Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Mindaugas Šimonis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens A. M. atskirąjį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Transporto Marisa“ prašymą nustatyti skolininkui priklausančią dalį bendrojoje nuosavybėje, suinteresuoti asmenys A. M., A. M., antstolis S. V..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas UAB „Transporto Marisa“ kreipėsi į Alytaus rajono apylinkės teismą prašydamas nustatyti, kad skolininkui A. M. asmeninės nuosavybės teise priklauso ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas UAB „Transporto Marisa“ nurodė, kad antstolio S. V. kontoroje vykdomas Alytaus rajono apylinkės teismo išduotas vykdomasis dokumentas Nr. 2-3453-470/2014 dėl 4591,06 Eur skolos išieškojimo kreditoriui UAB „Transporto Marisa“ iš skolininko A. M.. Pažymėjo, kad vykdymo procese antstolis S. V., nustatęs, jog A. M. vardu Nekilnojamojo turto registre registruotas turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jį 2015 m. vasario 20 d. areštavo ir pasiūlė išieškotojui UAB „Transporto Marisa“ kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, nustatymo.

Suinteresuotas asmuo A. M. su pareiškėjo UAB „Transporto Marisa“ pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas UAB „Transporto Marisa“, kreipdamasis į teismą su pareiškimu, neįvykdė CPK 111 straipsnio reikalavimų, t. y. neteisingai nurodė duomenis apie skolininko gyvenamąją vietą, nes A. M. deklaruota gyvenamoji vieta buvo adresu (duomenys neskelbtini) ir skolininkas nėra tinkamai informuotas apie šį procesą. Be to, pareiškime ir vykdomojoje byloje esančiuose dokumentuose, ji nepagrįstai įvardijama kaip skolininko sutuoktinė, nes santuoka tarp A. M. ir A. M. nutraukta 1997 m. sausio 29 d. sprendimu, kuriame konstatuotas sutuoktinių gyvenimas skyrium jau du metus. Nurodė, kad ginčo bute A. M. niekada negyveno, po santuokos nutraukimo ir ištuokos įregistravimo turtas nebuvo padalintas, jokių pretenzijų į šį butą nereiškė. Pažymėjo, kad apie prasidėjusi procesą – vykdymo veiksmus jos turto atžvilgiu, nebuvo informuota, antstolis S. V. nepateikė duomenų apie turto areštą ir perduotą turto saugojimą, be to, butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra asmeninė A. M. nuosavybė, kadangi jis įgytas 1996 m. balandžio 26 d., jau negyvenant kartu su skolininku A. M..

