Šiaulių apygardos teismo nutartis

2013-05-27 · Civilinė byla Nr. 2A-259-357/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-12-18Šiaulių apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-05-27Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-05-27
Bylos Nr.
2A-259-357/2013
Teisminio proceso Nr.
2-07-3-04354-2012-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rasa Bartašienė
Ieškovas
„BTA Insurance company“ SE
Atsakovas
R. J.
Pranešėja R. Bartašienė Civilinė byla Nr. 2A-259-357/2013

Teisėja A. Jurgelienė Teisminio proceso Nr. 2-07-3-04354-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 73;73.2.6.1;121.21. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T ARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 27 d.

ŠiauliaiŠiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo „BTA Insurance company“ SE apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo „BTA Insurance company“ SE ieškinį atsakovui R. J. dėl draudimo išmokos grąžinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas „BTA Insurance company“ SE ieškiniu kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą prašydamas priteisti iš atsakovo R. J. 1320,00 Lt draudimo išmokos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, taip pat 71,00 Lt žyminį mokestį.

Ieškovas nurodė, kad ieškovas su atsakovu sudarė draudimo sutartį Nr. 12 3703890, pagal kurią apdrausta automobilio Citroen C4, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo civilinė atsakomybė už autoavarijos metu padarytą žalą. 2012-01-28 įvyko autoįvykis, kurio kaltininkas atsakovas. Ieškovas už padarytą žalą atlygino 6600,00 Lt dėl automobilio SAAB 9-5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugadinimų. Kadangi atsakovas, kaip apdraustos transporto priemonės valdytojas, nevykdė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 12 str. numatytos pareigos padėti draudikui nustatyti įvykio aplinkybes ir žalos dydį, ieškovas reikalauja sumokėti 20 proc. išmokėtos sumos, t.y. 1320,00 Lt.

Atsakovas R. J. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Teigia, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja 20 procentų išmokėtos nukentėjusiam asmeniui draudimo išmokos priteisimo, nes savo prievoles kaip draudėjas vykdė tinkamai, kilus 2012-01-28 eismo įvykiui. Draudikui jis apie autoįvykį pranešė 2012-01-28, pateikė draudikui deklaraciją, leido apžiūrėti savo transporto priemonę, nurodė visą jam žinomą informaciją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškovo „BTA Insurance Company“ SE ieškinį atmetė.

Priteisė iš ieškovo „BTA Insurance Company“ SE, Lietuvoje veikiančio per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje atsakovo R. J. naudai 1400,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisė valstybei iš ieškovo „BTA Insurance Company“ SE, Lietuvoje veikiančio per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje 28 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.

