- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-04-12
- Bylos Nr.
- 1A-95-449/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Aloyzas Kruopys, Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- I. R.
- Nukentėjusysis
- A. G.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Aloyzo Kruopio, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. R. ir jos gynėjo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 18 d. nuosprendžio, kuriuo
I. R. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
I. R. pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Iš nuteistosios I. R. priteista 2402,99 Eur nukentėjusiojo A. G. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai ir 759,97 Eur žalos atlyginimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos X skyriui.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
1. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 18 d. nuosprendžiu I. R. nuteista už tai, kad ji 2017 m. vasario 28 d., apie 1 val., buto, esančio (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, tyčia vieną kartą peiliu dūrė nukentėjusiajam A. G. į pilvą, dėl to pastarajam buvo padaryti šie sužalojimai: pilvo sienos durtinė žaizda, gaubtinės storosios žarnos sužalojimas, tulžies pūslės sužalojimas ir jos pašalinimas ir dėl to A. G. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas pagal Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.9 punktą. Tokiu būdu I. R. sunkiai sužalojo savo šeimos narį, t. y. sugyventinį A. G..
Šalies argumentai
2. Nuteistoji I. R. ir jos gynėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, I. R. pripažinti kalta ir nuteisti pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. bei paskirti laisvės atėmimo bausmę, atidedant jos vykdymą.
2.1. Apeliantų nuomone, teismas I. R. paskyrė per griežtą bausmę.
2.2. Skunde nurodoma, kad I. R. labai gailisi, jog išgertuvių metu tyčia peiliu sunkiai sužalojo savo sugyventinį A. G.. Nurodoma, kad tokiam neapgalvojam poelgiui įtakos turėjo išgertas alkoholis.
2.3. Nuteistoji I. R. pergyvena ir dėl to, kad ji, apimta paniškos baimės ir nesupratimo, ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme savo kaltės nepripažino. Duodama parodymus ji neprisipažino tyčia peiliu įdūrusi nukentėjusiajam, nors taip iš tikrųjų ir buvo.
2.4. Skunde nurodoma, kad I. R. gyvena kartu su A. G., su juo augina ir nuteistosios nepilnametę dukrą. Be to, A. G. labai pergyvena dėl I. R. paskirtos bausmės, todėl prie apeliacinio skundo pridedamas nukentėjusiojo prašymas nuteistajai skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Skunde nurodoma ir tai, kad I. R. anksčiau neteista, ji dirba, nes jai reikia išlaikyti dukrą ir pačiai užsidirbti pragyvenimui.
3. Teismo posėdyje nuteistoji I. R. prašo apeliacinį skundą patenkinti ir neskirti jai laisvės atėmimo bausmės. Gynėja prašo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, nuteistajai I. R., taikant BK 54 str. 3 d., paskirti laisvės apribojimo 2 metams bausmę. Paskirti nuteistajai įpareigojimus nuo 22 val. iki 8 val. būti namuose, jeigu tai nesusiję su jos darbu, atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ir neatlygintinai išdirbti 100 valandų, po 10 valandų per mėnesį, sveikatos priežiūros ar globos ir rūpybos įstaigose. Nukentėjusysis A. G. prašo patenkinti apeliacinį skundą ir neskirti I. R. realaus laisvės atėmimo bausmės.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo skiriant bausmę (BPK 328 str. 1 p.).
Dėl nusikalstamos veikos aplinkybių
5. Patikrinus šią bylą apeliacine tvarka nustatyta, kad daugelį nusikalstamos veikos aplinkybių pirmosios instancijos teismas nustatė teisingai, tas aplinkybes patvirtina išnagrinėti įrodymai, jas pripažįsta pati nuteistoji I. R. ir tos aplinkybės neginčijamos paduotame apeliaciniame skunde.