Suinteresuotas asmuo antstolis S. V. paaiškino, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) įgytas santuokos metu, nors santuoka faktiškai buvo nutraukta 1997 m. sausio 29 d. sprendimu, bet ištuoka įregistruota 2013 m. gegužės 29 d. ir santuokos nutraukimo teisinės pasekmės galioja būtent nuo ištuokos įregistravimo momento. Be to, A. M. neįrodė, kad minėtas butas yra jos asmeninė nuosavybė ir nepaneigė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos. Aplinkybė, kad procesiniuose dokumentuose suinteresuotas asmuo A. M. įvardijama kaip skolininko sutuoktinė, yra rašymo apsirikimas. Procesiniai dokumentai skolininkui A. M. buvo siunčiami paskutinės žinomos gyvenamosios vietos adresu pagal išduotą vykdomąjį raštą, o nepavykus įteikti, skelbiamas raginimas elektroninėje erdvėje pagal CPK ir Sprendimų vykdymo instrukcijos reikalavimus. Pažymėjo, kad arešto aktas pagal CPK reikalavimus siunčiamas tik išieškotojui ir skolininkui.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. gegužės 18 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Transporto Marisa“ prašymą tenkino ir nustatė, kad skolininkui A. M. nuosavybės teise priklauso ½ dalis buto su rūsiu, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad skolininkas A. M. ir A. M. susituokė 1986 m. vasario 22 d., Alytaus rajono apylinkės teismas 1997 m. sausio 29 d. santuoką nutraukė, faktas apie santuokos nutraukimo viešame registre registruotas 2013 m. gegužės 29 d., o nekilnojamasis turtas – butas (duomenys neskelbtini), viešuose registruose įregistruotas A. M. vardu. Teismas nurodė, kad A. M. ir A. M. 1996 m. balandžio 29 d. įgyjant butą, esantį (duomenys neskelbtini), sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į bendrą jų turtą reguliavo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo“ (Vyriausybės žinios, 1964, Nr. 19-138), 1995 m. gruodžio 20 d. 41 redakcija) ir įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos Santuokos ir šeimos kodekso patvirtinimo“ (toliau SŠK) (Vyriausybės žinios, 1969, Nr. 21-186, 1995 m. liepos 5 d. 15 redakcija). Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, nepriklausomai nuo to, kad jis įformintas vieno iš sutuoktinių vardu (SŠK 21 straipsnio 1 dalis, 3 dalis). Teismo vertinimu, suinteresuotas asmuo A. M. neįrodė, kad ginčo butas galėjo būti įgytas ir buvo įgytas iš asmeninių sutuoktinės lėšų ar lėšų, gautų realizavus jos asmenine nuosavybe esantį turtą. Aplinkybė, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 1997 m. sausio 29 d. sprendime dėl santuokos nutraukimo nurodyta faktiškai reikšminga aplinkybė, kad sutuoktiniai A. M. ir A. M. nuo 1995 m. kartu negyvena, pasak teismo, nėra pakankama paneigti įstatyme įtvirtintos sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos ir padaryti priešingos išvados, kad minėtas turtas yra asmeninė nuosavybė. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal teismų praktiką, sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Pirmosios instancijos teismas suinteresuoto asmens A. M. paaiškinimus vertino kritiškai dėl jos suinteresuotumo bylos baigtimi ir pažymėjo, kad jos delsimas po santuokos nutraukimo praėjus beveik 20 metų spręsti klausimą dėl ginčo buto priklausomybės iki grėsmės, kai gali būti nukreiptas skolos išieškojimas, nėra protingas ir pateisinamas, nes susiformavę kasdieninio gyvenimo standartai įpareigoja asmenis elgtis protingai, domėtis ne tik savo teisėmis, bet ir pareigomis. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ginčo turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (SŠK 21 straipsnis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 2 dalis) ir nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų galima nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo (SŠK 23 straipsnio 2 dalis, CK 3.127 straipsnis). Pažymėjo, kad suinteresuoto asmens A. M. išsakytos abejonės dėl antstolio S. V. veiksmų, vykdant išieškojimą pagal pateiktą vykdomąjį raštą, pagrįstumo ir teistumo, sprendžiant klausimą pagal pareiškėjo pareiškimą tik dėl skolininko turto dalies nustatymo bendrame su kitais asmenimis turte pagal CPK 667 straipsnio nuostatas, neturi reikšmės, o duomenų apie tai, kad suinteresuotas asmuo A. M. įstatymo nustatyta tvarka skundė antstolio veiksmus vykdymo procese, nėra pateikta ir teismas šioje byloje negali vertinti antstolio veiksmų teisėtumo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo A. M. (toliau - apeliantė) prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo UAB „Transporto Marisa“ prašymą atmesti. Apeliantė nurodo šiuos argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad skolininkas A. M. buvo pareiškėjo UAB „Transporto Marisa“ darbuotojas ir būdamas komandiruotėje Anglijoje 2013 m. sausio mėn. įvykdė nusikaltimą, už kurį atlieka bausmę Anglijos įkalinimo įstaigoje. Pasak apeliantės, pareiškėjui UAB „Transporto Marisa“ minėtos aplinkybės buvo žinomos ir jis privalėjo savo pareiškime teismui dėl skolininko turto, esančio bendrai su kitais asmenimis, dalies nustatymo, nurodyti faktinę skolininko A. M. buvimo vietą (CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Pasak apeliantės, pareiškėjas UAB „Transporto Marisa“ pareiškime nurodydamas skolininko A. M. gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), kuri sutampa su apeliantės deklaruota gyvenamąja vieta, siekė suklaidinti teismą, nes tai yra tikrovės neatitinkantys duomenys. Pažymi, kad pareiškėjui yra žinoma, jog skolininko deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), taip pat, kaip jau minėta, žinoma dabartinė jo buvimo vieta (Anglijos įkalinimo įstaiga) ir aplinkybė, jog skolininkas A. M. yra išsituokęs. Apeliantė daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą ir priėmė procesinį sprendimą apie procesą neinformavęs proceso šalies - skolininko A. M. ir taip pažeidė jo teisę į savo teisių bei teisėtų interesų gynybą. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas buvo informuotas, kad skolininkas A. M. nuo 2013 m. sausio mėn. atlieka laisvės atėmimo bausmę Anglijos įkalinimo įstaigoje, tačiau teismas nesprendė klausimo dėl skolininko tinkamo informavimo apie vykstantį teisminį procesą. Be to, skundžiamoje nutartyje Alytaus rajono apylinkės teismas neįvertino prijungtoje vykdomojoje byloje esančių dokumentų turinio, nepasisakė dėl šių dokumentų sąsajumo su bylos dalyku.

