25). Teikiant finansinės atskaitomybės dokumentus už 2017 m. VĮ „Registrų centras“ bendrovės turto vertė siekė 143 064 Eur, o įsipareigojimai 86 001 Eur (1 t., b. l. 24). Vėlesniais metais bendrovė finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikė. Iš pačios D. M. paaiškinimų bei pateiktų susirašinėjimų su vienu iš įmonės akcininkų matyti, kad prieš atleidžiant vadovę iš pareigų įmonė realios veiklos jau nebevykdė. Tokias aplinkybes patvirtina ir tai, kad įmonėje 2018 m. lapkričio 7 d. buvo likęs tik vienas formalus darbuotojas, kai ankstesniais laikotarpiais dirbdavo 5-9 darbuotojai (1 t., b. l. 50). Be to, Institucijai siekiant išieškoti mokestinę nepriemoką, kuri susidarė bendrovei nesumokėjus mokesčių už 2019 m. rugsėjo – lapkričio mėnesius, buvo taikytos mokestinės nepriemokos išieškojimo priemonės, tačiau nesėkmingai, įsiskolinimas valstybei nepadengtas. Ši aplinkybė kartu su kita bylos medžiaga patvirtina, kad bendrovė neturėjo turto, kuriuo galėtų būti padengti įsipareigojimai valstybei. Taigi D. M. 2019 m. spalio 25 d. pateikiant PVM deklaraciją buvo žinoma, kad įmonė nevykdo jokios veiklos, kuri leistų tikėtis, kad įsipareigojimai bus įvykdyti, neturi turto, dėl to yra nemoki.

10. Visgi tam, kad įmonės vadovas (ar kiti asmenys pagal kompetenciją) būtų patrauktas administracinėn atsakomybėn už ANK 120 straipsnio 1 dalyje nurodytą neveikimą ar netinkamą veikimą – pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą (ar pavėluotą pateikimą) teismui, būtina nustatyti tokių sąlygų visumą: 1) įmonė tapo nemoki; 2) įmonės dalyviai per nustatytus terminus nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti; 3) nė vienas kreditorius, iki sueinant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytiems terminams, kai įmonės vadovui (ar kitam asmeniui pagal kompetenciją) kilo pareiga kreiptis į teismą, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

11. Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, kad UAB „I.“ tapo nemoki ir vadovei apie tai buvo žinoma nuo 2019 m. spalio 25 d. Būtent nuo šios datos ir skaičiuojamas laikotarpis, nuo kurio bendrovės vadovui kyla ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga imtis priemonių mokumui atkurti, o jų nesiėmus pagal nustatytus terminus pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. D. M. UAB „I.“ vadove buvo iki 2019 m. lapkričio 29 d. Atstovės apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad D. M. buvo atleista iš bendrovės vadovės pareigų dar nesibaigus ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytam terminui. Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad D. M. iki jos atleidimo jau realiai nebevykdė vadovės funkcijų, dar rugsėjo mėnesį tarėsi su akcininkais dėl jos atleidimo, kol galiausiai 2019 m. lapkričio 29 d. buvo atleista. Tuo pačiu akcininkų susirinkime buvo nutarta vienam iš bendrovės akcininkų – V. Š. perimti visus įmonės dokumentus ir antspaudą. Be to, buvo sprendžiamas ir naujo direktoriaus skyrimo klausimas, tačiau jo neišrinkus priimtas sprendimas šaukti naują susirinkimą 2019 m. gruodžio 2 d. (1 t., b. l. 189). Taigi nustatyta, kad D. M. iš vadovės pareigų buvo atleista dar nesuėjus ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam terminui įmonės vadovui ar kitiems asmenims pagal kompetenciją imtis priemonių įmonės mokumui atkurti, nors tik suėjus šiam terminui ir nesiėmus priemonių mokumui atkurti, kyla pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Dėl nurodytų aplinkybių nagrinėjamu atveju nėra ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos būtinos sąlygos administracinės atsakomybės pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį taikymui.

12. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad D. M. veikoje nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, požymių, dėl ko pirmosios instancijos teismo nutarimas naikintinas ir administracinio nusižengimo teisena nutrauktina ANK 565¹ straipsnio 1 punkto pagrindu.

13. Atstovė advokatė Deimantė Drąsutavičienė pateikė prašymą priteisti D. M. patirtas 550 Eur išlaidas už apeliacinio skundo surašymą. Kartu buvo pateikta ir sąskaita už teisines paslaugas su suteiktų teisinių paslaugų aprašymu (apeliacinio skundo parengimas) bei pinigų priėmimo kvitas, tačiau nenurodyta, kiek darbo valandų truko apeliacinio skundo paruošimas (2 t., b. l. 18-20). Vėliau pateiktas papildomas prašymas dėl išlaidų priteisimo už atsiliepimo į Institucijos apeliacinį skundą surašymo, prašomų atlyginti išlaidų suma – 160 Eur (pridėti sąskaita bei pinigų priėmimo kvitas). Pažymėtina, kad iš sąskaitos už teisines paslaugos taip pat negalima spręsti, kiek laiko pareikalavo atsiliepimo surašymas (2 t., b. l. 33-35).

14. Atstovės prašymas pagrįstas ANK 666 straipsnio nuostatomis, todėl D. M. turi teisę į patirtų išlaidų atlyginimą. Tačiau čia pažymėtina, kad ši administracinio nusižengimo byla apeliacine tvarka nagrinėjimui gauta antrą kartą. D. M. atstovė advokatė dalyvavo administracinio nusižengimo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, visa bylos medžiaga pastarajai buvo žinoma, o dalis apeliacinio skundo argumentų savo turiniu yra iš esmės analogiški ankstesnėje proceso stadijoje teikto apeliacinio skundo argumentams, todėl didesnių darbo bei laiko sąnaudų rengiant vėlesnį apeliacinį skundą nebuvo patirta. Atitinkamai ir atsiliepimo į Institucijos apeliacinį skundą argumentai yra susiję su pačios D. M. iniciatyva teiktame apeliaciniame skunde aptartais klausimais, dėl ko teisinės paslaugos už atsiliepimo surašymą nebuvo plačios apimties. Atsižvelgiant į tai, prašoma priteisti suma D. M. dėl patirtų išlaidų apeliacinio proceso metu vertintina kaip pernelyg didelė, todėl prašymas tenkintinas iš dalies, priteisiant iš viso 260 Eur advokato išlaidoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti, o D. M. atstovės advokatės Deimantės Drąsutavičienės apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2023 m. liepos 12 d. nutarimą, kuriuo D. M. pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį pradėta administracinio nusižengimo teisena nutraukta, pasibaigus administracinės nuobaudos skyrimo terminui, panaikinti ir priimti naują nutarimą – administracinio nusižengimo teiseną nutraukti, kadangi padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių (ANK 565¹ straipsnio 1 punktas).

Priteisti D. M. 260 (du šimtus šešiasdešimt) eurų iš valstybės advokato išlaidoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Nutarimas įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėja Julita Dabulskytė-Raizgienė