Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

pareiškėjų O. Š. ir L. O. atstovams advokatui Irmantui Balsiui ir advokato padėjėjai Ievai Šimkutei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų L. O. ir O. Š. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Vilniaus miesto savivaldybės administracija, valstybės įmonė Turto bankas, valstybės įmonė Registrų centras, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

7. Teismo posėdžio metu pareiškėjai palaikė pareiškime nurodytus prašymus; rėmėsi procesiniuose dokumentuose dėstomomis aplinkybėmis ir argumentais. Nurodė, kad yra visos CK nustatytos sąlygos ūkio pastato įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti, nes pareiškėjai ilgą laiką atvirai, sąžiningai, teisėtai, nepertraukiamai ir kaip savo valdo ūkinį pastatą. Pareiškėjas O. Š. paaiškino, kad nurodytą pastatą jo šeima valdo ir juo naudojasi labai ilgai – nuo tada, kai į butą gyventi atsikraustė pareiškėjo močiutė (galbūt apie 1950 metus). Nors butas yra parduotas, bet ūkio pastatas yra atskiras turto vienetas, kuris pareiškėjui reikalingas daiktams sandėliuoti. Pareiškėja L. O. paaiškino, kad ūkio pastatu naudojasi nuo to laiko, kai buvęs pareiškėjos nusipirkto buto savininkas, sudarant buto pirkimo-pardavimo sandorį, parodė ir ūkio pastatą, kaip buto savininkui priklausančias naudoti patalpas. Pareiškėja pabrėžė, kad ūkio pastatas jos šeimai yra ypač reikalingas, nes butas yra šildomas malkomis, kurios sandėliuojamos nurodytame ūkio pastate.

8. Suinteresuotieji asmenys į teismo posėdį neatvyko; prašė bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas atmestinas.

9. Pagal teisinį reguliavimą fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą (CK 4.68 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.69 straipsnio 1 dalį įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektais. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

10. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas. 2) Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). 3) Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis). 4) Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. 5) Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas. 6) Daiktas valdomas nepertraukiamai. 7) Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas). 8) Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018 21 punktą ir jame nurodytą praktiką).

11. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai L. O. ir O. Š. kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti faktą, kad jie įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į ūkio pastatą, esantį žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Pareiškėjų teigimu, yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose įtvirtintos sąlygos, būtinos įgyti nurodytą nekilnojamąjį turtą įgyjamosios senaties pagrindu, t. y. jie daugiau nei dešimt metų sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savo valdo minėtą ūkio pastatą. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad su šiais pareiškėjų teiginiais nėra pagrindo sutikti, nes nėra būtinos nekilnojamojo turto įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu prielaidos – negalima konstatuoti, jog nurodytas turtas nuosavybės teise nepriklauso valstybei.

12. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), reg. Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Šiame žemės sklype yra registruoti keletas pastatų – registro Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų nurodomas ūkio pastatas nekilnojamųjų daiktų registre nėra įregistruotas, jo duomenų nekilnojamojo turto kadastre nėra ir nuosavybės ar kitos daiktinės teisės į šį pastatą niekam neįregistruotos. VĮ Turto bankas 2019 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. (15.27-62.1)SK4-12899 pateikė informaciją, kad neturi duomenų apie nurodytame žemės sklype esančius pastatus, kurie būtų perduoti VĮ Turto bankui. Pareiškėjai pateikė duomenis ir suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija patvirtino, kad nurodomo ūkio pastato nėra Vilniaus miesto savivaldybės naudojamo nekilnojamojo turto apskaitoje. Vis dėlto, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, yra išaiškinęs, kad teisinės registracijos buvimas ar nebuvimas nepaneigia valstybės nuosavybės teisės į daiktą, jeigu toks daiktas nebuvo įstatymų nustatyta tvarka perleistas privačion nuosavybėn.

13. Į bylą pateikta Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pastatų Vilniuje, (duomenys neskelbtini) nacionalizavimo bylos medžiaga patvirtina, kad 1940–1941 metais buvo nacionalizuoti aštuoni žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, buvę statiniai. Iš byloje esančio plano, 1940 m. gruodžio 12 d. namo nacionalizavimo akto Nr. 147 priedo – nacionalizuojamo namo žinių, matyti, kad vienas iš šių nacionalizuotų pastatų – ūkio pastatas, dėl kurio įgijimo įgyjamosios senaties pagrindu fakto nustatymo sprendžiamas klausimas šioje byloje. Taip pat 1940 m. gruodžio 12 d. namo nacionalizavimo aktas Nr. 147 patvirtina, kad ūkio pastatas iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausė konkretiems savininkams fiziniams asmenims. Pareiškėjai pagrįstai nurodo, kad nacionalizavimo bylos medžiaga patvirtina, jog ūkio pastatas turėjo tikslinę paskirtį, buvo identifikuojamas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas ir ankstesnių savininkų buvo įgytas teisėtai, suformuotas ir identifikuotas kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Duomenų apie ūkio pastato perdavimą naudotis, nuosavybėn ar kt. po turto nacionalizavimo nėra.