Žemesnės instancijos teismas
6. Išnagrinėti šioje byloje įrodymai patvirtina, kad nuteistoji I. R. ir nukentėjusysis A. G. iki nusikaltimo įvykio buvo kelis metus pažįstami ir maždaug metus laiko jau gyveno kartu I. R. išsinuomotame bute, buvo sugyventiniai ir kartu gyvendami vedė bendrą ūkį. Nustatyta, kad 2017 m. vasario 27 d. I. R. su A. G. svečiavosi pas nukentėjusiojo draugą V. B. ir šio draugę A. X., vartojo alkoholinius gėrimus, o po to visi keturiese nuvažiavo į I. R. butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šio buto kambaryje visi toliau vartojo alkoholį. Jau 2017 m. vasario 28 d. naktį, apie 1 val., A. G. su A. X. išėjo į virtuvę ir ten rūkė, V. B. tuo metu buvo tualete, netrukus į virtuvę atėjo ir I. R.. Virtuvėje tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo kilo konfliktas, kurio metu nukentėjusysis buvo sužalotas peiliu. Teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad A. G. buvo padaryta pilvo sienos durta žaizda, gaubtinės storosios žarnos sužalojimas, tulžies pūslės sužalojimas ir jos pašalinimas. Sužalojimai galėjo būti padaryti duriamai pjaunamu įrankiu, kuriuo galėjo būti peilis, suduodant į pilvo sritį. Pagal sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.9. punktą A. G. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Toje pačioje specialisto išvadoje dar nurodoma, kad durtai pjautas pilvo sienelės sužalojimas su storosios gaubtinės žarnos ir tulžies pūslės vientisumo pažeidimu nėra būdingas sužalojimams, kurie gali gautis griūnant ant peilio ar į jį panašaus daikto (1 t., 35–37 b.l.). Įvykio vietos apžiūros metu buto virtuvėje ant sienos ir šaldytuvo durelių rastos raudonos spalvos dėmės, virtuvinėje spintelėje rastas ir paimtas peilis, kurį vėliau liudytoja A. X. atpažino kaip panašų į tą peilį, kuriuo buvo suduotas smūgis A. G. (1 t., 20-28, 62-65 b.l.). Tą pačią naktį nuteistajai I. R. buvo nustatytas 2,39, A. X. – 2,46, o V. B. 2,57 promilių girtumas (1 t., 51, 155 b.l.). Kad įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, pripažįsta ir nukentėjusysis A. G..
7. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs I. R. kalta pagal BK 135 str. 2 d. 3 p., nustatė, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis I. R. tyčia vieną kartą dūrė peiliu A. G. į pilvą ir taip savo šeimos nariui padarė sunkų sveikatos sutrikdymą. Tačiau pati I. R. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu kalta prisipažino tik iš dalies ir nurodė kitokias savo sugyventinio sužalojimo aplinkybes.
8. Pirmosios instancijos teisme I. R. parodė, kad tą naktį buto virtuvėje su A. X. pjaustė užkandą, buvo išgėrusios, abi paėmusios peilius šoko ir „kraipėsi“. Virtuvėje irgi buvęs girtas A. G. kėlėsi nuo kėdės ir ant jų užgriuvo. I. R. parodė, kad jos sugyventinis galėjo užgriūti ir ant būtent jos laikomo peilio ir taip sunkiai susižaloti. Iš teisme perskaitytų ankstesnių I. R. parodymų matosi, kad apklausta įtariamąja ji parodė iš esmės apie tokias pačias įvykio aplinkybes (1 t., 145-146 b.l.).
9. Nukentėjusysis A. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad sužalojimo peiliu aplinkybių gerai neprisimena. I. R. ir A. X. buvo išgėrusios, abi šoko ir kambaryje, ir po to virtuvėje. Jis su V. B. išėjo į virtuvę parūkyti. V. B. nuėjo į tualetą, o į virtuvę atėjo I. R. ir A. X.. Prisimena, kad jis virtuvėje sėdėjo ant kėdės, kėlėsi nuo jos ir tuo metu pajuto skausmą ir kažkokį „saldų jausmą“. Pats jis peilio savo rankose neturėjo, o ką tuo metu veikė I. R. ir A. X., jis nežino, jokio konflikto nebuvo. Kadangi buvo be marškinių, tai pamatė savo pilve žaizdą. Nuėjo į kambarį, o netrukus greitoji pagalba išvežė jį į ligoninę. Nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu A. G. įvykio aplinkybes buvo nurodęs kitaip. Apklaustas liudytoju 2017 m. kovo 13 d. jis parodė, kad išgertuvių metu jokių konfliktų nebuvo. Jis su V. B. nuėjo į virtuvę parūkyti, ten atėjo ir A. X.. V. B. nuėjo į tualetą. Jis pats sėdėjo virtuvėje ant kėdės, o A. X. rūkė stovėdama prieš jį. A. G. parodė, kad tuo metu iš kambario į virtuvę atėjo I. R.. Ėjo šaukdama ir jį keikdama. Pripuolusi prie jo, vieną kartą dūrė jam peiliu į pilvą. Neprisimena, ar I. R. jau iš kambario atėjo su peiliu, ar jį pasiėmė virtuvėje. Kas vyko po to, gerai neatsimena. Girdėjo kaip moterys šaukia viena ant kitos. V. B. nuvedė jį į kambarį, o po to jis atsigavo tik ligoninėje. Kodėl I. R. dūrė jam peiliu, jis nežino, bet galvoja, kad taip pasielgė dėl girtumo (1 t., 41-42 b.l.). Teisme perskaičius šiuos ankstesnius parodymus, A. G. paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo vykusios apklausos metu dar nebuvo atsigavęs po sužalojimo. Jo parodymus tyrėja užrašė neteisingai, o jis apklausos protokolą pasirašė jo neperskaitęs. Tikrąsias įvykio aplinkybes jis nurodė teisme.