2. Pareiškėjas UAB „Transporto Marisa“ teismui nepateikė Alytaus rajono apylinkės teismo vykdomojo dokumento Nr. 2-3453-470/2014 ir teismo procesinio sprendimo, kurio pagrindu išduotas minėtas vykdomasis dokumentas. Pažymi, kad apeliantė viso proceso metu akcentavo, jog ji nebuvo proceso šalis Alytaus rajono apylinkės teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-3453-470/2014, jai nežinoma šios bylos esmė, nustatytos aplinkybės ir priimtas procesinis sprendimas. Nors minėti dokumentai yra prie civilinės bylos jos nagrinėjimo laikui prijungtoje vykdomoje byloje, tačiau ji bus sugrąžinta antstoliui ir civilinėje byloje nebus jokių rašytinių įrodymų, susijusių su nagrinėjamais civiliniais teisiniais santykiais.

3. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad pareiškėjui buvo žinoma, jog A. M. yra išsituokęs ir teismas nepagrįstai pripažino antstolio S. V. rašymo apsirikimu, kad jis areštavo skolininko sutuoktinei A. M. priklausantį turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Pabrėžia, kad ji nėra skolininko A. M. sutuoktinė ir nekilnojamasis turtas - dviejų kambarių butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra jos asmeninė nuosavybė. Antstoliui S. V. jo prašymu buvo pateiktas Alytaus rajono apylinkės teismo 1997 m. sausio 29 d. sprendimas, kuriuo nutraukta A. M. ir A. M. santuoka. Minėtame teismo sprendime išdėstytos faktinės santuokos iširimo aplinkybės, kad šalys jau du metai gyvena skyrium, neveda bendro ūkio, šeimyniniai ryšiai tarp šalių nutrūkę. Apeliantės vertinimu, Alytaus rajono apylinkės teismo 1997 m. sausio 29 d. sprendime nustatyti prejudiciniai faktai, kurių nereikia įrodinėti, t. y. kad ginčo turto įsigijimo momentu (1996 m. balandžio 26 d.) A. M. ir A. M. gyveno skyriumi, todėl turtas, įgytas gyvenant skyriumi, negali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe. Be to, 1996 m. A. M. atlikinėjo bausmę Marijampolės pataisos namuose, o Alytaus rajono apylinkės teismui 1997 m. sausio 29 d. priimant sprendimą dėl santuokos nutraukimo, A. M. buvo žinoma apie buto registraciją apeliantės vardu, jis tokios registracijos neginčijo, neprašė teismo spręsti turto klausimą, niekada jokių pretenzijų dėl buto nereiškė, todėl pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantė turi įrodinėti, kad ginčo butas yra jos asmeninė nuosavybė, nes Alytaus rajono apylinkės teismas 1997 m. sausio 29 d. sprendimu nustatė gyvenimo skyriumi faktą ir jo pradžią - dveji metai iki 1997 m. sausio 29 d., t.y. nuo 1995 m. pradžios.

