Šiaulių apygardos teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Civilinė byla Nr. 2A-4-883/2016Teisminio proceso Nr. Nr. 2-29-3-03401-2013-0Procesinio sprendimo kategorija: 2.3.2.4.1;3.3.1.18 3.3.1.21;

2016 m. balandžio 20 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės E. I. L. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-138-721/2014 pagal ieškovės Šiaulių apygardos prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, E. I. L., trečiajam asmeniui ieškovo pusėje Telšių apskrities Valstybinei mokesčių inspekcijai dėl administracinio akto panaikinimo, dalies paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu bei išmokėtos kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė Šiaulių apygardos prokuratūra ieškiniu kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą, prašydama: 1) panaikinti Mažeikių rajono valdybos potvarkio Nr. 63 antrą punktą, kuriuo J. L. atkurtos nuosavybės teisės į 0,3179 ha bendro ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), suteikiant 0,2548 ha bendro ploto žemės sklypą neatlygintinai naudotis ir nuspręsta išmokėti 60 576 talonų kompensaciją valstybės vienkartinėmis išmokomis už negrąžinamą 0,0631 ha žemės plotą, nesant dokumentų, patvirtinančių J. L. nuosavybės teises į minėtą žemės plotą; 2) pripažinti negaliojančia (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą, dalį, pagal kurią atsakovė E. I. L. paveldėjo sutuoktiniui J. L. pagal 1993 m. kovo 3 d. potvarkio Nr. 63 2.2 punktą išmokėtą piniginę kompensaciją valstybės vienkartinėmis išmokomis už negrąžinamą 0,0631 ha žemės plotą; 3) priteisti iš atsakovės E. I. L. valstybei 605,76 Lt, t. y pagal (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą, patvirtintą Mažeikių rajono notarės R. L. (duomenys neskelbtini) paveldėtą piniginę kompensaciją valstybės vienkartinėmis išmokomis už negrąžinamą 0,0631 ha žemės plotą.

Nurodė, kad J. L., a.k. (duomenys neskelbtini) mirusiam (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė į valdytą nekilnojamąjį turtą atkurtos, neturint dokumentų, patvirtinančių jo Lietuvos Respublikos pilietybę bei patvirtinančių faktą, kad J. L. iki 1940 metų žemės nacionalizacijos valdė nuosavybės teise žemę, esančią (duomenys neskelbtini). Mažeikių rajono valdyba, atkurdama nuosavybės teises J. L., pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 10 straipsnio nuostatą, jog kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybę patvirtinantys dokumentai. Nacionalinės žemės tarnybos, Lietuvos centrinio valstybės ar Telšių apskrities archyvų dokumentai, Mažeikių notaro 1940 m. ir kiti vėliau gauti dokumentai negali būti laikomi nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais nei pagal LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 9 straipsnį, nei pagal LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos LR Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr.470,4 punktą, nei pagal po Mažeikių rajono valdybos potvarkio Nr.63 priėmimo priimtą LR Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarimą Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamą turtą“. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateikti dokumentai nelaikytini ir papildomais nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais pagal LR Vyriausybės 1993 m. birželio 10d. nutarimą Nr.407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“.

Atsakovė E. I. L. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios valstybės institucijos pripažino, jog pagal galiojančius teisės aktus jos sutuoktiniui J. L. buvo pagrindas atkurti nuosavybės teises į jo nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą. Dėl J. L. perduotų nuosavybėn neatlygintinai 0,2548 ha bendro ploto žemės sklypą naudotis ir išmokėti 60976 talonų kompensaciją valstybės vienkartinėmis išmokomis už negrąžinamą 0,0631 ha žemės plotą nėra ginčo su kitais piliečiais. Jos velionis sutuoktinis J. L. dėl objektyvių priežasčių prarado visus jo nuosavybės teisę į 0,49 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) patvirtinančius dokumentus, jokios teisės normos šiuo atveju nepažeistos, prokuratūra atsakovo sąžiningumo neginčija ir nagrinėjamu atveju viešojo intereso gynimo požymių nėra.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba su ieškiniu sutiko, nes nesant nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų J. L. neturėjo teisės atkurti nuosavybės teisių į žemės sklypą ir 1993 m. kovo 3 d. Mažeikių rajono valdybos potvarkis Nr. 63 dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. L. (2 punktas) yra priimtas, pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" 10 straipsnio imperatyvią nuostatą, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik pateikus prašymą, pilietybę ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, todėl yra naikintinas.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį patenkino: panaikino 1993 m. kovo 3 d. Mažeikių rajono valdybos potvarkį Nr. 63 dalyje ( 2 punktą) dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. L.; pripažino negaliojančiu Mažeikių rajono notarės R. L. (duomenys neskelbtini) patvirtintą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą dalyje dėl J. L. pagal 1993 m. kovo 3 d. potvarkio Nr. 63 2.2 punktą išmokėtos piniginės kompensacijos valstybės vienkartinėmis išmokomis už negrąžinamą 0,0631 ha žemės plotą, paveldėjimo, taikė restituciją ir priteisė valstybei iš E. I. L. 605,76 Lt paveldėtą piniginę kompensaciją valstybės vienkartinėmis išmokomis už negrąžinamą 0,0631 ha žemės plotą.

