Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo T. U. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį ir nuteistas 60 MGL (3000 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – 40 MGL (2000 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 68 straipsniu T. U. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 1 (vienus) metus uždrausta naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones.

Automobilis „Hyundai Sonata“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), konfiskuotas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Apeliaciniame skunde prašoma atleisti nuteistąjį T. U. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Nors skunde nurodoma, kad prašoma taikyti BK 39 straipsnio nuostatas, tačiau ši aplinkybė laikytina rašymo apsirikimu, kadangi iš skundo turinio, formuluojamo prašymo aišku, kad nuteistasis prašo taikyti BK 37 straipsnį.BK 37 straipsnyje nurodyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos duomenis, įvertinusi skundo argumentus ir motyvus, sprendžia, kad taikyti nuteistojo T. U. atžvilgiu BK 37 straipsnio nuostatas nėra pagrindo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikalstamą veiką traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-696/2018).Vairavimas esant neblaiviam, kai kraujyje nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, yra pavojinga ir baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, priskiriama nusikaltimams ir baudžiamiesiems nusižengimams transporto eismo saugumui. Nors BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytas nusikaltimas laikomas nesunkiu, ši aplinkybė jo pavojingumo nemažina ir nesudaro pagrindo vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas didesnis negu 1,5 promilės girtumas, laikyti mažareikšme veika. Nuteistojo T. U. kraujyje nustatyta 2,01 promilės etilo alkoholio. Sustabdžius pareigūnams ir neblaivumą patikrinus alkotesteriu nustatytas 2,45 promilių girtumas. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistasis prisipažino ir nurodė besigailintis dėl neapgalvoto ir netinkamo elgesio, tačiau iš jo paaiškinimų visumos matyti, kad nuteistasis savo elgesį teisina. T. U. nurodyta aplinkybė, kad dėl jo veiksmų jokia žala niekam nebuvo padaryta, savaime nelemia padarytos veikos mažesnio pavojingumo ir neįpareigoja teismo konstatuoti, kad dėl to veika pripažintina mažareikšme. Vairavimas esant neblaiviam, pats savaime yra pavojinga veika nepriklausomai nuo to, ar dėl šios veikos atsirado neigiami padariniai. Automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymų leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje yra daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, priskyrė nusikaltimams numatydamas už tai baudžiamąją atsakomybę.Nuteistasis T. U. vairavo automobilį žinodamas, kad yra neblaivus, elgėsi neatsakingai, nerūpestingai, buvo abejingas galinčioms kilti pasekmėms ir tokie jo veiksmai esamo teisinio reglamentavimo ir šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste negali būti vertinami kaip mažareikšmė veika. Kolegijos įsitikinimu, įvertinus nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes T. U. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatitiktų teisingumo, protingumo, proporcingumo principų reikalavimų, kadangi aplinkybių, dėl kurių vairavimas esant neblaiviam galėtų būti pripažintas mažareikšme veika, nenustatyta.

Dėl bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonių.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas ir bausmės skyrimo aspektu, prašoma švelninti paskirtą bausmę mažinant baudą iki minimalios, nekonfiskuojant automobilio ir neatimant teisės vairuoti transporto priemones. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs bausmės skyrimui ir individualizavimui svarbias aplinkybes, daro išvadą, kad nuteistojo skundo argumentai dėl per griežto nubaudimo yra nepagrįsti.Už BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienų metų. Skundžiamu nuosprendžiu T. U. paskirta 2000 Eur bauda ir BK 68, 75 straipsniuose numatytos baudžiamojo poveikio priemonės. Nors nuteistasis teigia, kad yra nubaustas per griežtai, kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad bausmių skyrimą reglamentuojančios normos nuteistojo atžvilgiu buvo pritaikytos netinkamai ir tai lėmė neteisingą T. U. nubaudimą.Bendrieji bausmių skyrimo pagrindai įtvirtinti BK 54 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Aptariamo straipsnio 2 dalyje nurodomos aplinkybės, į kurias atsižvelgiama individualizuojant skirtiną bausmę. Pirmosios instancijos teismas bausmės rūšies ir dydžio parinkimą išsamiai argumentavo, su nuosprendyje išdėstytais bausmės skyrimo motyvais nesutikti kolegija neturi pagrindo. Nagrinėjamu atveju buvo atsižvelgta į visas BK 54 straipsnyje nurodytas aplinkybes, t. y. į tai, kad padarytas nesunkus nusikaltimas, nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, neteistas, baustas administracine tvarka, tame tarpe ir už KET pažeidimus, turi galiojančių nuobaudų, dirba. Teismas, įvertinęs paminėtų aplinkybių visumą, taip pat nuteistajam nustatytą girtumo laipsnį, pagrįstai nusprendė skirti švelniausios rūšies sankcijoje numatytą bausmę – baudą. Nuteistasis prašo baudą mažinti, tačiau aplinkybių, galinčių turėti esminės įtakos paskirtos baudos dydžiui, T. U. skunde nenurodo. Pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas už nesunkius nusikaltimus skiriama bauda nuo 50 MGL iki 2000 MGL dydžio. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam buvo paskirta artima minimaliai bauda – 60 MGL, kuri buvo sumažinta BK 64¹ straipsnio pagrindu ir paskirta 40 MGL bauda. Šioje byloje nustatytų su padarytos nusikalstamos veikos ir nuteistojo asmenybės vertinimu susijusių aplinkybių kontekste paskirta bauda nelaikytina aiškiai per griežta ar neproporcinga padarytam nusikaltimui. Tokios išvados nepaneigia ir nuteistojo nurodomos aplinkybės dėl išlaikymo nepilnamečiui sūnui teikimo, pagalbos neįgaliam tėvui. Nusikalstamą veiką padariusio asmens turimi įsipareigojimai, patys savaime, nelaikytini aplinkybe, turinčia įtakos paskirtai bausmei. Minėtos aplinkybės nuteistajam buvo žinomos ir prieš darant nusikaltimą, tačiau jo nuo neatsakingo elgesio nesulaikė. Objektyvių duomenų, kad nuteistasis paskirtos bausmės per nustatytą terminą įvykdyti negalės, šiuo metu byloje nėra, o nenustačius aplinkybių, rodančių, kad paskirta bausmė – bauda – yra akivaizdžiai per griežta nuteistojo atžvilgiu, ją mažinti kolegija neturi pagrindo.Nepagrįstais kolegija laiko T. U. skundo argumentus dėl paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimo naudotis specialia teise ir transporto priemonės konfiskavimo – taikymo. Remiantis BK 68 straipsnio 1 dalies nuostatomis teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Uždraudimo naudotis specialiomis teisėmis terminas yra nuo vienų iki trejų metų (BK 68 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo padaryta naudojantis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, uždraudė apeliantui šia teise naudotis ir nustatė vienų metų terminą. T. U. teisė vairuoti kelių transporto priemones atimta pagrįstai. Nustatytas aptariamos poveikio priemonės taikymo terminas yra minimalus, skunde jokių aplinkybių, rodančių, kad net ir minimaliam terminui paskirta poveikio priemone turės itin neigiamas pasekmes nuteistajam, jo teises suvaržys labiau, negu būtina bausmės tikslams pasiekti, nenurodyta. Tokių aplinkybių nenustatė ir aukštesnysis teismas. Byloje taip pat nėra nustatyta aplinkybių, rodančių, kad baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio konfiskavimo – taikymas nuteistojo atžvilgiu lėmė per griežtą jo nubaudimą. Nuteistam asmeniui turo konfiskavimas, kaip baudžiamojo poveikio priemonė, skiriamas kartu su bausme. Pagal BK 72 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą automobilis, kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė, konfiskuojamas visais atvejais. Išimtis iš šios taisyklės galėtų būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018). Skunde nurodoma, kad dėl automobilio konfiskavimo yra apsunkintas nuvykimas į darbą, pagalbos teikimas sergantiems giminaičiams, kitiems asmenims. Tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, šios apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra pakankamos teigti, kad nagrinėjamu atveju automobilio konfiskavimas pažeistų teisingumo ir proporcingumo principus. Nuteistasis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus jo kraujyje esant 2,01 promilės alkoholio. Aplinkybės, susijusios su tėvo sveikatos būkle, vykimu į darbą, jam buvo žinomos. Atsižvelgiant į tai, kad teismas parinko švelniausią BK 281 straipsnio 7 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą ir nustatė jos dydį, kuris yra artimas minimaliam, o pritaikius BK 64¹ straipsnį – mažesnis, negu minimalus, nustatė ilgesnį, nei įstatymo numatytą, terminą savanoriškam baudos sumokėjimui, nusikalstama veika padaryta vairuojant pačiam kaltininkui priklausantį automobilį, kurio vertė nėra itin didelė (b. l. 25), nėra pagrindo automobilio konfiskavimą laikyti neproporcinga baudžiamojo poveikio priemone, kurią paskyrus būtų aiškiai pažeista pusiausvyra tarp tikslo nubausti teisės pažeidėją, užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti. Teismo sprendimas dėl BK 72 straipsnio taikymo yra aiškiai motyvuotas, neprieštaraujantis aktualiai teismų praktikai tokio pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-80-511/2018). Įvertinusi nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą kolegija konstatuoja, kad nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės byloje nustatytos teisingai, veikos kvalifikavimo, kaltės klausimai išspręsti tinkamai. Bausmė paskirta laikantis BK 54 straipsnio reikalavimų ir yra individualizuota teisingai. Baudžiamojo poveikio priemonės parinktos ir paskirtos atsižvelgiant į BK įtvirtintą reglamentavimą, šioje byloje nustatytas aplinkybes, neprieštarauja aktualiai teismų praktikai. Atsižvelgiant į tai, nuosprendis laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl jį naikinti ar keisti pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. U. apeliacinį skundą atmesti.