Teismas nustatė, kad paties ieškovo teikti rašytiniai duomenys rodo, kad atsakovui siųstas kvietimas atvykti į draudiko atstovybę ir pateikti papildomą informaciją, adresato nepasiekė ir buvo grąžintas atgal. Ieškovas atsakovui raštišką kvietimą atvykti siuntė tik vieną kartą, jam nepasiekus adresato pagal deklaruotą gyvenamąją vietą, pakartotinai kvietimo kitu žinomu adresu (atsakovo sutuoktinės gyvenamosios vietos Šiaulių m.) nebesiuntė. Ieškovo atstovo mėginimus su atsakovu, esančiame užsienio komandiruotėje, susisiekti mobilaus ryšio telefonu, teismas nelaikė tinkamais veiksmais nurodymams atsakovui pateikti, nes minėtose taisyklėse nustatyta draudėjo pareiga laikytis raštu duotų draudiko nurodymų. Todėl teismas sprendė, kad pats ieškovas nesiėmė visų galimų veiksmų, siekiant tinkamai atsakovą raštu informuoti, apie būtinybę atvykti suteikti papildomą informaciją. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nei ieškinyje, nei papildomai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, nenurodė, kokius būtent papildomus duomenis atsakovas privalėjo pateikti ieškovui, ir kuo ši informacija iš esmės būtų reikšminga nustatant žalos dydį. Iš ieškovo pateiktos draudiminio įvykio ataskaitos, teismas padarė išvadą, kad ieškovas siekė iš atsakovo gauti papildomos informacijos apie eismo įvykio metu nukentėjusio automobilio SAAB 9-5, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio V. S., apgadinimo mastą, ir išsiaiškinti, ar eismo įvykio metu suveikė minėto automobilio oro pagalvės, dėl kurių padidėjo draudimo išmoka. Minėtoje draudiminio įvykio ataskaitoje nurodyta, kad draudiko atstovui kilo įtarimas, jog eismo įvykio metu apgadintos transporto priemonės, priklausančios nukentėjusiam asmeniui, žalos dydis galėjo būti padidintas, todėl norėta susisiekti su eismo įvykio kaltininku, siekiant šias aplinkybes išsiaiškinti. Teismo vertinimu, ieškovas, kaip draudimo paslaugas teikiantis juridinis asmuo, nepagrįstai reikalavo iš atsakovo tikslinti informaciją apie žalos dydį, padarytą kito asmens automobiliui, ir galiausiai tokios informacijos nepateikimą traktavo kaip bendradarbiavimo pareigos nesilaikymą. Atsakovas nurodė aplinkybes, kad pildant eismo įvykio deklaraciją, atsakovas sėdėjo savo automobilyje, be to dėl eismo įvykio atsakovas patyrė stresą, dėl ko negali atsiminti visų įvykio detalių, taip pat atsakovas neturi techninio išsilavinimo, nėra transporto priemonių specialistas, todėl jam net nežinoma, kaip turi atrodyti išsiskleidusi oro pagalvė, todėl neatkreipė dėmesio į tai, ar kito automobilio viduje oro pagalvės buvo suveikusios. Teismas neturėjo pagrindo atmesti šiuos atsakovo nurodytus argumentus ginče. Be to, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovas draudimo išmoką išmokėjo pagal nepriklausomo turto vertintojo ataskaitą, ir šis vertinimas atliktas nukentėjusio asmens užsakymu. Teismas darė išvadą, kad ieškovas, būdamas draudiku, nesiėmė aktyvių veiksmų savalaikiai ir profesionaliai nustatyti eismo įvykio metu padarytos žalos ir mokėtinos draudimo išmokos dydį, nesikreipė į savo turimus turto vertintojus, atsakomybę dėl žalos nustatymo perkeldamas vien eismo įvykio dalyviams, todėl laikė, kad pats ieškovas elgėsi nepakankamai apdariai ir rūpestingai, tiriant eismo įvykio aplinkybes. Remiantis išdėstytu teismas sprendė, kad atsakovas, būdamas draudėju ir eismo įvykio kaltininku, įvykdė visas pareigas numatytas privalomojo draudimo įstatymo 12 str. t.y. pranešė draudikui apie eismo įvykį per įstatymo nustatytą terminą, pateikė draudikui tinkamai užpildytą eismo įvykio deklaraciją, leido apžiūrėti savo transporto priemonę ir nurodė visą jam žinomą informaciją apie eismo įvykį ir kito automobilio apgadinimus, ir nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad jis pažeidė įstatymo numatytą pareigą bendradarbiauti su draudiku.

Motyvuojamoji dalis

Kadangi ieškinį teismas atmetė, iš ieškovo atsakovui priteisė turėtas pagrįstas bylinėjimosi išlaidas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas „BTA Insurance company“ SE prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantas nurodo, kad teismas netinkamai suprato transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius ir neteisingai taikė teisės aktus, numatančius apdraustojo atsakomybę už nebendradarbiavimą.

Žemesnės instancijos teismas

2. Apelianto teigimu teismas neteisingai įvertino įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo principus. Teismas buvo akivaizdžiai šališkas atsakovo atžvilgiu, nes įrodymus, kurie pagrindžia jo tyčinį nebendradarbiavimą, vertino kaip įrodymus atleidžiančius atsakovą nuo atsakomybės, o teisės aktus taikė tokia apimtimi, kokia yra palanki atsakovui ir visiškai neatsižvelgė, kad TPVCAPDĮ nenumatyta imperatyvi prievolė nurodymus duoti tik raštu, nes įstatymas palieka galimybę draudikui elgtis pagal aplinkybes ir nesant galimybei nurodymus duoti raštu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą R. J. prašo atmesti apelianto apeliacinį skundą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės bei procesines teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovo ieškinys yra nepagrįstas ir neįrodytas, nes atsakovas tinkamai įvykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytas pareigas. Apeliantas klaidina teismą nurodydamas visiškai tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes, kad neva atsakovo buvo telefonu prašoma atvykti pasiaiškinti, tačiau atsakovas į prašymą nereagavo. Apeliantas, nesant jokio pagrindo, teigia, kad atsakovas tyčia neatsiėmė laiško iš kurjerių tarnybos. Draudimo bendrovė, sužinojusi, jog kvietimas atsakovo nepasiekė (registruotas laiškas draudimo bendrovei buvo grąžintas atgal) turėjo šį kvietimą siųsti ir draudimo sutartyje nurodyti adresu. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad ieškovas nesiėmė visi galimų veiksmų, siekiant tinkamai atsakovą raštu informuoti apie būtinybę atvykti suteikti papildomą informaciją. Apeliantas nepagrįstai suabsoliutina draudėjo pareigą pateikti savo reikalavimą pagrindžiančius dokumentus ir informaciją, nes draudikas turi savarankišką pareigą tirti draudžiamojo įvykio aplinkybes ir padarinius. Iki šiol apeliantas nenurodė, kokią būtent papildomą informaciją, kokius papildomus duomenis apie 2012-01-28 eismo įvykio aplinkybes atsakovas privalėjo pateikti ieškovui, ir kuo ši informacija iš esmės būtų reikšminga nustatant žalos dydį. Teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai ištyrė ir įvertino svarbius kilusiam ginčui išspręsti surinktus įrodymus, tinkamai taikė proceso teisės normas ir todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teismas pažymi, kad pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyrė byloje surinktus įrodymus, teisingai taikė ir aiškino teisės normas. Todėl ieškovo ieškinys atmestas pagrįstai. Teismo nuomone, vertinant faktines bylos aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas apeliacinio skundo motyvais turėtų būti naikinamas. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų, todėl teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismo procesiniai veiksmai iš esmės buvo nukreipti į pagrįstą ir visapusišką bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimą, todėl atmestinas apelianto apeliacinio skundo argumentas dėl įrodymų vertinimo pažeidimo, nes šios aplinkybės byloje neįrodytos.