Teismas nustatė, kad J. L. dėl nuosavybės atkūrimo kreipėsi (duomenys neskelbtini) į Mažeikių m. agrarinės reformos tarnybą, pateikdamas prašymą atkurti nuosavybės teises į jo nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytos 0,48 ha žemės, buvusios pagal administracinį-teritorinį suskirstymą iki 1940 m. liepos 22 d. (duomenys neskelbtini) Mažeikių m. Prašymo grafoje „Iš kurio savininko, kaip ir kada buvo įsigyta žemė" pareiškėjas nurodė „iš (duomenys neskelbtini) apie 1939 m.". Prašymo grafoje ,,Prie prašymo pridedami šie dokumentai" nėra nurodytas joks pridedamas dokumentas. 1993 m. kovo 3 d. Mažeikių rajono valdybos potvarkiu Nr. 63 J. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jo turėtą 0,3179 ha bendro ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), iš jo po pastatais 0,0179 ha, suteikiant J. L. 0,2548 ha bendro ploto žemės sklypą, iš jų po pastatais 0,0179 ha neatlygintinai naudotis ir išmokėti 60576 talonų kompensaciją valstybės vienkartinėmis išmokomis už negrąžinamą 0,0631 ha žemės plotą.1993 m. J. L. skirta 605,76 Lt valstybės vienkartinių išmokų kompensacija už turėtą privatinėje nuosavybėje žemę, mišką ar vandens telkinį, kuri įskaityta j jo asmeninę sąskaitą. J. L. mirė (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimu pagal įstatymą, J. L. turtą, tame tarpe ir piniginį indėlį su priskaičiuotomis palūkanomis ir valstybės vienkartine išmoka bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis, esantį Lietuvos žemės ūkio banko Mažeikių skyriuje sąskaitoje (duomenys neskelbtini) paveldėjo jo sutuoktinė E. I. L. (16 b. l.). J. L. pateikdamas Mažeikių miesto agrarinės reformos tarnybai prašymą atkurti nuosavybės teisė į žemę, esančią (duomenys neskelbtini) neturėjo ir nepateikė kartu su prašymu dokumentų, patvirtinančių jo Lietuvos Respublikos pilietybę. Jis taip pat su pareiškimu nepateikė dokumentų, patvirtinančių faktą, kad jis iki 1940 metų žemės nacionalizacijos valdė nuosavybės teise tokį žemės sklypą. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2013 m. vasario 11 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriui pateiktos Mažeikių notaro 1940 m. balandžio 20 d. Žemės reformos valdybai rašto Nr. 85 ir prie jo pridėtų kvitų Nr. (duomenys neskelbtini)bei Mažeikių apskrities ipotekos įstaigos rašto Žemės reformos departamentui kopijos nepatvirtina fakto, kad J. L. nuo 1939 m. nuosavybės teise buvo valdyta žemė, buvusi pagal tuometinį administracinį-teritorinį suskirstymą (duomenys neskelbtini), 1940 metais buvo nacionalizuota ir kad pastarasis gali būti laikomas žemės savininku Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme.