4. Aplinkybė, kad apeliantė neįregistravo santuokos nutraukimo fakto registre, negali būti vertinama kaip nerūpestingas jos elgesys ir tokio veiksmo neatlikimas - ištuokos neįregistravimas po teismo sprendimo priėmimo nepaneigia paties teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymi, kad pagal CPK 667 straipsnį pirmiausia turi būti nustatytas skolininko turtas, kuris yra bendras su kitais asmenimis, tačiau šiuo atveju nėra skolininko turto, kuris būtų bendras su kitais asmenimis.

5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė argumentus dėl antstolio S. V. veiksmų teisėtumo ir formaliai nurodė, kad A. M. gali skųsti antstolio veiksmus, nors žinojo, kad ji nėra nei išieškotoja, nei skolininkė. Pažymi, kad antstolis S. V. apeliantės neinformavo apie jos turto areštą ir kitus vykdymo veiksmus. Esant situacijai, kai asmeniui, kurio turtas areštuotas nėra pateikiamas turto arešto aktas, kuriame nurodyti jo duomenys, toks asmuo, šiuo atveju apeliantė, negali tinkamai ir efektyviai ginti savo pažeistus interesus, pasinaudoti procesinėmis teisėmis. Taip pat vykdomojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nėra nei vieno dokumento, kuris būtų adresuotas ir siųstas suinteresuotam asmeniui A. M., o antstolis S. V., turėdamas Gyventojų registro ir AIS duomenis apie A. M. gyvenamąją vietą vis tiek siuntė pranešimus A. M. gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). Pasak apeliantės, šiais veiksmais antstolis viršijo savo įgaliojimus, netinkamai atliko vykdymo proceso veiksmus, neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti, tačiau šių veiksmų pirmosios instancijos teismas nevertino.

6. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kurios, teismo manymu, turėtų būti taikomos šioje civilinėje byloje. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, kad priimtomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis gali būti vadovaujamasi tik sprendžiant panašius teisinius ginčus, esant iš esmės analogiškoms situacijoms, tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nurodytose nutartyse nagrinėjami kitokio pobūdžio teisiniai santykiai, todėl tiesiogiai negali būti taikomos šioje byloje, be to, kai kurie teiginiai pateikti atsietai nuo konteksto.

7. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, Konstitucinio Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika garantuoja kiekvieno asmens teisę į teisingą ir efektyvų bylos nagrinėjimą. Atkreipiamas dėmesys, kad apeliantė viso proceso metu įrodinėjo, jog skolininkas A. M. negyveno ir negyvena adresu (duomenys neskelbtini), tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį vis tiek siuntė minėtu adresu.