Dėl teisinių santykių vertinimo ir pareigos vykdymo

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai suprato transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius ir neteisingai taikė teisės aktus, numatančius apdraustojo atsakomybę už nebendradarbiavimą.

Ieškovas reikalavimą priteisti iš atsakovo 1320 Lt (20 proc. draudimo išmokos) grindžia CK 6.280 straipsniu, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – TPCAPDĮ) įstatymo 12 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių patvirtinimo“ 60.3 punktu, kur numatyta, jog įvykus eismo įvykiui per tris darbo dienas transporto priemonės valdytojas privalo raštu pranešti draudikui, o pavėlavus tai atlikti, draudikas turi teisę reikalauti iki 20% draudimo išmokos grąžinimo.

Jeigu apdraustos transporto priemonės valdytojas nevykdė TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytų pareigų ar jas netinkamai vykdė, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti grąžinti išmokėtą sumą ar jos dalį iš valdytojo iki 20 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu nepateikė atsakingam draudikui eismo įvykio deklaracijos per TPVCAPDĮ 12 straipsnyje nustatytus terminus ir (arba) draudikui prašant nepadėjo aiškintis eismo įvykio aplinkybių ir draudikui prašant nepateikė turimos informacijos apie eismo įvykį – Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 60, 60.3 punktai.