Žemesnės instancijos teismas
10. Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytoja A. X. parodė, kad I. R. bute visi keturiese gėrė alkoholinius gėrimus, klausėsi muzikos ir „kvailiojo“. Visi, išskyrus I. R., nuėjo į virtuvę parūkyti, o V. B. iš virtuvės nuėjo į tualetą. Virtuvėje A. G. sėdėjo prie lango ant kėdės, o ji stovėjo šalia spintelės. Jiems rūkant į virtuvę iš kambario staiga atbėgo I. R. su peiliu rankoje. Pribėgusi prie A. G. I. R. tuo peiliu dūrė jam į pilvą. Liudytoja parodė, kad po to I. R. išbėgo iš virtuvės, o ji pati pradėjo kviesti V. B., kad šis greičiau išeitų iš tualeto. Po to jie abu pamatė A. G. jau kambaryje. Jis gulėjo ant lovos, matėsi, kad gausiai kraujuoja, pilve matėsi didelė žaizda. Ji su V. B. išėjo iš buto ir jau būdami lauke telefonu apie įvykį pranešė Bendrosios pagalbos centrui. Jiems išėjus į lauką, I. R. iš vidaus užsirakino buto duris, o jų daiktus išmetė jiems per langą. Iš A. X. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kurie teisme buvo perskaityti (1 t., 54-55 b.l.), matosi, kad liudytoja buvo nurodžiusi tokias pačias įvykio aplinkybes, teisme ji tuos perskaitytus parodymus patvirtino.
11. Liudytojas V. B. teisme parodė, kad tą vakarą ir naktį I. R. bute visi keturiese gėrė alkoholinius gėrimus, moterys šoko. Parūkyti eidavo į virtuvę. Einat parūkyti antrą kartą jis užėjo į tualetą. Kas tuo metu įvyko virtuvėje ir kaip A. G. buvo sužalotas peiliu, jis nematė. Tualete išgirdo šaukiančią A. X., išėjęs pamatė, kad A. G. guli kambaryje ant lovos, jo pilve matėsi kraujuojanti žaizda. I. R. jį ir A. X. išvarė iš buto ir jame užsirakino. O jie jau lauke telefonu paskambino į policiją. Jų daiktus I. R. išmetė jiems per langą. Apie tai, kas įvyko virtuvėje, jam papasakojo A. X.. Ji sakė, kad atėjusi į virtuvę I. R. iš pradžių varė A. G. iš buto, o po to paėmė peilį ir dūrė juo jam į pilvą. Pats A. G. apie įvykius virtuvėje ir apie tai, kaip buvo sužalotas peiliu, vėliau jam nepasakojo.
12. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad vertindamas įrodymus teismas atmetė I. R. ir teisme pakeistus nukentėjusiojo parodymus ir rėmėsi ne jų, o liudytojų, pirmiausia – liudytojos A. X. parodymais, nes, teismo nuomone, būtent juos patvirtino kiti bylos duomenys, taip pat ir teismo medicinos specialisto išvada, paneigusi I. R. versiją, kad A. G. sužalojimas tariamai buvo padarytas pačiam nukentėjusiajam užgriūnant ar užvirstant ant kito asmens laikomo peilio. Išnagrinėti įrodymai ir jų įvertinimo motyvai išsamiai išdėstyti skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje.
Dėl apeliacinės instancijos teismo posėdyje nustatytų papildomų nusikalstamos veikos aplinkybių
13. Nors apeliaciniame skunde prašoma tik atidėti I. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau šiame skunde nurodoma ir apie tai, kad nuteistoji gailisi nepripažinusi savo kaltės ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme. Ji neprisipažino, kad tyčia dūrė peiliu nukentėjusiajam, nors taip buvo iš tikrųjų ir šią aplinkybę teismas nustatė teisingai.
14. Siekiant patikrinti ir išnagrinėti apeliacinio skundo argumentus, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo atliktas įrodymų tyrimas. Papildomai apklausta apeliantė nuteistoji I. R., o po to ir nukentėjusysis A. G. bei liudytoja A. X..
Žemesnės instancijos teismas
15. Papildomai apklausta nuteistoji I. R. parodė, kad jau po nuosprendžio priėmimo ji nusprendė prisipažinti kalta. Ji pripažįsta, kad tyčia sudavė nukentėjusiajam smūgį peiliu, tačiau tai padarė dėl aplinkybių, apie kurias anksčiau nebuvo nurodžiusi. Tą naktį išgertuvių jos bute metu jos sugyventinis A. G. ir A. X. nuėjo į virtuvę parūkyti. Ji pati į virtuvę nuėjo vėliau ir pamatė, kad ten A. G. ir A. X. bučiuojasi. Įpykusi ant savo sugyventinio, ji pirmoji sudavė jam ranka per veidą, šis sudavė jai smūgį atgal. Tuomet ji čiupo virtuvėje buvusį peilį ir dūrė juo savo sugyventiniui. Pripažįsta, kad jos elgesiui turėjo įtakos ir apsvaigimas nu alkoholio, bet smūgį peiliu sudavė ir iš pykčio dėl tokio sugyventinio elgesio su kita moterimi. Teismo posėdyje dar kartą perskaičius jau aptartus ankstesnius I. R. parodymus nuteistoji paaiškino, kad visų ankstesnių apklausų metu buvo pasimetusi, todėl visų tikrųjų įvykio aplinkybių nenurodė. Dabar savo teisybę. Nuteistoji dar parodė, kad po įvykio ji ir toliau gyvena su A. G. tame pačiame bute, jau metus laiko abu nevartoja alkoholio ir tarp jų daugiau nekyla jokių konfliktų.
