Kauno apygardos teismo nutartis

Teisėjas Bronislovas Liatukas Baudžiamoji byla Nr. 1A-679-530/2015

Pranešėja Danutė Giačaitė Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00654-2014-4

2015 m. lapkričio 11 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Kęstučio Dargužio ir Jūratės Jakubonienės, sekretoriaujant Indrei Rinkevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Viktorui Kazlauskui, nuteistajam A. B., jo gynėjai advokatei Angelei Fominienei, nukentėjusiajam V. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1dalyje, ir nuteistas laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant A. B. per 6 (šešis) mėnesius (skaičiuojant šį terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos) neatlygintinai išdirbti 120 (vieną šimtą dvidešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

A. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 67 str. 2 d. 8 p., 72¹ str., - draudimas prisiartinti prie nukentėjusiojo asmens – V. V., uždraudžiant per visą bausmės vykdymo laikotarpį bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiuoju V. V..

Iš A. B. nukentėjusiajam V. V. priteista 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2014 m. birželio 12 d., apie 17.00 val., viešoje vietoje, prie (duomenys neskelbtini), elgdamasis įžūliai ir grasindamas – laikydamas rankoje peilį bei mojuodamas juo V. V. pilvo srityje, sakydamas jam: „ateik čia, paštyrinsiu tave“, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Siekiant pašalinti visas abejones bei išspręsti klausimus dėl faktinių bylos aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ((duomenys neskelbtini) str. 6 d.).

Teisiamajame posėdyje buvo išklausytas nuteistojo A. B. pateiktas garso įrašas (b.l.157).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė ir nukentėjęs asmuo V. V. prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis A. B. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

A. B. apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Nuteistojo manymu, teismas netinkamai įvertinęs surinktus duomenis, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai jį pripažino kaltu, padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-204/2008).

Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas, kad teismas šališkas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi A. B. apeliacinį skundą, konstatuoja, jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai, visapusiškai įvertino surinktų duomenų visumą, motyvavo ir nuosekliai argumentavo išvadas tiek dėl pačios veikos, tiek ir dėl nuteistojo kaltės, todėl pagrįstai nustatė A. B. veikoje BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius, pripažino jį kaltu padarius šią nusikalstamą veiką.

Byloje neginčytinai nustatyta, kad 2014 m. birželio 12 d., apie 17.00 val., viešoje vietoje prie (duomenys neskelbtini), tarp A. B. ir V. V. kilo konfliktas dėl A. B. įžūlaus elgesio, nes jis grasino nukentėjusiajam laikydamas rankoje peilį bei mojuodamas juo. Nors nuteistasis dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo kaltu neprisipažino, teigdamas, kad nukentėjusysis V. V. nuolat jį terorizuoja, tačiau tokius nuteistojo teiginius paneigia iš esmės nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai, kuriuos patvirtina liudytojų V. K. ir Juozapos A. P. parodymai bei kita bylos medžiaga. Abu šie asmenys buvo įvykio vietoje ir matė, kaip nuo savo namo pusės atbėgo rėkdamas A. B., puolė V. V. peiliu, kuris stovėjo kartu su V. K. ir kalbėjosi. A. B. paspyrė šuniuką, tas net nulėkė (b.l. 143-144). Nors A. B. teismo posėdžio metu ir tvirtino, jog iš namų ėjo pirkti cigarečių, pamatė V. V., pamanęs, kad V. V. nelįs prie jo, tačiau šis užsimojo jam smogti. A. B. neigia turėjęs peilį (b.l 142). Tačiau tokių A. B. teiginių nepatvirtina nei vienas byloje esantis įrodymas, todėl teismas juos vertina kritiškai, kaip nuteistojo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kad nuteistasis puolė V. V. su peiliu, patvirtina be išimties tiek nukentėjusysis, tiek įvykio metu buvę ir apklausti liudytojai. Nukentėjusysis aiškino, kad jis buvo šuniuką išsivedęs, stovėjo prie laiptinės, tada per namo kampą pamatė, kaip A. B. atbėga su peiliu. A. B. prie jų pribėgo, ten visiškai jam nepakeliui į jokį kioską, į jokią parduotuvę. Jis pribėgo, tuo peiliu braukė ties pilvu V. V. sakydamas “ateik čia, paštyrinsiu“. Jis tada spyrė šuniukui, šis persivertė. Močiutė dar sušuko jam „atsargiai, jis turi peilį“ (b.l. 143). Liudytojas V. K. taip pat patvirtino, kad A. B. atbėgo nuo savo namo pusės, A. B. buvo į juos peilį atkišęs, spėjo atšokti, kai jis atbėgo. V. V. atšoko nuo jo. A. B. specialiai spyrė šuniukui, tas nulėkė. Kaimynė Juozapa per langą žiūrėjo (b.l. 143). Liudytoja J. A. P. analogiškai patvirtino įvykio aplinkybes, parodydama, kad matė V. V. ir Virgilijų, jie kalbėjosi. Tada pamatė, kaip A. B. atbėga iš savo laiptinės šaukdamas, ji iš karto perspėjo, kad B.. turi peilį, matė kaip A. B. spyrė šuniukui, tas net sucypė. Ji patvirtino, kad tikrai matė, kaip A. B. atbėgo su peiliu ir puolė V. V. (b.l. 144). Teismo posėdžio metu nukentėjusysis ir liudytojai nuosekliai patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (b.l. 11, 13, 29, 24). Nors apeliaciniame skunde ir teigiama, kad teismas neanalizavo, ar dėl priešiškų tarpusavio santykių nukentėjęs ir liudytojai duoda teisingus parodymus, ar neapkalba A. B., tačiau teisėjų kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo V. V. ir liudytojų V. K. ir J.A. P. parodymus pagrįstai pripažino įrodymais A. B. kaltei pagrįsti.