Remdamasis byloje surinkta medžiaga, teismas sprendė, kad 1993 m. kovo 3 d. Mažeikių rajono valdyba potvarkio Nr. 63 2 punktas, kuriuo pagrindu neatlygintinai nuosavybėn perduotas L. J. 0,2548 ha bendro ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) ir išmokėta 60976 talonų kompensaciją valstybės vienkartinėmis išmokomis už negrąžinamą 0,0631 ha žemės plotą, priimtas pažeidžiant 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" Nr. I-1454 10 straipsnio nuostatas, kuriame imperatyviai numatyta, kad nuosavybės teisės į žemę atkuriamos asmenims, pateikusiems kartu su prašymu dėl nuosavybės teisės į žemę atstatymo pateikia Lietuvos Respublikos pilietybę ir bei nuosavybę patvirtinančius dokumentus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Atsakovė E. I. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Teismas turėjo tenkinti atsakovės reikalavimą taikyti senaties terminą ir ieškinį atmesti. Ginčijamo Mažeikių rajono valdybos 1993-03-30 potvarkio Nr. 63 priėmimo laikotarpiu galiojusio 1990-07-27 Lietuvos Respublikos Prokuratūros įstatymas numatė, kad prokuratūra bendrosios priežiūros tvarka turi kontroliuoti vykdomosios valdžios teisės aktų teisėtumą, todėl apie ginčijamą potvarkį prokuratūrai turėjo būti žinoma 1993 m. kovo – balandžio mėnesiais. Prokuratūrai senaties terminas prasideda ne nuo tada, kai prokuroras sužinojo apie teisės pažeidimą, o nuo tada, kai asmuo, kurio interesais reiškiamas ieškinys, sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamu atveju senaties termino trukmė turi būti skaičiuojama atsižvelgiant į 2000-07-18 LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio ir LR CK 81 straipsnio (1964 m. redakcija) reikalavimus ir maksimalus trejų metų ieškinio senaties terminas suėjo 1996 m. kovo 3 d. Byloje dalyvaujančiu asmeniu turėjo būti įtraukta Mažeikių rajono savivaldybės administracija, kuri priėmė ginčijamą potvarkį.Teismas nepagrįstai atmetė atsakovės prašymą dėl bylos sustabdymo, nes procesinis sprendimas byloje pagal E. I. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Šiaulių apygardos prokuratūra prašo jį atmesti. Nurodo, kad ieškinio senaties termino eiga turi būti pradėta skaičiuoti nuo 2013 m. spalio 4 d., kai buvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pranešimas dėl pažeidimų. Baigus tyrimą, šis ieškinys buvo pateiktas teismui nepraleidus 30 d. termino, t. y. 2013 lapkričio 4 d. Nesutiko su argumentu dėl Mažeikių rajono savivaldybės neįtraukimo į bylą, nes po potvarkio priėmimo šios funkcijos buvo perduotos apskritims, o nuo 2010 m. birželio 1 d., funkcijų, susijusių su Lietuvos Respublikos žemės įstatyme vykdytomis funkcijomis, kas apima ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, (teisių ir pareigų) perėmėjas yra Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.Atsiliepime į apeliacinį skundą Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM nurodė, kad apeliaciniam skundui neprieštarauja, jeigu teismui bus pateikta pakankamai įrodymų bei nustatytos aplinkybės reikalavimams tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje kilo ginčas dėl administracinio akto atkurti nuosavybės teises į žemę teisėtumo, kai buvo pažeista specialiųjų teisės aktų nustatyta sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo tvarka.

Byloje nustatyta, kad prašymą atkurti nuosavybės teisę į 0,48 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) J. L. pateikė 1991 m. gruodžio 31 d. Kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises nebuvo pateikti nuosavybės teisę ir pilietybę patvirtinantys dokumentai. Mažeikių rajono valdyba 1993 m. kovo 3 d. priėmė potvarkį Nr. 63 „Dėl nuosavybės teisės į žemę atstatymo ir suteikimo naudotis“ (toliau – Potvarkis), kurio antru punktu nusprendė J. L. atstatyti nuosavybės teises į 0,3179 ha ploto žemės sklypą (iš jo po pastatais – į 0,0179 ha) (duomenys neskelbtini); suteikti J. L. 0,2548 ha žemės sklypą, iš jo 0,0179 ha po pastatais, neatlygintinai naudotis (Potvarkio 2.1 punktas); išmokėti J. L. 60,576 talonų (suma indeksuota) kompensaciją valstybės vienkartinėmis išmokomis už negrąžinamą 0,0631 ha žemės plotą (Potvarkio 2.2 punktas). 1993 m. J. L. skirta 605,76 Lt valstybės vienkartinių išmokų kompensacija už turėtą privatinėje nuosavybėje žemę. (duomenys neskelbtini) Paveldėjimo teisės liudijimu pagal įstatymą, J. L. turtą, tame tarpe ir piniginį indėlį su priskaičiuotomis palūkanomis ir valstybės vienkartine išmoka bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis, esantį Lietuvos žemės ūkio banko Mažeikių skyriuje sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) paveldėjo jo sutuoktinė E. I. L..