Atsiliepime į atskirąjį skundą antstolis S. V. prašo atskirąjį skundą atmesti. Antstolis S. V. nurodo, kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. išduotame vykdomame vykdomajame dokumente Nr. 2-3453-470/2014 nurodyta, jog skolininko A. M. gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), todėl šiuo adresu ir buvo siunčiama korespondencija, kadangi nebuvo jokių duomenų apie skolininko gyvenamosios vietos pasikeitimą (CPK 644 straipsnio 2 dalis). Pažymi, kad minėtame vykdomajame dokumente pateikti duomenys dėl skolininko gyvenamosios vietos yra naujesni nei 2005 m. rugpjūčio 31 d. Gyventojų registre užfiksuoti duomenys, todėl nesuprantamas apeliantės teiginys, kad antstolis privalėjo korespondenciją siųsti senesniu skolininko gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), o ne teismo 2014 m. spalio 9 d. išduotame vykdomajame dokumente užfiksuotu adresu. Be to, kaip matyti iš byloje pateiktų duomenų skolininkas A. M. adresu (duomenys neskelbtini) vykdymo laikotarpiu negyveno. Antstolis S. V. akcentuoja, kad turto arešto akte kaip areštuoto turto savininką privaloma įrašyti tą asmenį, kuris kaip savininkas yra nurodytas nekilnojamojo turto registre, antstolis neturi galimybių šioje turto arešto akto grafoje įrašyti kitų duomenų, kadangi įrašius kitus duomenis, nesutampančius su nekilnojamojo turto registro duomenimis, turto arešto aktas areštų registre nebūtų įregistruotas, todėl nesuprantamas apeliantės teiginys, kad antstoliui turto arešto akte įrašius, kad areštuoto turto savininkė yra A. M., šis turtas automatiškai turėtų būti pripažįstamas jos nuosavybe. Šiuo atveju buvo areštuotas ne A. M. priklausantis turtas, o skolininkui A. M. priklausantis turtas, esantis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje su kitais asmenimis (CPK 667 straipsnis). Nurodo, kad iki CK įsigaliojimo pradėtos santuokos nutraukimo procedūros privalo būti baigiamos pagal galiojusius įstatymus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 23 straipsnis). Iki dabartinio CK įsigaliojusių norminių teisės aktų nuostatos numatė, kad santuokos nutraukimo teisinės pasekmės atsiranda nuo santuokos nutraukimo įregistravimo momento. Santuokos ir šeimos kodekso 40 straipsnyje buvo numatyta, kad santuoka laikoma pasibaigusia nuo to laiko, kai bent vienas iš sutuoktinių įregistruoja santuokos nutraukimą civilinės metrikacijos organuose. Taigi teisinės santuokos nutraukimo pasekmės atsiranda tik nuo santuokos nutraukimo įregistravimo momento. Turto atžvilgiu teisinės pasekmės atsiranda tik nuo jo padalinimo momento. Iki šiol turtas, dėl kurio vyksta ginčas, nebuvo padalintas, todėl, antstolio įsitikinimu, jis yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Antstoliui nėra suteikti įgaliojimai vienasmeniškai nustatyti turto priklausomybės, tačiau pagal CPK 667 straipsnio nuostatomis tai gali atlikti tik teismas.

Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėjas UAB „Transporto Marisa“ prašo atskirąjį skundą atmesti. Pareiškėjas UAB „Transporto Marisa“ pažymi, kad asmens gyvenamosios vietos registracijos adresas ir asmens faktinės gyvenamosios vietos adresas yra iš esmės skirtingi dalykai. Skolininkas A. M. iki nusikaltimo padarymo gyveno ir bendrą ūkį vedė su A. M. ir išieškotojui nebuvo žinoma apie jų santuokos nutraukimą iki pat išieškojimo ir šios civilinės bylos pradžios. Nurodo, kad skolininkas A. M. dirbdamas pas pareiškėją UAB „Transporto Marisa“ tvirtino, kad jo sutuoktinė yra A. M., su ja jis dalyvaudavo įmonės renginiuose (ką patvirtina pridedamos fotonuotraukos). Faktą, kad skolininkas gyveno su A. M., o ne apeliantės nurodytu jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, patvirtina ir skolininko A. M. darbo sutartis. Išieškotojo nuomone, A. M. teiginiai dėl skolininko gyvenamosios vietos paremti tik jo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenimis ir tai yra jos kaip suinteresuoto bylos baigtimi asmens gynybinė pozicija. Be to, pats santuokos nutraukimo teisme faktas šalių gyvenimo skyriumi, priešingai, sprendimo neįregistravimas, neišviešinimas patvirtina faktą, kad duomenys dėl santuokos nutraukimo nebuvo išviešinti ir jie toliau gyveno kartu kaip sutuoktiniai. Nurodo, kad šalių gyvenimas kurį laiką skyrium, nereiškia, kad ginčo butas buvo įgytas asmenine nuosavybe, be to, kaip nurodė pati apeliantė, skolininkas A. M. 1996 m. atliko laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose, todėl objektyviai negalėjo gyventi su A. M.. Pažymi, kad apeliantės pareiga įrodyti, kad ji nepalaikė jokių ryšių su A. M.. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė sąmoningai neregistruodama santuokos nutraukimo fakto elgėsi nerūpestingai ir ištuokos neįregistravimas yra teisinių santuokos nutraukimo pasekmių neįregistravimas. Pareiškėjo manymu, A. M. santuokos nutraukimo faktą įregistravo 2013 m., t.y. tuo metu, kai jos sutuoktinis A. M. buvo nuteistas iki gyvos galvos ir ji nusprendė palikti skolininką, priešingu atveju, ji nebūtų registravusi ištuokos. Nurodo, kad ginčo butas pagrįstai pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe, nes jis įgytas santuokos metu, nutraukiant santuoką nebuvo išspręstas šio turto padalijimo klausimas ir apeliantė neįrodė, kad jį įsigijo už asmenines lėšas. Atkreipia dėmesį, kad SŠK 22 straipsnio 1 dalyje buvo pateiktas baigtinis sąrašas turto ir jo įgijimo būdų, kai turtas galėjo sutuoktiniams priklausyti asmeninės nuosavybės teise.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės taip pat yra taikomos nagrinėjant atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių (CPK 338 straipsnis). Aptariamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirajame skunde nustatytose ribose toliau tikrina skundžiamos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kreditorius UAB „Transporto Marisa“ kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti skolininko A. M. turto dalį bendrojoje jo ir sutuoktinės A. M. nuosavybėje, t. y. nustatyti, kad skolininkui A. M. asmeninės nuosavybės teise priklauso ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas prašymą tenkino. Apeliantė A. M. skundžia pirmosios instancijos teismo nutartį, nurodydama, kad ji nėra skolininko A. M. sutuoktinė, o ginčo butas yra jos asmeninė nuosavybė, be to, skolininkas A. M. nebuvo informuotas apie procesą. Sprendžiant dėl skolininko turto, kuris yra bendroji su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymo, būtina įvertinti nuosavybės atsiradimo pagrindą ir nuosavybės teisės subjektą.

Ginčo buto įsigijimo metu (1996 m. balandžio 26 d.) sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į bendrą jų turtą reguliavo Santuokos ir šeimos kodeksas (toliau - SŠK). SŠK 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Tiek SŠK, tiek CK nustato ir atvejus, kai turtas, nors ir įgytas santuokos metu, pripažįstamas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe (SŠK 22, CK 3.89 straipsniai). Nors reguliavimas tiek pagal SŠK, tiek pagal CK iš esmės nesiskiria, pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi šioje byloje sprendžiant santuokoje įgyto turto nuosavybės (asmeninė ar bendroji) klausimus, turi būti vadovaujamasi 2000 m. CK nuostatomis. Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ši prezumpcija, kaip ir kiekviena kita, gali būti paneigta, įrodžius, kad tam tikras turtas yra asmeninė vieno iš sutuoktinių nuosavybė. Pareiga tai įrodyti tenka sutuoktiniui, tvirtinančiam, kad santuokos metu įgytas turtas yra ne bendroji jungtinė, o asmeninė jo nuosavybė (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-248/2015). Kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, tais atvejais, kai sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas nepadalijamas santuokos nutraukimo byloje, nutraukus santuoką, jis valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, o buvę sutuoktiniai yra laikomi bendrosios dalinės nuosavybės dalyviais (CK 4.72, 4.73 straipsniai) ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą valdo, juo naudojasi ir disponuoja bendru sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280-916/2015).