16. Papildomai apklaustas nukentėjusysis A. G. apeliacinės instancijos teisme patvirtino tas pačias nuteistosios nurodytas naujas aplinkybes. Jis parodė, kad nuėjus į virtuvę parūkyti, V. B. nuėjus į tualetą, likę dviese su A. X. jie tikrai pradėjo „flirtuoti“, „biški“ glėbesčiavosi ir bučiavosi. Atėjusi į virtuvę I. R. tai pamatė, dėl to supykusi sudavė jam į veidą, jis sudavė jai atgal, jie ėmė stumdytis ir tuo metu I. R. dūrė jam peiliu. Dar kartą perskaičius jau aptartus ankstesnius parodymus, nukentėjusysis paaiškino, kad dabar jau nežino, kodėl apie šias naujas įvykio aplinkybes nebuvo parodęs anksčiau. Paaiškino, kad dabar sako teisybę, o anksčiau nenorėjo to sakyti, nes nenorėjo, kad apie tai žinotų jo sugyventinė I. R.. Pripažįsta, kad dėl įvykio iš dalies kaltas ir jis pats, nes flirtavo ir glėbesčiavosi su kita moterimi, savo pažįstamo V. B. drauge. Nukentėjusysis dar parodė, kad tikrųjų įvykio aplinkybių nenurodė ir liudytoja A. X.. Jo nuomone, ši liudytoja nenori pripažinti, kad virtuvėje su juo bučiavosi ir flirtavo, nes ji tiesiog bijo V. B..
Žemesnės instancijos teismas
17. Apeliacinės instancijos teisme papildomai apklausta liudytoja A. X., priešingai negu nuteistoji ir nukentėjusysis, dar kartą parodė apie tokias įvykio aplinkybes, kurias buvo nurodžiusi visų jos ankstesnių apklausų metu. Ji vėl parodė, kad virtuvėje A. G. rūkė sėdėdamas ant kėdės, o ji rūkė stovėdama. Tada iš kambario atėjo I. R. su peiliu ir dūrė tuo peiliu A. G. į pilvą. Prieš suduodama peiliu dar pasakė „aš tau sakiau išsinešdinti“. Po to I. R. ją ir V. B. išvarė iš buto. Jos rankinuką ir batus išmetė per langą. Liudytoja parodė, kad virtuvėje su A. G. nesibučiavo, o dėl kokios priežasties I. R. supyko, dūrė peiliu A. G., o po to išvarė ir ją su V. B., ji negali paaiškinti. Į papildomai užduotus klausimus A. X. atsakė, kad su I. R. matėsi tik antrą kartą, jokių konfliktų iki to įvykio su ja neturėjo. A. G. pažinojo kaip savo tuometinio draugo V. B. pažįstamą. Su V. B. tuo metu ji draugavo, bet kartu negyveno. Šiuo metu turi kitą draugą, kuris ją išlaiko, bet su V. B. irgi susitinka, bendrauja su juo ir kartu vartoja alkoholinius gėrimus.
18. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo metu gautus duomenis, daro išvadą, kad nors tie duomenys nepaneigia pirmosios instancijos teismo jau nustatytų esminių faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, tačiau jie patvirtina ir papildomas A. G. sužalojimo peiliu aplinkybes, kurios pirmosios instancijos teismui nebuvo žinomos.
Žemesnės instancijos teismas
19. Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme I. R., prisipažindama kalta tik iš dalies, faktiškai neigė, kad tyčia peiliu sužalojo nukentėjusįjį, aiškindama, kad šis pats užvirto ant jos arba A. X. laikomų peilių. Apeliacinės instancijos teisme ji jau prisipažino, kad tyčia dūrė peiliu A. G. įpykusi dėl to, kad šis virtuvėje su A. X. bučiavosi. Tokius nuteistosios parodymus patvirtino papildomai apklaustas nukentėjusysis A. G., tačiau jų nepatvirtino papildomai apklausta liudytoja A. X..