Ieškovė Šiaulių apygardos prokuratūra ginčija Mažeikių rajono savivaldybės 1993-03-03 potvarkį Nr. 63 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. L. iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdytą 0,3179 ha žemės sklypą ir jo pagrindu išduoto paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dalį, pagal kurią E. I. L. paveldėjo sutuoktiniui J. L. išmokėtą piniginę kompensaciją valstybės vienkartinėmis išmokomis už negrąžinamą 0,0631 ha žemės plotą. Ieškinys grindžiamas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 9, 10 straipsniu, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 19 straipsnio 1 dalimi.

Terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali pareikšti ieškinį dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimo, prasideda nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-677/2005). Piliečių, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas pagal TSRS(LTSR) įstatymus, nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas iki 1997-07-09 reglamentavo LR Įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1991-06-18 Nr. I-1454). Nuo 1997-07-09 nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja 1997-07-01 LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kurio 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas 30 dienų terminas nėra ieškinio senaties terminas ir jis tiesiogiai taikomas tik piliečiams, kuriems priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir asmenims, kurių teises ir įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia, ir kurie kreipiasi į teismą gindami savo teises ir įstatymų saugomus interesus. Prokurorai nėra subjektai, dalyvaujantys nuosavybės teisių atkūrimo procese, tačiau į teismą su reikalavimu panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal analogijos principą jie gali per 30 dienų terminą, kuris skaičiuotinas nuo momento, kai yra surinkti duomenys, leidžiantys daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti įrodymai, kad duomenys, leidžiantys daryti išvadą, jog J. L. nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, atkurtos pažeidžiant LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatas, Šiaulių apygardos prokuratūrai buvo pateikti 2013-10-04, ieškinys parengtas ir išsiųstas 2013-11-04 (teisme užregistruotas 2013-11-06), todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinys byloje pareikštas nepraleidus LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyto 30 dienų termino, pagrįsta.

Lietuvos Respublikos piliečių teisę į žemės nuosavybę įstatymu nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinant neteisėtai nusavintą žemę iki 1993-05-29 įgyvendino miesto ar rajono valdybos. Šiuo metu savivaldybėms LR Savivaldos įstatymu, o taip pat LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu nepriskirta jokių funkcijų, susijusių su nuosavybės teisių atkūrimu, todėl bylos išsprendimas neturės jokios įtakos Mažeikių rajono savivaldybės administracijos teisėms ir pareigoms.

Nagrinėjamoje byloje ieškinį pareiškė Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą ir panaikinti neteisėtus 1993 m. administracinius aktus, priimtus nuosavybės teisių į buvusio žemės savininko J. L. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), atkūrimo procese. Prokuroras nurodė, kad ginčijamas nuosavybės teisių atkūrimo aktai priimtas, pažeidžiant imperatyvias LR įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo“ 10 straipsnio nuostatas (1991-06-18 Nr. I-1454), nes ginčijamo sprendimo priėmimo metu nebuvo pateikti J. L. pilietybę ir nuosavybės teises į 0,48 ha žemės sklypą patvirtinantys dokumentai. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2013 m. vasario 11 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriui pateiktas Mažeikių notaro Žemės reformos valdybai raštas ir prie jo pridėtų kvitų bei Mažeikių apskrities ipotekos įstaigos rašto Žemės reformos departamentui kopijos nepatvirtina fakto, kad J. L. nuo 1939 m. nuosavybės teise valdė žemę, buvusią pagal tuometinį administracinį-teritorinį suskirstymą (duomenys neskelbtini), kuri 1940 metais buvo nacionalizuota, ir kad pastarasis gali būti laikomas žemės savininku Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme.

Nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, siekiant išsiaiškinti svarbias bylai aplinkybes, 2014-05-13 nutartimi išreikalauti papildomi įrodymai: J. L. nuosavybės teisių atkūrimo bylos kopija, pastatų ir statinių, esančių (duomenys neskelbtini) apskaitos (inventorinės) bylos kopija; Mažeikių rajono valdybos 1993-03-03 potvarkio Nr. 63 „Dėl nuosavybės teisės į žemę atstatymo ir suteikimo naudotis“ ruošimo medžiaga, taip pat duomenys iš Gyventojų registro tarnybos apie J. L. pilietybę.