Byloje nustatyta, kad santuoka tarp A. M. ir A. M. sudaryta 1986 m. vasario 22 d. (b. l. 22), nutraukta Alytaus rajono apylinkės teismo 1997 m. sausio 29 d sprendimu, turtas įgytas santuokos metu 1996 m. balandžio 29 d. padalintas nebuvo (b. l. 25), ištuoka registruota 2013 m. gegužės 29 d. (b. l. 23). Šioje byloje apeliantė privalėjo leistinais įrodymais (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) paneigti prezumpciją, kad turtas įgytas po santuokos sudarymo yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Apeliantė iš esmės aplinkybę, kad minėtas butas yra jos asmeninė nuosavybė grindė tuo, kad Alytaus rajono apylinkės teismas 1997 m. sausio 29 d sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodė, jog šalys jau du metus gyvena skyrium. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė, nėra prejudicinis faktas sprendžiant, ar tarp šalių buvo pasidalintas atitinkamas turtas bei už kieno lėšas jis buvo įgytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-248/2015). Be to, kaip nurodė apeliantė, A. M. 1996 m. atlikinėjo bausmę pataisos namuose, todėl buto įsigijimo metu šalys dėl objektyvių priežasčių negalėjo faktiškai kartu gyventi. Pažymėtina, kad apeliantė bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog minėtą butą įsigijo pardavusi jai asmenine nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo su istorija duomenimis (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), nurodytas butas buvo parduotas 1996 m. birželio 28 d., t.y., jau po ginčo buto įsigijimo 1996 m. balandžio 26 d. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų patvirtinančių apeliantės nurodytas aplinkybes, jog ginčo butą ji įsigijo už asmenines lėšas (CPK 178 straipsnis), todėl laikytina, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini) , buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o santuoką tarp šalių nutraukus, jų bendrosios nuosavybės teisė į santuokoje įgytą turtą pasibaigė (CK 3.100 straipsnio 4 punktas) ir santuokos nutraukimo byloje šio turto nepadalijus, ginčo butas tapo bendrąja daline nuosavybe.

CK 4.73 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Šioje byloje neginčijama ir nepateikta duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad vieno iš sutuoktinių po santuokos nutraukimo bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto dalis yra didesnė, todėl apeliacinės instancijos teismas laiko, jog prezumpcija, kad jų dalys bendrame turte yra lygios, nepaneigta. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog kiekvienam iš buvusių sutuoktinių priklauso po 1/2 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto (CK 4.73 straipsnio 3 dalis) ir atitinkamai į tokio dydžio skolininko A. M. turto dalį gali būti nukreipiamas išieškojimas (CPK 178 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra skolininko A. M. turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalies nustatymas, todėl turi būti vertinami tik antstolio veiksmai, kiek tai susiję su CPK 667 straipsnio taikymu. Apeliacinės instancijos teismas iš pateiktos vykdomosios bylos nustatė, kad 2015 m. vasario 20 d. turto arešto aktu buvo areštuotas skolininko A. M. turtas - butas, esantis (duomenys neskelbtini) (vykdomosios bylos lapai 53-54), 2015 m. vasario 20 d. antstolis pasiūlė išieškotojui (pareiškėjui) kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo (vykdomosios bylos lapas 48). Įvertinęs minėtas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju buvo laikytasi CPK 667 straipsnyje numatytos procedūros nustatant skolininko dalį bendrojoje nuosavybėje. Pagal CPK 679 straipsnio nuostatas turto arešto aktas ir aprašas (jeigu jis sudaromas) įteikiami išieškotojui ir skolininkui pasirašytinai, jeigu įteikti turto arešto aktą ar turto aprašą nėra galimybės, jis siunčiamas registruotu laišku. Todėl atmestinas apeliantės argumentas, kad ji nebuvo informuota apie turto areštą.

Dėl skolininko A. M. informavimo apie bylos nagrinėjimą

CPK 593 straipsnyje nustatyta pareiškimų, teismui pateiktų vadovaujantis CPK 667 straipsniu, nagrinėjimo tvarka. Pareiškimas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nepranešus suinteresuotiems asmenims, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas, suinteresuotų asmenų neatvykimas į žodinį pareiškimo nagrinėjimą nekliudo jį išnagrinėti iš esmės (CPK 593 straipsnio 3 dalis); dėl pareiškimo teismas priima nutartį; nutartis išsiunčiama suinteresuotiems asmenims, o žodinio nagrinėjimo atveju – posėdyje nedalyvavusiems asmenims (CPK 593 straipsnio 4, 5 dalys).