Nors tiek iš nuteistojo, tiek iš nukentėjusiojo parodymų bei bylos medžiagos (ATP medžiaga, b.l. 43-49) matyti, jog santykiai tarp A. B. ir V. V. priešiški yra jau seniai, to neneigia abu asmenys, tačiau spręsti, jog šiuo konkrečiu atveju būtent V. V. siekia apkalbėti nuteistąjį nėra jokio pagrindo. Vertinant 2014-06-12 įvykį, reikšminga yra tai, kad betarpiškai mačiusių įvykį V. K. ir J. A. P. parodymai, iš esmės patvirtina nukentėjusiojo V. V. parodymus.

Apeliacinės instancijos teisme, atnaujinus įrodymų tyrimą, buvo išklausytas A. B. pateiktas garso įrašas, neva tai patvirtinantis nuteistojo argumentus dėl jo nekaltumo. Apeliaciniame skunde taip pat cituojamas garso įrašo vertinimas Kauno apylinkės teismo 2014 -12-16 nutartyje, priimtoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. II-266-888/2014, kur nurodyta, kad girdimos aplinkybės nesutampa su V. V. nurodytomis aplinkybėmis. Tačiau pažymėtina, jog minėtoje administracinio teisės pažeidimo byloje dėl žiauraus elgesio su gyvūnu buvo sprendžiamas būtent šio pobūdžio administracinio teisės pažeidimo klausimas. Byla buvo grąžinta organui (pareigūnui), įgaliotam surašyti administracinių teisės apžeidimų protokolus, kuris suėjus senaties terminui 2015-01-09 nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė, nespręsdamas kaltės klausimo. Vertinant garso įrašo patikimumą ir įrodomąją galią, visų pirma pažymėtina, kad pagal BPK 20 str. 2 d., ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Šio konkrečiu atveju, teismas neturi jokių galimybių identifikuoti, ar garso įrašas buvo tikrai padarytas užfiksuojant būtent 2014-06-12 įvykį. Be to, garso įrašo įrodomoji galia nėra pakankama, nes užfiksuotas tik tam tikras fragmentas, t.y. nėra užfiksuota viso įvykio, todėl spręsti apie tam tikras įvykio aplinkybes įrašo duomenų neužtenka. O ir darant prielaidą, kad garso įrašas darytas įvykio dieną, tai iš įrašo fragmento girdisi, kad pats A. B. greitai kažkur skuba ( girdisi rakinamos durys, žingsniai) puola žodžiais ir pasigirdus šuns cyptelėjimui, garsas nutrūksta, tai yra visiškai nepatvirtina A. B. keliamos versijos, kad ne jis atkišo diktofoną tik tuomet kai jį lauke ėmė pulti V. V. ir V. K.. Taigi, įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, kaltinamojo pateiktas garso įrašas nepripažintinas įrodymu šioje baudžiamojoje byloje (BPK 20 str.2 d.).

BK 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės, kas pradėjo konfliktą, neturi reikšmės ir veikos padarymo motyvai. Veikos kvalifikavimą apsprendžia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – yra viešoji vieta, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis ima apsaugon tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad A. B. viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje be priežasties elgėsi įžūliai ir grasino V. V., laikydamas rankoje peilį bei mojuodamas juo V. V. pilvo srityje bei sakydamas jam: „ateik čia, paštyrinsiu tave“. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad grasinimai pasireiškia žmonių bauginimu žodžiais ar veiksmais, tai yra garsiu rėkimu, pavojų keliančių daiktų demonstravimu. Šiuo konkrečiu atveju yra pakankamai įrodymų, kurie patvirtina jog A. B. demonstratyviai laikė rankose peilį, kurį pastebėjo kaimynai ir išsigandę tokio A. B. elgesio perspėjo V. V.. Liudytojas V. K. paaiškino, kad tokio A. B. elgesio jis išsigando. Liudytoja J.A. P. paaiškino, kad tą kartą labai pasipiktino, jei jis tuo peiliu būtų įdūręs. Nurodė, kad tada ir anūkė su kitomis mergaitėmis labai išsigando ir dabar A. B. labai bijo, kadangi kaltinamasis yra neprognozuojamas žmogus (b.l. 144). Nukentėjusysis V. V. teisme patvirtino, kad A. B. mojavo peiliu ir sakė kaltinime nurodytus žodžius. Kieme buvusios mergaitės išsigandusios subėgo į laiptinę. A. B. veiksmų įžūlumą patvirtina tai, kad jis ne tik peiliu demonstratyviai gąsdino nukentėjusįjį ir kitus namo gyventojus, bet ir panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo V. V. šuniukui, buvusiam netoliese. Šių aplinkybių teisme neneigė ir pats A. B., sakydamas, kad kai šunį krestelėjo, tai šuo „nuskrido“ maždaug metro atstumu( b.l. 148). Visuma nustatytų aplinkybių rodo, jog apeliantas veikė tyčia, be aiškios asmeninės motyvacijos, demonstratyviai, todėl daroma išvada, jog jis buvo pasiruošęs taip elgtis, suvokė, savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas pagrįstai pripažino, jog nuteistasis veikė tyčia, be priežasties elgėsi įžūliai, viešai su peiliu grasino nukentėjusiajam, tokiais savo veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

Skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismo teisėjas aiškiai išdėstė motyvus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvacija bei naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, apygardos teismas neturi teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.