20. Teisėjų kolegija, įvertinusi išnagrinėtus įrodymus, daro išvadą, kad kaltę pripažinusios I. R. parodymai įtikinantys, todėl remiasi būtent nuteistosios ir nukentėjusiojo papildomų apklausų metu duotais parodymais, o liudytojos A. X. parodymus iš dalies atmeta. Tokios išvados daromos dėl kelių priežasčių. Galima sutikti su tuo, kad liudytoja A. X. nekeitė parodymų ir visų apklausų metu nurodė iš esmės tokias pačias įvykių I. R. bute aplinkybes. Tuo tarpu nuteistoji ir nukentėjusysis parodymus pakeitė, apeliacinės instancijos teisme nurodydami tokias pačias naujas jau aptartas įvykio aplinkybes. Nepaisant to, būtent šie pakeisti nuteistosios ir nukentėjusiojo parodymai yra įtikinantys ir atitinkantys kitais įrodymais nustatytas bylos aplinkybes. Papildomai apklaustų nuteistosios ir nukentėjusiojo parodymai sutampa, vieni kitus patvirtina, taip pat pažymėtina, kad tie parodymai tik patvirtina I. R. kaltę tyčia peiliu sužalojus A. G.. Šie parodymai atitinka ir teismo medicinos specialisto išvadą apie A. G. sužalojimo mechanizmą ir kitas aplinkybes. I. R. parodymai apie tai, kad ji tyčia sunkiai sužalojo A. G. įpykusi dėl to, kad šis virtuvėje bučiavosi su A. X., yra įtikinantys dar ir dėl to, kad jie atskleidžia tikrąjį nusikaltimo motyvą, kurio tiksliai taip ir nenustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje. Teismas faktiškai rėmėsi vienintelės liudytojos A. X. parodymais apie tai, kad I. R. faktiškai be jokios priežasties ir prieš tai nebuvus jokiems konfliktams, tiesiog atėjo iš kambario į virtuvę, tariamai be priežasties liepė savo sugyventiniui „nešdintis“ iš buto ir iš karto dūrė jam peiliu į pilvą. Tokia įvykių versija ir tokie A. X. parodymai visiškai neįtikinantys. Tuo tarpu paskutiniai nuteistosios ir paties nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad A. G. su A. X., likę virtuvėje dviese, ten ne tik kartu rūkė, bet ir bučiavosi ir glėbesčiavosi, kolegijos nuomone, atskleidžia tikrąsias įvykio aplinkybes ir tikrąją I. R. nusikalstamos veikos parodymo motyvą, t. y. jos pyktį dėl nederamo ir intymaus jos sugyventinio elgesio su kita moterimi. Būtent šios intymaus elgesio detalės, kolegijos nuomone, faktiškai paaiškina ir tai, kodėl apie tai nuteistoji ir nukentėjusysis neparodė ankstesnių apklausų metu, o liudytoja A. X. tai neigia netgi paskutinės papildomos apklausos metu. Byloje nustatyta, kad įvykio metu A. X. buvo artima V. B. draugė, o A. G. ir V. B. irgi buvo draugai. Todėl suprantama, kad apie intymų bendravimą su A. X. A. G. ankstesnių apklausų metu vengė duoti parodymus nenorėdamas pakenkti savo tarpusavio santykiams ne tik su sugyventine I. R., bet ir su savo draugu V. B.. Tuo tarpu liudytoja A. X., nors ir parodžiusi, kad šiuo metu turi kitą draugą, nepaneigė, kad su V. B. anksčiau bendravo labai artimai, draugauja su juo ir šiuo metu. Todėl jos vengimas pripažinti savo intymų elgesį su A. G. įvykio metu paaiškinamas tomis pačiomis jau aptartomis aplinkybėmis.
21. Dėl jau aptartų aplinkybių teisėjų kolegija daro išvadą, kad I. R. tikrai tyčia sunkiai sutrikdė sveikatą A. G. tokiomis aplinkybėmis, kokias nustatė pirmosios instancijos teismas. Tačiau kolegija papildomai nustato, kad šią nusikalstamą veiką nuteistoji padarė iš pykčio dėl nederamo nukentėjusiojo elgesio su kita moterimi.
22. Tai, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo nustatytos papildomos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, nuteistosios nusikalstamos veikos kvalifikavimo nekeičia. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė A. G. sunkaus sveikatos sutrikdymo laiką, vietą, būdą ir kitas aplinkybes. Taip pat padarė teisingą ir motyvuotą išvadą apie tai, kad suduodama smūgį peiliu nukentėjusiajam ir padarydama jam sunkų sveikatos sutrikdymą nuteistoji veikė tiesiogine tyčia. Todėl I. R. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 str. 2 d. 3 p. Nustatydamas nusikalstamos veikos sudėties subjektyviuosius požymius teismas pašalino kaltinimo dalį apie tai, kad nusikaltimas buvo padarytas dėl chuliganiškų paskatų, todėl pagal BK 135 str. 2 d. 8 p. I. R. buvo išteisinta. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad I. R. sunkiai sužalojo savo šeimos narį būtent dėl asmeninių paskatų. Ši teismo išvada iš esmės pagrįsta. Tai, kad buvo nustatytos papildomos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, t. y. kad smūgį peiliu savo sugyventiniui nuteistoji sudavė iš pykčio dėl to, kad šis bučiavosi su kita moterimi, tik patvirtina ir patikslina teismo iš esmės jau nustatytą nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Todėl dėl šios priežasties keisti skundžiamą nuosprendį, įvertinusi dar ir BPK 320 str. nuostatas apie bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, kolegijos nuomone, nėra pagrindo. Vis dėlto į šias papildomai nustatytas bylos aplinkybes, kolegijos nuomone, būtina atsižvelgti nagrinėjant apeliacinio skundo argumentus dėl nuteistajai I. R. paskirtos bausmės.