Apeliacinės instancijos teismas iš bylos duomenų nustatė, kad Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. balandžio 28 d. nutartimi civilinę bylą paskyrė nagrinėti žodinio proceso tvarka (b. l. 17). Taip pat iš bylos duomenų nustatyta ir tai, kad teismo siųsti procesiniai dokumentai skolininkui A. M. tiek jo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) (vykdomosios bylos lapas 6), tiek Alytaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. išduotame vykdomajame rašte nurodytu adresu (duomenys neskelbtini) (vykdomosios bylos lapas 2-3) grįžo neįteikti. Alytaus rajono apylinkės teismas 2015 m. liepos 10 d. procesinius dokumentus skirtus suinteresuotam asmeniui A. M. išsiuntė į Anglijos įkalinimo įstaigą (b. l. 77-79), tačiau dokumentai įteikti nebuvo (b. l. 135).

Atsižvelgiant į minėtas aplinkybės, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad skolininkas A. M. nebuvo informuotas apie procesą (CPK 133 straipsnio 1 dalis, CPK 593 straipsnio 3 dalis). Tačiau CPK 329 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kiekvienu atveju apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti konkretaus teisės normų pažeidimo įtaką pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčo esmės teisingumui ir proceso pirmosios instancijos teisme teisėtumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2007; 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2007; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-164/2009).

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas ištaisyti procesinių teisės normų pažeidimą, pakartotinai 2015 m. rugpjūčio 6 d. ir 2015 m. rugsėjo 28 d. pranešimais informavo skolininką A. M., kuris šiuo metu yra Didžiosios Britanijos įkalinimo įstaigoje, apie vykstantį procesą ir išsiuntė UAB „Transporto Marisa“ 2015 m. balandžio 16 d. pareiškimo su priedais, A. M. 2015 m. gegužės 8 d. atsiliepimo, Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutarties, A. M. 2015 m. gegužės 21 d. atskirojo skundo, antstolio S. V. 2015 m. birželio 15 d. atsiliepimo į atskirąjį skundą, UAB „Transporto Marisa“ 2015 m. birželio 15 d. atsiliepimo į atskirąjį skundą su priedais, Kauno apygardos teismo 2015 m. liepos 22 d. ir 2015 m. rugsėjo 15 d. nutarčių kopijas bei pasiūlė pateikti atsiliepimą į suinteresuoto asmens A. M. atskirąjį skundą (b. l. 92, 146). Kauno apygardos teisme 2015 m. lapkričio 16 d. iš Didžiosios Britanijos centrinės institucijos (Anglijos ir Velso Aukščiausiojo Teismo Užsienio valstybių proceso skyriaus) gautas patvirtinimas, kad procesiniai dokumentai asmeniškai A. M. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (dokumentų įteikimas) nustatyta tvarka buvo įteikti 2015 m. spalio 22 d., taigi suinteresuoto asmens A. M. procesinės teisės buvo užtikrintos apeliacinės instancijos teisme, tačiau jis atsiliepimo ar atskirojo skundo nepateikė.

Įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė procesines teisės normas, susijusias su skolininko A. M. turto, kuris yra jo bendra su kitais asmenimis nuosavybė, dalies nustatymu (CPK 666 straipsnio 1 dalis, 667 straipsnis) ir padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, konstatuotina, kad procesinių teisės normų, susijusių su asmens informavimu apie procesą pažeidimas, neturėjo įtakos pirmosios instancijos teismo nutarties teisingumui ir proceso pirmosios instancijos teisme teisėtumui. Apeliacinės instancijos teismui šį pažeidimą ištaisius, panaikinti ar keisti iš esmės teisėtos ir pagrįstos teismo nutarties dėl ginčo esmės atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atskirąjį skundą atmetus aukščiau nurodytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas dėl kitų atskirojo skundo argumentų nepasisako, nes jie nėra teisiškai reikšmingi.

Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.