Taigi, nagrinėjamu atveju svarbią reikšmę sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos galiojimui turi draudiko informavimas apie draudžiamąjį įvykį kaip apie draudimo sutartimi prisiimtos rizikos atsiradimą. Informacija apie įvykį draudikui reikšminga tiek dėl jos veiklos specifikos, tiek ir užtikrinant draudiko teisės tirti draudžiamojo įvykio aplinkybes įgyvendinimą. Todėl nagrinėjamu atveju vertintinas atsakovo pareigos vykdymas bendradarbiaujant su draudiku siekiant nustatyti įvykio aplinkybes ir žalos dydį.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) 12 straipsnio 5 punktu nustatyta, kad įvykus eismo įvykiui, su juo susijęs transporto priemonės valdytojas privalo per 3 darbo dienas nuo eismo įvykio dienos raštu pranešti draudikui, apdraudusiam jo civilinę atsakomybę, apie eismo įvykį, dėl kurio jis yra atsakingas, išskyrus atvejus, kai pranešti apie eismo įvykį jis negali dėl svarbių priežasčių, taip pat pateikti draudikui eismo įvykio dalyvių pasirašytą deklaraciją ar kitą eismo įvykio dalyvių pasirašytą dokumentą apie įvykio aplinkybes. O šio straipsnio 2 dalis numato, kad su eismo įvykiu susijęs transporto priemonės valdytojas ir pretenziją dėl padarytos per eismo įvykį žalos teikiantis asmuo privalo pateikti draudikui arba Biurui turimus eismo įvykio ir žalos įrodymus, padėti jiems nustatyti įvykio aplinkybes ir žalos dydį, laikytis draudiko ar Biuro nurodymų, jeigu jie buvo duoti, leisti draudikui ar Biurui ištirti per eismo įvykį padarytos žalos priežastis ir nustatyti jos dydį. Byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina atsakovo atliktus veiksmus: 2012-01-30 pranešė ieškovui kaip draudikui apie 2012-01-28 įvykusį eismo įvykį; pateikė ieškovui abiejų eismo įvykio dalyvių pasirašytą 2012-01-28 eismo įvykio deklaraciją; leido draudiko darbuotojui apžiūrėti ir nufotografuoti eismo įvykyje dalyvavusią transporto priemonę Citroen C4, v/n (duomenys neskelbtini) nurodė ieškovui visą jam žinomą informaciją apie eismo įvykį ir kito automobilio apgadinimus. Nagrinėjamu atveju nepaneigta atsakovo prievolė bendradarbiauti, tai yra draudikui prašant teikti informaciją susijusią su įvykiu. Į bylą pateiktas draudimo įmonės žalos administravimo dokumentas, kuriame chronologine tvarka surašyti draudiko veiksmai, nepatvirtina atsakovo atsisakymo bendradarbiauti. Priešingai, atsakovas suteikė galimybę ieškovo darbuotojui apžiūrėti automobilį, kuris 2012-02-02 ir buvo apžiūrėtas. Atsakovas laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 6 d. iki 2012 m. vasario 10 d. buvo tarnybinėje komandiruotėje Olandijoje, todėl neatsiliepė į ieškovo darbuotojo tris skambučius 2012-02-09 d., 2012-02-10 d. Daugiau žalos administravimo dokumente nėra jokių įrašų atsakovo atžvilgiu, kurie patvirtintų jo vengimą bendradarbiauti. Ieškovo siųstas registruotu laišku kvietimas atvykti į žalų skyrių ir suteikti papildomą informaciją apie eismo įvykio aplinkybes, atsakovui R. J. nebuvo įteiktas. Ieškovo neįrodyta, kad atsakovas tyčia neatsiėmė laiško iš kurjerių tarnybos. Pats ieškovas nenurodo priežasčių, kodėl kvietimas atvykti į "BTA Insurance company" SE filialo Lietuvoje Šiaulių žalų skyrių ir suteikti papildomą informaciją apie eismo įvykio aplinkybes buvo siųstas adresu Korsako g. l a-17, Šiauliai, o pretenzija atsiųsta adresu – Serbentų g. 6b. Atsakovo nurodyta, kad jis negali kategoriškai pasakyti dėl iššovusios nukentėjusiojo automobilio oro pagalvės, todėl ši aplinkybė negali būti vertintina kaip atsisakymas išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Teisingai pirmosios instancijos teismo pastebėta, kad ieškovas nenurodė, kokius būtent papildomus duomenis atsakovas privalėjo pateikti ieškovui, ir kuo ši informacija iš esmės būtų reikšminga nustatant žalos dydį. Negalima nesutikti su teisėta ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas, būdamas draudiku, nesiėmė aktyvių veiksmų savalaikiai ir profesionaliai nustatyti eismo įvykio metu padarytos žalos ir mokėtinos draudimo išmokos dydį, nesikreipė į savo turto vertintojus, atsakomybę dėl žalos nustatymo perkeldamas vien eismo dalyviams. Remiantis išdėstytu, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pažeidė įstatymo nustatytą pareigą bendradarbiauti su draudiku. Iš teismo tinkamai nustatytų ir įvertintų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas minėto įstatymo 12 straipsnio reikalavimų nepažeidė, savo pareigas vykdė tinkamai, todėl draudikas neteisėtai reikalauja sumokėti 20 procentų išmokėtos draudimo sumos.

Dėl įrodymų vertinimo

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais ne kartą konstatuota, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.).

Teismo sprendimas pripažįstamas teisėtu, jeigu jis priimtas, nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas, o pagrįstu - kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau teismas yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK177 str. 4 d., 180 str.), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 str.). Teismo vidinis įsitikinimas – tai įsitikinimas, pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš nustatytų bei tirtų aplinkybių. Rungimosi principas reikalauja, kad šalys įrodytų aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 178 str.). CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant nei jo nesant. Teismas turi vertinti įrodymus, vadovaudamasis ne tik įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais bei bendraisiais teisės principais, tarp kurių – sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principai. Nagrinėjamoje byloje yra pakankamas pagrindas teisėjų kolegijai pripažinti, jog paminėtų nuostatų pirmosios instancijos teismas laikėsi nuosekliai. Todėl apelianto argumentas, kad teismas neteisingai įvertino įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo principus, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas. Tai, kad skundžiamas teismo sprendimas nėra palankus ieškovui nereiškia, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo principus ar buvo šališkas. Be to, abejonės dėl teismo šališkumo turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, tuo tarpu apeliantas skunde nenurodo jokiu aplinkybių, neprideda jokių įrodymų, leidžiančių abejoti teismo objektyvumu ir nešališkumu.

Šiaulių apygardos teismas vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Rasa Bartašienė