Dėl nuteistajai I. R. paskirtos bausmės
23. Apeliaciniame skunde prašoma pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti ir nuteisti I. R. laisvės atėmimo bausme atidedant bausmės vykdymą. Tai reiškia, kad apeliantai prašo taikyti BK 75 str., numatantį bausmės vykdymo atidėjimą. Toks apeliantų prašymas nepagrįstas ir atmetamas. Pagal šiuo metu galiojančios redakcijos BK 75 str. 1 d. bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas pilnamečiui asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už nusikaltimus, padarytus dėl neatsargumo, arba ne daugiau kaip 4 metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus. I. R. nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios redakcijos BK 75 str. 1 d. numatė galimybę atidėti bausmės vykdymą ir asmeniui, nuteistam už vieną ar kelis tyčinius sunkius nusikaltimus. Tačiau nei nusikalstamos veikos padarymo metu, nei šiuo metu BK 75 str. nenumatė ir nenumato galimybės atidėti bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už tyčinius labai sunkius nusikaltimus. I. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 str. 2 d. 3 p., kuri pagal BK 11 str. 6 d. priskiriama būtent tyčiniams labai sunkiems nusikaltimams. Todėl atidėti jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą taikant BK 75 str. nėra galimybės.
24. Nepaisant to, teisėjų kolegija iš dalies apeliacinį skundą tenkina, o skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių klausimą. Be to, sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas I. R., kolegijos nuomone, aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Kolegijos nuomone, nuteistajai yra pagrindas paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę. Tokia išvada daroma įvertinus visas ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės instancijos teisme nustatytas bylos aplinkybes.
25. Skundžiamu nuosprendžiu teismas nenustatė jokių I. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jos atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad nuteistoji nusikaltimą padarė apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Nuteistosios atsakomybę sunkinančią aplinkybę teismas nustatė pagrįstai. Galima sutikti, kad pagrįstai nenustatė ir jokių jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Prisipažinusi kalta tik iš dalies, pirmosios instancijos teisme I. R. nepripažino netgi esminių padaryto nusikaltimo faktinių aplinkybių, t. y. tyčinio smūgio peiliu sudavimo nukentėjusiajam. Tačiau apie tai, kad kalta prisipažįstant visiškai, apeliantė pirmiausia nurodė paduotame apeliaciniame skunde, o po to tai patvirtino papildomai apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Šie jos parodymai jau buvo išdėstyti. Nuteistoji proceso metu savo parodymus keitė, tačiau ir baudžiamieji įstatymai, ir galiojanti teisminė praktika nedraudžia BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažinti ir įvertinus nuteistosios parodymus, duotus būtent apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Kolegijos nuomone, toks pagrindas šioje byloje yra. Papildomai apklausta nuteistoji jau visiškai pripažino savo kaltę, parodė, kad tikrai tyčia sudavė peiliu smūgį savo sugyventiniui A. G., ir taip padarė jam sunkų sveikatos sutrikdymą. Nuteistoji apklausos metu nurodė ir papildomas, naujas nusikalstamos veikos aplinkybes, kurios jau buvo aptartos šiame nuosprendyje ir kurias po to patvirtino papildomai apklaustas nukentėjusysis A. G.. Teisėjų kolegija šiuos nuteistosios parodymus pripažino teisingais. Galima netgi daryti išvadą, kad papildomos apklausos metu duoti I. R. parodymai padėjo šioje byloje nustatyti dar tikslesnes nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Be to, betarpiškai apklausus nuteistąją teismo posėdyje, teisėjų kolegija daro išvadą, kad I. R. ne tik prisipažino kalta, bet ir dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi. Tai parodo ne tik jos parodymai apie nusikaltimo padarymo aplinkybes, bet ir neigiamas savo elgesio įvertinimas, nuteistosios dabartiniai santykiai su nukentėjusiuoju, jų tolesnis gyvenimas kartu ir noras kurti bendrą ateitį. Įvertinusi visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad I. R. prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, ir tai pripažįsta jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.).
26. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, jog skiriant bausmę atsižvelgiama į tai, kad I. R. padarė labai sunkų tyčinį nusikaltimą. Nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, jis pasveiko tik dėl laiku suteiktos medicininės pagalbos, tačiau byloje nėra duomenų apie ženklesnį jo sveikatos pablogėjimą, be to, nukentėjusysis nuteistajai atleido. I. R. anksčiau neteista, dirba, seniūnijos charakterizuojama neigiamai, bet teigiamai charakterizuojama darbovietėje. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teismas padarė išvadą, kad I. R. skirtina mažesnė už sankcijos vidurkį laisvės atėmimo bausmė.
27. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad nors ir paskyręs nuteistajai visiškai artimą sankcijos žemutinei ribai laisvės atėmimo bausmę, teismas net nesvarstė galimybės taikyti baudžiamuosius įstatymus, numatančius galimybę paskirti ir švelnesnę, negu numatyta įstatyme, bausmę. Nors bylos aplinkybės ir netgi teismo išdėstyti bausmės skyrimo motyvai suteikia pagrindą ir tokiai galimybei.
28. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Pagal Konstituciją baudžiamajame įstatyme negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes ir taikydamas baudžiamąjį įstatymą, negalėtų individualizuoti bausmės, skiriamos konkrečiam asmeniui už konkrečią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį.
Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 54 straipsnio 3 dalyje.
Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė.
Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Skiriant bausmes, BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas teisingumo principas įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinybė kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Dėl to tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013).
Teismų praktikoje suformuluota nuostata, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. Taigi šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2011, 2K-365/2011, 2K-432/2014, 2K-186-942/2015). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-340-648/2017, 2K-64-303/2018). Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, 2K-361/2014, 2K-447/2014, 2K-186-942/2015).
29. Remiantis galiojančia teismine praktika dėl BK 54 str. 3 d. nuostatų taikymo ir nuteistojo asmenybės vertinimo svarbos sprendžiant šį klausimą, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į vieną naujausių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinių nutarčių baudžiamojoje byloje Nr. 2K-126-693/2018. Joje nurodoma, kad skiriant realaus laisvės atėmimo bausmę teismas turi įvertinti ir tai, kaip tokia bausmė paveiks nuteistojo šeimos ryšius (bendravimą ir mažamečių vaikų auklėjimą), jo paties resocializaciją bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie baudžiamajame įstatyme nėra įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Taigi, vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204-942/2015).
30. Sprendžiant klausimą dėl galimybės skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę nuteistajai I. R., pirmiausia pažymima, kad byloje nėra tam būtinų BK 62 str. 1 ir 2 dalyse numatytų aplinkybių ir sąlygų. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas skirti I. R. ne sankcijoje numatytą laisvės atėmimo, o švelnesnės rūšies bausmę taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas, nes BK 135 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tokia išvada daroma dėl keleto aplinkybių.
31. Pirmiausia atkreipiamas dėmesys į tai, kad šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu buvo nustatyta I. R. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 str. 1 d. 2 p., ir ši aplinkybė, vertinant ją, kaip tai numatyta BK 61 str., pagal reikšmę jei ir nenusveria teismo jau nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės, tačiau nėra mažiau reikšminga. Vertinant padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad ši veika nesukėlė jokių ilgalaikių padarinių. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis A. G. parodė, kad po jam padaryto kūno sužalojimo šiuo metu jis nejaučia jokių to sužalojimo padarinių. Tačiau pagrindinė aplinkybė, į kurią kolegija atkreipia dėmesį, yra tai, dėl kokios priežasties I. R. sužalojo nukentėjusįjį. Buvo nustatyta, kad nuteistoji sudavė smūgį peiliu nukentėjusiajam ne iš anksto tam pasiruošusi, o pasielgdama spontaniškai ir iš pykčio, kilusio pamačius, kad jos sugyventinis (šeimos narys) jos bute intymiai bendrauja su kita moterimi. Tai pripažinęs nukentėjusysis teisme parodė, kad dėl jo sužalojimo iš dalies laiko kaltu netgi save patį. Šiuo atveju to nepakanka pripažinti dar vieną I. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Vis dėlto tai, kolegijos nuomone, turi būti vertinama išimtine nusikalstamą veiką apibūdinančia aplinkybe, kartu su kitomis aplinkybėmis rodančia mažesnį padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Vertinant nuteistosios asmenybę pažymėtina, kad ją apibūdinantys bylos duomenys gana prieštaringi. I. R. nusikaltimą padarė būdama girta, o byloje yra duomenų ir apie ilgesnį I. R. piktnaudžiavimą alkoholiu, su tuo susiję ir kai kurie praeityje jos padaryti administraciniai teisės pažeidimai. Kita vertus, nėra pagrindo netikėti nuteistąja ir nukentėjusiuoju, kad jie abu jau seniai nevartoja jokių alkoholinių gėrimų. Duomenų, kad I. R. padarė kokius nors naujus teisės pažeidimus, byloje nėra. Jau pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir įvertino tai, kad I. R. anksčiau neteista, dirba ir darbovietėse charakterizuojama tik teigiamai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į nuteistosios socialinę bei šeimyninę padėtį. Nuteistoji išsituokusi ir turi du vaikus. Jos sūnus jau pilnametis, tuo tarpu nepilnametei dukrai, gimusiai 2004 metais, šiuo metu yra paskirta laikinoji globa ir jos globėju metams laiko yra paskirtas jos senelis. Tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad dukros auginimu ir auklėjimu nesirūpina pati nuteistoji. Taip pat nėra pagrindo netikėti jos parodymais apie tai, kad laikino globėjo paskyrimas jos dukrai faktiškai buvo nulemtas to, kad ji pati neturi nuosavo būsto ir šiuo metu nuomojasi tik vieno kambario butą. Teisėjų kolegijos nuomone, išimtine aplinkybe, rodančia mažesnį nuteistosios asmenybės pavojingumą, turi būti laikomas ir nuteistosios elgesys po nusikaltimo padarymo ir jos tolesni ir dabartiniai santykiai su nukentėjusiuoju. Nuosprendyje teismas pažymėjo tik tai, kad nukentėjusysis nuteistajai atleido. Tačiau iš tikrųjų nukentėjusysis A. G. nuteistajai ne tik atleido ir nepareiškė byloje jokio civilinio ieškinio. Nukentėjusysis pats raštu kreipėsi į apeliacinės instancijos teismą prašydamas neskirti I. R. realios laisvės atėmimo bausmės. Papildomai apklaustas teismo posėdyje A. G. parodė, kad ir šiuo metu su I. R. kartu gyvena, ruošiasi su ja tuoktis ir kurti šeimą. Parodė, kad kartu su nuteistąja rūpinasi ir jos dukterimi. Pažymėtina dar ir tai, kad teisme nukentėjusysis aiškino ir apie savo planus bendrai su I. R. kuo greičiau atlyginti nusikaltimu padarytą žalą, kuri skundžiamu nuosprendžiu priteista iš nuteistosios ligonių kasai paties A. G. gydymo išlaidų atlyginimui. Teisėjų kolegija tokią nukentėjusiojo poziciją ir jo suinteresuotumą bei prašymus neskirti I. R. realios laisvės atėmimo bausmės taip pat vertina išskirtine šios bylos aplinkybe.
32. Atsižvelgusi į visas jau aptartas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad net ir pačios švelniausios sankcijoje numatytos realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas I. R. būtų neproporcingas padarytam nusikaltimui ir nuteistosios asmenybei ir neužtikrintų bausmės paskirties.
33. Dėl realios laisvės atėmimo bausmės nutrūktų nuteistosios ryšiais su nepilnamete dukterimi, tokios bausmės paskyrimas turėtų neigiamos įtakos ne tik pačios nuteistosios resocializacijai, bet ir jos nepilnametei dukrai, o taip pat ir kartu su nuteistąja gyvenančiam nukentėjusiajam. Teisėjų kolegijos nuomone, BK 135 str. 2 d. sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, todėl yra pagrindas taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir paskirti I. R. ne sankcijoje numatytą laisvės atėmimo, o švelnesnės rūšies bausmę. Teisėjų kolegija mano, kad I. R. yra tikslinga skirti ne laisvės atėmimo, o laisvės apribojimo bausmę, kartu paskiriant nuteistajai ir BK 48 str. 6 d. numatytus įpareigojimus. Pažymėtina ir tai, kad būtent tokios rūšies bausmę nuteistajai skirti prašo ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 18 d. nuosprendį pakeisti.
Nuteistosios I. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad ji prisipažino padariusi baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi.
Nuteistajai I. R. pagal BK 135 str. 2 d. 3 p., taikant BK 54 str. 3 d., paskirti bausmę – laisvės apribojimą 2 (dvejiems) metams.
laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu būti namuose nuo 20 valandos vakaro iki 8 valandos ryto, išskyrus atvejus, jeigu tuo laiku nuteistoji turės dirbti;laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu atlyginti arba pašalinti savo darbu ne mažiau kaip 1/3 (vieną trečdalį) nusikalstama veika padarytos turtinės žalos;laisvės apribojimo bausmės atlikimo metu neatlygintinai išdirbti 100 (šimtą) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Laisvės apribojimo bausmės atlikimo pradžią pradėti skaičiuoti nuo šio nuosprendžio priėmimo, t. y. nuo 2018 m. balandžio 12 d.
Vadovaujantis BK 66 str. 1 d., 2 d., į paskirtą bausmę įskaityti I. R. laikino sulaikymo laiką nuo 2017 m. vasario 28 d. iki 2017 m. kovo 1 d., dvi laikino sulaikymo dienas prilyginant keturioms laisvės apribojimo dienoms.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.