Nuosavybės teisės atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas. Pilietybė yra būtinas subjektiškumo pagal Lietuvos Respublik?s piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą reikalavimas, todėl prašymą atkurti nuosavybės teises gali pateikti tik asmuo, turintis Lietuvos Respublikos pilietybę. Sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies nuostatą, kurioje nustatytas terminas, kad prašymai turi būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., su to paties straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad kiti dokumentai - patvirtinantys nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, turi būti paduoti iki 2003 m. gruodžio 31 d., darytina išvada, kad įstatyme nustatyta prielaida - būti Lietuvos Respublikos piliečiu arba įgyti šią pilietybę, turėjo atsirasti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-7-24/2008). Šioje byloje reikšminga yra ta aplinkybė, jog Gyventojų registro tarnyba pateikė duomenis, kad J. L., gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini) buvo Lietuvos pilietis (Gyventojų registro tarnybos pažyma apie asmens duomenis pažyma), tai reiškia, kad J. L. turėjo subjektinę teisę į nuosavybės atkūrimą.

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus 2012 m. spalio 3 d. rašte nurodyta, kad 1993-03-03 Mažeikių rajono valdybos potvarkis nebuvo įgyvendintas, kadangi nebuvo pateikti nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai, t. y. pirkimo-pardavimo sandorį įrodantys dokumentai ar teismo sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jog J. L. iki 1940 m. visuotinės žemės nacionalizacijos, buvo nusipirkęs žemę iš (duomenys neskelbtini) ir ją valdė. 2015 m. vasario 4 d. nutartimi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovė I. E. L. kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis fakto nustatymo, sprendė, kad sprendimas šioje byloje gali būti priimtas tik suteikus atsakovei galimybę pateikti teismui atitinkamus dokumentus, įrodymus, įrodančius, kad pareiškėjas J. L. buvo žemės sklypo, į kurį ginčijamu administraciniu aktu atkurta nuosavybės teisė, savininkas, bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka sustabdė iki bus išnagrinėta ir įsiteisės teismo sprendimas Mažeikių rajono apylinkės teismo byloje Nr. 2-18-169/2015 (proceso Nr. 2-29-3-03724-2013-8) pagal pareiškėjos E. I. L. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad Lietuvos Respublikos pilietis J. L., a. k. (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. liepos 22 d. nekilnojamojo turto visuotinės nacionalizacijos Lietuvoje, adresu (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypus Nr. (duomenys neskelbtini) ir atnaujino praleistą 2003 m. gruodžio 31 d. pasibaigusį įstatymo nustatytą terminą dokumentams pateikti dėl 1993-03-03 Mažeikių rajono valdybos potvarkio Nr.63 vykdymo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad J. L. buvo tinkamai išreiškęs valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog yra visi pagrindai nuosavybei atkurti, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes vertino formaliai ir teismo išvada dėl ieškinio patenkinimo yra nepagrįsta, prieštaraujanti faktinėms bylos aplinkybėms. Taipogi, nagrinėjamu atveju nuosavybės teisė į žemę J. L. buvo atstatyta Mažeikių rajono savivaldybės 1993-03-03 potvarkiu, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė 2000 m. CK normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimą, nes pagal LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 9 straipsnio 1 dalį 2000 m. CK 1.78 – 1.96 straipsniuose nustatytos normos dėl sandorių negaliojimo taikomos tiems sandoriams, kurie sudaromi įsigaliojus šiam kodeksui (t. y. nuo 2001-07-01).Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, nenustačius imperatyvių teisės aktų reikalavimų pažeidimų, nėra pagrindo panaikinti ginčijamo 1993-03-03 Mažeikių rajono valdybos potvarkio Nr. 63. Netenkinus prašymo panaikinti administracinį aktą, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės, netenkintini ir išvestiniai reikalavimai dėl 1994 m. gruodžio 29 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dalies pripažinimo negaliojančia bei išmokėtos kompensacijos priteisimo. Kadangi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus ir šalių pateiktus argumentus, daro priešingas išvadas, lyginant su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tai apskųstasis teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (LR CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti.

TeisėjaiRasa Bartašienė Egidijus Mockevičius Irena Stasiūnienė