14. Į bylą pateikta 1992 m. rugpjūčio 25 d. sutartis Nr. 20-7551 patvirtina, kad Vilniaus Šnipiškių seniūnijos rajono valdyba pardavė, o pareiškėjas O. Š. nuosavybės teise įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad ūkio pastatu, kurio įsigijimo faktą įgyjamosios senaties pagrindu prašoma nustatyti, jis nepertraukiamai, sąžiningai ir atvirai naudojasi nuo pat buto įsigijimo 1992 metais, o jo šeima naudojosi dar seniau – nuo tada, kai į daugiabutį gyventi atsikraustė pareiškėjo močiutė (galbūt nuo kokių 1950 metų); laiko ten malkas, buities daiktus, statybines medžiagas ir kt. Iš nekilnojamojo turto registro duomenų matyti ir pareiškėjas patvirtino, kad 2014 m. kovo 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 1448 nurodytą butą jis pardavė. Tačiau pareiškėjas ir toliau naudojasi ūkio pastatu, laiko ten įvairius daiktus, prekes. Pareiškėjo teigimu, butas ir ūkio pastatas yra atskiri nekilnojamojo turto objektai, todėl galėjo būti ir buvo perleidžiami bei naudojami nepriklausomai vienas nuo kito.

15. Į bylą pateikta 1999 m. rugpjūčio 25 d. buto su rūsiu pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 4325 patvirtina, kad pareiškėja L. O. nuosavybės teise įsigijo butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), Vilnius (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Teismo posėdžio metu pareiškėja paaiškino, kad nuo pat buvo įsigijimo buvęs buto savininkas parodė pirkėjai ūkio pastatą, nurodydamas, jog jis priklauso jai naudotis. Taigi, įsigijusi butą daugiabučiame name, pareiškėja ėmė naudotis ūkio pastato dalimi ir jos šeima sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai naudojasi šiuo turtu iki šiol. Pareiškėja pabrėžė, jog ūkio pastatas jai būtinai reikalingas, atsižvelgiant į tai, kad butas šildomas malkomis, kurias reikia kažkur sandėliuoti.

16. Į bylą pateiktame 1992 m. rugsėjo 1 d. Šnipiškių seniūnijos gyvenamųjų namų, perduodamų Vietinio ūkio skyriui, sąraše yra nurodyta, kad, kartu su kitais, yra perduodamas ūkio pastatas, esantis (duomenys neskelbtini) (pozicija Nr. 720-726).

17. Taigi, nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai leidžia nustatyti, kad ūkio pastatas buvo nacionalizuotas, t. y. buvo perimtas valstybės nuosavybėn. Duomenų apie tai, kad jis po to būtų privatizuotas, nėra. Nėra tiesioginių duomenų ir apie tai, kad jis būtų valdomas / administruojamas kaip valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Juo ilgus metus naudojasi pareiškėjai.

18. Nors byloje nėra duomenų, jog ginčo ūkio pastatu būtų rūpinusios valstybės ar savivaldybės turtą administruojančios institucijos, tačiau Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011, yra išaiškinęs, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti esant būtinas sąlygas pareiškėjams įgyti ūkio pastatą įgyjamosios senaties pagrindu.

19. Šios išvados nepaneigia pareiškėjų argumentai, kad byloje nėra pateikta ginčo turto sukūrimo aplinkybes patvirtinančių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog turtas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės objektas – priešingai, turtas sukurtas iki nacionalizacijos ir priklausė privatiems asmenims, o po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo jokie asmenys nesikreipė dėl nuosavybės teisės į ūkio pastatą atkūrimo ir (ar) pastato privatizavimo. Laikytina, kad istorinėmis aplinkybėmis vykusios nacionalizacijos (nors ir neteisėtos) pagrindu valstybės perimtas turtas ir liko jos nuosavybe. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Neteisėtai nacionalizuotas turtas yra grąžinamas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą tik asmenims, nurodytiems šiame įstatyme, o ne asmenims, kurie naudojasi tuo turtu (Vilniaus apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-747-520/2009).

20. Pastebėtina, kad bylos aplinkybės taip pat kelia abejonių pareiškėjų teiginiais dėl valdymo sąžiningumo ir daikto valdymo kaip savo. Liudytoja J. B. nurodė, kad šalia daugiabučių namų seniau buvo daugiau medinių ūkio pastatų, kurie savivaldybės nugriauti, o palikti tie, kurie buvo naudojami gyventojų. Taigi, ūkio pastatais rūpinosi savivaldybė. Liudytojas A. K. teismo posėdyje nurodė, kad yra sulaukęs kaimynų pastabų, jog ūkio pastatas yra ,,ne jūsų“, nes neprivatizuotas. Taip pat liudytojas teigė, jog kito buto kaimynas savo sandėliuką išsipirko. Taigi, ūkio pastato privatizavimo klausimas buvo keliamas. Be to, pareiškėjų tarpusavio pozicijos taip pat prieštaringos: pareiškėjas, perleidęs nuosavybės teisę į turėtą butą kitam asmeniui, tačiau tebesinaudodamas ginčo ūkio pastatu, teigia, jog tai yra atskiras nekilnojamojo turto objektas, tuo tarpu pareiškėja pabrėžia, jog teisę naudotis ginčo pastatu įsigijo kartu su butu ir jis, kaip malkų sandėlis, yra būtinas buto šildymo poreikiams tenkinti.

21. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo. Dėl to plačiau nagrinėti kitų pareiškėjų įrodinėtų įgyjamosios senaties sąlygų buvimo nėra teisinės reikšmės ir teismas dėl jų plačiau nepasisako.

22. Įvertinęs aptartas aplinkybes ir argumentus, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai negali būti pripažįstami įsigiję ginčo ūkio pastatą įgyjamosios senaties būdu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Todėl pareiškėjų pareiškimas dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 533 straipsniu, teismas

nusprendžia:

atmesti pareiškėjų L. O. ir O. Š. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Šio sprendimo patvirtintą kopiją pateikti Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.